1968 m. Raudonasis Gegužis. Kodėl pralaimėjimas buvo neišvengiamas?
LEA RUŽ
Apie šiuos įvykius dabar neprisimenama arba prisimenama vienpusiškai. Kai aš mokiausi antrame kurse, kultūrologijos dėstytojas sykį paklausė studentų, ką jie žino apie 1968 metų gegužį, ir iš maždaug trisdešimties žmonių niekas nieko negalėjo pasakyti – nei blogo, nei gero, kas ganėtinai pritrenkė dėstytoją. Aš tada apie tai irgi nieko nežinojau. Tačiau būtent tada aš pirmą sykį iš dėstytojo išgirdau, kad buvo galingi jaunimo maištai, kurie sukrėtė visą Prancūziją, ir kad „de Golis nuo jų pabėgo“ (Apie tai, kas toks buvo „de Golis“ aš šiek tiek prisiminiau iš mokyklos programos, tiesa, jo vardas buvo susietas daugiausia su Antruoju pasauliniu karu ir „Laisvąja Prancūzija“ – apie tai, koks jis buvo prezidentas pokarinėje Prancūzijoje, vadovėliuose beveik nebuvo rašoma, tačiau buvo savaime suprantama, kad jei jau jis veteranas, tai, reiškia, buvo geras). Tai buvo maždaug prieš dešimt metų.
Po to aš ne kartą aptikau užuominas apie 1968 metų gegužį visokioje filosofinėje literatūroje, kur pagrindinis dėmesys buvo skiriamas skandalingajai 1968 metų pusei – seksui ir narkotikams, kurių atseit tik ir trūko vargšams studentams. Tačiau mažai kur rašo, kad maištavo toli gražu ne tik studentiškas jaunimas, bet ir darbininkai paskelbė visuotinį streiką. Juk tai pripažinti reiškia pripažinti ir tai, kad ne tik marksizmo klasikų laikais, tačiau ir šiuolaikinėje buržuazinėje šalyje darbininkų gyvenimas toks, kad jie turi rimto pagrindo nepasitenkinimui, o tai reiškia, kad marksizmo klasikai buvo teisūs.
Negalima taipogi pamiršti, kad nemažą darbininkų klasės dalį jau tada sudarė imigrantai iš trečiojo pasaulio šalių. Imigrantų, kaip visiškų tinginių ir nusikaltėlių, įvaizdį sukūrė iš dalies liberalai, kurie linkę laikyti tinginiais visus vargšus žmones nepriklausomai nuo odos spalvos ir tikėjimo, o iš dalies duomenys tų imigrantų, kurie papuola į policijos nuovadas. Visiškai logiška, kad tokiose situacijose net gi dirbantys gastarbaiteriai, panašiai kaip ir kairieji aktyvistai, laikomi niekur nedirbančiais. Tiesiog sveikas protas sako, kad tokia vargšų ir beteisių žmonių masė negalėtų egzistuoti, jeigu dirbtų.
Tačiau 1968 metais maištavo ne tik darbininkai-imigrantai, tačiau ir jaunimas, pasišiaušė visa Prancūzija, revoliucija apėmė net gi tas socialines grupes, kurias revoliucinė banga pasiekia labai retai. Štai ką apie tai rašo Kleras Doilas:
„Visa Prancūzija streikavo: inžinieriai ir transporto darbuotojai, universitetų ir bandelių parduotuvių, tekstilės kombinatų ir laidotuvių biurų darbuotojai. Sustojo baržos Senoje ir net gi darbo biržos, apie ką skelbė plevėsuojančios raudonos vėliavos. Pergalingas ratas plėtėsi kasdien ir kas valandą, apimant vis naujus gyventojų sluoksnius – nuo žemiausių iki pačių aristokratiškiausių“.
