Ar yra ryšys tarp Molotovo-Ribentropo pakto ir 1940 metų įvykių Latvijoje?
VIKTORAS GUŠČINAS, istorijos mokslų kandidatas, Baltijos istorinių ir socialinių-politinių tyrimų centro direktorius, Latvija
Šį pranešimą Latvijos istorikas V. Guščinas perskaitė skandalingoje praėjusių metų rugsėjo 26 d. konferencijoje “Molotovo-Ribentropo paktas” XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste”. Prieš jį publikuojant norėtume pažymėti du dalykus.
Pirmiausia, žinoma, šis pranešimas Lefte jau seniai turėjo būti paskelbtas. Tačiau prieš keletą mėnesių jį išvertęs bendradarbis dingo su visu pranešimu. Todėl jo pakartotiniu vertimu teko užsiimti kitiems, kurie buvo užimti savais darbais.
Antra, pats pranešimas gana nevienareikšmiškas. Pažymėtina, kad dalis to, kas čia minima, konferencijoje nebuvo pasakyta. Prieš atsiųsdamas po konferencijos savo pranešimą elektroniniu paštu, V. Guščinas delsė ir minėjo, kad nori jį “išbaigti”. “Išbaigtame” variante, kurį dabar ir publikuojame, skaitytojas lengvai pastebės dirbtinai įstatytus teiginius, kurių ne tik tonas žymiai skiriasi nuo likusio teksto, bet jie prieštarauja likusiam tekstui arba patys savaime yra nelogiški.
Rašydamas, kad Stalino laikų represijos sudarė “rimtas prielaidas” stiprinti Vakaruose rusofobinę ir antitarybinę politiką, V. Guščinas nepažymi, kad viena, ką jos galėjo sudaryti, tai nebent pretekstą, o ne prielaidas. Juk socialistinio ir kapitalistinio pasaulio konfrontacija vyko kaip dviejų skirtingų santvarkų konfrontacija, o ne dėl to, kad kapitalistiniams Vakarams būtų parūpęs pats represijų faktas. Santvarkų faktorių, kaip pamatys skaitytojas, pripažįsta ir pats Guščinas, tačiau vis tiek užrašo šią nelabai sąmoningą frazę, tartum norėdamas pasirodyti esąs tų represijų priešininkas.
Taip pat Guščinui atrodo “stebėtina”, kad 1988 metais “Latvijos liaudies frontas” “be jokios kritikos” priėmė antitarybinę ir iškraipytą 1940 metų įvykių versiją. Tačiau kas gali būti stebėtino tame, kad antitarybinė nacionalistinė organizacija priima antitarybinį nacionalistinį istorijos aiškinimą? Arba nurodydamas nepasitenkinimo 1940 metų Latvijoje priežastis, nulėmusias dirbančiųjų paramą permainoms, autorius mini “kairiosios pagal savo politinę orientaciją gyventojų dalies” “iliuzijas”, kad “įmanoma Latvijoje sukurti socialinės lygybės ir visuotinės gerovės valstybę pagal TSRS, kur tokia visuomenė jau neva buvo sukurta”. Tačiau juk socialinė lygybė Tarybų Latvijoje ir buvo sukurta, palyginus su tuo, kas buvo buržuazinėje Latvijoje. Didžiuliai turtiniai skirtumai ir neapsakomas darbo masių nuskurdimas buvo pašalinti. Kad ir kokia netobula socialistinė santvarka buvo Tarybų Sąjungoje, palyginus su tarpukario Latvija progresas buvo pasiektas didžiulis. Todėl neaišku, kodėl autorius tai vadina “iliuzijomis”.
Netrukus po to Guščinas prideda pastraipą apie tai, kad po pirmosios 1940 metų rugpjūčio savaitės “visuomenė susiduria su pirmaisiais areštais, inicijuotais naujos valdžios, ir grobikiška nacionalizacija, ko pasėkoje vasaros vilčių euforija greitai išsisklaido, ir labai daugelis tų, kurie liepos 14 ir 15 dienomis balsavo už Latvijos Darbo liaudies bloką, pradeda jaustis apgautais”. Tai didelis nelogiškumas. “Grobikiška” nacionalizacija grobikiška galėjo atrodyti įmonių savininkams, iš kurių tos įmonės buvo atimtos, tačiau ne jose dirbusiems darbininkams. Kaip žinia, nacionalizuotose įmonėse 1940-1941 m. buvo nuolatos keliami atlyginimai, priimami nauji darbuotojai, t.y. mažėjo nedarbas, augo dirbančiųjų pajamos. Tad neaišku, kodėl permainas palaikę dirbantieji dėl jos turėjo pasijausti “apgautais”. Priešingai – jie būtų pasijautę apgautais, jei toji nacionalizacija nebūtų įvykdyta. O buržuazija ir iki to nejautė simpatijų Raudonajai armijai ir Tarybų valdžiai. Be to, nelabai aišku, kodėl eiliniam latvių darbininkui ir vargingam valstiečiui, nemėgusiam Ulmanio režimo, turėtų kelti susirūpinimą, kad areštuojami šio režimo karininkai ir pan.
O dar kiek žemiau Guščinas nei iš šio, nei iš to pareiškia apie “totalitarinio režimo valdomą valstybę”, t.y. TSRS, ir 20-30-aisiais nedidelės gyventojų dalies paramą turėjusią Latvijos Kompartiją. Kokią paramą turėjo toji Kompartija tuo metu, reiktų nagrinėti atskirai, po ranka tokių duomenų nėra, tačiau ir čia juntamas ryškus autoriaus tono pasikeitimas. Ramiai dėstydamas faktus ir nagrinėdamas įvykius faktiškai iš klasinių pozicijų, Guščinas staiga metasi į buržuazinių ideologų pamėgtus “totalitarizmus” ir gyventojų paramos “neturinčią” Kompartiją. Lygiai taip pat skaitytojas čia ras tokių dešiniųjų istorikų pamėgtų frazių kaip “VRLK teroras”, visiškai nepažymint VRLK represijų Latvijoje (kurios vargu ar gali būti priskiriamos terorui) klasinio pobūdžio. Nevengdamas tos aplinkybės, kad parama 1940 metų permainoms turėjo klasinį pobūdį, ir netgi patvirtindamas tai, Guščinas vis dėlto išsigąsta ir nedrįsta to paties pritaikyti aštresniam represijų klausimui, nors iš tiesų jos nebuvo taikomos darbininkams ar vargingiems valstiečiams, priešingai – jos buvo taikomos prieš tuos, kurie kėlė grėsmę tam valdžios tipui, kurio reikalavo šie darbininkai ir valstiečiai, t.y. prieš buržuaziją ir su ją susipynusią Ulmanio biurokratiją.
“Atėjus Raudonajai armijai daugelis tikėjosi, kad Latvija iš tiesų bus demokratinė ir suvereni”, - pateikia amerikiečių istoriko E. Andersons žodžius V. Guščinas, kurie šiame kontekste yra visiškai nelogiški ir prieštarauja likusiam tekstui, kuriame Guščinas pats pateikia masę pavyzdžių, kuomet dirbantieji reikalavo prijungti Latviją prie TSRS, o toks reikalavimas niekaip nesiderina su buržuazinio istoriko “suverenumo” supratimu.
Šią nelogiškų, dirbtinai įstatytų ir niekuo nepagrįstų samprotavimų seriją autorius užbaigia pamąstymu, kodėl kai kurie 1940 metų įvykių dalyviai, aktyviai palaikę tuo metu Tarybų valdžią, 1991 metais perėmė nacionalistines pažiūras. Nepaisant to, kad pats nurodo konkretaus asmens konkretų atvejį, t.y. Eduardo Berklavs, 1940 m. palaikiusio permainas ir tapusio tarybiniu bei partiniu veikėju, karjeros žlugimą 1959 metais, kuomet baigiantis destalinizacijai jis neteko Latvijos Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotojo pareigų, buvo pašalintas iš LKP CK ir išsiųstas už respublikos ribų, Guščinas vis tiek idealizuoja tokią personą ir tvirtina, kad “pagrindinė priežastis” (ir jam tai netgi “akivaizdu”), nulėmusi kardinalų šio asmens (ir tokių kaip jis) pažiūrų pasikeitimą, buvo ta, kad jį tiesiog užgraužė sąžinė dėl Stalino laikų represijų. Kodėl gi šio veikėjo sąžinė neužgraužė kol jis buvo valdžios viršūnėse? Viena, kas iš tiesų yra akivaizdu, tai kad karjeristų pasitaiko visais laikais. Visada atsiras žmonių, kurie papūtus vėjeliui į kurią nors pusę ims prie to besąlygiškai taikytis. Neišvengė tokių ir Tarybų valdžia.
Ir svarbiausia tai, jog viskas, kas čia išvardinta, konferencijoje nebuvo pasakyta. Tuomet Guščino pranešimas buvo iš ties nuoseklus ir sklandus, koncentruojantis dėmesį į klasinį 1940 metų įvykių pobūdį. Visa kita atsirado vėliau, po kelių savaičių “išbaigus” pranešimą. Todėl nebelieka nieko kito, kaip tik manyti, jog V. Guščinas, kaip oficialus istorikas, turintis tam tikrą padėtį, paprasčiausiai išsigando to, kaip jis išnagrinėjo šiuos įvykius, išsigando savo paties nuoseklumo ir konkretumo. Ir visomis aukščiau išvardintomis nesąmonėmis atidavė duoklę viešpataujančiai buržuazinei ideologijai. Niekaip kitaip, kaip tik tokia duokle, negalima paaiškinti nelogiškų, dirbtinai įstatytų, į kontekstą ir toną neįsiderinančių frazių apie “VRLK terorą”, “grobikišką nacionalizaciją” ir pan.
Nepaisant to, tekste yra pateikta gausybė itin vertingos medžiagos apie 1940 metų įvykius Latvijoje, paneigiančios antitarybinius mitus iš teisinių pozicijų, nurodančius klasinį įvykių pobūdį. Todėl šį dviprasmišką pranešimą publikuojame.
Leftas
1988 m. liepos 2 d. įvykusiame Latvijos kūrybinių sąjungų Plenume pirmą kartą pareikšta, kad 1940 m. vasarą Latvijoje nebuvo jokios revoliucinės situacijos. Iš tikro stalininė TSRS, vadovaudamasi 1939 m. rugpjūčio 23 d. Nepuolimo sutarties tarp TSRS ir Vokietijos Slaptojo papildomojo protokolo nuostata, pagal kurią Pabaltijo šalys buvo įtrauktos į TSRS įtakos sferą, neva okupavo Latvijos valstybę, prievarta nutraukdama jos nepriklausomą vystymąsi.
Pirmu šios 1940 metų įvykių versijos, gana paplitusios tarp radikaliai nusiteikusių latvių emigrantų Vakaruose, skelbėju tapo Latvijos Meno akademijos dėstytojas Mavrikas Vulfsonas. Kalbėdamas plenume jis sakė: „Reikia išmokti žiūrėti tiesai į akis, kad ir kokia ji kartais bebūtų sunki ir nepakenčiama. Ragindamas tai daryti…, aš norėčiau išreikšti keletą minčių dėl to iškraipyto aiškinimo, kurį mes taikome 1940 metų įvykiams Latvijoje… Pastaraisiais mėnesiais aš gavau šimtus laiškų iš visos respublikos, kurių autoriai — mokytojai, kultūros darbuotojai, agronomai, istorikai, žemdirbiai, senesnės kartos žmonės, pergyvenę 1940 m. vasarą. Jie kategoriškai neigia mūsų versiją dėl revoliucinės situacijos. Jie daro labai didelę įtaką jaunajai kartai. Ir išsako įsitikinimą, kad tarybų valdžios įkūrimas buvo nulemtas pirmojo slaptojo protokolo punkto, pridėto prie 1939 m. rugpjūčio 23 d. TSRS ir hitlerinės Vokietijos nepuolimo sutarties. Jis nulėmė Latvijos likimą“. (1)
Tezės apie Latvijos okupaciją istorija
Po 1945 metų Vakaruose ne kartą buvo keliamas klausimas dėl neva neteisėto 1940 m. nepriklausomų Baltijos valstybių prijungimo prie TSRS. Pvz., 1960 m. rugsėjo 28 d. Konsultacinė Europos Tarybos asamblėja išklausė detalų Danijos atstovo pranešimą apie Baltijos šalių likimą. Tada buvo priimta rezoliucija Nr. 189 „Apie situaciją Pabaltijo valstybėse jų priverstinės inkorporacijos į Tarybų Sąjungą metinių metu“. Buvo kalbama apie neteisėtą nepriklausomų valstybių teritorijų inkorporavimą nesuteikiant liaudžiai galimybės išreikšti savo valios. Rezoliucijoje buvo konstatuojama, kad didžioji laisvojo pasaulio šalių dalis de jure toliau pripažįsta nepriklausomų Pabaltijo šalių egzistavimą. Tuo metu Europos Tarybos sudėtyje buvo 15 valstybių: Austrija, Belgija, D. Britanija, Vokietija, Graikija, Danija, Airija, Islandija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Turkija, Prancūzija, Švedija.
