Apie materialistinį istorijos supratimą
G. Plechanovo straipsnyje “Apie materialistinį istorijos supratimą” nagrinėjama italų filosofo-marksisto Antonijo Labriolos knyga “Materialistinio istorijos supratimo bruožai”, išleista Romoje 1895-1897 m. 1897 m. birželio 21 d. laiške Plechanovui Labriola dėkojo jam už jo knygos nagrinėjimą. Tokie marksizmo klasikai kaip F. Engelsas ar V. Leninas taip pat aukštai vertino A. Labriolą.
Straipsnis “Apie materialistinį istorijos supratimą” pirmą kartą buvo išspausdintas žurnale “Novoje slovo” 1897 m., Nr.12. p.70-98., po N. Kamenskio pseudonimu. 1899 jis buvo išleistas bulgarų kalba, 1906 m. išspausdintas Plechanovo straipsnių rinkinyje “Mūsų kritikų kritika”, p.307-336. Daugiau esant gyvam Plechanovui jis nebuvo spausdintas.
Žemiau publikuojame lietuvišką 1946 m. leidimą. “Apie materialistinį istorijos supratimą” - tai puiki pažintinė medžiaga, norintiems perprasti marksistinį požiūrį į visuomenės vystymąsi, taipogi marksistams, norintiems profilaktiškai pamankštinti smegenis.
Leftas
GEORGIJUS PLECHANOVAS
I
Estais sur la conception materialiste de l‘histoire par Antonio Labriola, professeur a l‘universite de Rome, avec une preface de G. Sorel. Paris, 1897.)(1)
Prisipažįstame, su nemažu neigiamu nusistatymu mes paėmėme į rankas šią Romos profesoriaus knygą: mes buvome įbauginti kai kurių jo tautiečių kai kurių veikalų, pavyzdžiui, A. Loria(2) (žr. ypač jo „La teoria economica della constituzione politica“(3)). Bet jau pirmi knygos puslapiai mus įtikino, kad buvome neteisūs ir kad kas kita yra Akilė Loria, o kas kita Antonio Labriola. O kai ją perskaitėme iki galo, mes panorėjome pasikalbėti apie ją su rusų skaitytoju. Tikimės, kad už tai jis mūsų nerūgos. Juk
Netuščios knygos tokios retos!
Labriolos veikalas pirma išėjo italų kalba. Prancūzų vertimas sunkus, o vietomis ir tiesiog nevykęs. Mes tvirtai sakome tai, nors ir neturime rankose italų originalo. Tačiau italas autorius negali atsakyti už prancūzų vertėją. Šiaip ar taip, Labriolos mintys suprantamos ir sunkiame prancūzų vertime. Tad pažiūrėkime, kokios jos yra. P. Kariajevas(4), kuris, kaip žinoma, itin stropiai skaito ir nepaprastai vykusiai iškraipo kiekvieną „veikalą“, nors bent kiek susijusį su materialistiniu istorijos supratimu, mūsų autorių tikriausiai priskirs prie „ekonominio materializmo“ žinybos. Tai bus neteisinga. Labriola tvirtai ir gana nuosekliai laikosi materialistinio istorijos supratimo: bet „ekonominiu materialistu“ jis savęs nelaiko. Jis mano, kad toks pavadinimas greičiau tinka rašytojams, kaip kad žinomas T. Rodžersas(5), negu jam ir jo vienminčiams. Ir tai yra itin teisinga, nors tuo pamatymu, gal būt ir nevisai suprantama.
Paklauskite bet kurį liaudininką ar subjektyvistą, kas yra ekonominis materialistas? Jis atsakys: tai žmogus, kuris visuomeniniame gyvenime vyraujančią reikšmę skiria ekonominiam veiksniui. Taip mūsų liaudininkai ir subjektyvistai suprantą ekonomini materializmą. Ir reikia pripažinti, kad neabejotinai yra žmonių, kurie ekonominiam „veiksniui“ skiria vyraujantį vaidmenį žmonių visuomeninių gyvenime. P. Michailovskis ne vieną kartą yra nurodinėjęs Luji Blaną(6), kuris apie šio veiksnio vyravimą yra kalbėjęs žymiai anksčiau už žinomų rusų mokinių žinomąjį mokytoją(7). Mes nesuprantame vieno: kodėl mūsų garbingas subjektyvinis sociologas sustojo ties Luji Blanu. Jis turėtų žinoti, kad mus dominančiame dalyke Luji Blanas turėjo daug pirmtakų. Ir Gizo, ir Minjė, ir Ogiustenas Tjeris, ir Tokvilis(8 ) pripažindavo ekonominio „veiksnio“ vyraujantį vaidmenį bent vidurinių amžių ir naujųjų laikų istorijoje. Vadinasi, visi šitie istorikai buvo ekonominiai materialistai. Minėtasis T. Rodžersas mūsų laikais savo knygoje „The economic interpretation of history“ taip pat pasirodė esąs įsitikinęs ekonominis materialistas; jis taip pat pripažino vyraujančią ekonominio „veiksnio“ reiškmę. Žinoma, iš to dar neseka, kad T. Rodžerso socialinės-politinės pažiūros buvo tolygios, pavyzdžiui, kad ir Luji Blano pažiūroms. Rodžersas laikėsi buržuazinės ekonomijos požiūrio, o Luji Blanas kadaise buvo vienas utopinio socializmo atstovų. Jei jūs paklaustumėte Rodžersą, kaip jis žiūri į buržuazinę ekonominę tvarką, tai jis atsakytų, kad šios tvarkos pagrinde glūdi žmogaus prigimties pagrindinės savybės ir, kad todėl jos atsiradimo istorija yra palaipsnis šalinimas kliūčių, kitados sunkinusių minėtųjų savybių pasireiškimą ir netgi dariusių jį negalimu. O Luji Blanas pareikštų, kad tas pats kapitalizmas yra viena iš kliūčių, tamsybės ir prievartos pastatytų kelyje į sukūrimą tokios ekonominės santvarkos, kuri, pagaliau, iš tikrųjų atitiks žmogaus prigimtį. Kaip matote, tai yra labai esminis nuomonių skirtumas. Kuris pasirodytų esąs arčiau tiesos? Atvirai sakant, mes manome, kad abu šie rašytojai buvo beveik vienodai toli nuo jos, bet čia mes nenorime ir negalime ties tuo sustoti. Dabar mums svarbu kas kita. Mes prašome skaitytoją įsidėmėti, kad ir Luji Blanui ir Rodžersui visuomeniniame gyvenime vyraująs ekonominis veiksnys pats buvo, matematiškai tariant, žmogaus prigimties, o svarbiausia, žmogaus proto ir žinių funkcija. Tą pat reikia pasakyti ir apie aukščiau mūsų minėtus restauracijos laikų prancūzų istorikus. Na, o kaip pavadinti istorines pažiūras žmonių, nors ir tvirtinančių, kad ekonominis veiksnys vyrauja visuomeniniame gyvenime, bet tuo pačiu laiku įsitikinusiu, kad šis veiksnys – t.y. visuomenės ekonomina – savo ruožtu yra žmogaus žinių ir supratimų vaisius? Tokių pažiūrų negalima pavadinti kitaip, kaip idealistinėmis. Išeina, kad ekonominis materializmas dar nepašalina istorinio idealizmo. Bet ir šitai dar ne visai tikslu; mes sakome – dar nepašalina idealizmo, o reikia pasakyti: gal būt, ir iki šiol dažniausiai, būdavo paprasta jo atmaina. Po šio suprantama, kodėl žmonės, kaip kad Antonio Labriola, neprisipažįsta esą ekonominiai materialistai: kaip tik todėl, kad jie yra nuoseklūs materialistai, ir kaip tik todėl, kad istorinės jų pažiūros yra tiesiog priešingos istoriniam idealizmui.
____________
(1)Antonio Labriola, Romos universiteto profesorius. Materialistinio istorijos supratimo bruožai su Ž. Sorelio pratarme. Paryžius, 1897.
(2)Loria Akilė – italų buržuazinis ekonomistas, teigęs „ekonominio veiksnio“ viešpatavimą istorijoje, manęs, kad žmonijos visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo visos pusės yra išimtinai ir tiesiogiai ekonominės kilmės.
(3)„Politinės santvarkos ekonominė teorija“
(4)Kariajevas N. I. (1850-1931) – rusų buržuazinis publicistas, istorikas-idealistas; „subjektyvinės mokyklos sociologijoj“ šalininkas, marksizmo priešininkas.
(5)Rodžersas Džemsas (1823-1890) – anglų buržuazinis ekonomistas. Savo raštuose gynė teoriją, jos istorijoje „ekonominis veiksnys“ turi vyraujantį vaidmenį.
(6)Blanas Luji (1811-1882) – prancūzų smulkiaburžuazinis socialistas; skelbė proletariato ir buržuazijos interesų darnumą. Marksas apibūdino Blaną, kaip buržuazinį demokratą „su kai kuria socialistine priemaiša ir miglota religine ir nacionalistine galvosena“.
(7)„Mokytojas“ – Marksas, „mokiniai“ – Markso sekėjai, „rusų mokiniai“ – Rusijos marksistai, arba Rusijos socialdemokratai. Vis tai žymėjimai, legalioje spaudoje vartoti cenzūrai apeiti. Tuo pačiu tikslu Marksas figūruoja kaip „žinomas vokiečių ekonomistas“, kaip „Kapitalo“ autorius“. Engelsas – kaip „žinomas rašytojas“, Černyševskis – kaip „rusų literatūros Gogolio laikotarpio bruožų autorius“, arba „Pastabų Milio politinei ekonomijai“ autorius“.
(8)Gizo, Minjė, Tjeris, Tokvilis – prancūzų buržuaziniai istorikai restauracijos epochoje, epochoje, kurioje buvo atstatyta Burbonų karališka dinastija; ši epocha apima laikotarpį nuo 1814 m. iki 1830 m. (nuo Liudviko XVIII įžengimo į sostą iki 1930 m. liepos mėn. revoliucijos). Prancūzų istorikai pripažindavo klasių kovos vaidmenį istorijoje, tačiau klasių kova suprasdavo tik buržuazijos kovą su feodalais ir neigdavo klasių kovą pačioje buržuazinėje visuomenėje. Pripažindami „ekonominio veiksnio“ vyraujantį vaidmenį istorijoje, restauracijos epochos prancūzų istorikai į pati „ekonominį veiksnį“ žiūrėjo kaip į žmogaus proto funkciją ir ištisai laikėsi idealistinių pozicijų.
II
„Tačiau“, - pasakys mums, turbūt, p. Kudrinas(9), - „jūs, daugeliui „mokinių“ būdingų įpratimu, griebiatės paradoksų, žaidžiate žodžiais, nukreipiate akis, ryjate špagas. Idealistai jums tapo ekonominiais materialistais. Bet tokiu atveju, kaipgi jūs įsakysite suprasti tikruosius ir nuosekliuosius materialistus? Nejaugi jie atmeta mintį apie ekonominio veiksnio vyravimą? Argi jie pripažįsta, kad greta šio veiksnio istorijoje veikia dar ir kiti ir kad be reikalo mes imtume teirautis, kuris jų vyrauja visiems kitiems? Negalima nepasidžiaugti dėl tikrųjų ir nuosekliųjų materialistų, jei jie iš tikrųjų nelinkę visur kaišioti ekonominio veiksnio“.
Mes atsakysime p. Kudrinui, kad tikrieji ir nuoseklieji materialistai, iš tikrųjų, nelinkę visur kištis su ekonominiu veiksniu. Taip pat ir pats klausimas, kuris veiksnys vyrauja visuomeniniame gyvenime, jiems atrodo nepagrįstas klausimas. Bet tenesiskubina p. Kudrinas džiaugtis. Tikrieji ir nuoseklieji materialistai priėjo šitą įsitikinimą visai ne ponų liaudininkų ir subjektyvistų įteigiam. Tikrieji ir nuoseklieji materialistai gali tik juoktis iš tų ponų daromų prieštaravimų prieš mintį apie ekonominio veiksnio vyravimą. Be to, ponai liaudininkai ir subjektyvistai su šitais prieštaravimais pavėlavo. Jau nuo Hegelio laikų labai ryškus pasidarė netinkamumas klausimo, kuris veiksnys vyrauja visuomeniniame gyvenime. Hegelinis idealizmas yra pašalinęs panašių klausimų galimumą. Juo labiau jį pašalina mūsų laikų dialektinis materializmas. Nuo to laiko, kai pasirodė „Kritinės kritikos kritika“, ir ypač išėjus iš spaudos žinomai knygai „Zur Kritik der politischen Oekonomie“(10), tik teorijoje atsilikę žmonės galėjo ginčytis dėl įvairių socialinių-istorinių veiksnių reliatyvios reikšmės. Mes žinome, kad mūsų žodžiai nustebins ne vien tik p. Kudriną, ir todėl skubame pasiaiškinti.
