Aš nepriklausau sočiųjų pasauliui arba Kaip tai darė bolševikai…
Atlikęs namų darbus, Fiodoras imdavosi laikraščių. Tai buvo jo nuolatinė pareiga. Dabar, kada mama mokėsi, dalis šeimyninių reikalų naštos gulė ant mano ir Nadeždos pečių. Ir jeigu aš nespėdavau peržiūrėti laikraščių, tai, aišku, apie viską, kas juose buvo įdomaus, pranešdavo Fiodoras.
Ir apie tai, ką rašo „mūsų“ laikraštyje, irgi anksčiausiai iš visų sužinodavo Fiodoras. Mūsų laikraštis – tai „Zvezda“, paskui „Pravda“. Sekmadieniais Fiodoras vos ne švintant išbėgdavo į gatvę, kad pasičiuptų iš laikraštininkų „Pravda“, kol jos dar nespėjo konfiskuoti, — o tai atsitikdavo gan dažnai. Su kokiu džiaugsmu Fiodoras įbėgdavo namo su paslėptu po striuke laikraščiu, skubėdamas papasakoti, kad berniukas-laikraštininkas vos suspėjo perduoti jam numerį.
— Du policininkai buvo jau beveik čia!
Bet paprastai „Pravdą“ atnešdavo iš montavimo skyriaus — ten ji buvo susijusi dalykiškai. Ją platino per montavimo skyrių. Montavimo skyriaus darbininkas Savinovas, taip pat kaip ir Vasilijus Andrejevičius, kurį laiką buvo oficialiu „Pravdos“ redaktoriumi.
Prisimenu pirmuosius pokalbius apie naujo laikraščio leidimą.
— Kasdieninis darbininkų laikraštis. Masinis, sudarantis su darbininkais vieną visumą. Tokio jau seniai reikia. „Zvezda“ juk išeidavo nedažniau kaip du kartus per savaitę.
„Pravdai“ buvo renkami pinigai. Kiekvieną dieną ateidavo naujos ir naujos darbininkų kapeikos. Pinigus „Pravdai“ rinko ir montavimo skyriuje. Po to išėjo pirmas „Pravdos“ numeris. Jį atnešė tėvas. Jis sakė, kad laikraščio planus sudarinėjo Koba (ankstesnis Stalino slapyvardis – red.past.). Kaip tik tada Koba, pabėgęs iš tremties, slėpėsi „neliečiamojo“ deputato Poletajevo bute. Staliną susekė ir areštavo pirmojo „Pravdos“ numerio išleidimo dieną.
Iš Baku dirbti „Pravdoje“ atvažiavo Stepanas Šaumianas. Jis apsistojo pas mus…
Su kokiu įkvėpimu, džiaugsmingai susijaudinęs pas mus ateidavo Šelgunovas! Jis išgyvendavo „Pravdos“ pasirodymą kaip labai džiaugsmingą asmeninį įvykį. Mes balsu perskaitydavome jam po kelis kartus visą laikraštį, ir jis mums pasakodavo apie laiškus, kurie ateidavo į „Pravdą“.
Rašo iš visur, iš tolimiausių ir labiausiai atsilikusių kampelių, iš Uralo, iš Tolimųjų Rytų, iš Kaukazo.
Ir mes laikraštyje skaitėme šias korespondencijas. Paprastai, trumpai darbininkai pasakodavo apie savo gyvenimą. Charkove paaugliai dirba po vienuolika valandų drėgnoje, supuvusioje daržinėje. Peterburge, kažkokioje dirbtuvėje, dėl išsekimo ir nuovargio nualpo darbuotoja. Ji liko gulėti ant žemės — niekas neišdrįso pasilenkti, kad ją pakeltų. Tik šeimininkas, įeidamas, paspyrė ją.
— Išnešti. Čia ne ligoninė.
Keistai ir svetimai atrodė mums ramybė, viešpatavusi gimnazijoje. Besimeldžiančių ramių mergaičių rikiuotė, „batiuškos“ pamokslai — po laiško iš Nerčinsko katorgos. Ten visiems politiniams surakino grandinėmis kojas ir rankas už tai, kad jie neišsirikiavo priešais gubernatorių. Ligonius, sergančius džiova, mirštančius žmones su grandinėmis metė į kriminalinių nusikaltėlių kameras.
Kiekvieną dieną „Pravda“ pranešdavo apie streikus. Šios žinutės sukeldavo tiek prisiminimų. Aš dažnai skaičiau jas balsu mamai ir kažkur mano viduje kildavo pasididžiavimas. Jį kūrė bendrumo jausmas su tais, apie kuriuos rašė laikraštis. Šis jausmas buvo manyje nuo vaikystės. Galbūt jis atsirado tada, kai dykynėje kartu su vaikų būriu aš rėkiau „valio“ sakiusiems kalbas darbininkams. Galbūt jis atsirado dar anksčiau, kada Baku, būdama 5 metų mergaite, laikydamasi už mamos suknelės, aš klausiau „Marselietę“, kurią dainavo darbininkai gegužės švenčių metu, tuščioje negyvenamoje salelėje.
