1 litas = 4 kapeikoms
MYKOLAS PRONCKUS
Šis M. Pronckaus straipsnis „Opozicijoje“ pasirodė dar 2005 m. lapkritį, tačiau net ir praėjus tokiam laikotarpiui jis išlaiko savo aktualumą. Nuo to laiko Lietuva kažin kokio vystimosi šuolio nepadarė, tad ir čia pateikti skaičiai ne kažin kaip skirsis nuo dabar esamų. O skaičius šiuos naudinga žinoti.
Pamatęs tokią antraštę koks nors elitinis ar ultrapatriotas susirauktų. Tačiau rūškaną veidą gali rodyti kiek nori, jei taip ar beveik taip yra. Imkime kad ir paprasto laiško išsiuntimo paslaugą. Tarybiniais metais ši paslauga kainavo 4 kapeikas, dabar litą. Kitaip tariant, laiško išsiuntimas pabrango 25 kartus arba jį siunčiant 1 litas atitinka 4 buvusių kapeikų vertę. Tokie pokyčiai mažai ką reikštų, jei mažėjant pinigų vertei sparčiai augtų atlyginimai ir pensijos. Deja, jų augimas beviltiškai atsilieka.
Prisimenant, kad 1990 metais Lietuvoje vidutinis mėnesinis atlyginimas (Bruto) buvo 300,5 rub. (kolūkiečių 303 rub., nuo kurių nebuvo jokių mokesčių atskaitymų), Neto (gavimas į rankas) – 264 rub., o vidutinė pensija 115 rub. (vyrai į pensiją tada išeidavo sulaukę 60, o moterys 55 metų) ir žinant, kad dabartinis (2005 m. rugpjūtis) Bruto vidutinis atlyginimas 1331, Neto – 952, o vidutinė pensija – 445 litai, galima daryti buvusių ir esamų atlyginimų bei pensijų palyginimus su buvusiomis ir esamomis prekių bei paslaugų kainomis. Tokio palyginimo rezultatai matomi lentelėje. Analizuoti ją įdomu. Pavyzdžiui, 3-oji lentelės eilutė sako, jog 1990 metais už vidutinį mėnesinį atlyginimą buvo galima nusipirkti 1056 litrus pieno, už vidutinę pensiją 460 litrų. Norint įsigyti tapatų šio produkto kiekį dabartinėmis kainomis, reikėtu, kad gaunamas į rankas vidutinis mėnesinis atlyginimas siektų 1900, o vidutinė pensija 830 litų. Panašų vaizdą atskleidžia ir kitos lentelės eilutės. Matant šiuos skaičius, kurie atspindi kasdieninę realybę, juokingai atrodo politikų, politologų ir žiniasklaidos aiškinimai apie Lietuvos ekonominę pažangą. Eilinių šalies gyventojų atžvilgiu pažanga yra atvirkštinė.
Perkamosios galios palyginimas
|
Prekių ar paslaugų pavadinimas ir mato vienetas |
1990 m. buvo galima įsigyti | Norint įsigyti tapatų 1990 m. atitinkantį prekių ar paslaugų kiekį, reikėtų, kad dabar būtų: | ||
| Už vidutinį mėnesinį (Neto) atlyginimą | Už vidutinę mėnesinę pensiją | Vidutinis mėnesinis atlyginimas (Neto) (litais) | Vidutinė mėnesinė pensija (litais) | |
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 |
| Jautiena I kateg. kg | 135 | 59 | 1890 | 820 |
| Kiauliena I kateg. kg | 130 | 57 | 1950 | 850 |
| Pienas 2,5 proc. l | 1056 | 460 | 1900 | 830 |
| Sviestas kg | 78 | 34 | 1100 | 480 |
| Grietinė 25 proc. kg | 194 | 85 | 1080 | 470 |
| Varškė 9proc. kg | 347 | 151 | 3400 | 1480 |
| Smulkus cukrus kg | 326 | 142 | 1030 | 450 |
| Ruginė-kvietinė duona kg | 628 | 274 | 1640 | 720 |
| Elektros energija kwh | 6600 | 2870 | 2040 | 890 |
| Benzinas l | 660 | 280 | 2100 | 890 |
| Dyzelinas l | 1300 | 560 | 4100 | 1790 |
| Buto šildymas | Už šilumą mokėjau 6,5 rub. per mėnesį, dabar 210-240 litų. | 8800 | 3700 | |
| Paprasto laiško išsiuntimas vnt. | 6600 | 2870 | 6600 | 2870 |
| Paprasto telefono abonementinis mėnesinis mokestis | Buvo 2,5 rub. už mėnesį, dabar 25 litai. | 2620 | 1150 | |
| Troleibuso ar miesto autobuso pilietinis vnt. | 6600 | 2870 | 7200 | 3160 |
Pastaba. Dabartinės kainos yra nevienodos, todėl tarp 4 ir 5-oje grafose skelbiamų skaičių gali būti tam tikrų svyravimų, tačiau skelbiami skaičiai tikroviškai atspindi bendrąsias tendencijas.