Kas yra socialiniai-istoriniai veiksniai? Kaip atsiranda jų supratimas?
Paimkime pavyzdį. Broliai Grakchai siekia sulaikyti Romai pražūtingą visuomeninių žemių grobimo procesą, kurį vykdo Romos turtuoliai. Turtuoliai priešinasi Grakchams. Prasideda kova. Kiekviena kovojančių pusių aistringai siekia savo tikslų. Jei aš panorėčiau aprašyti šią kovą, galėčiau ją atvaizduoti žmonių aistrų kova. Tokiu būdu aistros būtų Romos vidaus istoriniai „veiksniai“. Tačiau tiek patys Grakchai, tiek ir jų priešininkai kovoje naudojosi tomis priemonėmis, kurias jiems teikė Romos valstybinė teisė. Aš, žinoma, to nepamiršiu pasakodamas, ir tuo būdu Romos valstybinė teisė taip pat pasirodys esanti Romos respublikos vidaus vystimosi veiksnys. Toliau: prieš Grakchus kovoję žmonės buvo medžiagiškai suinteresuoti palaikyti giliai įsišaknijusį piktnaudžiavimą. Grakchus rėmę žmonės buvo medžiagiškai suinteresuoti jį pašalinti. Aš nurodysiu ir šią aplinkybę, dėl to mano aprašomoji kova bus medžiaginių interesų kova, klasių kova, neturtingųjų kova su turtingaisiais. Vadinasi, štai aš jau turiu ir trečią veiksnį, ir šį kartą patį įdomųjį: garsųjį ekonominį veiksnį. Jei turite laiko ir noro, tai jūs, mano skaitytojau, galite plačiai samprotauti tema, kuris būtent iš Romos vidaus vystimosi veiksnių vyravo visiems kitiems: mano istoriniame pasakojime jūs rasite pakankamai duomenų paremti bet kuriai nuomonei šiuo atžvilgiu.
Dėl manęs, tai kol neišeisiu iš paprasto pasakotojo vaidmens, aš dėl veiksnių labai nesikarščiuosiu. Jų lyginamoji reikšmė manęs nedomina. Man, pasakotojui, reikia vieno: kiek galima tiksliai ir gyvai atvaizduoti kalbamus įvykius. Tam reikalui aš turiu nustatyti tam tikrą, nors ir tik išviršinį jų sąryšį ir juos išdėstyti tam tikroje perspektyvoje. Jei aš miniu kovojusias puses jaudinusias aistras, arba tuometinę Romos valstybinę santvarką, arba, pagaliau, buvusią joje turtų nelygybę, tai aš tatai darau vien tik dėl įvykiu rišlaus ir gyvo dėstymo. Šitą tikslą pasiekęs, aš pasijusiu visiškai patenkintas, abejingai palikdamas filosofams spręsti, ar aistros vyrauja ekonomijai, ar ekonomija aistroms, ar, pagaliau, niekas niekam nevyrauja, kadangi kiekvienas „veiksnys“ naudojasi auksine taisykle: gyvenk ir leisk kitiems gyventi.
Visa tai bus tuo atveju, jei aš neišeisiu iš vaidmens paprasto pasakotojo, svetimo visokiam palinkimui „klastingai gudrauti“. O kas bus, jei aš neapsiribosiu šiuo vaidmeniu, jei dėl mano aprašomųjų įvykių aš pasileisiu filosofuoti? Tada aš jau nepasitenkinsiu vienu tik išoriniu įvykių sąryšiu; tada aš panorėsiu atrasti jų vidines priežastis, ir tie patys veiksniai – žmonių aistros, valstybinė teisė, ekonomika, kuriuos pirmiau ryškinau ir kėliau, vadovaudamasi beveik vien tik meniniu instinktu, mano akyse įgaus naują, didžiulę reikšmę. Jie man pasirodys kaip tik tos ieškomos vidinės priežastys, kaip tik tos „slėpiningos jėgos“, kurių įtaka ir paaiškinami įvykiai. Aš sukursiu veiksnių teoriją.
Ta ar kita tokios teorijos įvairybė, iš tikrųjų, turi atsirasti visur, kur visuomeniniais reiškiniais besidomį žmonės nuo paprasto jų stebėjimo ir aprašinėjimo pereina tyrinėti esantį tarp jų sąryšį. Veiksnių teorija auga, be to, drauge augant darbo padalijimui visuomenės moksle. Visos šio mokslo šakos – etika, politika, teisė, politinė ekonomija, ir kt. – iš tikrųjų nagrinėja vieną ir tą patį: visuomeninio žmogaus veiklą. Bet jos kiekviena nagrinėja jį savo atskiru požiūriu. Ponas Michailovskis pasakytų, kad kiekviena iš jų „tvarko“ atskirą „stygą“. Kiekviena „styga“ gali būti svarstoma kaip visuomeninio vystimosi veiksnys. Ir iš tikrųjų, dabar mes galime suskaityti bemaž tiek pat veiksnių kiek yra atskirų „disciplinų“ visuomenės moksle.
Po to, kas pasakyta, tikimės, suprantama, kas yra socialiniai-istoriniai veiksniai ir kaip atsiranda jų supratimas.
Socialinis-istorinis veiksnys yra abstrakcija, jo supratimas susidaro atsiejimo keliu (abstrahuojant). Dar abstrahavimo proceso visuomeninės visumos įvairios pusės įgauna atskirų kategorijų pavidalą, o visuomeninio žmogaus veiklos įvairios apraiškos ir išraiškos – moralė, teisė, ekonominės formos ir kt. – mūsų prote virsta atskiromis jėgomis, tarytum šią veiklą sukeliančiomis ir sąlygojančiomis, esančiomis šios veiklos paskutinėmis priežastimis.
Jei veiksnių teorija atsirado, būtinai turi prasidėti ginčai, kurį veiksnį reikia pripažinti vyraujančiu.
____________
(9)Kudrinas N. (Rusanovas) – liaudininkas, vėliau eseras.
(10)„Dėl politinės ekonomijos kritikos“. Markso ir Engelso knyga „Šventoji šeima arba „kritinės kritikos“ kritika. Prieš Bruno Brauerį ir Ko“ išėjo 1845 metais Frankfurte prie Maino. Markso knyga „Dėl politinės ekonomijos kritikos“, kurios pratarmėje glaustai išdėstyta istorinio materializmo teorijos esmė, išėjo Berlyne 1859 metais.
III
Tarp „veiksnių“ yra sąveika: kiekvienas jų daro įtakos visiems kitiems ir, savo ruožtu, patiria visų kitų įtaką. Dėl to pasidaro toks painus tarpusavio įtakų tiesioginių veikimų ir atsispindėjusių poveikių tinklas, jog žmogui, kuris užsibrėžė tikslą išsiaiškinti sau visuomeninio vystimosi eigą, pradeda svaigti galva, ir jis jaučia nenumaldomą reikalą rasti kokią nors giją išeiti iš šito labirinto. Kadangi kartus patyrimas jį įtikino, kad sąveikos požiūris priveda tik prie svaigulio tai jis ieško kito požiūrio; jis stengiasi savo uždavinį suprastinti. Jis klausia save, ar kuris nors socialinis-istorinis veiksnys nėra pirma pagrindinė priežastis visiems kitiems atsirasti. Jei jam pavyktų šį pagrindinį klausimą išspręsti teigiama prasme, tai jos uždavinys iš tikrųjų būtų nepalyginamai paprastesnis. Sakysime, jis įsitikino, kad kiekvienos kalbamos šalies visi visuomeniniai santykai, atsirandą ir besivystą, sąlygojami eigos intelektualinio jos vystimosi, kurį, iš savo pusės, nustato žmogaus prigimties savybės (idealistinis požiūris). Tada jis lengvai išeina iš užburto sąveikos rato ir sukuria daugiau ar mažiau darnią ir nuoseklią visuomeninio vystimosi teoriją. Vėliau, toliau studijuodamas dalyką, jis pamatys, galbūt, klydęs, kad žmonių intelektualinio išsivystymo negalima pripažinti viso visuomeninio judėjimo pirma priežastimi. Prisipažindamas klydęs, jis tuo pačiu laiku, turbūt, pastebės, kad jam vis dėlto buvo naudingas jo laikinas įsitikinimas, kad protinis veiksnys yra vyraująs visiems kitiems, kadangi be šio įsitikinimo jis nebūtų nuėjęs nuo sąveikos mirties taško ir nė vienu žingsniu nebūtų pasistūmėjęs visuomeniniams reiškiniams suprasti.
Būtų neteisinga smerkti tokios rūšies mėginimus nustatyti tą ar kitą visuomeninio-istorinio vystimosi veiksnių hierarchiją. Savo laiku jie buvo tiek pat reikalingi, kaip buvo neišvengiamas pačios veiksnių teorijos atsiradimas. Pilniau ir geriau už visus kitus materialistinius rašytojus šią teoriją išnagrinėjęs Antonio Labriola labai teisingai sako, kad „istoriniai veiksniai yra kažkas žymiai mažiau negu mokslas ir žymiai daugiau negu grubus paklydimas“. Veiksnių teorija mokslui atnešė savo dalį naudos. „Specialus istorinių-socialinių veiksnių studijavimas patarnavo, - kaip, kad tarnauja kiekvienas empirinis tyrinėjimas, nesiekiąs toliau matomo daiktų judesio, - mūsų stebėjimo įrankių patobulinimui ir įgalino surasti pačiuose reiškiniuose, atsiėjimo būdu dirbtinai izoliuotuose, tą sąryšį, kuris juos jungia su visuomenine visuma“. Šiuo metu susipažinti su specialiais visuomeninais mokslais reikia kiekvienam, kas panorėtų atstatyti kurią nors žmonijos gyvenimo praeities dalį. Istorijos mokslas netoli būtų pažengęs be filologijos. O ar maža padėjo mokslui vienapusiški romanistai, Romos teisę laikę rašytiniu protu?
Nors kaip teisėta ir naudinga savo laikui būtų buvusi veiksnių teorija, bet dabar ji neišlaiko kritikos. Ji suskaldo visuomeninio žmogaus veiklą, paversdama atskiras jos puses ir apraiškas ypatingomis jėgomis, kurios tarytum nustatančios istorinį visuomenės judėjimą. Visuomenės mokslo vystimosi istorijoje ši teorija vaidino tokį pat vaidmenį, kaip atskirų fizinių jėgų teorija gamtos moksle. Gamtos mokslo laimėjimai privedė prie šių jėgų vienumo mokslo, prie dabartinio energijos mokslo. Lygiai taip pat ir visuomenės mokslo laimėjimai turėjo nuvesti prie veiksnių teorijos, šito visuomenės analizės vaisiaus, pakeitimo sintezine pažiūra į visuomeninį gyvenimą.
Sintezinė pažiūra į visuomeninį gyvenimą nesudaro mūsų laikų dialektinio materializmo ypatingumo. Mes ją randame jau Hegelio raštuose, kuriame uždavinys buvo moksliškai išaiškinti visą visuomeninį-istorinį procesą, paimtą visa jo visuma, t.y., be kita ko, su visomis tomis visuomeninio žmogaus veiklos pusėmis ir apraiškomis, kurios abstrakčiai galvojantiems žmonėms vaizdavosi kaip atskiri veiksniai. Bet Hegelis, kaip „absoliutinis idealistas“, visuomeninio žmogaus veiklą aiškinio pasaulinės dvasios savybėmis. Jei yra duotos šios savybės, - „an sich“ duoda visa žmonijos istorija, duoti ir galutiniai jos rezultatai. Sintezinė Hegelio pažiūra tuo pačiu metu buvo teleologinė pažiūra. Naujausias dialektinis materializmas galutinai pašalino teleologiją iš visuomenės mokslo.
