Afganistanas (tęsinys)
JEVGENIJUS FEDČENKO
Situacija Afganistane toliau kaito. Vyriausybinių pajėgų susidūrimai su sukilėliais vyko praktiškai kiekvieną dieną. Prie viso to, afganų armija, nepaisant neblogo aprūpinimo tarybine technika, buvo ypatingai žemo kovingumo. Tai sąlygojo ne tik blogas parengimas, bet ir ypatingai žema kareivių moralinė dvasia. Keletas pavyzdžių, kurie padės geriau suprasti padėtį Afganistane tuo metu.
Generolas-pulkininkas Viktoras Merimskis pasakoja, kad dirbdamas Gardezo mieste (Paktijos provincijos centras), buvo nustebintas turiniu tų pranešimų, kurie iš ten buvo rašomi į Generalinį štabą. Miestas buvo periodiškai apšaudomas maištininkų iš artilerijos pabūklų. Apšaudymuose, kaip taisyklė, dalyvaudavo 2-3 pabūklai, o miesto įgulą sudarė viena pėstininkų divizija, korpuso štabas ir korpuso dalys. Korpuso vadovybė vietoj to, kad aktyviais pėstininkų divizijos veiksmais sunaikintų priešą, be perstojo siuntė į Kabulą telegramas. Šiuose pranešimuose padėtis buvo dramatizuojama, maištininkų skaičius užkeliamas iki kelių tūkstančių ir ultimatyviai reikalaujama pastiprinimo, nes priešingu atveju miestas bus atiduotas. O kai pėstininkų diviziją pavyko priversti pradėti aktyvius kovinius veiksmus, priešai miesto rajone buvo sutriuškinti. Jų kiekis, pasak belaisvių, buvo 300-350 žmonių.
Ir dar vienas pavyzdys iš Viktoro Merimskio prisiminimų:
„Įteikus valstiečiui dokumentą apie teisę į žemę pas jį ateidavo vietinis mula ir pradėdavo maždaug tokią kalbą. Tau davė žemės, tačiau kas davė? Davė netikėlis. Jeigu ją paimsi, tai ir pats tapsi netikėliu. Ir valstietis žemės neima. Kad suprastum valstietį, reikia žinoti islamą. Nėra baisesnės nuodėmės nei paimti dovanas iš netikėlio rankų, ir valstietis nusprendžia – žemės neimsiu. Jis mąsto taip: dirbau seniau pas feodalą ir nemiriau nuo bado, dirbsiu ir dabar. Jis eina pas žemvaldį ir prašo darbo, o tas jam atsako – neturiu aš žemės, visą atėmė. Štai valstietis liko ir be žemės, ir be darbo. O kas kaltas? Revoliucija, kuri, atėmusi žemę iš feodalo, atėmė iš valstiečio darbą, o tai reiškia - ir duoną. Apie tai jis pasakoja savo sūnui, kai šis atvyksta susitikti su juo į karinį dalinį, norom nenorom sukeldamas jam abejones – ar sugebės po revoliucijos varguoliai gyventi geriau? Su tokiomis nuotaikomis ateina į armiją ir jaunoji karta.“ (Iš Viktoro Merimskio knygos “В погоне за «Львом Панджшера»”)
Tačiau 1979 metų rugsėjo 13 dieną viskas tapo dar blogiau. Tą dieną Hafizula Aminas pareikalavo Nurio Tarakio pašalinti iš vyriausybės 4 ministrus, kurie neva nusiteikė prieš jį asmeniškai. VRM ministras, papuolęs į nemalonę, į tai atsakydamas paskelbė kovinę parengtį Kabulo garnizone. Tarakis nedelsiant davė specialų nurodymą, kuris draudė kariškiams imtis kokių nors veiksmų be asmeniško Generalinio sekretoriaus leidimo. Tarybiniai diplomatai, dirbę Kabule, pabandė užmegzti dialogą tarp dviejų lyderių, tačiau veltui. Kai Tarakis ir Aminas turėjo susitikti, automato serija buvo nužudytas asmeninis Amino adjutantas.
Atvykdamas į Gynybos ministeriją Aminas nedelsdamas davė nurodymą 7 ir 8 pėstininkų divizijų, 4 ir 15 tankų brigadų vadams įžengti į miestą, užimti savo atsakomybės rajonus ir blokuoti Tarakio rezidenciją, o Generalinio štabo viršininkui – uždėti namų areštą karininkams, kurie jam nekelia pasitikėjimo, ir atjungti visą ryšį su Tarakio rezidencija, išskyrus vieną tiesioginį telefoną.
Rusėjo 15 dienos vakare per televiziją buvo pranešta apie įvykusį ALDP CK plenumą, kuriame H. Aminas buvo išrinktas Generaliniu sekretoriumi, o Tarakis atleistas iš šio posto ir išmestas iš partijos. Revoliucinės Tarybos posėdžio metu H. Aminas buvo paskirtas jo pirmininku vietoj Tarakio. Tokiu būdu, visa partinė, valstybinė ir karinė valdžia buvo sukoncentruota vienose rankose. Aminas pasiekė savo tikslą. Jis tapo valstybės vadovu, partijos generaliniu sekretoriumi, ministru pirmininku ir gynybos ministru.
Perversmas buvo įvykdytas faktiškai be kraujo ir atvirų veiksmų prieš jį nebuvo.
