« Algirdas Paleckis: Liepos 21-oji | Home | Kadafis: NATO man sako - Kadafi, važiuok į Honolulu! Naujienų suvestinės iš Libijos »
Sergejus Sokolovas: “Naujojo sąjūdžio” vizijos - antiistorinė utopija ar mito eskalavimas?
By KB | Liepa 22, 2011
Dažnai tenka girdėti samprotavimus apie tai, ar Lietuvai reikia naujojo sąjūdžio. Nors nuo to „senojo“ praėjo jau daugiau nei du dešimtmečiai, daugelio žmonių atmintyje liko gausūs mitingai, vienybės regimybė, išorinė darna bei neva visuotinis pritarimas, kas akimirką realizuodavęs save principu – „sąjūdis – viskas, tikslas – be apibrėžimo“.
Visiškai nenorėdamas leistis į ilgas diskusijas su pernelyg sureikšminančiais nepriklausomybės sampratą, trumpai priminsiu, jog nepriklausomybė kaipo tokia neapibrėžia tikslo tol, kol nesusitariama dėl visuomeninės santvarkos pobūdžio.
Tokio „susitarimo“ nebuvo. Taigi – nebuvo ir socialinės kelrodės. Ją išstūmė dirbtinai sukompromituota regimybė. Jau iš to matyti, jog buvo inicijuotas masiškumo mitas, nukreiptas ne į kūrybinio prado formavimąsi, o į viską apimančios socialinės ( vėliau ir dvasinės) destrukcijos idėją.
Idėja įsikūnija tuomet, kai ji užvaldo mases. Bet juk šis teiginys neapsiriboja tikruosius socialinius liaudies lūkesčius atspindinčiomis idėjomis.
Anuometinė gorbačiovinė „pertvarka“ vidaus bei užsienio scenaristų paliepimu „nebijojusi netvarkos“, įžiebė žalią šviesą primityviai nuostatai – leidžiama viskas, ko nedraudžia įstatymai. Įstatymų, užtikrinusių toms pačioms masėms pagrindines socialines garantijas, griovimas prasidėjo vėliau ( kas prisimena – „trečiasis sąjūdis“). Įstatymai, kurie įteisino visaliaudinio turto išparceliavimą bei santvarkos reviziją, įsigalėjo dar vėliau ( „sąjūdis atėjo į valdžią“). O iš pradžių – „leidžiama viskas“. Ir pirmoji sąjūdžio spauda lapelių pavidalu ( nors pinigų buvo!) – esą „išėjome iš pogrindžio“. Ir valdžios organų nuolankumas prieš rėksnius, ir nesankcionuoti piketai, ir parašų rinkimai be saiko ir … be kažkokių asmens kodų ( tai ne nūdienos demokratūra!). Kiekvieną nepatikusį viršininką nedrausmingas bei pagiringas (taip, nepakankamai žiūrėjo drausmės tarybų valdžia) darbininkas galėdavo apšaukti „stagnatoriumi“ ar dar riebiau. „Žodžiai – kodai“ irgi telkia minią…
Reikėjo tik dviejų dalykų – objektyvių prielaidų bei subjektyvios valios, t.y. komandinio centro. Pastarasis – nematomas. O objektyviųjų prielaidų išties buvo. Juk „masės“ buvo „apsėstos lygiava“ (taip kalbėdavo „persitvarkymo sąjūdžio“ aktyvistai), t.y. socializmas nebuvo pagrindęs žmones supriešinusių bei sukaldžiusių INTERESŲ.
Žmonės turėjo „valdišką“ darbą, kurio dėl viso komplekso priežasčių nevertino. Pripažinkime – stokojo ir iniciatyvinės erdvės. „Viskas galima“ tapo elektrošokui prilygstančiu pirmapradžiu iniciatyvos impulsu. Žmonės plūstelėjo į aikštes… Pirmapradis impulsas – stebuklų iliuzijos šauklys. O kur dar „bohemos“ (parazitų sluoksnio) šaukliai… „Pavergtoji tauta negali dirbti, ji gali tik vilkti jungą…“ – kalbėjo Radžvilas „Atgimimo bangos“ pliurpalynėje. Drauge skaitytojau, ar jums neatrodo, kad tokiais saviplakos šūkiais buvo avansu atseikėta už nūdienos tikrovę? Kai kapitalo pavergta tauta išties jungą velka… Ir sausakimšos aikštės „avansu“ atseikėjo nūdienai, nelyginant išpranašaudamos – daugiau nesitelksite, nes kiekvienas dairysis savo aikštės.