Jis parodė, kad žmonės daro savo istoriją visai ne tam, kad žygiuotų iš anksto nubrėžtu pažangos keliu, ir ne dėl to, kad turi klausyti kažkokios atsajos (Labriolos išsitarimu – metafizinės) evoliucijos dėsnių. Jie daro ją, siekdami patenkinti savo poreikius, ir mokslas turi mums paaiškinti, kaip įvairūs šitų poreikių patenkinimo būdai veikia visuomeninius žmonių santykius ir jų dvasinę veiklą.
Visuomeninio žmogaus poreikių patenkinimo būdai, žymia dalimi ir patys šitie poreikiai, nustatomi savybių tų įrankių, kuriais jis daugiau ar mažiau pasijungia gamtą; kitaip tariant, jie nustatomi jo gamybinių jėgų būklės. Kiekvienas šių jėgų būklės žymesnis pakitimas taip pat atsiliepa ir į žmonių visuomeninius santykius, t.y., be kita ko, ir į jų ekonominius santykius. Visų rūšių ir atmainų idealistams ekonominiai santykiai buvo žmogaus prigimties funkcija; materialistai-dialektikai šiuos santykius laiko visuomeninių gamybinių jėgų funkcija.
Iš čia išeina: jei materialistai-dialektikai laikytų leistina kalbėti apie visuomeninio vystimosi veiksnius kitaip, negu kritikuojant šias pasenusias fikcijas, tai jie visų pirma turetų vadinamiems ekonominiams materialistams prikišti jų „vyraujančio“ veiksnio kintamumą; naujausi materialistai nežino tokios ekonominės tvarkos, kuri viena atitiktų žmogaus prigimtį, o visos kitos ekonominės visuomenės santvarkos rūšys būtų prieš ją pavartotos didesnės ar mažesnės prievartos padarinys. Pagal naujausių materialistų mokslą, žmogaus prigimtį atitinka kiekviena ekonominė tvarka, atitinkanti tam tikro laiko gamybinių jėgų būklę. Ir atvirkščiai, bet kuri ekonominė tvarka pradeda prieštarauti šitos prigimties reikalavimams, vos tik ji sueina į prieštaravimą su gamybinių jėgų būkle. Tuo būdu „vyraująs“ veiksnys pats pasirodo priklausąs kito „veiksnio“. Na, koks gi po šito jis „vyraująs“?
Jei viskas taip yra, tai aišku, kad tarp materialistų-dialektikų ir žmonių, kuriuos ne be pagrindo galima pavadinti ekonominiais materialistais, yra ištisa praraja. O kuriai krypčiai priklauso tie nevisiškai malonaus visiškai nemalonūs mokiniai, prieš kuriuos ponai Kariejevas, N. Michailovskis, S. Krivienko ir kiti protingi bei mokyti žmonės dar neseniai pasisakydavo taip azartiniai, nors ir ne taip sėkmingai? Jei mes neklystame, tai „mokiniai“ visi iki vieno laikėsi dialektinio materializmo požiūrio. Kodėl gi ponai Kariejevas, N. Michailovskis, S. Krivienko(11) ir kiti protingi bei mokyti žmonės priskirdavo jiems ekonominių materialistų pažiūras ir juos triuškino kaip tik už tai, kad jie ekonominiam veiksniui skirią perdėtą reiškmę. Galima spėti, kad protingieji ir mokytieji žmonės tai darė todėl, kad garbingo atminimo ekonominių materialistų argumentus yra lengviau griauti negu materialistų-dialektikų argumentus. O galima spėti ir tai, kad mūsų mokytieji mokinių priešininkai blogai suprato jų pažiūras. Šis spėjimas yra dar patikimesnis.
Mums ko gero atkirs, kad patys „mokiniai“ kartais vadindavosi ekonominiais materialistai ir kad pavadinimą „ekonominis materializmas“ pirmą kartą pavartojo vienas iš prancūzų „mokinių“(12). Šitai taip. Tačiau nei prancūzų, nei rusų mokiniai su žodžiais „ekonominis materializmas“ niekuomet nesiejo to supratimo, kuris su jais siejasi mūsų liaudininkams ir subjektyvistams. Pakanka priminti tą aplinkybę, kad, p. N. Michailovskio nuomone, Luji Blanas ir p. J. Žukovskis(13) buvo tokie pat „ekonominiai materialistai“, kaip ir dabartiniai mūsų materialistinės pažiūros į istoriją šalininkai. Didesnio sąvokų painiojimu negu šitas negali būti.
____________
(11)Krivienko S. N. (1847-1907) – rusų publicistas-liaudininkas, aktyviai pasisakęs prieš marksistus.
(12)Turima omeny Polį Lafargą, vieną savo brošiūrų, kuriose jis populiarino marksizmo idėjas, pavadinęs „Karlo Markso ekonominis materializmas“.
(13)Žukovskis J. G. (1822-1907) – rusų buržuazinis ekonomistas, parašė nemokšišką straipsnį „Karlas Marksas ir jo knyga apie kapitalą“, kuriame jis bandė „sugriauti“ Marksą.
IV
Pašalindamas iš visuomenės mokslo visokią teleologiją ir visuomeninio žmogaus veiklą aiškindamas jo poreikiais ir kalbamu laiku esamomis priemonėmis bei būdais jiems patenkinti, dialektinis materializmas pirmą kartą suteikia minėtam mokslui tą „griežtumą“, kuriuo prieš jį dažnai didžiuodavosi jo brolis – gamtos mokslas. Galima pasakyti, kad visuomenės mokslas pats virsta gamtiniu mokslu: „notre doctrine natūraliste d‘histoire“(14) – teisingai sako Labriola. Tačiau tai visai nereiškia, kad biologijos sritis jam susilieja su visuomenės mokslo sritimi. Labriola – karštas priešininkas „politinio ir socialinio darvinizmo“, kuris jau seniai „kaip epidemija yra apkrėtęs daugelio mąstytojų, o ypač sociologijos advokatų ir deklamatorių protus“ ir, kaip mados įprotis, paveikė dargi politinių praktikų kalbą.
Žmogus, be abejo, yra gyvulys, surištas giminystės ryšiais su kitais gyvuliais. Savo kilme jis visai nėra privilegijuota būtybė; jo organizmo fiziologija yra ne kas kita, tik bendrosios fiziologijos atskiras atsitikimas. Iš pradžių jis, kaip kiti gyvuliai, visai pasiduodavo įtakai supusios jį natūralinės aplinkumos, kuri tada dar nepajuto jo keičiamo poveikio; kovodamas dėl savo būvio, jis turėjo prisitaikyti prie jos. Labriolos nuomone, tokio – tiesioginio – prisitaikymo prie natūralinės aplinkumos rezultatas yra rasės, kiek jos skiriasi viena nuo kitos fizinėmis ypatybėmis, - pvz., baltoji, juodoji, geltonoji rasės, - bet nesudaro antrinių istorinių-socialinių formacijų, t.y. nacijų ir tautų. Tokiu pat, prisitaikymo prie natūralinės aplinkumos kovoje dėl būvio, rezultatu yra atsiradę primityvūs visuomeniniai instinktai ir lytinės atrankos užuomazgos.
Bet mes galime tik spėlioti, koks yra buvęs „pirmykštis žmogus“. Dabar žemėje gyvenantieji žmonės, lygiai kaip ir tie, kuriuos anksčiau yra stebėję patikimi tyrinėtojai, pasirodo esą jau gana nutolę nuo to momento, kai žmonija jau išėjo iš gyvuliško gyvenimo tikra šio žodžio prasme. Taip antai, irokėzai su savo, Morgano(15) tirta ir aprašyta gens materna(16), palyginti jau labai toli nužengė visuomeninio vystimosi keliu. Dargi mūsų laiku australiečiai ne tik turi kalbą, kurią galima pavadinti visuomeniškumo sąlyga ir įrankiu, priežastimi ir padariniu, ir ne tik moka vartoti ugnį, bet gyvena tam tikros santvarkos, tam tikrų papročių ir institucijų bendruomenėmis. Australiečių kiltis turi savo teritoriją, savo medžiojimo būdus; ji turi tam tikrus puolimo ir gynimosi įrankius, tam tikrus indus atsargoms laikyti, tam tikrus būdus kūnui puošti, žodžiu, australietis jau gyvena tam tikroje, tiesa, labai elementarioje dirbtinėje aplinkoje, prie kurios jis prisitaiko nuo pat vaikystės. Šita dirbtinė – visuomeninė – aplinkuma yra būtina kiekvienos tolesnės pažangos sąlyga. Jos išsivystymo laipsniu matuojamas kiekvienos kilties laukinumo ar barbariškumo laipsnis.
Ši pirminė visuomeninė formacija atitinka vadinamąją priešistorinę žmonijos buitį. Istorinio gyvenimo pradžia numato dar didesnį dirbtinės aplinkos išsivystymą ir žymiai didesnę žmogaus valdžią gamtai. Sudėtingus vidaus santykius visuomenių, išeinančių į istorinio vystimosi kelią, tiesą sakant, sąlygoja visai ne tiesioginė natūralinės aplinkumos įtaka. Jie numato tam tikrų darbo įrankių išradimą, kai kurių gyvulių prijaukinimą, mokėjimą gauti kai kurių metalų ir pan. Įvairiomis aplinkybėmis šitos gamybos priemonės ir būdai labai įvairiai keitėsi; juose galima pastebėti pažangą, sustingimą ir net regresą, tačiau tie kitimai niekada negrąžindavo žmonių į grynai gyvulišką gyvenimą, t.y. į gyvenimą, kurį tiesiogiai veikia natūralinė aplinkuma.
„Pirmas ir svarbiausias istorijos mokslo uždavinys yra nustatyti ir ištirti šitą dirbtinę aplinkumą – jos atsiradimą ir jos kitimus. Pasakyti, kad ši aplinkuma sudaro gamtos dalį, reiškia pareikšti mintį, kuri neturi jokios aiškios reikšmės kaip tik dėl savo per daug bendro ir atsieto pobūdžio“.
Nemažiau neigiamai negu į „politinį ir socialinį darvinizmą“ Labriola žiūri ir į kai kurių „mielų diletantų“ pastangas sujungti materialistinį istorijos supratimą su bendrąja teorija evoliucijos, kuri, jo aštria, bet teisinga pastaba, daugeliui pavirto paprasta metafizinė metafora. Jis taip pat juokiasi iš naivaus meilumo „mielų diletantų“, kurie materialistinį istorijos supratimą stengiasi pavesti Ogiusto Konto arba Spenserio filosofijos globai: „tai reiškia mūsų ryžtingiausius priešininkus pripažinti mūsų sąjungininkais“, sako jis.
Pastaba apie diletantus, matyti, liečia, tarp kita ko, profesorių Enriką Ferį, parašiusį labai paviršutinišką veikalą „Spenseris, Darvinas ir Marksas“, kurio vertimas išėjo prancūzų kalba antrašte „Socialisme et science positive“(17).
____________
(14) „mūsų natūralinė istorijos doktrina“
(15) Morganas Ljuisas (1818-1881) – amerikietis mokslininkas-etnografas, pirmykštės visuomenės mokslinės istorijos kūrėjas. Remdamasis Morgano svarbiausio veikalo „Senovės visuomenė“ ir kitų pirmykštės visuomenės tyrinėjimų kritine analize, Engelsas parašė savo garsią knygą „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“.
(16) motinos giminė
(17) „Socializmas ir pozityvusis mokslas“
V
Taigi, žmonės daro istoriją, siekdami patenkinti savo poreikius. Šituos poreikius pirmiausia, žinoma, teikia gamta; bet vėliau dirbtinės aplinkumos savybių jie žymiai keičiami kiekybiniu ir kokybiniu atžvilgiais. Žmonių žinioje esančios gamybinės jėgos sąlygoja visus jų visuomeninius santykius. Gamybinių jėgų būklė pirmiausia nustato tuos santykius, į kuriuos žmonės vienas su kitu sueina visuomeniniame gamybos procese, t.y. ekonominius santykius. Šitie santykiai natūraliai sukuria tam tikrus interesus, kurie pasireiškia teisėje. „Kiekviena teisinė norma gina tam tikrą interesą“, - sako Labriola. Gamybinių jėgų išsivystymas suskirsto visuomenę klasėmis, kurių interesai ne tik skirtingi, bet daugeliu atžvilgių, - ir, be to, esmingiausiais atžvilgiais, - yra diametriškai priešingi. Šis interesų priešingumas sukelia priešiškus visuomenės klasių susirėmimus, jų kovą. Kova atveda į gentinės organizacijos pakeitimą valstybine, kurios uždavinys yra saugoti viešpataujančius interesus. Pagaliau, dirvoje visuomeninių santykių, kuriuos sąlygoja esama gamybinių jėgų būklė, išauga paprasta dorovė, t.y. ta dorovė, kuri vadovauja žmonėms jų kasdienėje gyvenimo praktikoje.
