Afganistanas
JEVGENIJUS FEDČENKO
Greit sukaks tarybinių pajėgų išvedimo iš Afganistano metinės. Dabar mažai kas prisimena apie šį karą. O juk šalia gyvena tūkstančiai žmonių, kuriems Kandagaras ir Kabulas – tai ne tiesiog miestų pavadinimai tolimoje šalyje, o amžinai kraujuojantis randas širdyje. Kiekvienam iš jų per keletą metų teko pergyventi daugiau nei daugumai iš mūsų per visą gyvenimą. Tačiau jie nemėgsta pasakoti apie Afganistaną, juk geriausiu atveju jų laukia gailestis, o blogiausiu – juokelis ir paniekinantis: „O ką jūs ten pametėt?“. Ne, ne to užsitarnavo didvyriai, visai ne to.
90-aisiais „demokratijos kūrėjai“ pabandė apmeluoti Didįjį Tėvynės karą, ir, tenka pripažinti, gana sėkmingai. Daug kas iki šiol įsitikinęs, kad Stalinas planavo pavergti visą Europą, o Hitleris tiesiog suspėjo pirmas, kad raudonarmiečiai kilo į atakas su atstatytomis šakėmis, kad užmėtė kūnais, kad visus grįžusius iš nelaisvės nedelsiant šaudė. Laimei, situacija keičiasi, atsiranda rimtos knygos, vis daugiau ir daugiau žmonių domisi tikra, o ne išgalvota istorija, o šlykštaus išdaviko Suvorovo-Rezuno opusai niekam nereikalingi dulka ant lentynų.
Su Afganu viskas kitaip. Vieninteliu „informacijos šaltiniu“ tebėra antitarybinė agituotė Rembo-3 arba kvaila „9-oji kuopa“. Ir ko bepaklaustum apie Afgano karą, tik ir girdi apie įsiveržimą, apie tai, kad mums ten nebuvo ką veikti, kad tarybiniai kariai tik tą ir darė, kad žudė ir plėšė. Tačiau pakeisti šią bjaurią padėtį visai realu. Tikiuosi, mūsų straipsnių serija padės jums išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų vyko tais metais.
TSRS ir Afganistano santykiai iki karo
Visuomenės sąmonėje pajėgų įvedimas į Afganistaną yra tarsi atskirtas, toks daiktas savyje. Tarsi Afganistanas būtų staiga atsiradęs TSRS pašonėje ir klastingi komunistai iškart nusprendę pavergti laisvę mylinčią ir laimingą šalį. Matomai, dėl įgimto kraugeriškumo. Iš tikrųjų viskas buvo kitaip. Tarybų Sąjungą ir Afganistaną sieja ilga ir įvykių pilna draugystė. Tolimais 1919 metais į valdžią Afganistane atėjo Amanula-Chanas – išsilavinęs ir tvirtas žmogus, tikras savo šalies patriotas. Afganistanui paskelbus nepriklausomybę, Anglija nedelsiant paskelbė naujajai valstybei karą. Kad bent kiek nusvertų anglų įtaką, Amanula-Chanas pripažįsta Tarybų Rusiją ir 1919 metais Kabulas ir Petrogradas apsikeičia atstovybėmis. Tokiu būdu, Afganistanas buvo PIRMA valstybė, pripažinusi TSRS oficialiame lygyje. Tiesa, verta paminėti, kad santykiai nebuvo nepriekaištingi. Nepaisant savo tvirtinimų dėl draugystės, Afganistanas teikė aktyvią pagalbą basmačiams, o po to suteikė prieglobstį jų lyderiams. Tačiau apskritai santykiai klostėsi pozityviai. Pavyzdžiui, 1924 metais kai kuriose Afganistano provincijose prasidėjo anglų agentų išprovokuotas sukilimas. Nuslopintas jis buvo su aviacijos, gautos iš Tarybų Rusijos kartu su tarybiniais ekipažais, pagalba. O po Amanulos nuvertimo 1929 metais tarybinės pajėgos įžengė į šiaurinę Afganistano dalį bandydamos padėti sąjungininkui, tačiau buvo priverstos atsitraukti. Tad mūsų kareiviai pradėjo kovoti Afganistane kur kas anksčiau nei priimta manyti.
Santykiai tęsėsi ir po Didžiojo Tėvynės karo. Ypač 50-aisiais, kai šimtai tarybinių specialistų vyko į Afganistaną statyti gamyklas, ligonines ir mokyklas, tiesti kelius. Bendromis pastangomis buvo nutiesta automagistralė per Salang kalnų perėją, sujungusi šiaurines šalies provincijas su Kabulu. Tarybiniai statybininkai ir inžinieriai pastatė pirmą Afganistane duonos kepyklą. Afganistano armija buvo visa, pradedant nuo lauko virtuvių ir baigiant lėktuvais, aprūpinta tarybine technika.