1983 m. vasario 13 d. Europos parlamentas dalyvaujant 10-ies valstybių deputatams priėmė rezoliuciją, kurioje pasmerkė Tarybų Sąjungos įvykdytą nepriklausomų ir neutralių Baltijos valstybių okupaciją, prasidėjusią 1940 metais Molotovo-Ribentropo pakto pasėkoje ir besitęsusią iki dokumento priėmimo.
1987 m. vasario 28 d. Europos Tarybos Parlamentinė asamblėja priėmė dar vieną rezoliuciją dėl Pabaltijo padėties, kurioje minima, kad šių šalių inkorporacija į TSRS sudėtį lieka didžiuliu tautų apsisprendimo teisės pažeidimu. (2)
Kas sąlygojo šias rezoliucijas? Atsakant į šį klausimą, reikia prisiminti, kad iš trijų Pabaltijo šalių diktatorių tik Lietuvos diktatorius A. Smetona nepripažino permainų ir pabėgo iš šalies. Ši aplinkybė leido lietuvių bendruomenei JAV jau 1940 m. vasarą paskelbti apie Lietuvos „okupaciją“. 1940 metais Jungtinėse Valstijose buvo renkamas prezidentas. Ruzveltas abejojo, kad bus pakartotinai išrinktas į prezidento postą, ir todėl norėjo užsitikrinti gausiai gyvenančių Amerikoje lietuvių paramą. Vykdydamas šį lietuvių reikalavimą Ruzveltas davė nurodymą JAV valstybės sekretoriui Samnerui Volesui pasirašyti atitinkamą deklaraciją, ką tas ir padarė liepos 23 d., pasirašęs deklaraciją dėl inkorporacijos (inkorporacijos, o ne okupacijos!) į TSRS sudėtį nė vien tik Lietuvos, bet iš karto visų trijų Baltijos valstybių. (3)
Po Antrojo Pasaulinio karo pabaigos daugelis Europos šalių mielai palaikė amerikietišką 1940 m. įvykių Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje traktuotę. Ir tame nieko nuostabaus nėra, juk Europa tuo metu ne tik vystėsi pagal JAV sudarytą ekonominį scenarijų (Maršalo planą), bet ir aktyviai dalyvavo ideologinėje Vakarų šalių ir TSRS konfrontacijoje, kurios pratęsimą, po trumpo bendradarbiavimo periodo karo metais, aiškiai parodė V. Čerčilio kalba 1946 m. kovą Fultone.
Stiprūs antitarybiniai ir rusofobiniai lietuvių lobistai JAV, politiškai žymiai įtakingesni, negu latvių ar estų, ir šiandien ganėtinai įtakoja Amerikos ir Europos politikos toną Baltijos atžvilgiu.
2005 m. rugsėjį Latvijoje lankėsi respublikonas Džonas Šimkus, JAV Kongreso atstovų rūmų narys nuo Ilinojaus valstijos, kurio tėvai atvyko į Ameriką iš Lietuvos. 2005 m. pavasarį Dž. Šimkus buvo vienas pagrindinių JAV Kongreso rezoliucijos, smerkiančios 1940 metų Baltijos šalių „okupaciją“, iniciatorių. (4)
Kitas Amerikos lietuvis — lietuvių bendruomenės JAV vadovas Vytas Mačiūnas — tapo vienu iš pagrindinių organizatorių kampanijos kelti ieškinius Amerikos teismuose su reikalavimu, kad Rusija atlygintų Lietuvai moralinę ir materialinę žalą, padarytą „per ilgus sovietinės okupacijos metus“. (5)
Tokiu būdu 1940 m. rinkimai JAV ir stipri lietuvių bendruomenė šioje šalyje tapo svarbiomis tezės apie Baltijos šalių „okupaciją“ atsiradimo priežastimis.
Tuo tarpu antitarybinė ir rusofobinė politika, kuri lemdavo Vakarų požiūrį į TSRS, kaip į valstybę su kita visuomenine santvarka ir kita valstybine ideologija, užtikrino, kad ši tezė ilgai gyvuos. Juolab, kad pačios stalininės ir poststalininės TSRS masinės represijos, prasidėjusios iškart po to, kai Pabaltijo valstybės įgijo sąjunginių respublikų statusą 1940 metų rugpjūtį, ir besitęsusios iki pat 60-ųjų pradžios, sudarė rimtas prielaidas ne tik išlaikyti, bet ir stiprinti Vakaruose rusofobinę ir antitarybinę politiką.
Tose pačiose Jungtinėse Valstijoje valstybė toliau finansavo ikikarinės Latvijos diplomatinės misijos veiklą Vašingtone. Misijos vadovas Anatols Dinbergs ne tik atsisakė pripažinti 1940 metų Latvijos liaudies pasirinkimą, bet ir užėmė aktyvią antitarybinę bei rusofobinę poziciją.
Tezę apie Latvijos okupaciją aktyviai propagavo ir Latvijos emigrantų radijas JAV ir Anglijoje, kurio veiklą finansavo Amerikos ir Anglijos spec.tarnybos ir kurio darbuotojai buvo oficialiai laikomi šių spec.tarnybų darbuotojais. (6)
Vokietijoje antitarybinę ir rusofobinę poziciją išreiškė buvęs fašistinės organizacijos „Perkonkursts“ narys ir nacių kolaborantas Adolfas Šilde, žinomas taipogi kaip labai kūrybingas istorikas. Iki pat 1990 m. A. Šilde buvo „Latvijos interesų atstovas“ Vokietijoje. (7)
Kad ir kaip bebūtų stebėtina, tačiau 1988 metais, TSRS pertvarkos ir viešumo politikos laikotarpiu, būtent antitarybinę ir rusofobinę A. Šildės 1940 metų įvykių Latvijoje traktuotę priėmė Latvijos liaudies frontas be jokios kritikos. Šios traktuotės „ruporu“ ir tapo M. Vulfsonas, kurio kalba jungtiniame Latvijos meno darbuotojų sąjungų plenume 1988 m. birželį – ši kalba dar ir dabar daugelio vertinama kaip istorinės tiesos proveržis – iš esmės paleido Latvijoje radikalaus nacionalizmo mechanizmą.
Apibendrinant galima pasakyti, kad Europos ir JAV politinis (o ne teisinis) 1940 metų įvykių Latvijoje vertinimas kaip okupacijos – tai globalinės ideologinės TSRS ir kapitalistinio pasaulio konfrontacijos bei pastarojo siekimo sunaikinti TSRS rezultatas. Būtent ši konfrontacija laikui bėgant atvedė prie to, kad Vakaruose daugelio žmonių sąmonėje tezė apie Baltijos šalių okupaciją 1940 metais tapo neginčijama ideologine dogma, kuri nereikalavo jokių istorinių ir juridinių įrodymų. Žlugus TSRS ši ideologinė dogma ne tik neprarado savo politinio aktualumo, tačiau atvirkščiai – tapo pagrindu Vakarams palaikyti tą rusofobijos politiką, kurią santykiuose su Rusija po 1991 metų pradėjo vesti Baltijos šalių politinis elitas.
Deklaracija apie Latvijos okupaciją
1996 m. gegužės 16 d. Latvijos parlamente įvyko skandalas. Svarstant frakcijos „Latvijai“ pateiktą įstatymo projektą „Apie Latvijos okupaciją“ deputatas iš socialistų partijos Aleksandras Golubovas iš parlamento tribūnos paskelbė, kad Latvija sutiko TSRS karius kaip išvaduotojus, o ne kaip okupantus. Šis pareiškimas sukėlė „pasipiktinimo audrą ir švilpesį Seimo plenarinių posėdžių salėje“. (8)
Iš 77 dalyvavusių posėdyje deputatų už dokumento perdavimą komisijoms nubalsavo 69 deputatai, prieš — 7 (A. Bartaševičius, M. Bekasovas, O. Denisovas, A. Golubovas – nepriklausantys frakcijoms, J. Jurkans, L. Staš – Tautos susitarimo partija ir V. Kalnberz – Vienybės partija), o deputatas M. Lujans (nepriklausantis frakcijoms) susilaikė.
Įstatymo projekto tekstą sudarė dvi pagrindinės išvados: 1) dėl 1940 m. įvykių Latvijoje buvo kaltos tik užsienio jėgos ir 2) TSRS veiksmai Latvijos atžvilgiu lėmė pirmiausiai okupaciją, o paskui ir nepriklausomos Latvijos valstybės likvidavimą. Abi šios išvados turėjo, jeigu galima taip išsireikšti, strateginį pobūdį, kadangi: a) netiesiogiai teisino K. Ulmanio autoritarinio ir etnokratinio režimo nacionalinę politiką , b) turėjo pateisinti vykdomą po 1991 m. visuomenės dalinimo į piliečius ir asmenis be Latvijos pilietybės, o taip pat asmenų be pilietybės pašalinimo iš šalies politiką. Kaip ypač atvirai 2005 m. pareiškė LR Seimo užsienio reikalų komisijos pirmininkė Vaira Paegle, „jeigu mes atsisakome okupacijos koncepcijos, tai keliame grėsmę savo politikai pilietybės, nepiliečių ir jų teisių atžvilgiu (draudimas dalyvauti municipaliniuose rinkimuose) ir kitų svarbiausių klausimų atžvilgiu. Suprantama, kad tokio žingsnio mes žengti negalime“. (9)
Įstatymo projekte buvo rašoma:
„Latvijos Seimas kreipiasi į savo tautą ir į kitas pasaulio valstybes.
Latvijos valstybė buvo sukurta 1918 m. lapkričio 18 d. ir yra sudaryta iš Vidžemės, Kuržemės, Latgalės ir Žiemgalos su sostine Ryga. Slaptas ir nusikalstamas 1939 m. rugpjūčio 23 d. dviejų totalitarinių valstybių — komunistinės Tarybų Sąjungos ir nacionalsocialistinės Vokietijos – Molotovo-Ribentropo paktas (sutartis) pasmerkė Latviją sunaikinimui, atimdamas iš jos nepriklausomybę. 1940 m. birželio 17 d., pagal minėtą paktą, pažeisdama tarptautinės teisės normas ir tarpusavio sutartis, Tarybų Sąjunga okupavo Latviją, pakeitusi valstybės valdymą ir visuomeninę santvarką, represavusi valstybės vyriausybę ir rugpjūčio 5 d., nepaisydama Konstitucijos, be visos tautos balsavimo prijungė ją prie TSRS, pradėdama masinį nekaltų žmonių perkėlimą ir naikinimą.
1941 m. vasarą Latviją savo ruožtu okupavo nacionalsocialistinė Vokietija, pradėjusi naują terorą.
Baigiantis antrajam pasauliniam karui Latvija pakartotinai buvo okupuota TSRS. Iš dalies tai buvo įteisinta 1945 metų vasario Krymo (Jaltos) konferencijoje, Didžiosios Britanijos, JAV ir TSRS vadovų sutikime, kuriame nustatytos sienos ir įtakos zonos pokarinėje Europoje.
Ši paskutinioji ilgalaikė okupacija, kurios metu buvo kryptingai vykdomas genocidas ir Latvija dėl deportacijų prarado žymią dalį gyventojų, juridiškai nutraukta 1991 m. rudenį dėka ryžtingų ir kilnių Rusijos demokratinių jėgų veiksmų, Latvijos tautos nepriklausomybės siekimo ir pasaulio valstybių palaikymo.
Atkurtos nepriklausomos Latvijos 6-tasis Seimas užtikrina Latvijos tautą, taip pat ir kitas tautas ir pasaulio valstybes, kad visada laikysis šventos demokratijos, laisvės ir žmogaus teisių idėjos, nesidairydama į praeitį su neapykanta ir kerštingumu, tačiau visada pastoviai užsimins ir prašys suprasti tragišką latvių likimą, ilgalaikės ir negailestingos okupacijos pasekmes ir susijusius su tuo neišvengiamus skirtumus sprendžiant pilietybės, kalbos ir kitus nacionalinio išlikimo klausimus Latvijoje.