Tuo būdu, kiekvienos kalbamos tautos teisė, valstybinė santvarka ir dorovė betarpiškai ir tiesiai yra sąlygojamos jai būdingų ekonominių santykių. Šitie patys santykiai sąlygoja, - bet jau netiesiogiai ir tarpiškai, - visus minties ir vaizduotės kūrinius: meną, mokslą ir t.t.
Suprasti tam tikros šalies mokslo minties istoriją arba meno istoriją, nepakanka pažinti jos ekonomiją. Reikia mokėti nuo ekonomijos pereiti prie visuomeninės psichologijos, kurios atsidėjus neišstudijavus ir nesupratus, negalima materialistiškai išaiškinti ideologijų istoriją. Žinoma, tas nereiškia, kad esanti kažkokia visuomeninė siela ar kažkokia kolektyvinė liaudies „dvasia“, besivystanti savais ypatingais dėsniais ir pasireiškianti visuomeniniame gyvenime. „Tai gryniausias misticizmas“, sako Labriola. Šiuo atveju materialistas gali kalbėti tik apie vyraujančią jausmų ir protų nuotaiką tam tikros šalies ir tam tikro laiko tam tikroje visuomenės klasėje. Tokia jausmų ir protų nuotaika yra visuomeninių santykių rezultatas. Labriola tvirtai įsitikinęs, kad ne žmonių sąmonės formos nustato jų visuomenines buities formas, o atvirkščiai – jų visuomeninės buitės formos nustato jų sąmonės formas. Bet žmonių sąmonės formos, kartą kilusios visuomeninės buities dirvoje, sudaro istorijos dalį. Istorijos mokslas negali apsiriboti viena visuomenės anatomija; jis turi galvoje visą reiškinių, tiesiai ar netiesiai visuomenės ekonomijos sąlygotų, visumą, įskaitant ir vaizduotės darbą. Nėra nė vieno istorinio fakto, kuris savo kilme nepriklausytų nuo visuomenės ekonomijos; tačiau nemažiau tikra ir tai, kad nėra nė vieno istorinio fakto, prieš kurį tam tikras sąmonės laipsnis nebūtų buvęs, nebūtų jo lydėjęs ir nebūtų sekęs po jo. Iš čia eina didžiulė visuomeninės psichologijos svarba. Jei ją reikia turėti galvoje net teisės ir politinių institucijų istorijoje, tai literatūros, meno, filosofijos ir kt. istorijoje be jos negalima žengti nė žingsnio.
Mums sakant, kad toks ir toks kūrinys visai atitinka, pavyzdžiui, Atgimimo epochos dvasią, tai šitai reiškia, kad jis visai atitinka tuo metu vyravusią nuotaiką tų klasių, kurios duodavo toną visuomeniniam gyvenimui. Kol visuomeniniai santykiai nepasikeitė, visuomenės psichologija taip pat nesikeičia. Žmonės pripranta prie tam tikrų tikėjimų, tam tikrų sąvokų, tam tikrų minties būdų, tam tikrų estetinių reikmių tam tikrų patenkinimo būdų. Bet jei gamybinių jėgų vystymasis bent kiek iš esmės pakeičia visuomenės ekonominę struktūra, o dėl to ir visuomenės klasių tarpusavio santykius, tai keičiasi ir šių klasių psichologija, o drauge su ja ir „laiko dvasia“, ir „tautų būdas“. Šis pasikeitimas – tai naujų religinių tikėjimų ar naujų filosofinių sąvokų, naujų krypčių mene ar naujų estetinių reikmių atsiradimas.
Labriolos nuomone, reikia taip pat atsižvelgt į tai, kad ideologijose dažnai labai didelį vaidmenį vaidina iš protėvių paveldėtų ir tik iš padavimo saugomų sąvokų ir krypčių pergyvenimai. Be to, ideologijose pasireiškia taip pat ir gamtos įtaka.
Kaip mes jau žinome, dirbtinė aplinkuma nepaprastai stipriai pakeičia gamtos įtaką visuomeniniam žmogui. Ši įtaka iš betarpiškos pasidaro tarpine. Bet ji nenustoja gyvavusi. Kiekvienos tautos temperamente yra pasilikę kai kurie, natūralinės aplinkumos įtakoj susidarę, ypatingumai, kurie iki tam tikro laipsnio kinta, bet niekada visiškai nepanaikinami prisitaikymo prie visuomenės aplinkumos. Šie tautos temperamento ypatingumai sudaro tai, kas vadinama rase. Rasė daro neabejotinos įtakos kai kurių ideologijų istorijai, pavyzdžiui, meno. Ir ši aplinkybė dar labiau apsunkina ir be to nelengvą jos mokslinį aiškinimą.
VI
Mes gana smulkiai ir, tikimės, tiksliai išdėstėme Labriolos pažiūras į visuomeninių reiškinių priklausomybę nuo visuomeninės ekonominės struktūros, kurią savo ruožtu sąlygoja jos gamybinių jėgų būklė. Iš didesnės dalies mes visiškai sutinkame su juo. Bet vietomis jo pažiūros sukelia mums kai kurių abejonių, dėl kurių norime pareikšti keletą pastabų.
Pirmiausia nurodysime štai ką. Anot Labriolos, valstybė yra vienos visuomenės klasės viešpatavimo ant kitos ar ant kitų klasių organizacija. Šitai taip. Bet šitai vargu išreiškia pilną tiesą. Tokiose valstybėse, kaip Kinija arba senovės Egiptas, kur civilizuotas gyvenimas buvo negalimas be labai sudėtingų ir plataus masto darbų, reguliuojant didelių upių tekmes ir potvynius ir organizuojant drėkinimą, valstybės atsiradimas labai žymiu laipsniu gali būti paaiškintas tiesiogine visuomeninio-gamybinio proceso poreikių įtaka. Be abejo, nelygybė ten buvo jau priešistoriniais laikais ir to ar kito laipsnio, tiek į valstybės sudėtį įėjusiose kiltyse, - ir dažnai savo etnografine kilme visiškai skirtingose, - tiek ir tarp kilčių. Bet tos viešpataujančios klasės, kurias mes sutinkame šių šalių istorijoje, užėmė savo daugiau ar mažiau aukštą visuomeninę padėtį kaip tik dėl visuomeninio-gamybinio proceso poreikių iškeltos valstybės organizacijos. Vargu ar galima abejoti, kad Egipto žynių luomas savo viešpatavimo pasiekė dėl tos didžiulės reikšmės, kurių turėjo jų pradinės mokslinės žinios visai Egipto žemdirbystės sistemai.(18 ) Vakaruose, - prie kurių, aišku, reikia priskirti ir Graikiją, - mes nepastebime gamybos visuomeninio proceso poreikių įtakos valstybės atsiradimui; ten tas procesas nenumatė bent kiek platesnės visuomeninės organizacijos. Bet ir ten šis atsiradimas žymiu laipsniu turi būti priskirtas prie darbo visuomeninio paskirstymo būtinumo, kurį sukėlė visuomeninių-gamybinių jėgų išsivystymas. Žinoma, ši aplinkybė nekliudė tuo pačiu laiku būti privilegijuotos mažumos viešpatavimo organizacija ant daugiau ar mažiau pavergtos daugumos.(19) Bet jos jokiu būdu negalima išleisti iš akių, kad būtų išvengta neteisingų ir vienapusiškų supratimų apie istorinį valstybės vaidmenį.
O dabar pereisime prie Labriolos pažiūrų į istorinį ideologijų vystimąsi. Mes matėme, kad, jo nuomone, šį vystimąsi komplikuoja rasinių ypatybių veikimas ir aplamai natūralinės jų aplinkumos įtaka žmonėms. Labai gaila, kad mūsų autorius nerado reikalinga šią nuomonę patvirtinti ir paaiškinti kokiais nors pavyzdžiais; mums būtų lengviau jį suprasti. Šiaip ar taip, neabejotina, kad ji negali būti priimta tokiu pavidalu, kaip yra išreikšta.
Amerikos raudonodžių kiltys, žinoma, nepriklauso vienai rasei su kiltimis, kurios priešistoriniais laikais gyveno Graikų salyne arba Baltijos jūros pakrantėse. Neabejotina, kad kiekvienoje šių vietovių pirmykštis žmogus yra patyręs labai savotiškų natūralinės aplinkumos įtakų. Būtų buvę galima laukti, kad šių įtakų skirtumas atsispindės minėtų vietovių pirmykščių gyventojų pradinio meno kūriniuose. Ir vis dėlto mes to nepastebime. Visose žemės rutulio dalyse, kiek jos bebūtų viena nuo kitos skirtingos, vienodas pirmykščio žmogaus vystimosi stadija atitinka vienodi meno vystimosi laipsniai. Mes žinome akmens amžiaus meną, geležies amžiaus meną; mes nežinome skirtingų rasių – baltosios, geltonosios ir t.t. – meno. Gamybinių jėgų būklė atsispindi dargi atskiruose dalykuose. Puodžių dirbiniuose, pavyzdžiui, iš pradžių sutinkame tik tiesias ir laužtines linijas: keturkampius, kryžius, zigzagus ir t.t. Šią pagražinimų rūšį pirmykštis menas perima iš dar labiau pirmykščių amatų: audimo ir pynimo. Bronzos amžiuje, kartu su metalų apdirbimu, kurie apdirbant gali įgauti įvairiausių geometrinių formų, atsiranda kreiviniai pagražinimai; pagaliau, prijaukinus gyvulių, pasirodo jų figūros ir pirmiausia arklio figūra.
Tiesa, vaizduojant žmogų, jau būtinai turi pasireikšti rasinių požymių įtaka „grožio idealams“, kurie yra būdingi pirmykščiams menininkams. Yra žinoma, kad kiekviena rasė, ypač visuomeninės raidos pirmose pakopose, laiko save gražiausia ir labai aukštai vertina kaip tik tuos požymius, kurie ją skiria nuo kitų rasių. Tačiau, pirma, rasinės estetikos šios ypatybės, - kiek jos išlieka nuolatinės, - savo įtaka negali pakeisti meno vystimosi eigos; o antra, ir jos yra pastovios tik iki tam tikro laiko, t.y. tiktai tam tikromis sąlygomis. Tais atvejais, kai tam tikra kiltis pasirodo priversta pripažinti kitos labiau išsivysčiusios kilties pranašumą, jos rasinis pasitenkinimas išnyksta ir vietoje jo atsiranda pamėgdžiojimas svetimų skonių, kurie pirmiau buvo laikomi juokingais, o kartais begėdiškais, šlykščiais. Čia laukiniui atsitinka tas pat, kas civilizuotoje visuomenėje atsitinka valstiečiui, kuris iš pradžių išjuokia miestiečių papročius ir drabužius, o vėliau – atsirandant ir augant miesto vyravimui kaimui, - stengiasi juos pasisavinti, kiek tik pajėgdamas ir galėdamas.
Pereidami prie istorinių tautų, pirmiausia nurodysime, kad joms žodis „rasė“ aplamai negali ir neturi būti taikomas. Mes nežinome nė vienos istorinės tautos, kurią būtų galima pavadinti grynos rasės tauta; kiekviena jų yra įvairių etninių elementų nepaprastai ilgo ir stipraus tarpusavio kryžiavimosi ir maišymosi vaisius.
Malonėkite po to nustatyti „rasės“ įtaką tos ar kitos tautos ideologijų istorijai!