Revoliucija
Tačiau nepaisant TSRS pagalbos, Afganistanas toliau buvo atsilikusi, pusiau laukinė šalis, draskoma tarpgentinių konfliktų. Šalyje, kur viešpatavo feodaliniai santykiai, skurdas, neraštingumas ir fanatiškas religingumas, buvo 40 tūkst. mečečių ir maždaug 300 tūkst. mulų. Faktiškai būtent jie valdė Afganistaną, skleisdami pačių konservatyviausių formų islamą.
JTO duomenimis, Afganistanas buvo 108 vietoje iš 129 besivystančių šalių pagal pajamas vienam gyventojui. Dauguma valstiečių, kurie sudarė 80 procentų gyventojų, neturėjo savo žemės ir kentė įsiskolinimo dvarininkams ir kaimo palūkininkams vergiją. Pagrindinių žemės ūkio kultūrų derlingumas buvo vienas iš žemiausių pasaulyje. Šalis pastoviai išgyveno maisto stygių.
Ypač silpnai buvo išvystyta pramonė – viso labo maždaug 300 pramonės įmonių su 44 tūkst. fabrikų ir gamyklų darbininkų, užimtų daugiausia pirminiu žemės ūkio žaliavų apdirbimu. Be to, buvo 67 tūkst. statybos darbininkų. Netgi esant tokiam ribotam darbininkų kiekiui egzistavo chroniškas nedarbas. Nacionalinė pramonė šalies poreikius patenkino viso labo 20 proc. Mieste ir kaime viešpatavo baisus skurdas.
Korupcija, vagystės ir kiti valdininkų piktnaudžiavimai centre ir vietose, elementarių socialinių-ekonominių ir politinių teisių nebuvimas kėlė didelį gyventojų nepasitenkinimą. Visą tai apsunkino gentinė, nacionalinė ir religinė priespauda. 90 proc. gyventojų buvo neraštingi. Didelė afganų dalis nebuvo įtraukta į politinį gyvenimą. Daugelis žmonių nežinojo net karaliaus, kuris juos valdo, vardo.
Akivaizdu, kad Afganistano visuomenė negalėjo ir toliau likti tokioje slegiančioje padėtyje. Pribrendusias socialines-politines, ekonomines ir nacionalines problemas reikėjo greitai spręsti. Nei karalius, nei ministras pirmininkas Daudas, nuvertęs karaliaus valdžią ir įvedęs respublikinę tvarką, jokių radikalių reformų siekiant patenkinti pribrendusius liaudies poreikius nesiėmė. Susidariusioje šalies valdžios socialinėje struktūroje jie ir negalėjo padaryti praktiškai jokių esminių pertvarkymų, kadangi tai sukeldavo stiprų reakcinių jėgų, nesuinteresuotų apskritai kokiomis nors permainomis, pasipriešinimą. Įvykdyti reformoms iš viršaus buvo reikalinga stipri valstybinė valdžia, o jos Afganistane niekada nebuvo.
1965 m. sausio 1 d. Kabule buvo sukurta Afganistano liaudies demokratinė partija (ALDP), vadovaujama N. Tarakio, kuri netrukus suskilo į „Chalk“ (Tarakis) ir „Parčam“ (B. Karmalis). 1978 m. balandžio 27 d. įvyko karinis perversmas, žinomas kaip Balandžio revoliucija. Šaliai vadovauti ėmė Tarakis, Karmalis ir Aminas.
Žinoma, pikti liežuviai pasakys, kad revoliuciją parengė TSRS. Tačiau nėra jokių faktų, patvirtinančių šį teiginį. Tarybiniai šaltiniai apskritai tvirtina, kad Brežnevas sužinojo apie perversmą iš laikraščių.
Pilietinis karas
Revoliucijos kelias nebuvo rožėm klotas. Reformų bandymai sutiko tiek vidinės reakcijos, daugiausia iš islamo fundamentalistų, pasipriešinimą, tiek ir trukdymus iš išorės.
1978 m. ALDP CK paskelbė savo programą „Pagrindinės revoliucinių užduočių kryptys“. Ji numatė kardinalius politinius ir socialinius-ekonominius pokyčius likviduojant feodalinius ir ikifeodalinius santykius, revoliucinio-demokratinio režimo šalyje įtvirtinimą, stambių dvarininkų žemių apkarpymą atimant žemės perteklių be kompensacijos ir nemokamai išdalinant žemes bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Buvo paskelbta visuomeninio gyvenimo demokratizacija, luominių privilegijų atšaukimas, visų rūšių priespaudos ir eksploatacijos likvidavimas.