Visai tai suprasdamas, Latvijos Seimas pareiškia, kad nuo 1940 m. birželio 17 d. iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. Latvija buvo okupuota valstybė ir ragina Vokietiją ir Rusiją, taip pat Didžiąją Britaniją ir JAV pripažinti žiaurių okupacijų faktą ir jų pasekmes ir kartu su kitomis pasaulio demokratinėmis valstybėmis įsitraukti į okupacijos pasekmių likvidaciją“. (10)
1996 m. rugpjūčio 22 d. Seimo deputatai priėmė galutinai užbaigtą Deklaraciją „Apie Latvijos okupaciją“. Jos tekstas buvo toks:
„Aukščiausias atstovaujamasis Latvijos tautos organas Seimas šia deklaracija kreipiasi į pasaulio šalis ir į tarptautines organizacijas siekdamas priminti apie tragišką mūsų tautos ir valstybės likimą XX amžiuje.
Latvijos Respublika buvo paskelbta 1918 m. lapkričio 18 d. ir 1921 m. rugsėjo 22 d. tapo Tautų Sąjungos nare. Latvijos kaip nepriklausomos valstybės vystimąsi nutraukė pasirašyta 1939 m. rugpjūčio 23 d. dviejų totalitarinių valstybių — nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės TSRS — nepuolimo sutartis (Molotovo-Ribentropo paktas), kurios tikslas buvo Europos padalijimas į įtakos sferas. Pažeidžiant pagrindinius tarptautinės teisės principus, taip pat pasirašytas TSRS ir Latvijos sutartis, 1940 m. birželio 17 d. TSRS ginkluotos pajėgos okupavo Latviją ir ji buvo neteisėtai įjungta (aneksuota) į TSRS sudėtį. Galiausiai Latvijoje buvo įvesti TSRS politinis režimas ir teisinė sistema.
1941 metų vasarą, prasidedant antrojo pasaulinio karo veiksmams Latvijos teritorijoje, ją okupavo nacionalsocialistinė Vokietija, kuri įvedė savo režimą, vykdė deportacijas ir kitas represijas prieš gyventojus, taip pat išnaudojo Latvijos teritoriją kitų okupuotų šalių gyventojų naikinimui.
Baigiamajame antrojo pasaulinio karo etape TSRS įvedė savo okupacinį režimą Latvijoje.
1944 m. prie Rusijos teritorijos buvo neteisėtai prijungta Abrensko apskrities dalis (apie 2000 kv. km.)
Per visą okupacijos laikotarpį TSRS kryptingai vykdė Latvijos tautos genocidą, tokiu būdu pažeisdama 1948 m. gruodžio 9 d. priimtą Konvenciją apie genocido neleistinumą ir jo baudžiamumą. Okupacinis režimas naikino nekaltus žmones, ne kartą vykdė masines žmonių deportacijas ir kitas represijas, žiauriai susidorodavo su tais, kurie ginkluotu ar kitu būdu kovojo už nepriklausomos Latvijos atkūrimą, neteisėtai ir neatlygintai nusavino Latvijos gyventojų nuosavybę ir slopino žodžio laisvę. TSRS vadovybė kryptingai užtvindė Latviją šimtais tūkstančių imigrantų ir su jų pagalba bandė sunaikinti Latvijos tautos tapatumą. Šios politikos rezultate, latvių kaip pagrindinės nacijos dalis sumažėjo nuo 77 proc. iki 52 proc.
Praėjus dešimčiai metų po antrojo pasaulinio karo pabaigos Latvijoje tęsėsi ginkluotas pasipriešinimas prieš TSRS okupaciją. Pasipriešinimo judėjime dalyvavo daugiau negu 30 000 nacionalinių partizanų ir jų šalininkų. Po jo nuslopinimo, nepaisant sovietinio režimo represijų, pasipriešinimas tęsėsi kitomis formomis…
Latvijos respublikos Seimas užtikrina, kad Latvija, kuri nepyksta ir nesiekia keršto dėl praeities, visada atkakliai primins ir sieks tragiško savo tautos likimo supratimo, kadangi pusė amžiaus trukusi okupacija sukėlė sunkias, sunkiai įveikiamas savo jėgomis pasekmes….
Todėl Latvijos Respublikos Seimas tautos vardu ragina pasaulio šalis ir tarptautines organizacijas:
- pripažinti Latvijos okupacijos faktą;
- padėti Latvijai likviduoti okupacijos pasekmes, suteikiant jai politinę ir ekonominę pagalbą;
- palaikyti pastangas tų žmonių, kurie nori grįžti iš Latvijos į savo etninę gimtinę ir iš užsienio valstybių – į savo tėvynę Latviją.
Seimo pirmininkas N. Kreituse, 1996 m., rugpjūčio 22 d., Ryga.”
Kaip matome, galutinis Deklaracijos teksto variantas buvo „sustiprintas“ nuoroda į neteisėtą Abrensko apskrities dalies (apie 2000 kv. km.) prijungimą prie Rusijos, t. y. į jį įtrauktos nedviprasmiškos teritorinės pretenzijos Rusijos Federacijai. Be to, kad tik pabrėžtų, kad Latvijos tauta nenorėjo taikytis su neapkenčiama tarybine okupacija, autoriai Deklaracijos tekste pridėjo, kad ir „praėjus dešimčiai metų po antrojo pasaulinio karo pabaigos Latvijoje tęsėsi ginkluotas pasipriešinimas prieš TSRS okupaciją. Pasipriešinimo judėjime dalyvavo daugiau negu 30 000 nacionalinių partizanų ir jų šalininkų“. Bet, aišku, tekste nieko nesakoma apie tai, kad žymi šių „nacionalinių partizanų“ dalis — tai išėję į miškus Latvijos SS savanorių legiono kareiviai, tikėjęsi, kad JAV ir Didžioji Britanija pradės naują karą prieš TSRS.
Tarptautinė teisė ir 1940 m. įvykiai
1996 metų rugpjūtį Latvijos parlamento priimtos politinės Deklaracijos „Apie Latvijos okupaciją“, o taipogi tų politinių vertinimų, kurie po 1945 metų buvo padaryti Europoje ir JAV, akivaizdoje logiška atsakyti į klausimą, ar buvo 1940 metų vasarą Latvijos okupacija pripažinta tarptautinės teisės lygiu.
1991 metų pabaigoje ir 1992 metų pradžioje kilo konfliktas tarp būsimo pirmojo Estijos prezidento, tuometinio užsienio reikalų ministro Lenarto Merio, gavusio ministro postą dar 1991 metų balandį, t. y. prie tarybų valdžios, ir jo pavaduotojo — žinomo tarptautinės teisės specialisto, profesoriaus Reino Miulersono. Konflikto priežastis buvo ta, kad R. Miulersonas, analizuodamas dokumentus, susijusius su Estijos prisijungimu prie TSRS, priėjo išvadą, kad okupacijos nebuvo. Visi susitarimai su Tarybų Sąjunga buvo pasirašyti prezidento Konstantino Piatso — tada teisėto valstybės vadovo — be jokių išlygų, komentarų ar vėlesnių pareiškimų. (11)
Lygiai taip pat ir prezidentas K. Ulmanis sankcionavo savo parašu vykstančias 1940 metais Latvijoje permainas.
Be to, po 1991 metų valdantieji Lietuvos, Latvijos ir Estijos elitai nusprendė (kartu su kitomis valstybėmis) išsireikalauti JTO lygyje oficialaus 1940 m. Baltijos valstybių okupacijos pripažinimo. Tačiau po trijų metų buvo pripažinta, kad JTO lygyje neįmanoma ne tik išspręsti šios problemos, bet ir apskritai ją svarstyti. (12)
Savaip šią situaciją 2001 metų spalį bandė paaiškinti buvęs premjeras ir buvęs LR URM vadovas, 7-ojo Seimo deputatas Valdis Birkavs. Diskusijoje, pašvęstoje JTO misijos Latvijoje darbo dešimtmečiui , V. Birkavs prisipažino: „Mes supratome, kad geriau nesiekti JTO okupacijos pripažinimo. Reikalas tas, kad tarp JTO narių pusė šalių pačios buvusios okupantės, o pusė — buvusios okupuotos valstybės. Ir jeigu bus balsavimas dėl Latvijos klausimo, tai greičiausiai balsai pasiskirstys po lygiai. Neutralus rezultatas bus suprastas kaip neigiamas. Štai matote, pasakys jums, JTO atsisakė pripažinti Latvijos okupaciją. Todėl šiandien mums tokio klausimo kelti neverta“. (13)
Tokiu būdu, JTO lygyje Latvijos okupacija 1940 m. vasarą nepripažinta ir, dar daugiau, negali būti pripažinta. Nepaisant visų valdančiojo Latvijos elito raginimų pasaulio šalims ir tarptautinėms organizacijoms pripažinti tą pačią okupaciją. Kodėl gi tarptautinė bendruomenė nepasiruošusi pripažinti Latvijos okupacijos? Atsakydami į šį klausimą, paliksime nuošalyje skaičiavimus, kiek šiandien tarp JTO narių valstybių, kurios praeityje buvo okupantės, ir kiek — buvusių okupuotomis, ir pabandysime atsakyti iš tarptautinės teisės pozicijų, o taipogi išanalizuoti, kaip vystėsi įvykiai Latvijoje 1940 metų liepą, t. y. iš šalies vidaus politinės istorijos pozicijų.
Okupacijos apibrėžimas
Konvencijoje dėl sausumos karo įstatymų ir papročių, pasirašytoje 1907 m. spalio 18 d. Hagoje (žr. III skyrių Apie karinę valdžią priešo valstybės teritorijoje. 42 straipsnis) pateikiamas okupacijos apibrėžimas: „Teritorija pripažįstama užimta, jeigu ji iš tikrųjų yra priešo armijos valdžioje. Užimtos yra tik tos sritys, kur ši valdžia įkurta ir yra pajėgi vykdyti savo veiklą“. (14)
Okupacijos rūšys
Tarptautinė teisė išskiria tris okupacijos rūšis:
1) imperinę, kuriai esant okupuota teritorija prijungiama prie valstybės-okupantės teritorijos ir visiškai praranda savo suverenitetą. Imperiškai okupuotoje teritorijoje, arba, kitaip sakant, kolonijos teritorijoje, įvedami šalies-okupantės (metropolijos) įstatymai, bet kolonijos gyventojai negauna metropolijos piliečių teisių.
2) karinę, kuriai esant okupuota teritorija neprijungiama prie valstybės-okupantės teritorijos, bet okupuotoje teritorijoje nustoja veikti vietiniai įstatymai ir vietinių organų valdžia ir juos pakeičia karinis okupacinis režimas, prie kurio okupuotos teritorijos gyventojai nesinaudoja valstybės-okupantės piliečių teisėmis.
3) garantinę, kuri prasideda vienai valstybei įvedus karines pajėgas į kitos valstybės teritoriją turint tikslą užtikrinti šios (t. y. kitos) valstybės anksčiau pasirašytos tarp dviejų valstybių sutarties sąlygas. Esant garantinei okupacijai, okupuota valstybė nepraranda savo valstybės suvereniteto, įvyksta tik jo apribojimas. Okupuota teritorija neįjungiama į valstybės-okupantės teritorijos sudėtį ir atitinkamai šalies-okupantės įstatymai neįsigalioja okupuotoje teritorijoje, tačiau vietinių įstatymų veikimas laikinai (iki okupuota šalis įvykdys tarpvalstybinės sutarties sąlygas) apribojamas arba apskritai sustabdomas.
Situacija Latvijoje 1940 m. vasarą neatitinka jokios iš išvardintų okupacijos rūšių, įskaitant ir garantinę okupaciją (15), kadangi, ir tai labai svarbu turėti omeny, Raudonosios Armijos daliniai Latvijos teritorijoje buvo jau nuo 1939 m. spalio (remiantis 1939 m. spalio 5 d. TSRS ir Latvijos sutartimi) ir kadangi papildomo kontingento išdėstymas įvyko su Latvijos Ministrų kabineto su K. Ulmaniu priešakyje sutikimu.
TSRS ir Latvijos 1939 m. sutarties pagrindu Latvijos teritorijoje buvo numatoma įvesti 25 tūkst. Raudonosios Armijos karių kontingentą, įskaitant: 2-ojo šaulių korpuso valdybą, 67-ąją šaulių diviziją, 6-ąją tankų brigadą, 10-ąjį tankų pulką, 18-osios aviabazės valdybą, 31-ąjį ir 15-ąjį naikintuvų aviacinius pulkus, 39-tąjį strateginių bombonešių aviacinį pulką ir kitus dalinius. Įvedimo pradžia — 1939 m. lapkričio 3 d. 1940 m. sausio 1 d. Raudonosios Armijos kontingentą Latvijoje sudarė 19 339 žmonės, įskaitant 2210 karininkų. (Гриф секретности снят: Потери Вооруженных Сил СССР в войнах, боевых действиях и военных конфликтах: Статистическое исследование/ В.М.Андроников, П.Д.Буриков, В.В.Гуркин и др. Под общ. Ред. Г.Ф.Кривошеева. – М.: Воениздат, 1993. – Стр.126.)