Tuo pamatymu atrodo, kad nėra nieko paprasčiau ir teisingiau už mintį apie natūralinės aplinkumos įtaką tautos temperamentui, o per temperamentą jo protinio ir estetinio vystimosi istorijai. Bet, kad įsitikintų šios minties klaidingumu, Labriolai būtų užtekę prisiminti savo šalies istoriją. Dabartinius italus gaubia ta pati natūralinė aplinkuma, kurioje gyveno senovės romėnai, o tuo tarpu kiek maža mūsų laikų Menelio duoklininkų „temperamentas“ panašus į rūsčių Kartaginos nugalėtojų temperamentą! Jei italų temperamentu mes panorėtume išaiškinti, pavyzdžiui, italų meno istoriją, tai labai greitai dvejodami užkliūtume už klausimo dėl tų priežasčių, kurios savo ruožtu įvairiais laikais ir įvairiose Apeninų pusiasalio šalyse labai giliai pakeitė temperamentą.
____________
(18)Vienas chaldėjų karalių pasisako apie save: „Žmonių gerovei aš ištyriau upių paslaptis… Upių vandenį aš nuvedžiau į dykumas; juo aš pripildžiau išdžiūvusius griovius… Aš sudrėkinau dykumų lygumas; aš daviau joms derlingumą ir apstą. Iš jų aš padariau laimės vietovę“. Čia teisingai, nors pagiriamai, atvaizduojamas rytų valstybės vaidmuo gamybos visuomeninio proceso organizacijoje.
(19)Kaip ji kai kuriais atvejais nekliudo jai būti taip pat ir vienos tautos iš kitos tautos pusės užkariavimo vaisium. Vienoms institucijoms pakeičiant kitas, labai didelis yra prievartos vaidmuo. Bet prievarta nė kiek nepaaiškina nei panašaus pasikeitimo pačios galimybės, nei jo visuomeninių rezultatų.
VII
„Rusų literatūros Gogolio laikotarpio bruožų“(20) autorius vienoje savo pastabų D. S. Milio(21) politinės ekonomijos pirmajai knygai sako:
„Mes nepasakysime, kad rasė neturėtų visai jokios reikšmės: gamtos ir istorijos mokslų raida dar nėra taip tiksliai išanalizuota, kad daugumoje atvejų būtų galima besąlygiškai sakyti: čia šito elemento absoliučiai nėra. Ką gali žinoti, gal šioje plieninėje plunksnoje yra dalelė platinos: negalima absoliučiai to paneigti. Galima žinoti viena: cheminė analize šios plunksnos sudėtyje pasirodo neabejotinai neplatininių dalelių toks kiekis, kad yra visai menkutė dalis, kuri gali priklausyti platinai jos sudėtyje; ir jei šita dalis būtų, tai praktiniu atžvilgiu į ją negalima kreipti jokio dėmesio… Jei kalbama apie praktinį veiksmą, tai su šia plunksna elkitės taip, kaip aplamai reikia elgtis su plieninėmis plunksnomis. Praktiniuose reikaluose lygiai taip pat nekreipkite dėmesio į žmonių rasę, elkitės su jais paprastai kaip su žmonėmis… Galbūt, tautos rasė turėjo kai kurią įtaką tam, kad tam tikra tauta dabar yra tokios, o ne kitokios būklės; to absoliučiai negalima neigti, istorinė analizė dar nepasiekė matematinio besąlyginio tikslumo; po jos, kaip ir po dabartinės cheminės analizės, dar pasilieka nedidelis, labai nedidelis residuum, likutis, kuriam reikalingi subtilesni tyrinėjimo būdai, dar neprieinami dabartinės būklės mokslo. Bet šis likutis labai mažas. Kiekvienos tautos dabartinės būklės susidaryme tokia didžiulė dalis tenka nepriklausančių nuo kiltinių įgimtų savumų aplinkybių veikimui, jog, jei šie ypatingi, skirtingi nuo bendrosios žmogaus prigimties savumai ir yra, tai jų veikimui pasiliko labai maža vietos, neišmatuojamai, mikroskopiškai maža vietos“.
Šie žodžiai iškilo mūsų atmintyje, skaitant Labriolos samprotavimus apie rasės įtaką žmonijos dvasinės raidos istorijai. „Gogolio laikotarpio bruožų“ autorius domėjosi rasės reikšmės klausimu svarbiausia praktiniu požiūriu, bet ką jis pasakė, turėtų nuolat turėti galvoje ir visi tie, kurie užsiima grynais teoriniais tyrinėjimais.
Visuomenės mokslas nepaprastai daug laimės, jei mes, pagaliau, nusikratysime blogu įpročiu versti rasei visa tai, kas mums atrodo nesuprantama tam tikros tautos dvasinėje istorijoje. Galbūt, kiltinės savybės ir turėjo kai kurios įtakos šiai istorijai. Bet šita hipotetinė įtaka, tikriausiai, buvo taip neišmatuojamai maža, jog tyrinėjimo reikale geriau ją pripažinti lygia nuliui ir tos ar kitos tautos raidoje pastebimas ypatybes svarstyti kaip produktą atskirų istorinių sąlygų, kuriose šita raida vyko, o ne kaip rasės įtakos rezultatą. Suprantama, mums pasitaikys nemaža atsitikimų, kuriuose nepajėgsime nurodyti, kokios gi būtent buvo sąlygos, iškėlusios mus sudominusias ypatybes. Tačiau tai, ko šiandien negalima ištirti mokslinio tyrinėjimo priemonėmis, rytoj gali būti galima. O pasirėmimas rasinėmis savybėmis nepatogus dar tuo, kad jis nutraukia tyrinėjimą, kaip tik ten, kur jis turėtų prasidėti. Kodėl prancūzų poezijos istorija nepanaši į poezijos istoriją Vokietijoje? Dėl labai paprastos priežasties: prancūzų tautos temperamentas buvo toks, kad joje negalėjo būti nei Lesingo, nei Šilerio, nei Gėtės. Na, dėkojame už paaiškinimą; dabar mes viską suprantame.
Labriola, žinoma, pasakytų, kad jis nepaprastai tolimas nuo panašių, nieko nepaaiškinančių paaiškinimų. Ir tai būtų teisinga. Aplamai kalbant, jis puikiai supranta visą jų netinkamumą ir labai gerai žino, iš kurios pusės reikia prieiti, sprendžiant uždavinius, panašius į mūsų paimtąjį pavyzdį. Bet, pripažindamas, kad dvasinę tautų raidą daro sudėtingesnę jų rasinės savybės, jis tuo pačiu rizikavo savo skaitytojus dar labiau suklaidinti ir parodė norą, nors ir nežymiose smulkmenose, padaryti kai kurių visuomenės mokslui kenksmingų nuolaidų senam mąstymo būdui. Šit prieš tokias nuolaidas ir yra nukreiptos mūsų pastabos.
Mes ne be pagrindo vadiname mūsų ginčijamą pažiūrą į rasės vaidmenį ideologijų istorijoje sena. Ji yra paprasta atmaina tos, praėjusiame amžiuje labai paplitusios teorijos, kuria visa istorijos eiga paaiškinama žmogaus prigimties savybėmis. Materialistinis istorijos supratimas visiškai nesuderinamas su šia teorija. Pagal naują pažiūrą, visuomeninio žmogaus prigimtis kinta drauge su visuomeniniais santykiais. Vadinasi, žmogaus prigimties bendrosios savybės negali išaiškinti istorijos. Karštas ir įsitikinęs materialistinio istorijos supratimo šalininkas, Labriola, tačiau, tik liki tam tikro, nors labai mažo laipsnio, pripažino taip pat ir senosios pažiūros teisingumą. Bet vokiečiai ne be reikalo sako: Wer A sagt, muss auch B sagen.(22) Pripažinęs senosios pažiūros teisingumą vienu atveju, Labriola turėjo ją pripažinti ir kai kuriais kitais. Argi reikia sakyti, kad šių dviejų priešingų pažiūrų sujungimas turėjo pakenkti jo pasaulėžiūros darnumui?
____________
(20)Kalbama apie N. G. Černyševskį.
(21)Milis Džonas Stiuartas (1806-1873) – anglų buržuazinis ekonomistas, knygos „Politinės ekonomijos pagrindai“ autorius.
(22)Kas sako A, taip pat turi pasakyti ir B.
VIII
Kiekvienos tam tikros visuomenės organizacija nusakoma jos gamybinių jėgų būklės. Šiai būklei pasikeitus, anksčiau ar vėliau būtinai turi pasikeisti ir visuomenės organizacija. Vadinasi, visur, kur visuomenės gamybinės jėgos auga, ji yra nepastovioje pusiausvyroje. Labriola labai teisingai pastebi, kad kaip tik šis nepastovumas, drauge su jo sukeliamais visuomeniniais judėjimais ir visuomeninių klasių kova, apsaugo žmones nuo protinio sustingimo. Kartodamas vieno labai žinomo vokiečių ekonomisto(23) mintį, jis sako, kad antagonizmas yra svarbiausia pažangos priežastis. Bet čia pat jis daro išlygą. Jo nuomone, būtų labai klaidinga vaizduotis, kad žmonės visada ir visais atvejais gerai supranta savo padėtį ir aiškiai mato tos padėties jiems statomus visuomeninius uždavinius. „Taip galvoti“, - sako jis, - „reiškia spėti esant kažką neįtikėtina, kažką niekada nebūta“.
Mes prašome skaitytoją atkreipti rimtą dėmesį į šią išlygą. Labriola šitaip plėtoja savo mintį:
„Visuomeninės organizacijos teisinės formos, politiniai veiksmai ir mėginimai buvo ir esti kartais sėkmingi, o kartais klaidingi, t.y. neatitinką padėtį, neproporcingi jai. Istorija kupina klaidų. Tai reiškia, kad jeigu viskas joje buvo reikalinga, esant tam tikram protiniam išsivystymui tų, kas turėjo nugalėti tam tikrus sunkumus arba išspręsti tam tikrus uždavinius, ir jeigu viskas joje turi savo pakankamą priežastį, tai ne viskas buvo išmintinga, šiam žodžiui optimistų teikiama prasme. Kai kuriam laikui praėjus, visų visuomeninių pasikeitimų pagrindinės priežastys, t.y. pasikeitusios ekonominės sąlygos, privesdavo ir priveda, kartais labai aplinkiniais keliais, prie tokių teisės formų, prie tokios politinės santvarkos ir prie tokios visuomeninės organizacijos, kurios atitinka naują padėtį. Bet nereikia manyti, kad mąstančio gyvulio instinktyvi išmintis pasirodydavo ir pasirodo, sic et simpliciter(24), aiškiai ir pilnutinai suprantant visas padėtis, ir kad, jei duota ekonominė struktūra, tai labai paprastu logikos keliu mes galima iš jos išvesti ir visa kita. Tamsumu, - kuris gali būti paaiškintas savo ruožtu, - žymiu laipsniu išaiškinama, kodėl istorija vyko taip, o ne kitaip. Prie tamsumo reikia pridėti iš savo protėvių – gyvulių – žmogaus paveldėtus ir dar toli gražu ne visai nugalėtus šiurkščius instinktus, o taip pat visas aistras, visus neteisingumus ir visus įvairius sugedimo pavidalus, - visą melagingumą, visą veidmainiškumą, visą akiplėšiškumą ir visą niekšiškumą, - kurie neišvengiamai turėjo gimti ir gimsta visuomenėje, pagrįstoje tuo, kad žmogus žmogų pajungia. Neįsileisdami į utopijas, mes galime numatyti, ir mes iš tikrųjų numatome, jog ateityje atsiras tokia visuomenė, kuri, išsivysčiusi istorinio judėjimo dėsniais iš šitos santvarkos prieštaravimų, - jau nebežinos klasių antagonizmo… Bet tai būsimojo, o ne esamojo ar būtojo laiko dalykas. Ilgainiui teisingai suorganizuota visuomeninė gamyba išvaduos gyvenimą iš aklo atsitiktinumo viešpatavimo, o dabar atsitiktinumas yra visokios rūšies netikėtų įvykių ir nenumatyto įvykių susipynimo įvairi priežastis“(25).
Visame tame yra daug teisybės. Bet, keistai susipindama su paklaida, pati tiesa čia įgauna ne visai vykusio paradokso pavidalą.