Buvo ir komandinis centras. Įmonių vadovai rėmė sąjūdį, atsiskaitydavo jam. Pavydėtų bet koks dabartinis visuomeninis judėjimas! Tiek teisių, kiek ( aišku, pagal komandą!) suteikė sąjūdžiui tuometiniai renegatai, jokia „nepriklausomybė ir demokratija“ niekam nesuteiks. O ir komandų buvo ne tik direktyvinių. Daugelis renegatų jau tada užuodė atiteksiančio kąsnio skonį bei vertę. Žinojo – „statistai“ apleis aikštes. Idant niekad į jas negrįžtų.
Buvo ir daugiau „komandų“. 1988-jų vasario 16-oji. Milicijos patrulių gausa ir visiškai nereikalingas kabinėjimasis prie neva įtartino jaunimo sujaukė vis tų pačių masių protus kur kas labiau, negu 1987-jų rugpjūtį įvykęs varganas terleckininkų mitingas Vilniuje. Į pastarąjį tada beveik niekas neatkreipė dėmesio, nepaisant to, kad būsimojo sąjūdžio „komandinis centras“ net tris mėnesius eskalavo spaudoje to mitingo temą. Bet 1988-jų vasarį nuaidėjusi „pavojaus sirena“, palydėta R.Reigano pareiškimo bei milicijos blokpostų, parengė būtinus kontrastus – „iniciatyva prieš jungą“.
Po kelių mėnesių atsirado „persitvarkymo sąjūdis“. Ir tik vieno dalyko neapskaičiavo „komandinis centras“, tris 1987-jų rudens mėnesius „triuškinęs“ prie Adomo Mickevičiaus paminklo mitingavusius žmones! O būtent – po tokio „triuškinimo“ jokia „intelektualų grupė“ neišdrįstų prabilti apie jokį neformalų judėjimą ar iniciatyvą. O tai rodo, jog buvo ne tik leidimas ( žodis anais laikais retas), bet ir nurodymas (va čia labiau tikėtina) imtis veiklos. „Komandinis centras“ nesuvokė, jog jį jau tada buvo lengva aptikti. Juk joks „intelektualas“ nedrįstų tuomet imtis viešos iniciatyvos, neturėdamas garantijos, kad rytdienos laikraščiai nepriskirs jo atskalūnų bei nacionalistų kategorijai. Taigi – buvo garantija. Suprantate, iš kur. Iš tų, kas vėliau dezinformuodavo – mes iš pradžių kontroliavome, vėliau netekome kontrolės. ( na, „dūrą stūmė“).
Taigi, sąjūdis tapo įmanomas ir dėl socializmo sąlygoto socialinio solidarumo ir dėl subjektyvių veiksnių – „komandinio centro“. Kapitalistinės santvarkos sąlygomis socialinio solidarumo nėra – jis virto savo priešingybe. „Komandiniai centrai“ formuotis, aišku, gali. Transnacionalinio kapitalo ar nacionalinės buržuazijos interesų kautynių sferoje. Todėl yra įmanomas atsiradimas anokių „sąjūdžių – farsų“. Geopolitinį žemėlapį jau daugybę kartų sudrebindavo „oranžinės“, „rožinės“, „datulių“, bei kitokios pseudorevoliucijos, legitimizuodavusios JAV imperialistinius siekius „užsisvajojusios nepriklausomybės“ šalyse.
Taigi – „sąjūdis“ kaip pažangaus masinio pasipriešinimo iniciatyva „iš apačios“ tėra mitas. Jį sukūrė jau minėto komandinio centro „aplinka“. Ir kiti centrai, kurie strategavo (aišku, ne vien Lietuvos mastu) socialistinės santvarkos reviziją, TSRS bei socialistinės stovyklos sugriovimą su pasaulio perdalijimo perspektyva. Mitas yra saugomas, eskaluojamas, perduodamas iš kartos į kartą. Kad kokia bebūtų sistemai trukdanti opozicija ieškotų išganymo ten, kur jo negali būti.
Ir ieško. Na, kaip anekdote apie pamestą daiktą. „-Ko tu ieškai savo piniginės prie žibinto, juk kitur pametei? –Taip, bet čia saugu ir šviesu, o ten, kur pamečiau – tamsu ir baugu…“
Žibintas – tai atšvaitas. Juk baugu suvokti, kad prieš du dešimtmečius nueita ne į „nepriklausomybę“, o į laukinį kapitalizmą, t.y. į tamsą. Daugeliui baugu prieš patį save. Prieš dabartinius represinius įstatymus. Juk dabartinė valdžia savo santvarką grandinėmis ir pančiais saugo, tai ne sąjūdžio laikotarpio TSRS valdžia. Tad ir peršamas „atšvaitas-mitas“. Antai, nelįskime į tamsos nežinią, o tiesiog pakartokime tą patį, kaip tada, kai rankomis susikibę buvome ! Ten šviesu, ten viskas žinoma, ten mums leisdavo viską… Bet netgi farso kratosi dabartis. Net atšvaito spektaklis neprasideda.