Raudonosios Armijos dalinių, dislokuotų Latvijoje, karių elgesys buvo reguliuojamas TSR Sąjungos gynybos liaudies komisaro, Tarybų Sąjungos maršalo K. E. Vorošilovo atitinkamu nurodymu. Analogiškas nurodymas 65-ajam Ypatingajam šaulių korpusui, įvestam į Estijos teritoriją, skelbė:
„…1. 65-ojo Ypatingojo šaulių korpuso divizijos vadui drg. Tiurinui ir brigados komisarui drg. Žmakinui imtis visų būtinų priemonių tam, kad visi mūsų dalinių kariai, esantys Estijoje, nuo eilinio raudonarmiečio iki aukščiausių vadų tiksliai ir sąžiningai vykdytų kiekvieną pakto dėl savitarpio pagalbos punktą ir jokiu būdu nesikištų į Estijos respublikos vidaus reikalus.
2. Išaiškinti visiems mūsų dalinių kariams draugišką Tarybų Sąjungos politiką Estijos atžvilgiu. Sutartis dėl savitarpio pagalbos su Estija skirta užtikrinti tvirtą taiką Baltijoje, Estijos ir Tarybų Sąjungos saugumą. Visi mūsų dalinių kariai turi tiksliai žinoti, kad pagal savitarpio pagalbos paktą mūsų daliniai įkurdinti ir gyvens suverenios valstybės teritorijoje, į kurios politinius reikalus ir socialinę santvarką neturi teisės kištis…
Nuotaikos ir kalbos apie Estijos „sutarybinimą“ visiškai prieštarauja mūsų partijos ir vyriausybės politikai, ir yra vienareikšmiškai provokacinio pobūdžio. Tarybų Sąjunga sąžiningai ir punktualiai vykdys paktą dėl savitarpio pagalbos ir tikisi to paties iš Estijos. Nuotaikas ir kalbas apie „sutarybinimą“, jeigu jos atsirastų kariškių tarpe, reikia visiškai likviduoti ir ateityje užkirsti kelią pačiu negailestingiausiu būdu, nes jos naudingos tik Tarybų Sąjungos ir Estijos priešams.
3.Kategoriškai draudžiu bet kokius mūsų dalinių, atskirų kariškių grupių arba atskirų asmenų susitikimus, ar tai būtų vadas ar raudonarmietis, …, su darbininkų ir kitomis estų organizacijomis arba bendrų susirinkimų, koncertų, priėmimų ir t. t. rengimą… Neleisti jokio mūsų žmonių įsikišimo į tarppartinius ir bet kokius kitokius visuomeninius Estijos reikalus…
4. Su Estijos piliečiais nekalbėti apie gyvenimą ir santvarką Tarybų Sąjungoje, apie mūsų Raudonąją Armiją. Jokių pokalbių ar informacijos apie Raudonąją Armiją Estijos spaudai neteikti…
8. Vadai ir komisarai turi įsisąmoninti, kad Raudonosios Armijos daliniai yra svetimoje šalyje, su kuria mes esame sudarę tam tikrus susitarimus…Vietiniams gyventojams vadovaujantieji ir eiliniai mūsų dalinių kariai turi būti organizuotumo, kultūringumo ir disciplinuotumo pavyzdžiu…
TSRS gynybos liaudies komisaras, Tarybų Sąjungos maršalas K. Vorošilovas”. (Приказ Народного Комиссара обороны Союза ССР № 0162, 25 октября 1939 г., г. Москва. Содержание: О поведении личного состава воинских частей Красной Армии, расположенных в Эстонии. – Военно-исторический журнал. – 1988 г., № 12. – Стр. 12 – 13.)
Po 1940 m birželio 17 d. Latvija išsaugo tarptautinės teisės subjekto statusą. Latvijoje toliau veikia tokie valstybinės valdžios institutai, kaip prezidento institutas (iki liepos 21 d. jo pareigas toliau ėjo K. Ulmanis) ir Ministrų kabinetas. Iki 1940 m. rugpjūčio 5 d. Latvijos teritorijoje toliau veikia ir Latvijos valstybės įstatymai.
Tezės apie Latvijos „okupaciją“ šalininkai, pagrįsdami savo poziciją, pareiškia, kad A. Kirhenšteino Ministrų kabinetas buvo formuojamas nurodinėjant A. Višinskiui ir todėl negali būti laikomas teisėtu. Tačiau K. Ulmanis, kaip aukščiausias valstybės pareigūnas, šios Kabineto sudėties pripažinimu legitimavo jo valdžią. Nuginčyti to neįmanoma.
Pripažįstant, kad A. Višinskio diktatas A. Kirhenšteino Kabineto formavimo klausimu buvo, reikėtų tuo pačiu pripažinti, kad Latvijos istorijoje toks kitos šalies diktatas ne pirmas ir, panašu, ne paskutinis atvejis. 1919 m. diktuojant Antantės šalims buvo „parašyta“ K. Ulmanio Kabineto sudėtis, o 1998 m. JAV ir Europos šalių beprecedenčio spaudimo pasėkoje Latvijos Seimas patvirtino įstatymo pataisas dėl pilietybės, darančias šį įstatymą kur kas liberalesniu. Tačiau nei 1919 m. ministrų Kabineto formavimo teisėtumu, nei 1998 m. priimtų įstatymo pataisų dėl pilietybės teisėtumu niekas neabejojo.
Beje, 2007 m. sausį buvo viešai paskelbti keli atvejai, kada užsienio šalys diktavo Latvijai, kaip jai spręsti savo vidaus politinius klausimus. Seimo pirmininko pavaduotojas Karina Petersone tada viešai paskelbė, kad JAV ambasadorė Latvijoje Ketrin Tod Beili „gana aštriai“ lobavo vieną iš kandidatų į ombudsmeno postą. Dalyvaujant daugeliai žmonių, K. T. Beili smarkiai prieštaravo Uldis Dreiblats kandidatūrai į ombudsmeno postą ir išreiškė paramą kitam kandidatui — Rasme Šilde-Karkline. „Neatkarīga“ žurnalistai Ritums Rozenbergs ir Uldis Dreiblats žengė dar toliau ir priminė skaitytojams, kad dėl JAV ambasados spaudimo iš pareigų buvo atleisti keli darbuotojai iš spec. tarnybų ir net Latvijos prezidento kanceliarijos. JAV ambasada ne kartą kategoriškai pasisakydavo prieš kandidatus į užsienio reikalų ministro ir gynybos ministro postus. Spaudžiant JAV ambasadai buvo išgelbėta Einarso Repše vyriausybė, po to, kai 2003 m. rugsėjį Repše darbo stiliui prieštaravo daugelis tuometinės koalicijos politikų. O po „Naujojo laiko“ pasitraukimo iš vyriausybės 2006 m. balandį JAV ambasada darė rimtą spaudimą valdantiesiems politikams, kad „Naująjį laiką“ vėl grąžintų į vyriausybę. Visus šiuos faktus Seimo deputatų dauguma traktavo kaip šiurkštų kišimąsi į Latvijos vidaus reikalus. (16)
„Tai pati tikriausia politinė revoliucija…“
1940 m. birželio 17 d. sudaryta A. Kirhenšteino vyriausybė atkuria Konstituciją, sustabdytą K. Ulmanio po 1934 m. gegužės 15 d. valstybinio perversmo, ir paskelbia rinkimus į Seimą, taipogi paleistą K. Ulmanio 1934 metais.
Užsienio diplomatai Latvijoje vertino Konstitucijos atkūrimą ir rinkimų į Seimą organizavimą kaip teigiamas Latvijos valstybei permainas, kaip liudijimą to, kad Latvija išgyvena pereinamąjį laikotarpį nuo autoritarinio režimo prie demokratijos. Kartu labai svarbu pabrėžti, kad stimulu pradėti šalyje pertvarkymus, diplomatų nuomone, buvo ne Raudonosios armijos dalinių buvimas Latvijoje (kurie, dar kartą priminsiu, buvo respublikoje nuo 1939 metų spalio), o revoliucinis masių judėjimas.
Štai ką, pavyzdžiui, 1940 m. liepos 5 d. pranešė į D. Britanijos Užsienio reikalų ministeriją britų pasiuntinys Latvijoje K. Ordas: „Naujoji vyriausybė iš esmės yra laikina ir jos užduotys (kurių daugelis jau įvykdytos) yra: atkurti ir pakeisti konstituciją, sustabdytą po K. Ulmanio perversmo 1934 metais; atšaukti šešių luomų rūmus – tuos, kurie įkurti buvusio diktatoriaus siekiant sukurti plataus liaudies atstovavimo regimybę; išvalyti valstybinį organizmą nuo elementų, asocijuojamų su buvusiu režimu; amnestuoti politinius kalinius; užtikrinti spaudos, žodžio ir organizacijų laisvę; organizuoti rinkimus, kuriuose Latvijos liaudis laisvai išsirinktų savo atstovus…
Tai pati tikriausia politinė revoliucija – ir ne kažkas kito – pareikalavusi palyginti mažų kaštų ir aukų, kurios apsiribojo išskirtinai pirmomis jos dienomis…“. (17)
Liepos 14 ir 15 d. rinkimai
Analizuojant 1940 metų vasaros įvykius lemiamą reikšmę turi liepos 14 ir 15 d. vykusių rinkimų į Liaudies Seimą įvertinimas. LR Aukščiausioji Taryba, neigusi 1990 metais šių rinkimų teisėtumą ir, atitinkamai, Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. priimtų Deklaracijos apie Tarybų valdžios Latvijoje atkūrimą ir Deklaracijos apie Latvijos prisijungimą prie TSRS teisėtumą, rėmėsi šiais argumentais:
- rinkimai vyko „okupacijos ir Maskvos politinio spaudimo“ sąlygomis, todėl negali būti pripažinti teisėtais;
- iš 17 kandidatų sąrašų prie rinkimų buvo prileisti tik 5 kandidatų sąrašai, atstovaujantys Latvijos Darbo liaudies bloką, o tai rodo, kad rinkimai nebuvo demokratiški;
- rinkimų rezultatai buvo sufalsifikuoti.
Panagrinėkime šiuos argumentus atidžiau.
Kaip jau buvo rašyta aukščiau, Raudonosios armijos daliniai Latvijoje buvo ne nuo 1940 m. birželio 17 d., o nuo 1939 metų spalio, tačiau nei 1939-ais, nei pirmoje 1940 metų pusėje Latvijos vyriausybė neskelbė apie tai, kad kitos valstybės pajėgų buvimas neleidžia jai savarankiškai priimti sprendimus. Tiek po 1939 metų spalio 5 d., tiek ir po 1940 m. birželio 17 d. Raudonoji armija nesikišo į šalies politinį gyvenimą, o jei kalbėti konkrečiai apie liepos 14 ir 15 d. rinkimus, tai raudonarmiečiai juose nedalyvavo.
Dar daugiau, jei vadovautis 1990 metų Aukščiausiosios Tarybos logika, tai 1990 metų rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą yra neteisėti, kitaip nei rinkimai į Liaudies Seimą 1940 metais. Ši išvada paaiškinama paprastai: rinkimuose į Liaudies Seimą Raudonosios armijos kareiviai ir vadai nedalyvavo (18), tuo tarpu kai rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą dalyvavo visi Latvijos gyventojai, įskaitant ir kareivius bei vadus Tarybinės armijos, kuri pagal Aukščiausiosios Tarybos logiką buvo šalies-okupantės armija, o tai leidžia pripažinti šių rinkimų rezultatus negaliojančiais.
Atsisakymas registruoti 12 iš 17 rinkiminių sąrašų (9-iuose sąrašuose buvo iškeltas tik vienas kandidatas ir 3-juose sąrašuose – keletas kandidatų), žinoma, jei tik tai ne procedūrinio pobūdžio pažeidimai, turi būti vertinamas kaip demokratijos principus pažeidžiantis aktas. Tačiau reikia atminti štai ką: bet kokia nauja valdžia stengiasi apsiginti nuo elementų, asocijuojamų su buvusiu režimu. Taip elgiasi absoliučiai bet kokia valdžia, kuri dar nėra tikra dėl savo jėgų arba, tai pažymėsime ypač, nėra demokratinė. Būtent tuo paaiškinamas LR Aukščiausiosios Tarybos sprendimas, kuriuo 1991 metų rugpjūtį uždrausta (be teismo sprendimo!) Latvijos Kompartijos ir daugelio kitų organizacijų veikla, ir VI Seimo sprendimas, neleidęs dalyvaut rinkimuose buvusiam TSRS VSK karininkui J. Bojarsui ir kitiems „buvusiems“.
Kalbant apie rinkimų rezultatų falsifikavimą, tai jokių įrodymų, patvirtinančių šią Aukščiausiosios Tarybos versiją, nėra. Ir tai ne atsitiktinumas, kadangi 1940 metų vasarą gyventojų nuotaikos buvo aiškiai antiulmaniško ir protarybinio pobūdžio.