Labriola, be abejo, teisus, sakydamas, kad žmonės toli gražu nevisada aiškiai supranta savo visuomeninę padėtį ir nevisada gerai nuvokia tuos visuomeninius uždavinius, kurie kyla iš padėties. Bet, kai jis, tuo remdamasis, nurodo į tamsumą arba į prietaringumą, kaip istorinę priežastį daugeliui bendro gyvenimo formų ir daugeliui papročių atsirasti, tai, pats to nepastebėdamas, jis grįžta į XVIII amžiaus švietėjų požiūrį. Prieš nurodinėjant į tamsumą, „kodėl istorija vyko taip, o ne kitaip“, reiktų pabrėžti, kokia būtent prasme šis žodis gali būti čia pavartotas. Būtų labai didelė klaida manyti, kad tatai savaime suprantama. Ne, tatai visai ne taip suprantama ir ne taip paprasta, kaip atrodo. Pažiūrėkite į XVIII amžiaus Prancūziją. Visi jos trečiojo luomo mąstantieji atstovai karštai siekia laisvės ir lygybės. Šiam tikslui pasiekti jie reikalauja panaikinti daugelį pasenusių visuomeninių institucijų. Bet šitų institucijų panaikinimas reiškė triumfą kapitalizmo, kurį, kaip mums dabar labai gerai žinoma, sunku pavadinti laisvės ir lygybės karalyste. Todėl galima pasakyti, kad praėjusio amžiaus filosofų kilnus tikslas pasirodė nepasiektas. Taip pat galima pasakyti, kad filosofai nemokėjo nurodyti priemonių, reikalingų jam pasiekti, todėl juos galima apkaltinti tamsumu, kaip yra darę daugelis socialistų utopininkų. Pats Labriola stebisi tuometinės Prancūzijos tikrosios ekonominės tendencijos prieštaravimu jos mąstytojų idealui. „Keistas reginys, keistas kontrastas!“, - šūkteria jis. Bet kas gi čia keista? Ir kas sudarė prancūzų švietėjų „tamsumą“? Ar tai, kad jie žiūrėjo į visuotinės gerovės pasiekimo priemones ne taip, kaip mes šiuo metu žiūrime? Bet juk tada apie šias priemones negalėjo būti nė kalbos: - jų dar nebuvo sukūręs istorinis žmonijos judėjimas, t.y., - teisingiau, - jos gamybinių jėgų raida. Perskaitykite Mablio „Duotes, proposes aux philosophes economistes“(26), perskaitykite Morelio „Code de la nature“(27), - jūs pamatysite, kad, kiek šie rašytojai pažiūrose į žmogaus gerovės sąlygas skyrėsi nuo didžiulės švietėjų daugumos, kiek jie svajojo apie privatinės nuosavybės panaikinimą, tiek jie, pirma, sueidavo į aiškų ir rėkte rėkiantį prieštaravimą su esmingiausiais, aktualiausiais ir bendraisiais visai liaudžiai savo epochos poreikiais, o, antra, miglotai tatai nuvokdami, jie ir patys laikė savo svajones visiškai neįvykdomomis. Taigi, dar kartą – kas gi sudarė švietėjų tamsumą? Tai, kad jie, nuvokdami savo laiko visuomeninius poreikius ir teisingai nurodinėdami jų patenkinimo būdus (senų privilegijų panaikinimas ir kt.), šiems būdams skyrė itin perdėtą reikšmę, t.y. reikšmę kelio į visuotinę laimę? Tai dar ne labai klaikus tamsumas, o praktiniu požiūriu jį reikia pripažinti dargi ir ne be naudos, kadangi juo švietėjai labiau tikėjo jų reikalaujamų reformų universaline reikšme, juo energingiau jie turėjo jų siekti.
Švietėjai neabejotiną tamsumą parodė ir ta prasme, kad jie nemokėjo surasti gijos, siejančios jų pažiūras ir siekimus su tuometinės Prancūzijos ekonomine padėtimi, ir dargi neįtarė tokią giją esant. Jie dėjosi absoliutinės tiesos skelbėjais. Mes dabar žinome, kad absoliutinės tiesos nėra, kad viskas reliatyvu, viskas priklauso nuo vietos ir laiko aplinkybių, bet kaip tik todėl mes turime labai atsargiai spręsti apie įvairių istorinių epochų „tamsumą“. Jų tamsumas, kiek jis pasireiškia savituose jiems visuomeniniuose judėjimuose, siekimuose ir idealuose, taip pat yra reliatyvus.
____________
(23) Turimas galvoje Karlas Marksas. Žr. 7 pastabą
(24) Paprastai ir tiesiogiai
(25) Essais, pp.183-185 (Bruožai, 183-185 psl.)
(26) „Filosofams ekonomistams pateiktos abejonės“
(27) „Gamtos kodeksas“
IX
Kaip atsiranda juridinės normos? Galima pasakyti, kad kiekviena tokia norma yra kurios nors senos normos ar kurio nors seno papročio panaikinimas ar pakeitimas. Kodėl senos normos ir seni papročiai panaikinami? Todėl, kad jie pradeda neatitikti naujų „sąlygų“, t.y. naujų faktinių santykių, į kuriuos žmonės sueina vienas su kitu visuomeniniame gamybos procese. Pirmykštis komunizmas išnyko dėl gamybinių jėgų augimo. Bet gamybinės jėgos auga tik palaipsniui. Todėl tik palaipsniui auga ir nauji faktiniai žmonių santykiai visuomeniniame gamybos procese. Todėl tik palaipsniui auga ir senų normų arba papročių varžtai, vadinasi, ir reikšmė naujiems faktiniams (ekonominiams) žmonių santykiams suteikti atitinkamą juridinę išraišką. Mąstančio gyvulio instinktinis išmintingumas paprastai seka paskui šituos faktinius pasikeitimus. Jei senos juridinės normos tam tikrai visuomenės daliai kliudo pasiekti savo gyvenimo tikslų, patenkinti savo kasdieninius poreikius, tai šita visuomenės dalis būtinai ir nepaprastai lengvai supras jų varžtus: tam reikia truputį daugiau išminties, nekaip suprasti tai, kad nepatogu dėvėti perdaug siaurą avalynę ar nešioti perdaug sunkų ginklą. Bet nuo tam tikros juridinės normos varžtų supratimo, žinoma, dar toli iki sąmoningo siekimo ją panaikinti. Iš pradžių žmonės mėgina kiekvienu atskiru atveju ją tiesiog apeiti. Atsiminkite, kaip buvo pas mus didelėse valstiečių šeimose, kada, gimstančio kapitalizmo įtakoje, atsirasdavo nevienodų įvairiems šeimos nariams naujų uždarbio šaltinių. Įprasta šeiminė teisė tada virsdavo varžtu daugiau už kitus uždirbantiems laimingiesiems. Bet šitie laimingieji visai ne taip lengvai ir ne taip greitai pasiryžo sukilti prieš senąjį paprotį. Ilgą laiką jie tiesiog gudraudavo, slėpdami nuo vyresniųjų dalį uždirbtų pinigų. Bet naujoji ekonominė tvarka palaipsniui stiprėjo, senoji šeiminė buitinis vis labiau ir labiau klibo; jos panaikinimu suinteresuoti šeimos nariai vis aukščiau ir aukščiau kėlė galvą; atsiskyrimai vis dažnėjo, ir, pagaliau, senasis paprotys išnykdavo, užleisdamas vietą naujų sąlygų, naujų faktinių santykių, visuomenės naujos ekonomikos iškeltam naujam papročiui.
Savo padėties suvokimo augimas žmonėse paprastai daugiau ar mažiau atsilieka nuo šią padėtį keičiančių naujų faktinių santykių augimo. Bet sąmonė vis dėlto eina paskui faktinius santykius. Kur yra silpnas žmonių sąmoningas siekimas panaikinti senas institucijas ir įvesti naują juridinę tvarką, ten visuomeninė ekonomika šią naująją tvarką dar ne visai yra parengusi. Kitaip sakant, suvokimo neaiškumas - „nesubrendusios minties klaidos“, „tamsumas“ - istorijoje neretai reiškia tiktai viena: būtent, kad dar blogai išplėtotas dalykas, kurį reikia suvokti, t.y. nauji gimstantieji santykiai. Na, o šios rūšies tamsumas, - nežinojimas ar nesupratimas to, ko dar nėra, kas yra dar atsiradimo procese, - aišku, yra tik reliatyvus tamsumas.
Yra kita tamsumo rūšis – tamsumas gamtos atžvilgiu. Jį galima pavadinti absoliutiniu. Jo matas yra gamtos valdžia žmogui. O kadangi gamybinių jėgų vystymasis reiškia žmogaus valdžios augimą gamtai, tai aišku, kad gamybinių jėgų padidėjimas reiškia absoliutinio tamsumo mažėjimą. Žmonių nesuprasti ir todėl jų valdžiai nepajungti gamtos reiškiniai gimdo įvairių prietarų. Tam tikroje visuomeninės raidos stadijoje prietaringi vaidiniai glaudžiai pinasi su žmonių moralinėmis ir teisinėmis sąvokomis, kurioms jie tada suteikia savotišką atspalvį(28 ). Religinės pažiūros neretai vaidina didelį vaidmenį kovos procese, kurią sukelia žmonių naujų faktinių santykių augimas visuomeniniame gamybos procese. Ir novatoriai, ir saugotojai šaukiasi dievų pagalbos, atiduodami jiems ginti tas ar kitas institucijas arba net aiškindami, kad šios institucijos yra dieviškos valios išraiška. Suprantama, kad eumenidės, kadaise graikų laikytos motiniškos teisės šalininkėmis, jos gynimui tiek pat mažai nuveikė, kaip kad Minerva jai tariamai malonios tėvo valdžios triumfui. Kviesdamiesi į pagalbą dievus ir fetišus, žmonės tuščiai eikvojo savo darbą ir laiką, bet tamsumas, leidęs tikėti eumenidėmis, nekliudė tuometiniams graikų saugotojams suprasti, kad senoji juridinė tvarka (tiksliau, senoji paprotinė teisė) geriau garantuoja jų interesus. Lygiai kaip prietaras, leidęs dėti viltis į Minervą, nekliudė novatoriams suvokti senosios būties nepatogumą.
Dajakai Borneo saloje, kirsdami medžius, nemokėjo naudoti pleišto. Kai europiečiai jį ten atsivežė, tai čiabuvių valdžios organai iškilmingai uždraudė jį vartoti(31). Tai, matyti, buvo jų tamsumo įrodymas: kas gali būti absurdiškiau už atsisakymą vartoti darbą lengvinantį įrankį? Tačiau pagalvokite, ir jūs, galbūt, pasakysite, kad tam galima surasti švelninančių aplinkybių. Draudimas vartoti europiečių darbo įrankius buvo vienas pasireiškimų kovos prieš europiečių įtaką, kuri pradėjo griauti senos vietinės tvarkos patvarumą. Vietos valdžios organai miglotai nuvokė, kad, įvedus europiečių papročius, iš šitos tvarkos nepasiliks akmens ant akmens. Pleištas kažkodėl labiau negu kiti europiečių įrankiai priminė jiems europiečių įtakos ardantį pobūdį. Ir šit jie iškilmingai uždraudė jį vartoti. Kodėl jų akyse kaip tik pleištas buvo pavojingų naujovių simbolis? Mes negalime patenkinamai atsakyti į šį klausimą: mums nežinoma priežastis, dėl kurios pleišto vaidinys čiabuvių protuose asocijavosi su senai jų buičiai gresiančio pavojaus vaidiniu. Bet mes galime tvirtai pasakyti, kad čiabuviai visai neklydo, būkštaudami dėl savo senosios tvarkos patvarumo: europiečių įtaka iš tikrųjų labai greitai ir smarkiai sudarko, - jei nesugriauna, - į tą įtaką patekusių laukinių ir barbarų papročius.
Teiloras sako, kad, griausmingai smerkdami pleišto vartojimą, dajakai vis dėlto juo naudojosi, kada tatai galėjo padaryti kitiems nematant. Šis jums ir „veidmainystė“ priedu prie tamsumo? Bet iš kur ji atsirado? Aišku, ją pagimdė naujo malkų kapojimo būdo pranašumų suvokimas, kurį lydėjo viešosios nuomonės arba valdžios persekiojimo baimė. Tuo būdu, mąstančio gyvulio instinktyviais išmintingumas kritikavo tą pačią priemonę, kurią jis pats iškėlė. Ir savo kritikoje jis buvo teisus: europiečių įrankių vartojimo draudimas visai nereiškė pavojingos europiečių įtakos pašalinimo.