Tačiau dėl objektyvių priežasčių ši programa negalėjo būti įgyvendinta greitai. Afganistanas buvo per daug žemame išsivystymo laiptelyje, kad galėtų nedelsiant įžengti į socializmą. Reformas reikėjo vykdyti laipsniškai, siekiant gauti liaudies supratimą ir paramą. Vietoj to, atsiremiant į armijos jėgą, buvo pabandyta įvykdyti pertvarkymus grynai jėgos metodais. Tačiau net ir tai galėjo pavykti, jei ne pačios partijos skilimas. Neseni pogrindžio draugai pradėjo kovoti vienas prieš kitą represijomis.
Literatūroje apie Afganistaną kai kada viskas vaizduojama taip, kad karinė-politinė padėtis šioje šalyje destabilizavosi tik po tarybinių pajėgų įžengimo. Tačiau iš tikrųjų Afganistane visada buvo stambios opozicinės jėgos, kovojusios pradžioje prieš karaliaus valdžią, po to prieš respublikinę vyriausybę. Antroje 60-ųjų pusėje labiausiai suaktyvėjo islamo fundamentalistų judėjimas, kuris pasisakė prieš islamo modernizaciją ir visuomenės bei valstybės pasaulietinį pobūdį. Susivieniję 1968 metais į „musulmonų jaunimą“ jie organizavo eilę masinių protesto akcijų ir ginkluotų veiksmų siekiant nuversti pradžioje karaliaus, o po to jau respublikinį Daudo režimą. Patyręs pralaimėjimą „musulmonų jaunimas“ bėgo į kaimyninį Pakistaną, kurio teritorijoje buvo sukurtas ištisas bazių ir opozicijos ginkluotų pajėgų paruošimo centrų tinklas. Atkreipkite dėmesį, visa tai vyko dar ilgai IKI tarybinių pajėgų pasirodymo Afganistane.
Ir žinoma, islamo fundamentalistams negalėjo patikti prosocialistinė naujos vyriausybės politika.
Verta paminėti ir tuometinę užsienio politikos padėtį. JAV reikalai Artimuosiuose Rytuose ganėtinai pašlijo. Irane buvo nuverstas šacho režimas ir į valdžią atėjo ajatola Chomeinis, kuris tuoj pat paskelbė Ameriką priešu numeris vienas. Santykiai su Iraku jau seniai nesiklostė. Prie viso to, dargi socialistinio Afganistano atsiradimas kėlė grėsmę visai Amerikos užsienio politikai regione. Todėl jėgų jo pašalinimui negailėjo.
1979 m. kovo 15 d. Herato provincijoje prasidėjo antivyriausybiniai neramumai, kuriuose aktyviausiai dalyvavo išeiviai iš puštunų genčių. Maištininkus palaikė artilerijos pulko ir zenitinio diviziono kariškiai, dislokuoti Herato garnizone. Tuometinio Afganistano prezidento Tarakio tvirtinimu, maištą išprovokavo maždaug pusantro tūkstančio Pakistano armijos kariškių, kurie perrengti afganų uniforma prasiskverbė į kaimyninės šalies teritoriją. Tarakis, nepasitikėdamas savo armija, paprašė TSRS įvesti pajėgas. Pagrindinis jo argumentas buvo tas, kad į Afganistaną buvo įsiveržta imituojant liaudies sukilimą.
Po ilgo pasitarimo TSRS Politbiuras priėmė sprendimą atsisakyti įvesti kariuomenę remiantis tuo, kad toks žingsnis prieštarautų tarptautinėms sutartims, kurias TSRS įsipareigojo vykdyti, o svarbiausia – pasirodymas Afganistano teritorijoje tikros užsienio armijos išprovokuos dar didesnį nepasitenkinimą ir gali sukelti tikrą pilietinį karą. TSRS sutiko padėti ginklais, šaudmenimis ir karine technika. Tačiau ne kariais. Savo vidaus problemas Afganistanas turi spręsti pats.
Tarakis ne kartą kartojo savo prašymą. Siūlė suformuoti specialius dalinius iš tadžikų ir uzbekų, perrengti juos afganų uniforma ir perkelti į Afganistano teritoriją. Arba slaptai panaudoti TSRS Valstybės saugumo komiteto spec. dalinius. Tačiau atsakymas buvo tas pats – nei vienas tarybinis karys neįžengs į Afganistano teritoriją.
Sukilimas greit buvo nuslopintas, tačiau situacija kaito. Gentys nenorėjo paklūsti vyriausybei, armija nepatikima. Vis daugiau ir daugiau provincijų apėmė pilietinio karo liepsnos.
Šaltinis: http://marx.org.ua/2008-04-23-09-06-29/1-articles/395-2009-03-07-10-06-20