K. Ordas, pripažindamas, kad 1940 metų vasarą Latvijos gyventojai buvo protarybinių nuotaikų, rašė į D. Britanijos URM, kad „dabartinėmis sąlygomis egzistuoja gana reali galimybė, kad naujajame įstatymų leidžiamajame organe… bus sukurta didelė dauguma, kuri nubalsuos už Latvijos įstojimą į Tarybų Sąjungą su vienos iš jos respublikų teisėmis…“. (19)
Kitas anglų diplomatas Mak-Kilopas telegramoje, nukreiptoje į jo šalies URM 1940 m. liepos 19 d., nurodė:
„Masinės demonstracijos, kuriose dalyvauja daugelis tūkstančių dalyvių, įvyko vakar vakarą, švenčiant Latvijos dirbančiųjų sėkmę… Darbo liaudies rinkiminis blokas reikalauja sukurti Latvijoje Tarybas kaip 14-toje TSRS respublikoje arba sąjungos su TSRS…“. (20)
Nepasitenkinimo priežastys
Nekelia abejonių, kad 1940 metų vasarą Latvijoje buvo revoliucinė situacija, kadangi joks Maskvos spaudimas negalėjo priversti tūkstančius žmonių skirtinguose miestuose dalyvauti demonstracijose su lozungais „Tegyvuoja Tarybų valdžia!“ ir „Mes reikalaujame prijungti mūsų respubliką prie Tarybų Sąjungos!“
Priežastys, kurios formavo šalyje revoliucinę situaciją, buvo šios:
- demokratiškai nusiteikusios gyventojų dalies nepasitenkinimas ta aplinkybe, kad 1934 m. gegužės 15 d. K. Ulmanis įvykdė antikonstitucinį valstybinį perversmą ir, sunaikinęs dar silpnus demokratijos daigelius, įvedė autoritarinį valdžios režimą;
- vargingiausių gyventojų sluoksnių nepasitenkinimas esančia Latvijoje socialinės nelygybės visuomene, kurioje turtingi tapdavo dar turtingesniais, o vargingieji, kaip ir anksčiau, sunkiai sudurdavo galus su galais;
- nacionalinių mažumų nepasitenkinimas griežtu jų teisių į kultūrinę-nacionalinę autonomiją apribojimu vykdant po 1934 m. gegužės 15 d. mononacionalinės latvių valstybės kūrimo politiką;
- staigus ekonominės padėties šalyje pablogėjimas prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, t.y. po 1939 m. rugpjūčio 1 d., kadangi Latvijos užsienio ekonominiai ryšiai po 1920 metų daugiausiai buvo nukreipti į Vakarų šalis. Jei 1939 metų pabaigoje oficialiais duomenimis buvo užregistruota 4 tūkstančiai bedarbių, tai 1940 metų kovą, „Latvijas darba centrale“ duomenimis jų buvo jau daugiau nei 44 tūkstančiai; (21)
- demokratinės, arba centristinės, pagal savo politines pažiūras, gyventojų dalies iliuzijos, kad įmanoma atkurti demokratinę respubliką pradėjus veikti A. Kirhenšteino vyriausybei ir kairiosios pagal savo politinę orientaciją gyventojų dalies iliuzijos, kad įmanoma Latvijoje sukurti socialinės lygybės ir visuotinės gerovės valstybę pagal TSRS, kur tokia visuomenė jau neva buvo sukurta;
- plačiųjų gyventojų sluoksnių nepasitenkinimas provokiška Latvijos vadovybės politika ir didžiosios gyventojų dalies baimė prieš galimą daugiaamžio vokiečių viešpatavimo Latvijoje atkūrimą;
- tokios pat baimės nebuvimas dėl TSRS, kadangi žymi gyventojų dalis išlaikė 1919 metų Tarybų Latvijos atminimą ir simpatizavo Tarybų Sąjungai bei rusų tautai, su kuria latvius siejo daugiaamžės istorinės ir kultūrinės tradicijos, o taipogi atminimas, kad būtent Rusija palaikė Pirmąją ir Antrąją latvių Atmodą.
Kaip pažymi Rusijos istorikas Jurijus Jemeljanovas, 1935 m. birželio 18 d. pasirašyta jūrinė sutartis tarp D. Britanijos ir Vokietijos reiškė, kad Pabaltijys atitenka pastarosios įtakos sferai. Vokietijos ir Latvijos ekonominiai santykiai 30-ųjų viduryje greitai stiprėjo kitų šalių sąskaita, pirmiausia D. Britanijos. Jei 1935 metais importas iš Vokietijos į Latviją sudarė 37,2 mln. latų, tai 1937 metais – 92,4 milijonus latų. Šalies valstybiniame aparate dirbo virš 1000 vokiečių. Plačiai išplito tvirtinimas, kad „Latvijos URM generalinis sekretorius Muntersas yra vokiečių agentas, o Latvijos prezidentas Ulmanis visiškai priklauso nuo Berlyno“. (22)
„Ulmanis vien iš procentų, gautų pagal licenziją importuojamoms į Latviją prekėms, nusipirko Vokietijoje dvarą ir didelį namą Berlyne“, - nurodo akademikas A. L. Drizulis. (23)
1930-aisiais metais Vokietijos spaudoje nekartą pasirodydavo publikacijos, kuriose buvo tvirtinama, kad Latvija yra „sena vokiečių žemė“, „buvusi vokiečių kolonija“, kad ji patenka į „buvusias vokiečių valstybines sienas“. 1935 m. kovo 25 d. kalbėdamas su D. Britanijos užsienio reikalų ministru Saimonu Adolfas Hitleris pareiškė savo ketinimą „kovos prieš bolševizmą eigoje… išsiplėsti į Lietuvą, Latviją ir Estiją“ ir įvesti savo valdžią prieš ten gyvenančias „barbarų tautas“. Hitleriui antrino A. Rozenbergas: „Karas tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos neišvengiamas. Vokiečiai pereis per Pabaltijo valstybes. Naujų valstybių sienos per daug siauros, kad jos galėtų atsilaikyti susidūrus dviems didžiosioms valstybėms. Todėl latviai turi susitarti su vokiečiais ir tapti Vokietijos draugais bei sąjungininkais“.
Panašių pažiūrų propaganda ypač suaktyvėjo po Austrijos anšliuso 1938 metų kovą ir Miuncheno konferencijos 1938 metų rugsėjį, kurioje Vokietijos naudai buvo išspręstas vadinamasis „Sudetų klausimas“.
Žurnalas „Deutsche Arbeit“: „Vokiečių užduotis Pabaltijyje yra vokiečių kolonistų apgyvendinimas – vokiečių valstiečių, kaip tai buvo Jekaterinos II laikais, kada atsirado pirma vokiečių kolonija Vidžemėje… Deja, tada skystas viršutinis luomas (bajorai) be tvirto pagrindo (vokiečių valstiečiai) nesugebėjo suvokietinti latvių“. Dabar, buvo rašoma žurnalo straipsnyje, ši užduotis vėl iškyla vokiečiams Pabaltijyje.
Laikraštis „Deutsche Algemine Zeitung“: „Nėra tokios jėgos, kuri galėtų išbraukti germanizmą iš šios žemės istorijos arba užginčyti jo ateitį“.
Laikraštis „Magdeburger Zeitung“, 1938 m. kovo 28 d.: „Vokiečių tautinės grupės gyvena prie Dauguvos žiočių jau 700 metų, ir jie apsigyveno ten dar tada, kai ten negalima buvo rasti nei vieno latvio“.
Žurnalas „Osteuropa“, 1939 metų sausis: „Vienintelis natūralus jos (Latvijos – V.G.) ateities aktas gali būti tik prisijungimas prie Vokietijos“. (24)
Provokiška Latvijos politinės vadovybės orientacija (Muntersas Miuncheno susitarimus pavadino „istoriniu įvykiu“ ir pasiūlė „pasveikinti jų kūrėjus“ (25)) kirtosi su nuotaikomis liaudyje ir armijoje, „susirūpinusioje pavojumi iš Vokietijos ir siekiančioje dėl to draugiškesnių santykių su TSRS“. 1937 metų gegužę Latvijos gynybos ministras J. Balodis pareiškė: „Nepaisant to, kad Tarybų Sąjungoje egzistuoja kita santvarka, karo atveju būtina eiti kartu su Tarybų Sąjunga“. 1938 m. spalio 28 d. pokalbyje su tarybiniu atstovu Zotovu J. Balodis vėl pareiškė: „Vietiniai latviai neturėjo ir neturės prolenkiškos ar provokiškos orientacijos, ypač armijoje… Latvių tauta niekada su jais neis, ir mes tai puikiai žinome… Mūsų tauta jaučia širdingus jausmus tik jums – rusams, ir mes turime skaitytis su tuo“. (26)
Ne vien J. Balodis taip vertino Latvijos liaudies nuotaikas. Vokietijos misijos Latvijoje patarėjas pokalbyje su amerikiečių pasiuntiniu tvirtino: „80 procentų latvių simpatizuoja TSRS, o ne Vokietijai“. Prancūzijos pasiuntinys Latvijoje rašė: „Aš žinau, kad latviai eis su Tarybų Sąjunga, o jei juos užpuls, tai jie išeis į TSRS, taip kalba visi sluoksniai išskyrus turtingus“. (27)
1939 m. gegužės 7 d., t.y. likus daugiau nei metams iki 1940 metų vasaros įvykių, TSRS karinis atašė Latvijoje pulkininkas Vasiljevas pranešė į Maskvą: „Bendra dirbančiųjų nuomonė – kad greičiau ateitų Raudonoji armija. Inteligentija masto taip: „Geriau Tarybų valdžia nei vokiečiai“… Darbo masės yra už tiesioginį Latvijos prisijungimą prie Tarybų Sąjungos. Bet kokiu atveju Latvija stovi ant didelių įvykių slenksčio“. (28)
Tokios pat nuomonės prisilaikė ir Vokietijos URM Skandinavijos ir Pabaltijo šalių skyriaus vedėjas Grundgeris, kuris 1939 metų pradžioje pranešė savo vadovybei: „Latvių tautos nuotaika buvo tokia, kad jei į pagalbą Latvijai prieš Vokietiją ateitų Raudonoji armija, tai ji gyventojų būtų sutikta išskėstomis rankomis“.
Apie protarybines Latvijos gyventojų nuotaikas pranešinėjo ir latvių policija. 1939 m. kovo 20 d. Liepojos rajono saugumo viršininkas nurodė savo ataskaitoje „griežtai antivokiškas nuotaikas… Valstiečiai pasiruošę kovoti su vokiečiais nors ir su dalgiais rankose…“
1939 m. balandžio 4 d. Tukumo apskrities policijos viršininkas pranešė Latvijos Vidaus reikalų ministerijai: „Tarp latvių gyventojų, tame tarpe ir darbininkų, dabar nuotaika tokia, kad reikiamu atveju… visi kaip vienas pakils į kovą prieš Vokietiją“.
Latvijos policija ataskaitoje už 1939 metų vasarą pripažino: „Darbininkai nusiteikę labai priešiškai hitlerinės Vokietijos atžvilgiu ir savo vieninteliu gelbėtoju laiko TSRS“. (29)
1939-1940 m. masių nuotaikas iškalbingai apibūdina toks faktas: 1940 m. gegužės 1 d. visiškai netikėtai daugeliui Rygos gatvėse pasirodė autobusai, kurių užpakalinės sienelės buvo apklijuotos plakatais „Tegyvuoja Tarybų Latvija! Šalin Ulmanį!“ Šios akcijos organizatoriai buvo Latvijos darbo jaunimo sąjungos Rygos organizacijos nariai.
Tokiu būdu nekelia abejonių tas faktas, kad 1940 metų vasaros įvykiai turėjo gilias vidines priežastis, pirmiausia tai, kad valdantysis elitas neturėjo masinės gyventojų paramos, o taipogi žmonių baimė prieš vokiečių okupacijos pavojų ir žymios gyventojų dalies simpatijos TSRS.
Galutinė revoliucinių permainų Latvijoje riba – pirma 1940 metų rugpjūčio savaitė. Po to visuomenė susiduria su pirmaisiais areštais, inicijuotais naujos valdžios, ir grobikiška nacionalizacija, ko pasėkoje vasaros vilčių euforija greitai išsisklaido, ir labai daugelis tų, kurie liepos 14 ir 15 dienomis balsavo už Latvijos Darbo liaudies bloką, pradeda jaustis apgautais.