Vartodami Labriolos išsitarimą, mes galėtume pasakyti, kad šiuo atveju dajakai ėmėsi priemonės, neatitinkančios jų padėties, jai neproporcingos. Mes būtume visiškai teisūs. Ir prie šios Labriolos pastabos mes galėtume pridėti, kad žmonės labai dažnai išgalvoja tokių neproporcingų, padėties neatitinkančių priemonių. Bet kas gi iš šito seka? tik tai, kad mes turime stengtis atrasti, ar nėra kokios nors priklausomybės tarp žmonių daromų panašių klaidų, iš vienos pusės, ir jų visu0omeninių santykių pobūdžio ar išsivystymo laipsnio – iš kitos. tokia priklausomybė be abejonės yra. Labriola sako, kad tamsumas savo ruožtu gali būti paaiškintas. Mes pasakysime: ne tiktai gali, bet ir turi būti paaiškintas, jei tik visuomenės mokslas gali pasidaryti griežtu mokslu. Jei „tamsumas“ gali būti paaiškintas visuomeninėmis priežastimis, tai nėra ko juo ir remtis, nėra ko kalbėti, kad juo atmenama mįslė, kodėl istorija vyko taip, o ne kitaip. Išsprendimas glūdi ne jame, o visuomeninėse priežastyse, jį pagimdžiusiose ir suteikusiose jam tą, o ne kitą pavidalą, tą, o ne kitą pobūdį. Kodėl gi jūs savo tyrinėjimą ribosite paprastais nieko neišaiškinančiais pasirėmimais tamsumu? Kai kalbama apie mokslinį istorijos supratimą, tai pasirėmimai tamsumu liudija tik tyrinėtoją esant nemokšą.
____________
(28 ) Savo knygoje „Įstatymas ir paprotys Kaukaze“ M.M. Kovalekvkis(29) sako: „Pšavų religinių tikėjimų ir prietarų nagrinėjimas mus priveda prie tos išvados, kad ši tauta, po oficialia stačiatikybės skraiste, iki šiol yra toje raidos stadijoje, kurią Teiloras taip vykusiai pavadino animizmu. Kaip žinoma, šią stadiją paprastai lydi tiek visuomeninės moralės, tiek ir teisės pajungimas religijai“ (II t. 82 psl.). Bet tai ir yra, kad pagal Teilorą(30) pirmykštis animizmas neturi jokios įtakos nei moralei, nei teisei. Šioje raidos stadijoje „tarp moralės ir teisės nėra tarpusavio santykio arba šitas santykis dar tik užsimezga“. „Laukinimas animizmas bemaž visiškai neturi to moralinio elemento, kuris civilizuoto žmogaus akyse sudaro kiekvienos praktinės religijos esmę… moraliniai dėsniai turi savo atskirą pagrindą“ ir t.t. La civilisation primitive, Paris 1876 t. II, pp.464-465 (Pirmykštė kultūra, Paryžius 1876, II t., 464-465 psl.). Šit kodėl bus teisingiau pasakius, kad religiniai prietarai tik tam tikrame, palyginti, gana aukštame visuomeninės raidos laipsnyje pinasi su moralinėmis ir teisinėmis sąvokomis. Mes labai apgailestaujame, kad vieta neleidžia mums parodyti čia, kaip tatai aiškina šių dienų materializmas.
(29) Kovalevskis M.M. (1851-1916) – žinomas rusų mokslininkas – istorikas, teisininkas; pripažino „veiksnių teoriją“, tačiau gyventojų skaičiaus augimą laikė pagrindiniu veiksniu.
(30) Teiloras Eduardas (1823-1917) – anglų etnografas ir pirmykštės kultūros istorikas.
(31) E.B. Tylor, La civilisation primitive, Paris 1876, t. I, p.82 (E.B. Teiloras, Pirmykštė kultūra, Paryžius, 1876, I t., 82 psl.)
X
Kiekviena teigiamosios teisės norma gina tam tikrą interesą. Iš kur interesai atsiranda? Ar jie yra žmogaus valios ir žmogaus sąmonės vaisius? Ne, juos sukuria žmonių ekonominiai santykiai. Kartą iškilę, interesai taip ar kitaip atsispindi žmonių sąmonėje. Kad tam tikras interesas būtų ginamas, reikia jį suvokti. Todėl kiekvieną teigiamosios teisės sistemą galima ir reikia nagrinėti kaip sąmonės produktą(32). ne žmonių sąmonė iššaukia į gyvenimą tuos interesus, kuriuos gina teisė, vadinasi, ne ji apibrėžia teisės turintį; bet tam tikros epochos visuomeninės sąmonės (visuomeninės psichologijos) stoviu apibrėžiama ta forma, kurią žmonių galvose įgaus tam tikro intereso atspindys. Neatsižvelgę į visuomeninės sąmonės stovį, mes visiškai negalėtume išsiaiškinti teisės istorijos.
Šioje istorijoje reikia visada ir rūpestingai skirti formą nuo turinio. Iš formalios pusės teisė, kaip visos kitos ideologijos, patiria įtaką visų ar bent kai kurios dalies kitų ideologijų: religinių tikėjimų, filosofinių sąvokų ir kt. Jau vien tik šitą aplinkybė ligi tam tikro, – kartais labai žymaus, - laipsnio sunkina surasti priklausomybę, esančią tarp žmonių teisinių sąvokų ir jų tarpusavio santykių visuomeniniame gamybos procese. Bet tai dar tik pusė bėdos(34). Tikra gi bėda yra ta, kad visuomeninės raidos įvairiose stadijose kiekviena tam tikra ideologija labai nevienodu laipsniu patiria kitų ideologijų įtaką. Antai, senovės Egipto ir iš dalies Romos teisė buvo pajungta religijai; naujausioje istorijoje teisė vystėsi (kartojame ir prašome tatai įsidėmėti: iš formalios pusės) stiprioje filosofijos įtakoje. Norėdami pašalinti religijos įtaką teisei ir pakeisti ją sava įtaka, filosofija turėjo išlaikyti stiprią kovą. Ši kova buvo tik trečiojo luomo su dvasininkais visuomeninės kovos idealinis atspindys, tačiau ji, vis dėlto, nepaprastai sunkino susidaryti tikroms pažiūroms į teisinių institucijų kilmę, kadangi dėl jos tos institucijos atrodė aiškus ir neabejotinas atsietinių sąvokų kovos vaisius. Aplamai kalbant, žinoma, Labriola puikiai supranta, kokios rūšies faktiniai santykiai slepiasi už panašios sąvokų kovos. Bet, kai kalba liečia atskirus dalykus, jis nuleidžia materialistinį ginklą prieš klausimo sunkumą ir, kaip mes matėme, laiko galima apsiriboti pasirėmimu tamsumu arba tradicijų galia. Be to, jis dar nurodo „simbolizmą“, kaip daugelio papročių paskutinę priežastį.
Kai kurių ideologijų istorijoje simbolizmas iš tikrųjų yra nemažos svarbos „veiksnys“. Bet jis netinka kaip paskutinė papročių priežastis. Imsime tokį pavyzdį. Kaukazo pšavų kiltyje moteris nusikerpa savo kasas broliui mirus, bet to nedaro, kai miršta jos vyras. Kasų nusikirpimas yra simbolinis veiksmas: jis pakeitė senesnį paprotį, kai savo aukodavo prie velionies kapo. Bet kodėl gi šį simbolinį veiksmą moteris atlieka prie brolio kapo, o ne prie vyro kapo? Pono M. Kovalevskio žodžiais, šiame bruože „negalima nematyti tos tolimos epochos liekanos, kada galva gentinės grupės, kurią suvienijo tikros ar tariamos kilmės iš moters-pranokėjo faktas, buvo vyriausias amžium giminaitis iš motinos pusės, artimiausias kognatas“(35). Iš to seka, kad simboliniai veiksmai darosi suprantami tik tada, kada mes suprantame jų reiškiamų santykių prasmę ir kilmę. Iš kur šitie santykiai kyla? Žinoma, atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti ne simboliniuose veiksmuose, nors jie kartais gali kai ką naudinga priminti. Simbolinio papročio nusikirpti kasas prie brolio kapo kilmė aiškinama šeimos istorija, o šeimos istorijos paaiškinimo reikia ieškoti ekonominės raidos istorijoje.
Mus sudominusiu atsitikimu kasų prie brolio kapo nusikirpimo apeiga pergyveno tą giminystės santykių formą, iš kurios ji buvo kilusi. Šit jums pavyzdys, kokią tradicija turi įtaką, į kurią nurodo Labriola savo knygoje. Bet tradicija gali išsaugoti tik tą, kas jau yra. Ji neišaiškina ne tik tam tikros apeigos ar aplamai tam tikros formos kilmės, bet dargi ir jos išsaugojimo. Tradicijos galia yra inercijos galia. Ideologijų istorijoje dažnai tenka klausti, kodėl tam tikra apeiga arba paprotys išliko, nors dingo ne tik į gyvenimą jį iššaukę santykiai, bet ir kiti tų pačių santykių pagimdyti giminingi jam papročiai arba apeigos. Šis klausimas tolygus klausimui, kodėl naujų santykių ardantis veikimas aplenkė kaip tik šią apeigą ar paprotį, pašalindamas kitus. Atsakyti į šį klausimą, nurodant tradicijų galią, reiškia apsiriboti jį teigiamai pakartojus. Kaip gi čia išsiversti? Reikia kreiptis į visuomeninę psichologiją.
Senieji papročiai išnyksta, senosios apeigos sutrinka tada, kada žmonės sueina į naujus tarpusavio santykius. Visuomeninių interesų kova pasireiškia naujų papročių ir apeigų kovos su senosiomis pavidalu. Nė viena simbolinė apeiga ar paprotys, paimtas savaime, negali nei teigiama, nei neigiama prasme veikti naujų santykių vystymosi. Jei saugotojai karštai gina senuosius papročius, tai todėl, kad jų prote naudingos, brangios ir įprastos jiems visuomeninės tvarkos supratimas glaudžiai siejasi (asocijuojasi) su šių papročių vaidiniu. Jei novatoriai šių papročių neapkenčia ir juos išjuokia, tai todėl, kad jų prote šių papročių supratimas asocijuojasi su varžančių, nenaudingų ir nemalonių jiems visuomeninių santykių vaidiniu. Vadinasi, čia visas dalykas yra idėjų asociacija. Kai mes matome, kad kuri nors apeiga pergyveno ne tik ją pagimdžiusius santykius, bet ir tų pačių santykių sukeltas giminingas jai apeigas, tai mes turime prieiti išvadą, kad novatorių protuose jos supratimas nebuvo taip stipriai susijęs su nekenčiamos senovės supratimu, kaip kitų apeigų supratimas. Kodėl gi ne taip stipriai? Į tokį klausimą kartais lengva atsakyti, o kartais visai negalima, nes trūksta reikalingų psichologinių duomenų. Bet dargi ir tais atvejais, kada mes esame priversti pripažinti jį neišsprendžiamą, bent pagal dabartines mūsų žinias, mes turime atsiminti, kad čia esmė yra ne tradicijų galia, o žmonių tam tikrų faktinių santykių visuomenėje sukeltų tam tikrų idėjų asociacijos.
Ideologijų istoriją žymiu laipsniu aiškina idėjų asociacijų atsiradimas, kitimas ir suirimas visuomeninių jėgų tam tikrų kombinacijų atsiradimo, kitimo ir suirimo įtakoje. Į šitą dalyko pusę Labriola neatkreipė viso to dėmesio, kurio ji yra verta. Tai gerai išryškina jo pažiūra į filosofiją.
____________
(32) „Teisė nėra, panašiai kaip vadinamosios fizinės, gamtinės jėgos, kažkas, egzistuojąs be žmogaus veiksmų… Priešingai, tai yra žmonių nustatyta tvarka. Ar savo veikloje žmogus priklauso nuo priežastingumo dėsnio, ar veikia laisvai, valingai, - šiuo klausimu tai vis tiek. Kaip bebūtų, teisė pagal priežastingumo dėsnį ir laisvės dėsnį vis dėlto susidaro ne be žmogaus veiklos, o priešingai, ne kitaip, kaip per žmogaus veiklą, jam tarpininkaujant“ (N.M. Korkunovas(33). „Teisės bendrosios teorijos paskaitos“. Sankt-Peterburgas, 1894, 279 psl., rus. leid.). Tai visai teisinga, nors ir blogai išreikšta. Bet p. Koršunovas užmiršo pridėti, kad teisės ginami interesai ne „susikuriami žmonių sau“, o nustatomi jų tarpusavio santykių visuomeniniame gamybos procese.