„Dramatiškiausi šio išankstinio etapo įvykiai vyko Prancūzijos vakaruose: masinėse demonstracijose dalyvavo energetikai, transportininkai, automobilininkai, žvejai, pašto darbuotojai, statybininkai, mokytojai, mokiniai, šventikai, vienuolės… ir, pirmiausia, daugybė jaunimo. Demonstruojant solidarumą užsidarė parduotuvės“. (Клэр Дойл, «Франция 1968. Месяц Революции»)
Revoliucijos pergalei buvo viskas, išskyrus vieną – revoliucinę partiją, galinčią paimt valdžią į savo rankas. Prancūzijos Kompartija išsigando, dauguma profsąjungų veikėjų taip pat, ir būtent dėl to revoliucijai idėjiškai vadovauti ėmė tokios jėgos, kaip trockistai, maoistai ir anarchistai. Tačiau ir jie negalėjo ilgai likti revoliucijos priešaky dėl tos paprastos priežasties, kad „šventinė“ revoliucijos dalis vis tiek turėjo baigtis, ją būtų pakeitusi ne tiesiog rutina, o žiaurus susirėmimas su reakcijos jėgomis ir ilgas naujo pasaulio kūrimo kelių ieškojimas. Ar galėjo šios jėgos prisiimti tokią atsakomybę? Atsakymas labai paprastas. Visiems šitiems veikėjams pagrindinis „revoliucingumo“ požymis buvo žolės rūkymas ir seksas gatvėse, o vienu iš pagrindinių lozungų buvo „amžinas orgazmas“. Ir mūsų revoliucijos istorijoje buvo tokių ekscesų kaip bendruomenė „Šalin gėdą!“, kurios nariai gynė teisę vaikščioti nuogiems gatvėmis, buvo ir „vandens puoduko“ teorija, tačiau jei būtent šios tendencijos būtų įsiviešpatavusios, 1917 metai būtų pasibaigę lygiai taip pat, kaip ir 1968-ieji. Šie bohemiški svajotojai negalėjo prisiimti atsakomybės už revoliuciją, o tokios jėgos, kaip bolševikai, kuriems pirmaisiais Tarybų valdžios metais teko apsiriboti skurdžiais maisto daviniais ir dirbti po 18 valandų per parą, neatsirado. O be tokios jėgos net gi pats galingiausias revoliucinis protrūkis taps tik garo nuleidimu.
Revoliuciją pražudė idėjinis bejėgiškumas. Daugelis 1968 metų studentų buvo susižavėję Markuzės idėjomis, kuris manė, kad „represyvi visuomenė“ turi būti pakeista visuomene, kurioje nebus jokios prievartos, o prievarta jis laikė tiek klasinį viešpatavimą, tiek ir elementarią savidiscipliną bei tokius universalius, net gi pirmykščiams žmonėms, kultūrinius draudimus, kaip vaikščioti nuogiems (to pasėkoje Markuzė pats išsigando tų išvadų, kurias darė jo skaitytojai pagal jo idėjinį palikimą). Tačiau, kaip paaiškėjo, sekso ir narkotikų laisvę duoti pasirodė gabus būtent kapitalizmas – jei 1968 metais porelės, viešai užsiiminėjusios seksu, šokiravo gyventojus, tai šiuolaikinėje Europoje tai gyvenimo norma, o tose šalyse, kur legalizuoti narkotikai, parkuose galima pamatyti žmonių, kurie viešai badosi. Viskas, ką smulkiaburžuaziniai anarchistai laikė „superrevoliucingumu“, buvo visiškai taikiai inkorporuota į šiuolaikinį kapitalizmą. Nors 1968 metai turėjo ir tokį rezultatą, kaip didelės nuolaidos darbininkų klasei iš buržuazijos pusės, tačiau iš šių nuolaidų netolimoje ateityje nieko neliko.
Tad pagrindinė pamoka, kurios mes turime išmokti iš 1968 metų, yra ta, kad smulkiaburžuazinis-anarchistinis ideologinis mėtimasis visą revoliucijos potencialą gali tiesiog prašvilpti.
Šaltinis: http://www.rksmb.ru/get.php?2514