1940 metų vasara Jelgavoje
Ankstų birželio 17 d. rytą danguje virš Jelgavos pasirodė lėktuvas su raudonomis žvaigždėmis ant sparnų. Jis apsuko ratus virš miesto ir nepastebėjęs nieko įtartino nuskrido. O po kurio laiko Lietuvos gatvės ir Dobelės plento pusėje pasigirdo tankų motorų triukšmas. Į miestą įžengė Raudonosios armijos tankų kolonos. Viena iš kolonų judėjo per Oro tiltą Lietuvos gatvėje, po to pasuko link geležinkelio stoties (liudininkai prisimena, kad prie stoties vienas tankas trenkėsi į medį), po to Akademijos gatve judėjo link miesto centro, po ko tankistai galiausiai išvairavo savo mašinas į Rygos plentą, pasukdami link TSRS žemės ūkio parodos, kuri tomis dienomis veikė Jelgavoje. Antra tankų kolona praktiškai visą dieną judėjo iš Dobelės į Rygą. (31)
Jelgavos gatvėse, nepaisant ankstaus meto, stovėjo žmonės. Daugelis iš jų džiaugsmingai sveikino raudonarmiečius.
Štai kaip šiuos įvykius prisimena Jelgavos gyventoja Ana Klekerė: „1940 metų birželio 17 d. apie 10 valandą ryto tarp Jelgavos gyventojų žaibo greičiu nuaidėjo žinia apie Raudonosios armijos tankų pasirodymą. Tuojau prie Lietuvos plento ir Jelgavos oro tilto, o taipogi Akademijos gatvės susirinko džiaugsmingai sujaudinti gyventojai. Daugelis rankose turėjo gėles. Mirgėjo raudonos nosinaitės, kurias šia proga užsirišo mergaitės. Kai pasirodė pirmieji tankai, juos tiesiogine to žodžio prasme užbarstė gėlėmis. Nuskambėjo šūksniai: „Tegyvuoja Raudonoji Armija!“, „Tegyvuoja TSRS!“, „Šalin fašizmą!“ Žmonės iš džiaugsmo apsikabinėjo. Daugeliu akyse žibėjo ašaros. Pavakarę, baigiantis darbo dienai, visos gatvės, kuriomis važiavo tankai, buvo užtvindytos žmonių. Jie sveikino tankistus. Iš minios ant rankų pakėlė jaunuolį. Kreipdamasis į raudonarmiečius, jis baigė savo trumpą kalbą žodžiais: „Kviečiu visus kovoti už laisvę ir demokratiją! Šalin fašizmą!“ (32)
Štai dar keletas Jelgavos gyventojų, mačiusių 1940 metų vasaros įvykius, liudijimų:
Efremas Romanovas: „Kai Raudonosios Armijos tankai įvažiavo į Jelgavą, pusė miesto išėjo juos pasitikti“ (33)
Ana Salna: „Tarybinės Armijos tankus mes sutikome su džiaugsmu. Triukšmingiausiai džiūgavo bedarbiai ir mažus atlyginimus gaunantys darbuotojai…“ (34)
Austra Lucevič: „1940 metais visuomenė buvo labai politizuota. Visi suprato, kad nepriklausomos Latvijos daugiau nebus. Arba Latviją turės Josifas, arba Adolfas. Daugelis norėjo būti su Josifu“ (35)
Rudolfas Vilkarsis: „1940 metais labai daug kas buvo nepatenkintas Ulmanio režimu ir sveikino permainas. Mes galvojome, kad bus geriau“… (36)
Įžengimas į Latvijos teritoriją stambių dalinių Raudonosios armijos, priklausančios totalitarinio režimo valdomai valstybei, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko VKP(b), sudarė palankias sąlygas greitai legalizuotis ir pradėti aktyviai veikti komunistų partijai, kuri iki to respublikoje buvo uždrausta. Maža, 20-30-aisiais metais turėjusi nedidelės gyventojų dalies paramą, Latvijos kompartija 1940 metų vasarą tampa aktyvia šalies posūkio iš kapitalizmo į TSRS pavyzdžio socializmą dalyve.
Latvijos Komunistų partijos organizacija Jelgavoje 1940 metų birželį
Kokia buvo Latvijos Kompartijos Jelgavos organizacija 1940 metų birželį? Kaip savo prisiminimuose rašo A. Klekerė, 1938 metų viduryje LKP Jelgavos komitetas buvo sutriuškintas saugumo. Nutrūko ryšiai tiek su LKP Centro Komitetu, tiek ir tarp partijos kuopelių. Atskiri komunistai nustojo dirbę pogrindyje, o kai kurie (R. Klekers, T. Birgele, E. Ozoline, E. Šnore, B. Skarbulis, P. Strelcovas, P. Zemnieks, K. Šuba, A. Suščenko, Ž. Brambergs ir kt.) tęsė partinę veiklą individualiai. (37)
Raudonosios Armijos dalinių atvykimas į Jelgavą suteikė drąsos miesto partinei organizacijai ir pastūmėjo jos narius pradėti aktyvius veiksmus.
Jelgavos miesto valdyba, vadovaujama Kristapso Friskauso, birželio 18-20 dienomis dar išlaiko vykdomąją valdžią savo rankose. Birželio 19 d. laikraštyje „Zemgales balss“ buvo išspausdintas vidaus reikalų ministro nurodymas, draudžiantis išeiti į gatves nuo 22 valandos vakaro iki 4 valandos ryto, o taipogi rinktis grupėmis, didesnėmis nei 4 žmonės. Miesto policija pabandė įgyvendinti šį nurodymą. Tačiau ankstesniųjų valdžios struktūrų paralyžius tampa vis akivaizdesnis. Jau birželio 19 ar 20 dienomis Jelgavoje pasirodo prokomunistiniai atsišaukimai ir plakatai, kuriuose K. Ulmanio vyriausybė apibūdinama kaip fašistinė ir raginama nedelsiant ją nuversti (birželio 20 d. ant daugelio namų sienų buvo išklijuotas toks plakatas: K. Ulmanis sėdi ant sulenktos darbininko nugaros ir sako: „Aš liksiu savo vietoje, o jūs likite savo“. O darbininkas klausia jo: „Ir ilgam?“).
Birželio 21 d. Jelgavoje tampa žinoma apie dieną prieš tai Rygoje įsteigtą Liaudies vyriausybę su mokslininku-mikrobiologu, Jelgavos žemės ūkio akademijos profesorium Augustu Kirhenšteinu priešakyje. Tą pačią dieną, kai po vidurdienio radijas pranešė apie Liaudies vyriausybės priimtą įstatymą dėl politinių kalinių amnestijos, daugelis darbininkų nutraukė darbą ir išėjo į gatves. Įvyko niekieno neplanuota demonstracija, kurioje dalyvavo apie tūkstantis žmonių. Demonstrantų kolona formavosi prie brolių Gofų linų verpimo fabriko. Joje dalyvavo J. Ava, Ž. Brambergs, J. Straumanis, B. Skarbulis, F. Blokas, F. Vincevičius, E. Ozoline, F. Sietin, J. Rasa ir kiti. Virš kolonos buvo pakeltos raudonos vėliavos, lozungai „Šalis fašistinę Ulmanio vyriausybę!“, „Tegyvuoja Liaudies vyriausybė!“, „Reikalaujame paleisti politinius kalinius!“. Dainuodami revoliucines dainas, demonstrantai pasuko link hercogo Ekabo aikštės, kur įvyko mitingas.
Buvo turgaus diena, todėl mitinge sudalyvavo nemažas skaičius kaimo gyventojų, viso apie 5 tūkstančiai žmonių. Pirmas užlipęs ant vežimo pradėjo kalbėti R. Klekers. Jis sveikino Raudonosios armijos dalinius, Liaudies vyriausybę, priimtą Įstatymą dėl amnestijos ir pareikalavo tolesnės Latvijos demokratizacijos bei Komunistų partijos legalizavimo, paragino mitingo dalyvius tęsti eitynes į Jelgavos miesto kalėjimą ir ten pasveikinti išlaisvintus politinius kalinius. Po R. Klekers kalbėjo Latvijos Darbo jaunimo sąjungos (LDJS) Jelgavos organizacijos atstovas J. Straumanis ir kai kurie kaimo gyventojai.
Po mitingo demonstrantų kolona pasuko Akademijos gatve link miesto kalėjimo. Kai demonstrantai, kaip prisimena A. Klekere, „priėjo prie kalėjimo vartų ir pasibeldė į langelį prie įėjimo, klausinėdami apie politinius kalinius, išsigandęs sargas atsakė, kad juos jau paleido“. „Mes nenorėjome tikėti, - rašo A. Klekere, - tačiau paaiškėjo, kad tai tiesa, politinius kalinius neilgai iki mūsų atėjimo paleido į laisvę. Didelė kalinių dalis dar anksčiau buvo perkelta į Rygos kalėjimus. Čia liko tik nedaugelis. Ir mes juos pamatėme, jie nespėjo toli nueiti. Politinių kalinių vardu su dėkodamas už sutikimą į demonstrantus kreipėsi Rihardas Šneideris. Po to bendra kolona mes patraukėm ten, kur stovėjo Raudonosios Armijos pajėgos, pasveikinti raudonarmiečių…“ (39)
Rinkimai į Liaudies Seimą
Liepą politinis Jelgavos gyventojų aktyvumas staigiai išaugo. Tai buvo susiję visų pirma su aizsargų (ši organizacija buvo K. Ulmanio autoritarinio režimo atrama. Aizsargų ginklus perėmė Karinė ministerija, o likusį turtą – Visuomenės reikalų ministerija. Jelgavoje aizsargų 16 pulkas buvo nuginkluotas dar birželio 26-28 d. Pistoletus ir kitą ginkluotą aizsargai atiduodavo policijos nuovadoje) uždraudimu liepos 8 d., visų antra, su paskelbimu apie rinkimus į Liaudies Seimą liepos 14 ir 15 dienomis.
Liepą Jelgavos gyventojai aktyviai ėjo į mitingus ir susirinkimus, dalyvavo demonstracijose ir daugelio iš jų požiūris į naują, tik užgimstančią valdžią buvo palankus. Žmonių galvose viešpatavo euforija, kuriai esant tik vienetai numatė VRLK terorą ir masinę deportaciją mažiau nei po metų, tačiau labai ir labai daug kas dėl bedarbystės, skurdo panaikinimo ir politinių K. Ulmanio autoritarinio režimo persekiojimų nutraukimo buvo pasiruošę aktyviai prisidėti prie permainų.
Liepos 5 d. laikraštis „Zemgales balss“ išspausdino Įstatymą dėl rinkimų į Liaudies Seimą. Tą pačią dieną buvo sudaryta Žiemgalos rinkiminės apygardos rinkiminė komisija, kuriai vadovavo K. Platers. Jelgavoje buvo sudarytos keturios stacionarios rinkimų apylinkės ir viena judanti. Apylinkių rinkiminių komisijų nariais tapo R. ir A. Klekers, A. Šnore, A. Greijers, J. Buks, Ž. Brambergs, V. Saša-Zaša ir kt. (40)
Sekmadienį, liepos 7 d., Jelgavoje įvyko komunistų organizuota demonstracija rinkimams paremti. Miesto gatvėmis pražygiavo maždaug 8 tūkst. Jelgavos gyventojų. Hercogo Ekabo aikštėje įvyko mitingas, kuriame kalbėjo K. Platers, nuo kariškių – Rutenbergas, nuo jaunimo – R. Šneideris.
Liepos 9 d. pradėti kelti kandidatai į deputatus. Komunistai ragino balsuoti už šiuos deputatus: K. Platers – Kompartijos Žiemgalos apygardos komiteto sekretorius, 45 metų, tris metus tarnavo Raudonojoje armijoje, buvo komunistinio pogrindžio dalyvis, 1935 metais nuteistas kalėti 6 metus ir į laisvę išėjo tik 1940 m. birželio 21 d.; K. Šuba – Kompartijos Jelgavos rajono komiteto narys, 35 metų, iki 1940 metų birželio – vežėjas ekspeditorių kontoroje, du kartus kalėjo kalėjime: 1930 metais už komunistinę veiklą nuteistas 1 metams ir 9 mėnesiams, 1934 metais – 3 metams ir 9 mėnesiams; E. Šnore – Kompartijos Jelgavos rajono komiteto narys, 37 metų, daug kartų buvo areštuotas už komunistinę veiklą, 17 metų dirbo brolių Gofų fabrike; T. Birgele – Kompartijos narė, žydų ligoninės darbuotoja; A. Rogulis – gydytojas su metinėmis 9300 Ls pajamomis. Rinkimų išvakarėse laikraštyje „Zemgales balss“ jis rašė: „Aš esu už sąjungą su Tarybų Sąjunga. Aš suprantu, kad ši sąjunga bus susijusi su būtinybe įvykdyti Latvijoje politines ir socialines permainas“; F. Deglavs – Latvijos Kompartijos CK narys, V. Strautnieks – mokytojas; O. Auguste – Latvijos Kompartijos CK narys; J. Kronitis – miškininkas; V. Leja – savivaldybės darbuotojas; R. Lapin – batsiuvys; D. Kruze – valstietis; A. Mazjecis – darbininkas; D. Komisaras – valstietis. (41)
Liepos 10 d. maždaug 800 Jelgavos gyventojų susirinko Jelgavos Latvių bendruomenės salėje susitikti su kandidatu į deputatus K. Platersu, o liepos 12 d. įvyko priešrinkiminiai susirinkimai Jelgavos įguloje, geležinkelio stotyje, kur kalbėjo K. Platers ir D. Boitmanis, ir Rūmų saloje, kur susirinko apie 1000 jaunų gyventojų ir kur D. Boitmanis bei LDJS Jelgavos skyriaus agitatoriai papasakojo apie artėjančius rinkimus į Liaudies Seimą.