Valdantiesiems, taip pat dabartiniam „elitui“ tokia realybė nemaloni, todėl nenuostabu, kad ją įvairiausiais būdais bandoma iškreipti arba nutylėti. Propaganda, skelbdama, kad anksčiau gyvenome blogai, o dabar gerai, ypač veikia jaunus žmones ir tuos, kurių mąstymas kažkada sustojo ties 1940 metų riba. Pastarieji tiki, kad užtenka Lietuvoje turėti patriotiškai čiulbančią valdžią ir greitai gyvensime kaip prie Smetonos, t.y. kaip masinio klumpių mūvėjimo laikais. Nematantieji galimybių ką nors pakeisti bando prie gyvenimo prisitaikyti. Kai kam tai pavyksta, kai kam ne. Vienas iš šio būrio neseniai taip išsireiškė: - Mūsų apylinkėje, sakantieji, kad gyvename gerai, yra arba mafijozai, arba kvailiai.Prie šios grupės, matyt, galima priskirti ir „elitinius“.Sunkus daugumos žmonių gyvenimas einant šešioliktiems nepriklausomybės metams verčia kritiškai žvelgti į nuostatas, kuriomis vadovaujantis, buvo ir yra formuojama naujoji politinė-ekonominė sistema. Pirmiausia tektų apsistoti ties privatizavimo ir laisvosios rinkos kategorijomis. Pagal naujųjų propagandistų aiškinimus, šios kategorijos ir turėjo padėti pasiekti visuotinę gerovę.
Privatizavimas, kaip rodo praktika, labiausiai pasitarnavo grupelei žmonių, kurie pusvelčiui susigrobė paklausiausią valstybės turtą. Dalis taip „privatizuotų“ objektų buvo suniokota, išgrobstyta, perparduota, sukelti juose dirbtiniai bankrotai. Šiose aferose gauti pinigai nusėdo vienetų piniginėse, tuo tarpu dauguma žmonių neteko darbo ir išgyvenimo šaltinių. Tokio privatizavimo organizatoriai liko nenubausti. Iš tokio „privatizavimo“ uždirbo ir užsienio kapitalas, pusvelčiui, o kartais ir veltui („Mažeikių nafta“) įsigydamos stambius objektus. Kitaip tariant, privatizacija nepateisino propaguojamo šūkio, kad privatu yra gerai. Praktika parodė, kad privatu yra gerai savininkui, tai yra vienetams ir nebūtinai tai yra gerai visuomenei. Todėl nors beveik visas Lietuvos ūkis yra privatus, bet jis nesugeba sudaryti visuomenei tokios gerovės, kokia buvo tarybiniais metais. Tai yra vienas iš didžiausių akibrokštų dabartinei sistemai.
Laisvoji rinka – dar viena iliuzija (pasaulyje laisvos rinkos nėra), kuri tarnauja tik siauriems kapitalo interesams. vadovaujantis laisvosios rinkos teorija, buvo nupigintas žmonių darbas ir tuo būdu didelė gyventojų dalis tapo iš dalies ar net visiškai išmesti iš rinkos. Koks tu esi rinkos dalyvis , jei už gaunamą atlyginimą negali įsigyti būtiniausių prekių ir paslaugų? Komiškai šioje situacijoje atrodo nuolatinis verslininkų ir laisvosios rinkos propagandistų verkšlenimas apie didelius mokesčius ir mažas konkurencines galimybes. Žinant, kad Europos Sąjungos senbuvėse už darbą mokama 8-10 kartų daugiau nei pas mus, tai net dvigubai ar trigubai padidinus atlyginimus ir esant tiems patiems mokesčiams, mūsų produkcijos ir paslaugų konkurencinės galimybės Vakarų rinkose būtų dar labai palankios. Tačiau norint sėkmingai konkuruoti, reikia daug dirbti. Lengviau yra „sunkti syvus“ iš savųjų ir taip pildyti pinigines.
Šypseną kelia ir dabartinės politinės sistemos laikas nuo laiko organizuojami demokratiniai žaidimai, kai tikinama (ir daug kas tiki), jog išrinkus tinkamus ar tinkamą, gyvenimas staiga gėrės. Taip nebuvo, nėra ir negali būti, nes kapitalistinė sistema su oligarchijos priemaišomis ir pasenusio kapitalo globalizacijos tendencijomis niekada netarnavo, netarnauja ir tikriausiai netarnaus paprastų žmonių interesams. kapitalistinės sistemos dominavimas pasaulyje padarė taip, kad tik apie 15 procentų žmonijos vartoja 80 procentų sukuriamo pasaulyje Bendrojo produkto. Tai yra, iš 6 milijardų žmonių, gyvenančių pasaulyje, tik apie milijardas gyventa žmoniškai. Likusieji skursta arba labai skursta. Atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų ne mažėja, bet didėja. Po to, kai daugiausia aukštųjų partokratų pastangomis buvo išduotas socializmas (tai nereiškia, kad jo nereikėjo keisti ar tobulinti) nebeliko stabdžių dar didesniam kapitalo savivaliavimui. Apie tai liudija ir turtingųjų Vakarų valstybių vyriausybių dabartiniai veiksmai siaurinant socialines žmonių teises (paradoksas, bet dalis šių vyriausybių atstovauja kairiųjų sparnui). Šitaip elgiantis ir turtinguose Vakaruose didinami ir bus didinami skurstančiųjų būriai. Naivu tikėti, kad veikiant kapitalistinei sistemai Lietuvoje gali būti kitaip.
„Opozicija“ 2005 m. lapkričio 23 d. Nr.43(695)