Nuras Muhamedas Tarakis netrukus buvo uždusintas kameroje.
Egzistuoja hipotezė, kad Aminas seniai rengė karinį perversmą ir pats inscenizavo pasikėsinimą. Atidžiai nagrinėjant įvykius ši versija atrodo visiškai tikėtina.
Tačiau Amino atėjimas į valdžią tik apsunkino situaciją šalyje. Prasidėjo stambios represijos prieš nepatenkintus visuose afganų visuomenės sluoksniuose. Ypač kliuvo armijai, protarybiškai nusiteikusiems partiniams funkcionieriams ir valstybiniams valdininkams. Į pagrindinius partijos postus Aminas pasodino savo giminaičius. Visa tai kelia tam tikrus pamąstymus. Ar toks jau TSRS draugas buvo Aminas, kaip jis pats apie save kalbėjo? Ir ar neturėjo jis kitų draugų, kur nors už okeano?
Kaip ten bebūtų, Afganistanas turėjo naują lyderį ir Tarybų Sąjungai teko bendradarbiauti jau su juo.
Pajėgų įvedimas
Tarybų Sąjungą su Afganistanu jungė du plentai: Kuška-Šindandas-Kandagaras ir Termezas-Kabulas. Geležinkelių Afganistane nėra. Sunkiausias buvo Termezo-Kabulo maršrutas. Ne tik dėl to, kad jis vedė per aukštus kalnus, bet ir dėl to, kad pajėgoms teko įveikti Amu-Darja upę ir Salang kalnų perėją.
Amu-Darja – savotiška ir kaprizinga upė. Jos srovė nepastovi ir dažnai keičia savo kontūrus, sukuria atšakas ir salas. Smėlėti krantai lengvai išplaunami vandens. Savo laiku pradėta tilto statyba buvo sustabdyta po pirmų atramų pastatymo. Ryšys su Afganistano krantu buvo palaikomas keltu, kur upės plotis siekė 700 metrų.
Salang kalnų perėja yra 4 tūkstančių metrų aukštyje. Pereiti ją buvo įmanoma tik per trijų kilometrų ilgio tunelį. Įvažiavimas ir išvažiavimas iš tunelio buvo gana statūs, o tai žiemos sąlygomis buvo rimta kliūtis.
1979 m. gruodžio 8 d. įvyko „mažojo Politbiuro“ posėdis. Po ilgų svyravimų nuspręsta įvesti į Afganistaną nedidelį kontingentą – 75-80 tūkstančių žmonių. Prieš pajėgų įvedimą griežtai pasisakė tuometinis Generalinio štabo viršininkas Nikolajus Ogarkovas. 1979 m. gruodžio 12 d. Politbiuras priėmė galutinį sprendimą dėl įvedimo, apiforminęs jį kaip slaptą TSKP CK nutarimą N 176/125 „Dėl padėties „A““.
Žodinių Tarybų Sąjungos gynybos ministro Maršalo D. Ustinovo nurodymų pagrindu gruodį buvo duota virš trisdešimties įvairių direktyvų, pagal kurias Vidurinės Azijos ir Turkestano karinių apygardų teritorijoje buvo dislokuota ir sukomplektuota maždaug šimtas junginių, dalinių ir įstaigų: 40-osios armijos vadovybė, trys motorizuotųjų šaulių divizijos, desantininkų šturmuotojų brigada, atskiras motorizuotųjų šaulių pulkas, artilerijos ir zenitinė brigados, o taipogi keletas įvairių rūšių dalinių ir užnugario tarnybos. Užbaigiant komplektuoti pajėgas buvo pašaukta iš atsargos virš penkiasdešimt tūkstančių karininkų, seržantų ir kareivių.
Tik gruodžio 24 dieną TSRS Gynybos ministerijos vadovų pasitarime buvo paskelbta apie tarybinės vadovybės sprendimą įvesti pajėgas į Afganistaną. Tuo metu 40-osios armijos pajėgos jau buvo paruoštos vykdyti užduotis. Pasitarime buvo nurodyti junginiai ir daliniai, kuriems kitą dieną teks peržengti valstybinę sieną. Duotos užduotys įsikurti Afganistano teritorijoje. Buvo nustatytas ir tikslus laikas peržengti sieną – 1979 metų gruodžio 25 dienos 15 val. 00 min.
Tarybinis pasiuntinys Kabule iš anksto pranešė Aminui apie tai, kad tarybinė vadovybė priėmė sprendimą suteikti pagalbą draugiškam Afganistanui. Remdamasis šiuo pranešimu Aminas davė nurodymus Afganistano ginkluotųjų pajėgų generaliniam štabui visaip padėti tarybinėms pajėgoms.
Gruodžio 25 d. 15 valandą Afganistano sieną peržengė 108-os motorizuotųjų šaulių divizijos atskiras žvalgybinis batalionas. Kartu su žvalgais sieną kirto karinės transporto aviacijos lėktuvai su 103-ios oro desanto divizijos kariais ir technika. Netrukus lėktuvai su desantininkais nusileido Kabulo oro uoste.
Taip prasidėjo karas, kuris tęsis ilgus 10 metų.
Šaltinis: http://marx.org.ua/2008-04-23-09-06-29/1-articles/400-2009-03-08-20-37-46