Liepos 14 d., t.y. praėjus vos penkioms dienoms po kandidatų į deputatus iškėlimo, prasidėjo rinkimai į Liaudies Seimą. Liepos 15 d. suskaičiuoti balsai liudijo apie neginčijamą Latvijos Darbo liaudies bloko kandidatų pergalę. Iš 27 359 Jelgavos gyventojų, turėjusių teisę balsuoti, 22 605 balsavo už Latvijos Darbo liaudies bloko kandidatus, 267 – prieš, likę neatėjo į rinkimines apylinkes.
Liepos 18 d. Jelgavoje įvyko 15 tūkstančių gyventojų demonstracija ir mitingas Uzvarso parke, kuriame skambėjo reikalavimai prijungti Latviją prie TSRS kaip 14-tą sąjunginę respubliką.
Liepos 20 d. Uzvarso parke įvyko eilinis mitingas, kuriame dalyvavo apie 5 tūkstančius Jelgavos gyventojų.
Liepos 21 d. hercogo Ekabo aikštėje, o po to Uzvarso parke įvyko naujas masinis mitingas, kuriame dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių – praktiškai visi suaugę miestelio gyventojai. Mitingo dalyviai laikė raudonas vėliavas ir transparantus, ant kurių buvo parašyta: „Mes reikalaujame įvesti Latvijoje Tarybų valdžią!“, „Mes reikalaujame prijungti mūsų respubliką prie Tarybų Sąjungos!“, „Tegyvuoja TSRS ir Latvijos tautų draugystė!“, „Tegyvuoja Komunistų partija ir jos Centro Komitetas!“ (42)
Tokį aktyvų Jelgavos gyventojų dalyvavimą politinėse demonstracijose galima paaiškinti tik tuo, kad 1940 metų vasarą politinė ir ekonominė Latvijos Darbo liaudies bloko programa turėjo didelės rinkėjų dalies paramą ir kad didelė dalis Latvijos gyventojų 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui tikėjosi, jog Stalino TSRS juos apgins. Permainas palaikė tiek latviai, tiek ir nacionalinių mažumų atstovai.
Janis Vagris, išeivis iš Jelgavos apskrities Nauditos valsčiaus valstiečių, pradėjęs savo darbo biografiją Jelgavoje 1955 metų liepą nuo technologo pareigų mašinų gamykloje ir dirbęs po to Jelgavos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju (nuo 1958 metų rugpjūčio iki 1961 metų balandžio) ir Jelgavos miesto partinio komiteto antruoju sekretoriumi (nuo 1962 metų gegužės ir 1964 metų rugsėjo) taip vertina 1940 metų rinkimus:
- Tenka girdėti aiškinimus, kad tie rinkimai buvo vykdomi priverstinai, kad žmones prie urnų vos ne tarybiniai kariai varė. Ką į tai galima atsakyt?.. Galiu tvirtinti vieną: mano tėvai ir giminaičiai, kaip ir visi Jelgavos apskrities Nauditos valsčiaus bežemiai valstiečiai, o bežemiai buržuazinėje Ulmanio Latvijoje buvo pati beteisiškiausia klasė, ėjo prie rinkiminių urnų ne tik savanoriškai, bet ir su ilgaamžėmis latvių valstiečio viltimis gauti žemės, su viltimis tapti pilnaverčiais savo valstybės piliečiais, nepriklausomai nuo turtinės padėties… (43)
Latviai palaikė permainas
Dokumentai liudija: Stalino TSRS buvo ne tik suinteresuota politiškai kontroliuoti Baltijos šalis, bet ir buvo pasiruošusi dėl to pradėti ginkluotą agresiją. (44) 1940 metų birželio pradžioje TSRS VRLK liaudies komisaro pavaduotojas Vasilijus Černyšovas pasirašė pažymą apie karo belaisvių lagerių pasiruošimą priimti 38 tūkstančius žmonių. Birželio 13 d. pagal karo laiko tvarką buvo įrengtos dešimtys evakuacinių ligoninių ir karinių-sanitarinių traukinių. Birželio 14 d. Baltarusijos ypatingosios karinės apygardos (BYKA) vadovybė išleido įsakymą dėl elgesio su karo belaisviais. Birželio 16 d. BYKA pradėjo kurti trofėjines komisijas „ginkluotės, šovinių, karinio-techninio turto, užgrobto priešininko teritorijoje, apskaitos organizavimui“. (45)
Tuo tarpu politinės kontrolės įtvirtinimas, tarybinės vadovybės nuomone, nereiškė būtino šių valstybių sutarybinimo ir įjungimo į TSRS sudėtį. Kaip savo prisiminimuose nurodo P. Sudoplatovas, tuo laikotarpiu buvęs VRLK užsienio žvalgybos viršininko pavaduotoju, 1940 metų birželį buvo kalbama apie sukūrimą Latvijoje plačios vyriausybinės koalicijos, kurioje būtų atstovaujami tiek vokiečių, tiek ir tarybiniai interesai. Buvo manoma, kad tokios vyriausybės vadovu gali tapti užsienio reikalų ministras Vilhelms Munters – „ideali figūra“ šiai užduočiai.
Deryboms šiuo klausimu P. Sudoplatovas greituoju bombonešiu birželį atvyko į Rygą, kur kartu su tarybinės atstovybės patarėju Vetrovu slapta susitiko su Muntersu ir išreiškė susitikimo metu „tarybinės vyriausybės palinkėjimą kaip galima greičiau atlikti pertvarkymus respublikos ministrų kabinete, kad jis, Munters, galėtų vadovauti naujajai koalicinei vyriausybei“ (46)
Tačiau įvykiai Latvijoje vystėsi visai ne taip, kaip buvo planuota Maskvoje ar Berlyne. Po birželio 17 d. notos Karlis Ulmanis, atsisakęs ginti valstybės suverenitetą ir iš esmės legitimavęs TSRS interesus Latvijoje, atsistatydino. Tačiau vietoj V. Munterso vyriausybės buvo suformuota A. Kirhenšteino vyriausybė.
Ir tada įvyko tai, ko niekas nenumatė. K. Ulmanio pasitraukimas iš valstybės vadovo posto atvėrė kelią ilgai kaustytam liaudies nepasitenkinimui režimu. Šalyje prasidėjo masinės manifestacijos permainoms palaikyti. Ir dalyvavo šiose manifestacijose ne tik nacionalinių mažumų atstovai (čia pažymėsim, kad istorikai A. Stranga ir I. Gore savo knygoje „Latvija: neatkaribas mijkreslis. Okupacija. 1939. gada septembris – 1940. gada jūlijs“ (Riga, Izdevnieciba „Izglitiba“, 1992.) prierašuose prie fotografijų ypač pabrėžia, kad masinėse demonstracijose 1940 metų vasarą dalyvavo daugiausia nacionalinių mažumų atstovai), tačiau ir latviai.
„Atėjus Raudonajai Armijai daugelis tikėjosi, kad Latvija iš tiesų bus demokratinė ir suvereni. Neramumai liaudyje buvo, ir daugelis buvo nusiteikę prieš Ulmanio režimą“, - pažymi latvių kilmės amerikiečių istorikas Edgars Andersons. (47)
Būtent taip buvo Jelgavoje, kur revoliucines permainas rėmė būtent latvių gyventojai. Juk iš 34 100 gyventojų, kurie tuo metu gyveno Jelgavoje, 25 700 priklausė titulinei nacijai. Ir jei kalbėti apie tai, kas Jelgavoje dalyvavo demonstracijose ir mitinguose, tai buvo pirmiausia latviai. Būtent todėl, atsakant į klausimą, kaip Latvija tapo tarybine, būtina pripažinti, kad tai įvyko palaikant didžiajai daliai Latvijos gyventojų, ir pirmiausia didžiajai daliai latvių, ir tik po to nelatvių.
Todėl visiškai akivaizdu, kad 1940 metų vasarą Latvijoje buvo revoliucinė situacija. Ir būtent ši revoliucinė situacija ir nulėmė liepos 14 ir 15 dienomis įvykusių rinkimų į Liaudies Seimą rezultatus, nors Maskvoje visai nebuvo ištikrinti sėkme. P. Sudoplatovas nurodo, kad „pradžioje… buvo neaišku, kaip bus su rinkimais Latvijoje, kiek pavyks suvaldyti situaciją“. (48)
Kodėl gi 1940 metais šalies gyventojai, t.y. tiek latviai, tiek ir nelatviai, palaikė Latvijos sutarybinimo procesą? Atsakant į šį klausimą reikia prisiminti, kad Latvijos Respublikos paskelbimas 1918 metų lapkritį ir kaizerinės kariuomenės parama besiremiančios Karlio Ulmanio vyriausybės sudarymas neturėjo nei menkiausio autoriteto tarp gyventojų, kurie tuo metu pasirinko Tarybų valdžią. Visi istorikai, kurie rašė šia tema ir 20-aisiais, ir 30-aisiais, ir pokariniu laikotarpiu, vieningai patvirtindavo tą faktą, kad 1918 metų lapkritį sukurta Ulmanio vyriausybės neturėjo jokios realios paramos liaudyje. O amerikiečių misijos vadovas Pabaltijyje tiesiai apie tai rašė K. Ulmanio vyriausybei: „Dabartinė vyriausybė Latvijoje de facto labai silpna ir neatstovauja latvių tautos. Ji būtų nedelsiant nuversta jei įvyktų visuotiniai rinkimai. Ji yra apsišaukėlių vyriausybė, sukurta partinių vadų ir žmonių, kurie paėmė viską į savo rankas Rygoje ir to pasėkoje buvo išvyti iš miesto puolant bolševikams“. (49)
Nekelia abejonių, kad 1919 metų Tarybų Latvijos atminimą dalis gyventojų išsaugojo Pirmosios Latvijos Respublikos egzistavimo metais. O 1934 m. gegužės 15 d. Karlio Ulmanio įvykdytas valstybinis perversmas ne tik ne susilpnino, bet atvirkščiai – sustiprino šį atminimą. Ir šis atminimas yra viena iš pagrindinių savanoriško Latvijos sutarybinimo 1940 metais priežasčių, t.y. Latvijos TSR sukūrimas 1940 metų liepą buvo ne kas kitas, o tarybinių tradicijų Latvijoje, susiformavusių dar 1917-1919 metais, tęsinys.
1940 metų įvykiai – tai iš esmės K. Ulmanio politikos, kuria buvo siekiama sukurti „Latvišką Latviją“, žlugimas. Šios politikos pasėkoje latvių visuomenė buvo suskaldyta ne tik pagal nacionalinius, bet ir pagal socialinius-klasinius, kaip tada sakė, požymius. Dauguma darbininkų ir valstiečių, o taipogi dalis inteligentijos palaikė Tarybų valdžią, kadangi idealizavo tarybinę santvarką ir tikėjosi geresnių gyvenimo sąlygų. Kažkokia inteligentijos dalis tikėjosi politinio režimo demokratizacijos. Tie gi, kurie klestėjo prie autoritarinio režimo ir kovojo už vadinamąją „Latvišką Latviją“, atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje, kadangi naujoji – „darbininku ir valstiečių“ – valdžia jų negailėjo. Ir būtent šie žmonės, po 1940 m. birželio 17 d. netekę savo ankstesnės materialinės ir socialinės padėties, pradėjo vėliau kalbėti apie Latvijos „okupaciją“, kadangi tikėjosi susigrąžinti senuosius laikus.
Atsižvelgiant į tai, negalima nepadaryti išvados, kad oficialaus Latvijos istorijos mokslo bandymai po 1991 metų paaiškinti 1940 metų permainas vien išoriniu spaudimu, t.y. Stalino TSRS grasinimais, ignoruojant tuo pačiu vidaus politinius procesus šalyje, vykdo, deja, politinę užduotį, t.y. būtini siekiant pagrįsti politinį K. Ulmanio etnokratinio nedemokratinio režimo ideologijos ir praktikos atgimimą Antrosios Latvijos Respublikos ideologijoje bei praktikoje ir neturi nieko bendro su objektyviu įvykių vertinimu.