(33) Korkunovas N.M. (1853-1904) – rusų buržuazinis valstybės mokslo žinovas, idealistas.
(34) Nors ir tai labai nenaudingai atsiliepia, dargi, pavyzdžiui, tokiose veikaluose, kaip p. M. Kovalevskio „Įstatymas ir paprotys Kaukaze“. Ponas M. Kovalevskis dažnai ten teisę svarsto, kaip religinių pažiūrų vaisių. Teisingas tyrinėjimo kelias būtų kitoks: ir į religines pažiūras ir į Kaukazo tautų teisines institucijas p. Kovalevskis turėjo pažiūrėti, kaip į jų gamybos proceso visuomeninių santykių produktą, ir, išaiškinus vienos ideologijos įtaką kitai, pasistengti surasti vienintelę šios įtakos priežastį. Ponas Kovalevskis, matyti, juo labiau turėtų linkti į tokį tyrinėjimo būdą, nes kituose savo veikaluose jis pats kategoriškai pripažįsta teisinių normų priežastinę priklausomybę nuo gamybos būdų.
(35) „Įstatymas ir paprotys Kaukaze“, II t., 75 psl., rus. leid.
XI
Labriolos nuomone, filosofija savo istorinėje raidoje iš dalies susilieja su teologija, o iš dalies yra vystymasis žmogaus minties, jai santykiaujant su daiktais, esančiais mūsų patyrimo srityje. Kiek ji skirtinga nuo teologijas, ji užsiima tais pačiais uždaviniais, kuriems išspręsti nukreipiamas, tiesą sakant, vadinamasis mokslinis tyrinėjimas. Be to, ji arba siekia pralenkti mokslą, pateikdama savo spėjamus sprendimus, arba paprastai reziumuoja ir toliau logiškai apdoroja mokslo jau surastus sprendimus. Ir tai, žinoma, teisinga. Bet čia, dar ne visa tiesa. Paimkime naująją filosofiją. Dekartas ir Bekonas laiko, kad svarbiausias filosofijos dalykas yra didinti mokslines gamtos žinias, įgalinant žmogų daugiau valdyti gamtą. Vadinasi, jų laikais filosofija užsiiminėja kaip tik tais pačiais uždaviniais, kurie sudaro gamtos mokslų dalyką. Todėl galima manyti, kad jos teikiami sprendimai apibrėžiami gamtos mokslų būklės. Tačiau tai nevisai taip. Tuometinė gamtos mokslų būklė negali mums paaiškinti Dekarto pažiūros į kai kuriuos filosofinius klausimus, pavyzdžiui, į sielos klausimą ir pan., bet tuometinė Prancūzijos visuomeninė būklė gerai šią pažiūrą išaiškina. Dekartas griežtai skiria tikėjimo sritį nuo proto srities. Jo filosofija ne prieštarauja katalikybei, bet, priešingai, naujais sumetimais stengiasi patvirtinti kai kurias jos dogmas. Šiuo atveju ji gerai išreiškia tuometinę prancūzų nuotaiką. Po ilgų ir kruvinų XVI amžiaus bruzdėjimų Prancūzijoje atsiranda visuotinis taikos ir tvarkos siekimas(36). Politikos srityje šitas siekimas pasireiškia palankumu absoliutinei monarchijai; minties srityje – tam tikra religine pakanta ir siekimu išvengti tų ginčijamų klausimų, kurie primintų neseniai vykusį pilietinį karą. Tokie klausimai buvo religiniai klausimai. Norint jų neliesti, reikėjo tikėjimo sritį atriboti nuo proto srities. Kaip mes sakėme, tai ir atliko Dekartas. Bet tokio atribojimo neužteko. Dėl visuomeninės taikos filosofija turėjo iškilmingai pripažinti religinės dogmos teisingumą. Ir tai ji atliko per Dekartą. Ir šit kodėl šio mąstytojo sistemą, buvusią bent trimis ketvirtadaliais materialistine sistema, pritariamai sutiko daugelis dvasininkų.
Iš Dekarto filosofijos logiškai sekė Lametrio materializmas. Bet iš jos tokia pat teise galėjo būti padarytos ir idealistinės išvados. Jei prancūzai jų nepadarė, tai tam buvo visiškai aiški visuomeninė priežastis: neigiama trečiojo luomo pažiūra į dvasininkus XVIII amžiaus Prancūzijoje. Jei Dekarto filosofija išaugo iš visuomeninės taikos siekimo, tai XVIII amžiaus materializmas pranašavo naujus visuomeninius sukrėtimus.
Jau iš to matyti, kad filosofinės minties raida Prancūzijoje paaiškinama ne vien gamtos mokslo raida, bet taip pat ir besivystančių visuomeninių santykių tiesiogine įtaka jai. Dar labiau tai pasireiškia, atidžiau pažvelgus į prancūzų filosofijos istoriją iš kitos pusės.
Mes jau žinome, kad Dekartas svarbiausiu filosofijos uždaviniu laikė žmogaus valdžios padidinimą gamtai. XVIII amžiaus prancūzų materializmas laiko svarbiausia savo pareiga tam tikras senas sąvokas pakeisti naujomis, ant kurių pagrindo galėtų būti pastatyti normalūs visuomeniniais santykiai. Prancūzų materialistai bemaž nekalba apie visuomeninių gamybinių jėgų padidinimą. Tai labai esminis skirtumas. Iš kur jis atsirado?
Gamybinių jėgų vystymąsi XVIII amžiaus Prancūzijoje nepaprastai smarkiai varžė pasenę visuomeniniai gamybos santykiai, archainės visuomeninės institucijos. Norint gamybines jėgas toliau vystyti, būtinai reikėjo šias institucijas pašalinti. Jų pašalinimas sudarė visą tuometinio Prancūzijoje visuomeninio judėjimo prasmę. Tokio pašalinimo reikalingumas filosofijoje reiškėsi kaip kova prieš pasenusių gamybos santykių dirvoje išaugusias pasenusias atsietines sąvokas.
Dekarto epochoje šitie patys santykiai toli gražu dar nebuvo pasenę; jie, drauge su kitomis jų dirvoje išaugusiomis visuomeninėmis institucijomis, ne kliudė, bet padėjo gamybinėms jėgoms vystytis. Todėl tada niekas ir negalvojo apie jų pašalinimą. Šit kodėl filosofija tiesiai statėsi sau gamybinių jėgų padidinimo uždavinį, šį svarbiausią gimstančios buržuazinės visuomenės praktinį uždavinį.
Mes tai sakome, prieštaraudami Labriolai. Bet, galbūt, mūsų prieštaravimai nereikalingi; galbūt, jis tik netiksliai išsitarė, o iš esmės su mumis sutinka? Mes labai dėl to džiaugtumės; kiekvienam malonu, kada protingi žmonės su juo sutinka.
O jei su mumis nesutiktų, mes apgailestaudami pakartotume, kad šis protingas žmogus klysta. Mūsų subjektyviems senukams(37) tuo mes, galbūt, suteiktume dar vieną progą pakikenti dėl to, kad materialistinio istorijos supratimo šalininkų tarpe sunku atskirti „tikrus“ nuo „netikrų“. Bet subjektyviems senukams mes atsakytume, kad jie „iš savęs juokiasi“. Žmogui, kuris pats gerai įsisąmonino filosofinės sistemos esmę, lengva atskirti tikrus jos sekėjus nuo netikrų. Jei p.p. subjektyvistai pasistengtų apgalvoti materialistinį istorijos aiškinimą, tai jie patys žinotų, kur yra tikri „mokiniai“, o kur apsimetėliai, veltui didįjį vardą prisiėmę. Bet kadangi jie nepasistengė, tai jie būtinai pasiliks tik suglumę. Tai bendras visų atsilikusių, iš pažangos veikiančiosios armijos išstojusių likimas. Ta proga apie pažangą. Ar jūs, skaitytojau, atsimenate tuos laikus, kai „metafizikai“ buvo plūstami, filosofijos buvo mokomasi „iš Ljuiso“(38 ) ir iš dalies iš p. Spasovičiaus „baudžiamosios teisės vadovėlio“ ir kada „pažangiesiems“ skaitytojams buvo sugalvotos ypatingai paprastos ir dargi jaunesnio amžiaus vaikams suprantamos atskiros „formulės“? Garsūs tai buvo laikai! Jie, tie laikai, praėjo, dingo kaip dūmas. „Metafizika“ vėl pradeda vilioti rusų protus, „Ljuisas“ išeina iš apyvartos, o pažangos išgarsėjusios formulės visų užmirštamos. Dabar net patys subjektyviniai sociologai, - virtę jau „garbingais“ ir „šlovingais“, - nepaprastai retai šias formules atsimena. Pažymėtina, pavyzdžiui, kad jų niekas ir neatsiminė kaip tik tada, kada jos, matyt, būtiniausiai buvo reikalingos, t.y. Kada pas mus kilo ginčas, ar galima mums iš kapitalizmo kelio pasukti į utopijos kelią. Mūsų utopininkai pasislėpė už nugaros žmogaus, kuris, gindamas fantastinę „liaudies gamybą“, tuo pačiu metu skelbėsi šių laikų dialektinio materializmo šalininku(39). Susofistintas dialektinis materializmas tuo būdu pasirodė esąs vienintelis dėmesio vertas ginklas utopininkų rankose. Todėl būtų labai naudinga pakalbėti, kaip materialistinio istorijos supratimo šalininkai žiūri į „pažangą“. Tiesa, mūsų spaudoje apie tai jau nekartą buvo kalbėta. Bet, pirma, šių laikų materialistinė pažiūra į pažangą daugeliui vis dar neaiški, o, antra, Labriola ją iliustruoja kai kuriais labai vykusiais pavyzdžiais ir paaiškina kai kuriais labai teisingais sumetimais, nors, deja, vis dėlto neišdėsto sistemingai ir visai pilnutinai. Mes tikimės tai atlikti laisvesnę minutę, o dabar mums laikas baigti.
Bet, prieš padėdami plunksną, mes dar kartą prašome skaitytoją atsiminti, kad vadinamasis ekonominis materializmas, prieš kurį kreipiami, - be to, labai neįtikiną, - mūsų p.p. liaudininkų ir subjektyvistų prieštaravimai, labai mažai bendras šių laikų materialistiniam istorijos supratimu. Veiksnių teorijos požiūriu žmonių visuomenės yra sunkus krovinys, kurį įvairios „jėgos“ - moralė, teisė, ekonomika ir t.t. ir t.t. - kiekviena iš savo pusės traukia istorijos keliu. Šių laikų materialistinio istorijos supratimo požiūriu dalykas atrodo visai kitaip. Istoriniai „veiksniai“ pasirodo paprastos abstrakcijos, ir, kai dingsta jų migla, paaiškėja, kad žmonės daro ne keletą viena nuo kitos atskirų istorijų, - teisės, moralės, filosofijos ir t.t. istoriją, - o tik vieną savo visuomeninių santykių istoriją, kuriuos sąlygoja kiekvieno tam tikro laiko gamybinių jėgų būklė. Vadinamosios ideologijos yra tik tos vienos ir nedalomos istorijos įvairūs atspindžiai žmonių protuose.
____________
(36) XVI amžiuje Prancūzijoje vyko nuolatiniai religiniai karai tarp hugenotų ir katalikų. Hugenotų kovoje prieš viešpataujančią ortodoksinę katalikybę atsispindėjo buržuazijos siekimai politinio savarankiškumo.
(37) Pasakymą „subjektyvūs senukai“ Plechanovas pavartojo svarbiausia Michailovskio adresu, kurį liečia ir visi tolesni užsiminimai šioje pastraipoje.
(38 ) Ljuisas Džordžas Henris (1817-1878) – anglų buržuazinis filosofas-pozityvistas, savo laiku populiaraus filosofijos istorijos vadovėlio autorius.
(39) Plechanovas čia turi galvoje Nikolaja-Oną (Danielsoną), liaudininką, kuris turėjo nepelnytą marksisto reputaciją – vien tik dėl to, kad jis sakydavo esąs „Markso ekonominės teorijos“ šalininkas.
2010-01-27