Apie mus

Kol stambieji buržua galvoja, kad Žemės rutulys yra jų nuosavybė, dabartinė Lietuvos žiniasklaida ne tik nedrįsta nė cyptelt prieš juos, bet ir nuolankiai viena ar kita forma jiems pataikauja.... Skaityti toliau.

Paieška









Jonas Digrys.
Dievai jų nepasigalėjo




Jonas Digrys.
Malda iš keršto



Amerikiečiai - karinės-pramoninės oligarchijos baudžiauninkai

POLAS KREIGAS ROBERTSAS

Labai greitai nieko vidutinio neliks. Bus keletas, tik keletas ponų, o visi kiti — elgetos.

R.L. Bušmenas

Jūs vis greičiau dalijatės į dvi klases — labai turtingus ir labai vargingus.

Brutusas

Amerikiečiai galvoja, kad jų šalyje yra „laisvė ir demokratija“ ir kad politikai rinkimų metu atsako prieš rinkėjus. Iš tiesų JAV valdo galingos grupuotės, kurios kontroliuoja politikus duodamos jiems pinigus rinkimų kampanijoms. Mūsų tikrieji valdovai — finansinių ir karinių ekonomikos sričių oligarchai ir AIPAC (Amerikos ir Izraelio visuomeninių santykių komitetas), kuris įtakoja JAV užsienio politiką Izraelio naudai.

Pasižiūrėkite į ekonominę politiką. Ja išreiškiami stambių finansinių korporacijų, tokių kaip „Goldman Sachs“, interesai.

Bankai, o ne praradę namus, darbą, medicinos draudimą ir pensiją amerikiečiai, pagal TARP programą gavo 700 milijardų „probleminiams aktyvams“. Bankai išnaudojo padovanotą kapitalą, kad gautų dar daugiau pelno. Sunkiausio ekonominio nuosmukio nuo Didžiosios depresijos laikų įkarštyje „Godlman Sachs“ paskelbė rekordinius pelnus antrajame ketvirtyje ir šešiaženklius bonusus savo tarnautojams.

Federalinės rezervinės sistemos (FRS) kursas į mažą bazinę palūkanų normą — tai dar viena dovana bankams. Tai sumažina jiems paskolų kainą ir padidina jų pelną. Atšaukus Glaso-Stigolo įstatymą (Glass-Steagall Act) 1999 metais, bankai tapo smarkiai rizikuojančiais investuotojais, kurie prekiavo finansiniais instrumentais kaip kad palūkanų normų derivatyvai arba hipotekinėmis paskolomis aprūpinti vertybiniai popieriai. FRS beveik nemokamai aprūpina juos pinigais ir bankai indėlininkams praktiškai nieko nemoka.

Nežiūrint į mažą bazinę palūkanų normą, bankai nuo spalio smarkiai pakėlė kasmetinį procentą visoms paslaugų kreditinėmis kortelėmis rūšims ir baudų dydžius už pavėluotą mėnesinio minimumo apmokėjimą. Tuo metu, kai jų skolininkai vis dažniau nesugebėdavo susimokėti netgi savo „plastiškų“ skolų procentus. Sunkiausio ekonominio nuosmukio nuo Didžiosios depresijos įkarštyje amerikiečiai paskendę skolose iki ausų, praranda namus ir darbus. Juos apvogs iki paskutinio siūlelio ir atves prie bankroto tuos pačius bankus, kurie yra remiami TARP programa ir maža bazine palūkanų norma (tų pačių amerikiečių mokesčių mokėtojų sąskaita!).

Dar daugiau, amerikiečiai savo masėje atsidūrė ant kabliuko dėl TARP ir mažos bazinės palūkanų normos. Kadangi JAV vyriausybės biudžeto deficitas siekia 50 ar daugiau procentų, pinigus TARP teks skolintis iš užsienio arba spausdinti. Tai reiškia papildomą dolerio kurso kritimą, importo kainų augimą ir infliaciją.

Taigi, amerikiečiai sumokės už TARP ir mažą bazinę palūkanų normą – subsidijas savo finansiniams valdovams – dolerio perkamosios galios sumažėjimu. Vyksta stambiausias pajamų perskirstymas iš eilinių amerikiečių į finansinį sektorių.

Ir visa tai — valdant Demokratų partijai, priešaky su pirmu JAV juodaodžiu prezidentu, turinčiu demokratinę daugumą kongrese ir senate.

Kokia vyriausybė mažiau atstovauja savo piliečių interesus negu „mūsų“?

Panagrinėkime amerikiečių karus. Šiuo metu, kai aš rašau, karai Afganistane ir Irake kainavo daugiau negu 900 milijardų dolerių. Jeigu pridėtume veteranų pensijas, paskolų procentus, prarastus pinigus, kurie galėjo būti panaudoti naudingai, ir taip toliau, tai, kaip paskaičiavo Nobelio lauretas Džosefas Stiglicas ir Linda Bilms, „mūsų“ vyriausybė išleido 3 trilijonus dolerių — tris tūkstančius milijardų – dviems karams, neatnešusiems nieko gero amerikiečiams, kurių pajamos nepriklauso nuo karinio-pramoninio komplekso, dėl kurio grėsmės mus perspėjo prezidentas Eizenhauzeris.