Nuo proletarinio internacionalizmo iki nepriklausomybės idėjos ir radikalaus nacionalizmo
Lieka klausimas, kodėl kai kurie 1940 metų įvykių dalyviai, aktyviai palaikę tuo metu Tarybų valdžią – Eduardas Berklavs, Mavrikas Vulfsonas ir Piotras Krupnikovas – po 1991 metų palaikė Latvijos okupacijos tezę, o kai kurie iš jų (Eduardas Berklavs) netgi perėmė ultraradikalias nacionalistines pažiūras.
Priminsime, kad diskusijoje, organizuotoje Rygoje 1989 metų liepą, Judėjimo už nacionalinę Latvijos nepriklausomybę narys Eduardas Berklavs atvirai pripažino, kad 1940 metais buvo „fanatiškas komjaunuolis ir komunistas“. O Mavrikas Vulfsonas, pirmas Latvijoje prabilęs apie Molotovo-Ribentropo paktą, pažymėjo: „Kalbėsime visiškai sąžiningai. Aš šiuos tankus (t.y. Raudonosios armijos tankus – V.G.) bučiavau“. (50)
Kalbant apie E. Berklavs, tai tarp faktorių, nulėmusių jo pažiūrų pasikeitimą, buvo ir jo asmeninės partinio ir tarybinio vadovo karjeros žlugimas, kuomet 1959 metų liepą baigiant destalinizacijos procesą jis ne tik neteko Latvijos Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotojo pareigų ir buvo pašalintas iš LKP CK biuro, bet ir administracine tvarka buvo išsiųstas iš respublikos, ir iki pat 1985 metų jo vardo Latvijoje negalima buvo minėti. (51)
Tačiau pagrindinė priežastis, nulėmusi tokį radikalų E. Berklavs, M. Vulfsono ir P. Krupnikovo požiūrio į 1940 metų liepos įvykius pasikeitimą, akivaizdu, yra ta, kad jie suvokė savo atsakomybę už tai, kas įvyko po 1940 m. rugpjūčio 5 d., t.y. už stalininio totalitarinio režimo įtvirtinimą ir masinių represijų pradžią. Ir šis kaltės jausmas jiems automatiškai suveikė ir rugpjūčio 5 d. įvykių atžvilgiu, kurių aktyviais dalyviais jie buvo. M. Vulfsonas tiesiai nurodė: „…tai, kas atsitiko mums po to, buvo tragedija visiems“. (52)
Tačiau toks istorinės praeities vertinimas negali būti laikomas objektyviu, kadangi pagal šią logiką žmonės turi žinoti, kad atsitiks jiems rytoj ar poryt, o tai neįmanoma.
Kaip pavyzdį galima pateikti Latvijos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. spalio 15 d. nutarimą padalinti visus šalies gyventojus į Latvijos piliečius ir nesančius Latvijos piliečiais pastovius gyventojus. Jeigu būsimi nepiliečiai būtų žinoję, kad po keleto mėnesių atėję į valdžią naciolradikalai pavers juos beteisiais žmonėmis, tai niekas iš jų, įsitikinęs, nebūtų balsavęs už TOKIĄ nepriklausomą Latviją. Tačiau žmonės nežinojo to ir būtent todėl nubalsavo taip, o ne kitaip. Ir šio balsavimo rezultato, t.y. masinės būsimų nepiliečių paramos nepriklausomybės idėjai, šiandien niekas neginčys.
Taip ir su 1940 metų įvykiais. Žmonės tada nežinojo ir negalėjo žinoti, kas bus po Latvijos įstojimo į TSRS, tačiau tikėjosi, kad gyventi bus geriau ir saugiau – Europoje juk vyko karas. Todėl tik iš šio požiūrio taško ir galima vertinti nuotaikas, kurios tada viešpatavo visuomenėje, ir sprendimus, kurie buvo priimti. Tačiau oficialiajam istorijos mokslui, kuris visaip bando pagrįsti tezę apie okupaciją, toks požiūris šiandien nepriimtinas, ir būtent todėl jis nutyli tą faktą, kad 1940 metų liepą tūkstančiai žmonių dalyvavo demonstracijose su lozungais, reikalavusiais atkurti Latvijoje Tarybų valdžią ir prijungti Latviją prie TSRS.
Išvada
Visa teisinė 1991 metais įgijusios nepriklausomybę Latvijos Respublikos sistema šiandien remiasi tvirtinimu, kad 1940 metų vasarą Latvija neteko savo valstybingumo išskirtinai dėl išorinių jėgų kaltės. (Tai eilinis Guščino nenuoseklumas, tačiau dabar jau sunku pasakyti, ar jis kalbėjo tokiomis frazėmis 2009 m. rugpjūtį ar ne. Bet kokiu atveju, nei Latvija apskritai neteko savo valstybingumo 1940 metais, nei ji jį atgavo 1991 metais. Pagrindinis pasikeitimas buvo valstybingumo pobūdžio pasikeitimas, visuomeninės santvarkos pasikeitimas. Nuo kapitalizmo prie socializmo, ir atgal, nuo buržuazinio valstybingumo prie socialistinio valstybingumo, ir atgal – red.past.) Kalbant apie išorines jėgas turimas omeny TSRS ir Vokietijos suokalbis, arba vadinamasis „Molotovo-Ribentropo paktas“. Atitinkamai, Molotovo-Ribentropo paktas yra nusikaltėliškas, o teisinį netekusios valstybinio suvereniteto šalies statusą reikia vertinti kaip okupaciją, kuri tęsėsi iki pat valstybinės nepriklausomybės atkūrimo 1991 metų vasarą. Taipogi reikia pripažinti, kad Latvijos gyventojai, kurie tapo tokiais po 1940 metų birželio 17 d., ir jų palikuonys yra ne kas kitas, o okupantai ir okupantų palikuonys, ir jų atžvilgiu visiškai teisinga riboti politines ir ekonomines teises, kad tik būtų kompensuota tai, ko okupacijos metais negavo engiami latvių piliečiai. Tačiau ši teisinė konstrukcija artimiau susipažįstant su istoriniais faktais subyra į dulkeles. Istorija liudija, kad Latvijos gyventojai, ir pirmiausia latviai, buvo eilinį kartą grubiai apgauti atėjusių po 1990 m. gegužės 4 d. į valdžią politinių jėgų. Ir šios apgavystės tikslas vienas – užtikrinti politinės ir ekonominės valdžios perdalijimą nacionalradikalią ideologiją išpažįstančio naujo Latvijos politinio elito naudai.
Užbaigiant pamąstymus apie ryšį tarp Molotovo-Ribentropo pakto ir 1940 metų liepos įvykių Latvijoje, reikia pripažinti, kad tarp jų nėra tiesioginio ryšio. Lemiamą vaidmenį 1940 metų įvykiuose Latvijoje atliko vidaus politinės priežastys.
Literatūra:
1. Вульфсон М. Об истории – честно. Речь на Пленуме творческих союзов Латвии 2 июня 1988 года. – Цит. по книге: Вульфсон Маврик. Карты на стол. – Рига, Jumava, 1999. – Стр. 168.
2. Шац-Марьяш Рута. Калейдоскоп моей памяти. – «Acis», 2003. – Стр. 299-300.
3. Карулис Константин. «Диена», 22 октября 1994 года
4. Кабанов Николай. Джон Шимкус, балтофил с Капитолия. – «Вести сегодня», 13 октября 2005 года.
5. ASV dzīvojošos lietuviešus aicina sūdzēt tiesā Krieviju. – “Latvijas Avīze”, 2005. gada 30. decembris.
6. Федосеев Леонид. Опубликуем всех? – «Час», 27 октября 2006 года.
7. Кабанов Николай. Тайна архива Шилде. – «Вести сегодня», 20 декабря 2005 года.
8. Депутат отрицает факт оккупации. – «Диена», 17 мая 1996 года.
9. «Вести сегодня», 21 мая 2005 года.
10. Законопроект «Об оккупации Латвии». – «Диена», 17 мая 1996 года.
11. Симонян Р.Х. Россия и страны Балтии. Изд. 2-е. – М.: Институт социологии РАН, 2005. – Стр. 196.
12. См.: Jaroslaw Sozanski. International legal status of Lithuania, Latvia and Estonia in the years 1918 – 1994. – Riga, 1995. – P.107.
13. Элкин Абик. 10 лет без права передышки. Почему Латвия не требует в Нью-Йорке признания факта оккупации? – «Вести сегодня», 19 октября 2001 года.
14. http://www.memo.ru/Prawo/hum/haag07-1.htm
15. Подробный критический разбор концепции «оккупации» см.: С.Черниченко. Об «оккупации» Прибалтики и нарушении прав русскоязычного населения. – «Международная жизнь», №№ 7-8 за 2004 год.
16. Ritums Rozenbergs, Uldis Dreiblats. “Neatkarīga”, 2007. gada 21. janvāris.
17. «Известия ЦК КПСС», 1990 год, № 11, стр. 112.
18. Vairogs V. Bolševiku gads Jelgavā. – “Zemgale”, 1943. g. 3. februāri.
19. «Известия ЦК КПСС», 1990 год, № 11, стр. 113.
20. Там же.
21. Выбор был в пользу Советской Латвии. – «Советская молодежь», 20 августа 1988 года.
22. Емельянов Юрий. Прибалтика. Почему они не любят Бронзового солдата? – Москва, «Издатель Быстров», 2007. – Стр. 185, 190 – 191.
23. Дризулис А.Л. Латвия под игом фашизма. – Рига, 1960. – Стр. 121.
24. Цит. по. Емельянов Юрий. Прибалтика. Почему они не любят Бронзового солдата?.. – Стр. 186, 192, 202 – 203);
25. Там же. Стр. 199
26. Там же. Стр. 194-195, 199.
27. Там же. Стр. 200.
28. Кабанов Николай. Тайна сорокового. Папка 2. Доклад полковника Васильева. – «СМ-сегодня», 19 августа 1994 года.
29. Цит. по. Емельянов Юрий. Указ. соч. Стр. 200.
30. Прибылов Вячеслав. В лабиринте интриг. – «Родина», 1994 год, N 2.
31. Воспоминания Аустры Луцевич. Записаны автором.
32. Клекере Анна. Революционный год в Елгаве. – В сб.: мы наш, мы новый мир построим. Социалистическая революция и социалистическое строительство в Латвии в 1940 – 1941 годах. – Рига, 1975. – Стр. 116.
33. Воспоминания Е.Романова. Записаны автором.
34. «Трудовая победа», 21 июля 1988 года.
35. Воспоминания Аустры Луцевич. Записаны автором.
36. Воспоминания Рудольфа Вилкарсиса. Записаны автором.
37. Клекере Анна. Указ. соч. Стр. 116.
38. Там же. Стр. 114.
39. Там же. Стр. 117.
40. Даболс Андрейс. Рождение Народного Сейма. – «Трудовая победа», 17 июля 1976 года.
41. Валдмане Б. Народное движение в Елгаве в 1940 году. – «Трудовая победа», 21 июля 1976 года.
42. Валдмане Б. Указ. соч.; Рожум К. Две массовые демонстрации. – «Трудовая победа», 17 июля 1965 года.
43. «Трудовая победа», 21 июля 1988 года.
44. См. напр.: Мельтюхов М.И. Упущенный шанс Сталина. Советский Союз и борьба за Европу: 1939-1941 гг. (Документы, факты, суждения). 2-е изд., испр. и доп. – М.: «Вече», 2002. – Стр. 162-163.
45. СССР и Литва в годы Второй Мировой войны. – Институт истории Литвы, Институт всеобщей истории Российской Академии наук. – Москва, 2006.
46. Судоплатов П.А. Спецоперации. Лубянка и Кремль, 1930 – 1950 годы. – М.: ОЛМА-ПРЕСС, 2002. – Стр. 153.
47. «Cīņa», 1988. gads 20. oktobris.
48. Судоплатов П.А. Победа в тайной войне. 1941 – 1945 годы. – М.: ОЛМА-ПРЕСС, 2005. - Стр. 108.
49. Восстановление Советской власти в Латвии и вхождение Латвийской ССР в состав СССР. – Рига, 1987. – Стр. 63.
50. Гурин Александр. Почему они целовали танки? – «Ракурс», 26 июня – 2 июля 2004 года.
51. Очерки истории Латвии. (С 1940 года до наших дней.) III брошюра. Учебное пособие для средней школы. Под редакцией М.Вирсиса. – Рига, «Звайгзне», 1991. – Стр. 133-135.
52. Гурин Александр. Указ. соч.
2010-01-25