Šiame rašinyje aš sąmoningai vengiu klausimo KĄ DARYTI. Nes nežinau, ar pakanka dviejų (ar kelių) dešimtmečių, kad masės suvoktų savo socialinę atsakomybę. Ir kaltę kaip komuniją prisiimtų. Pakanka, kad prasitarsiu – tai, kas įvyko prieš du dešimtmečius, be kita ko numato taip pat ir komuniją. Apsivalymą. Kad SOCIALIZMAS, kai bus atkurtas, gyvuotų be istoriškai atsiskleidusių išverstakailių, renegatų, vagių bei parazitų klasės. Ir šiuo požiūriu kiekvienas, vis dar eskaluojantis mitą, tesuvokia – kas iš to susikabinimo rankomis, jei visa ši darnos parodija lėmė visišką abejingumą žmogui, kurio ranką kadaise laikei. Ir abejingieji neatleidžia abejingiesiems. Kas iš tos neva prasiveržusios žodžio laisvės, jei ją kaipmat okupavo engėjai. Ir jau visiškai aišku, kuo pavirto prieš du dešimtmečius suvešėjęs praeities juodinimas. Masių bauginimas praeitimi tapo priedanga, po kuria engėjai suprojektavo ateitį pagal atvaizdį savąjį.
„Sąjūdis“, kad ir turėdamas komandinį centrą, negali įgyti masiškumo be objektyviai susiklosčiusių prielaidų – socialinės darnos. Ir ta prasme jis vis dėl to buvo… socializmo produktas. Dialektika moko – daugelis reiškinių kildina savo priešingybę (duobkasį). Bet dialektika nereiškia procesų spontaniškumo. Iš čia ir subjektyvusis „komandinio centro“ veiksnys.
Tačiau, kaip jau minėjau, „komandinis centras“ ne į viską atsižvelgė! Mat jis … nebuvo vienišas! Santvarkos lūžį taipogi lydi jo priešingybė – apsivalymas nuo tų, kas kadaise tapo nepakeliama našta pirmapradžiam socializmui. Nuo parazitų klasės. Ir ta prasme net pasaulio perdalijimas (trečiasis pasaulinis karas) regėtinas kaip grįžtamoji istorinės vystymosi raidos spiralės vija. Grįžtamumas tai ne šiaip grąžinimas. Ir atkūrimas – tai ne banalus atstatymas.
Girdžiu nekantrų, ir (atsižvelgiant į nūdienos grandines bei pančius) gal net kiek provokacinį klausimą – o kada bus atkurtas socializmas? Jau minėjau – dialektika su visomis jos spiralėmis nereiškia savaiminio vyksmo. Todėl „komandinius centrus“ (sąjūdžio galių iliuzijas) turi nustelbti masių socialinė atsakomybė bei nacionalinės mitologijos atmetimas. Tai nereiškia, jog nacionalinės vertybės turi būti nuvertintos. Kalbama apie nacionalinės „santarvės“ netikroviškumą buržuazinės santvarkos sąlygomis. Tai išplaukia iš pačios klasių antagonizmo prigimties.
Iniciatyvą turi perimti socialistinės pakraipos partija. Pas mus tai vienintelė (iš legaliai veikiančių partijų) kairioji partija – Socialistinis Liaudies Frontas. Tačiau iniciatyva niekad nebus veiksminga be masių socialinės atsakomybės. Iš čia ir laikinos mūsų partijos nesėkmės per rinkimus. Beje, šių eilučių autoriaus nuomonė yra ta, jog nūdien „rinkimus“ reikia aktyviai boikotuoti, o ne juose dalyvauti. O žmonių tikėjimas, esą rinkimai gali ką nors pakeisti prilygsta vis tai pačiai ištikimybei „sąjūdžio mitui“.
Galiausiai įvairių (Europos bei pasaulio) šalių kairiosios partijos bei jų INICIATYVOS turi derinti bei vienyti savo, kaip darbo liaudies kovos avangardo, pastangas proletarinio internacionalizmo principais.
Pralaimėti, pasiduoti bei kapituliuoti tenka pavieniui. Nugalėti galima visiems ir drauge.
2011-07-22
Tags: kapitalizmas, masės, sąjūdis, sergejus sokolovas, socialistinis liaudies frontas, socializmas, tarybu lietuva, tarybų sąjunga, tarybų valdžia, tsrsKategorijos: Žvilgsnis