Apie mus

Kol stambieji buržua galvoja, kad Žemės rutulys yra jų nuosavybė, dabartinė Lietuvos žiniasklaida ne tik nedrįsta nė cyptelt prieš juos, bet ir nuolankiai vienoj ar kitoj formoj jiems pataikauja... Skaityti toliau.

Paieška







Jonas Digrys.
Dievai jų nepasigalėjo




Jonas Digrys.
Malda iš keršto



« Gegužės 1 d. oportunistinės profsąjungos leidosi nuperkamos LSDP ir nedavė pasisakyti SLF (video) | Home | A. Paleckio pasveikinimas su Gegužės 9-ąja »

Artėjant Gegužės 9-ajai: apie atmintį ir pareigą

By KB | Gegužė 7, 2010

jacenevicius2

Tai Raudonosios armijos 16-osios Lietuviškosios divizijos kovotojo Viktoro Jacenevičiaus kūnas, tiksliau tai, kas iš jo liko. 1943 m. liepą divizijai dalyvaujant istoriniame Kursko mūšyje dirbo priešakinėse ugnies linijose, į telefono ragelį perdavinėjo vadovybei žinias, informaciją. Buvo sužeistas, tačiau prieš paimamas priešo spėjo nukauti kelis jo kareivius. Įsiutę hitlerininkai nusitempė jį į žeminę ir ėmė tardyti, reikalaudami informacijos. Negalėdami išgauti iš V. Jacenevičiaus jokių žinių, hitlerininkai sadistai kankino kovotoją ištisas penkias valandas. Jo kūnas buvo supjaustytas peiliais, iki alkūnių nukirstos abi rankos, nukapotos kojos, nugaroje išpjauta penkiakampė žvaigždė, išlaužyti šonkauliai. Galiausiai nepasiekę jokių rezultatu, hitlerininkai jį pakorė ant telefono vielos galva žemyn tarp dviejų žeminės stulpų ir užkūrę apačioje ugnį ėmė lėtai deginti kario kūną. Netrukus 16-osios Lietuviškosios divizijos kariai išvarė hitlerininkų išsigimėlius iš jų užimtų pozicijų ir atsiėmę apkasus rado savo draugą – apanglėjusį, kabantį žemyn galvą, nukapotomis galūnėmis, sulaužytais kaulais.

Viktorui Jacenevičiui buvo suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas (po mirties).

Už ką žuvo šis kovotojas? Už ką pasiaukojo, žiauriai kankinamas hitlerininkų ir neišduodamas jiems žinių? Už tai, kad dabar būtų pamirštas, niekinamas, o Pergalė, kuriai jis atidavė brangiausią auką – savo gyvybę, būtų pateikiama kaip kažkas svetimo, dargi žalingo Lietuvai?

Istorijos niekintojai ir falsifikatoriai, dešinieji nacionalistai bei tiesiog atminties neturintys kvailiai Didįjį Tėvynės karą bando pateikti kaip svetimą lietuviams karą. Neva, tai rusų nacionalinis reikalas, ne lietuvių. Tačiau šiame kare, Raudonosios armijos gretose, mušė tas pats lietuviškas kraujas. Vienodu baisumu hitlerininkų buvo kankinami lietuviai, rusai ir kitos Tarybų Sąjungos tautos, su vienoda neapykanta visų tautybių raudonarmiečiai kilo iš apkasų į šventąjį kerštą prieš hitlerinius grobikus, išsigimėlius ir sadistus. Kraujas tautybės neturi, jis vienodai tekėjo iš visų tautybių tarybinių karių kūnų, žuvusių ir sužeistų mūšiuose. Tačiau Didysis Tėvynės karas lietuviams iš tiesų yra Tėvynės karas, kadangi jei ne Pergalė jame, lietuvio samprata būtų paprasčiausiai išnykusi nuo žemės paviršiaus, fiziškai ir psichologiškai išnaikinta.

Kiekvieno lietuvio pareiga Gegužės 9-ąją tarybinių karių kapinėse pagerbti savo žuvusius ir nukankintus, tačiau nepasidavusius tautiečius, kaip ir visus Raudonosios armijos karius, sudėjusius brangiausias aukas prie Pergalės prieš hitlerizmą aukuro. Pagerbti ir likusius tarybinius karius, kurie perėjo per karo siaubą ir liko gyvi. Įbauginti nesveikos nacionalistinės dabartinio antiliaudinio režimo politikos, daugelis veteranų bijo užsidėti savo ordinus ir medalius ir išeiti paminėti šią didžią datą. Tačiau ir jie neturi būti vieninteliai, kurie ją pamini.

Praėjusiais metais Lefte buvo paskelbta nemažai reportažų iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių, kuriuos atsiuntė paprasti žmonės, pagerbę tarybinius karius. Tai buvo minėjimų aprašymai, nuotraukos, video. Tą patį raginame skaitytojus padaryti ir dabar. Aplankykite kapines ir paminklus, padėkite gėlių. Esant galimybei siųskite minėjimų, kuriuose dalyvavote, aprašymus ir vaizdo medžiagą, arba kaip patys tai paminėjote, adresu redakcija@leftas.info Pagerbkite karius, kurie žuvo, kad gyventumėte jūs.

Leftas

2010-05-07

Kategorijos: Mūsų šiandiena