Jau neabejotinai įrodyta, kad JAV įsiveržimas į Iraką buvo paremtas melu ir amerikiečių masių apgaudinėjimu. Laimėjo tik ginklų gamintojai, „Blackwater“, „Halliburton“, karininkai, kurie greičiau daro karjerą karo metu, ir islamo eksremistai, kurių teisumą JAV vyriausybė patvirtino neišprovokuota agresija prieš musulmonus.

Daugiau niekas nelaimėjo. Irakas niekam nekėlė grėsmės, Sadamo Huseino pagrobimas ir nužudymas po teismo imitacijos nepadarė jokios įtakos karo užbaigimui, neužkirto naujų karų.

Šie karai — sunki našta bankrutuojančiai šaliai, bet jų kaina veteranams gali būti dar didesnė. Tarp šių žmonių yra masė benamių ir kenčiančių nuo potrauminio streso. Amerikiečių kareiviai, nesuprasdami, kad jie kariauja už karinio-pramoninio komplekso pelną, už milžiniškas išmokas jo valdytojams ir už jo akcininkų dividentus ir kapitalo augimą, sumokėjo ne tik savo gyvybėmis ir amputuotomis galūnėmis, bet ir prarastomis šeimomis, neužbaigtomis karjeromis, psichinėmis ligomis ir įkalinimu už nesumokėtus alimentus.

Ką gavo amerikiečiai iš šio karo, kurio mes nepajėgiame išlaikyti, kuris vyksta ilgiau, negu Antras pasaulinis karas, ir atvedė į valdžią šiitus — Irano sąjungininkus?

Atsakymas akivaizdus: visiškai nieko.

O ką gavo iš šio karo karinis-pramoninis kompleksas? Milijardus dolerių pelno.

Na, o kaip prezidentas Obama, šis „korporatyvinio marketingo produktas“, kaip pavadino jį garsus anglų žurnalistas Džonas Pildžeris?

Būdamas kandidatu į prezidentus, Obama žadėjo pabaigti karą Irake. Jis šito nepadarė. Vietoj to jis išplėtė karą Afganistane, pradėjo naują karą Pakistane, ruošiasi pakartoti jugoslavišką scenarijų Kaukaze ir, atrodo, nusprendė pradėti karą Pietų Amerikoje. Marionetiniam Kolumbijos prezidentui sutikus, JAV nori įrengti septynias karines bazes Kolumbijoje. Šia proga Venesuela perspėjo Pietų Amerikos šalis, kad „kyla karo vėjas“.

Taigi, mes turime JAV vyriausybę, visiškai priklausiančią nuo užsieniečių dosnumo finansuojant mūsų deficitus, kurie auga iki žvaigždžių. Mes turime vyriausybę, kuri yra po karinio-pramoninio komplekso padu ir pasiruošusi visus mus sunaikinti, kad tik Volstryte būtų patenkinti akcijų kainų augimu.

Koks amerikiečių reikalas, kas valdo Afganistaną? Ši šalis su mumis neturi nieko bendro.

Ar apskaičiavo ginkluotųjų pajėgų senato ir kongreso komitetai branduolinį ginklą turinčio Pakistano destabilizacijos riziką, kada jie sutiko su naujuoju Obamos karu, dėl kurio jau atsirado du milijonai pabėgėlių?

Aišku, kad ne. Šios kekšės gauna įsakymus iš tos pačios karinės-pramoninės oligarchijos, kuri vadovauja Obamai.

Amerikos supervalstybė ir jos 300 milijonų gyventojų yra alinami didelių bankų ir ginklų pramonės privačių interesų. Žmonės, ir ne tik amerikeičiai, praranda sūnus, vyrus, brolius ir tėvus vien tik dėl JAV karinių kompanijų pelno, ir amerikiečius taip lengva apkvailinti, kad jie netgi didžiuojasi tuo. Visos tos patriotiškos juostelės ir lipdukai ant mašinų rodo jų naivų lojalumą ginklų pramonei ir Vašingtono kekšėms, raginančioms kariauti.

Ar supras amerikiečiai, sugniuždyti „jų“ vyriausybės, kuri mažiausiai apie juos galvoja, politikos, kas gi jų tikrieji priešai?

Ar supras amerikeičiai, kad juos valdo ne jų išrinkti atstovai, o oligarchai, Vašingtono bordelio savininkai?

Ar supras amerikiečiai nors tai, kad jie — bejėgiai baudžiauninkai?

Autorius - buvęs JAV finansų ministerijos pavaduotojas prie Reigano ir buvęs “Wall-Street Journal” redaktorius.

Šaltinis: http://www.left.ru/2009/8/roberts190.phtml

2009-09-24