Streikas! Mums tai nebuvo sausas, sąlyginis žodelis.
Laikraščio eilutės pasakojo: fabrike, kažkur vakarinėje gubernijoje, streikuoja darbininkai — jie reikalauja pašalinti meistrą, sumušusį darbininkę.
Aš įsivaizdavau darbininko namelį šiame nepažįstamame provincijos miestelyje, kurį paminėjo laikraštis. Aš žinau, kaip tai bus. Ateis pietų laikas — motina pjaustys duoną; gali būti, kad iš vaikų kažkas paklaus:
— Tai viskas?
O gali būti, kad ir nepaklaus. Juk mes neklausėme. Bet tikriausiai vakare ateis tėvo draugas. Jis kažką perduos motinai ir ji taip pat, kaip sakydavo mūsų mama, tyliai pasakys:
— Nereikia, kitiems reikia labiau.
— Ne, — atsakys draugas, — paimk, tu turi keturis…
Rinkliava streikuojančių pagalbai niekada nesiliaudavo. Aš žinojau, kad pinigus rinko Peterburgo gamyklose, pastovios rinkliavos buvo renkamos montavimo skyriuje.
Taip mus pasiekdavo žodžių „darbininkų solidarumas“ prasmė. Taip mes supratome juos tada, kada prie tolimos Sibiro upės, taigoje, sušaudė Lenos aukso kasyklų darbininkus.
Daug kalbėjo apie tai mūsų namuose.
„Pravda“ tada dar nebuvo leidžiama. Kartą Pavelas atnešė „Zvezda“ ir davė ją mums — man ir Fiodorui.
— Skaitykite, — pasakė jis.
Mes skaitėme straipsnį, kuris prasidėjo žodžiais: „Surakinta geležiniais pančiais, šalis gulėjo prie jos pavergėjų kojų“.
— Tai Soso rašo… Skaitykite, toliau… „…Pajudėjo liaudies masė“.
— Pajudėjo!
Šią frazę kartojo namie. Draugai, kurie užbėgdavo dabar dažniau negu paprastai, pridėdavo:
— Streikai tęsiasi… Šiandien streikuoja…— ir buvo įvardinama kokia nors nauja gamykla.
Štai kaip pasiekdavo mūsų širdis stebuklingų žodžių „darbininkų solidarumas“ prasmė.
Su entuziastišku smalsumu žiūrėjome mes į Michailą Kalininą, kai jis šiomis dienomis neilgam pasirodydavo kambariuose Sampsonijevske. Michailas Kalininas dirbo pabūklų gamykloje. Po Lenos sušaudymo ši gamykla streikavo pirma. Michailas Kalininas vadovavo streikui.
Lenos sušaudymas ir Beiliso reikalas, apie kurį keletą mėnesių rašė laikraščiai — lyg ir du skirtingi įvykiai — tais metais man paliko vienodą kruvino siaubo įspūdį. Lavonai tolimoje taigoje, žvėriškai nužudytas berniukas, rastas šiukšlyne Kijeve, ir šmeižtas, kuris niekaip netilpo galvoje: „Žydai nužudė berniuką, nes jiems reikėjo krikščionių kraujo“.
Tai, kad ne visi, su kuriais aš susidurdavau už namų ribų, atmesdavo šį šmeižtą, buvo baisiausia. Be namų buvo ir gimnazija. Stebino mokinių abejingumas.
Aš kartais norėdavau pakalbėti ne taip atsargiai, kaip paprastai kalbėdavau gimnazijoje. Aš norėdavau protestuoti smarkiau, garsiai paaiškinti visą melą, pasakyti, kad aš nepriklausau sočiųjų pasauliui. Tačiau šis užsidegimas praeidavo. Mes juk gerai žinojome: mes pogrindininko vaikai ir turime būti atsargūs, turime tylėti ligi tam tikro laiko.
Gimnazijose gudriai sugaudydavo vaikų sielas. Fiodoro gimnazijoje, kuri tada buvo laikoma pavyzdine, kalbėjo apie „sąmokslą“, ir istorijos dėstytojas su patosu įrodinėjo:
— Dykūnai ir tinginiai, niekam tikę jauni žmonės, tie, kurie neranda vietos gyvenime, — tai jie griauna tvarką.
Šie žodžiai sukeldavo kartėlį ir neapykantą trylikamečiui Fiodorui. Jis ateidavo namo ir laukdavo Pavlo grįžimo, kad papasakotų jam, kaip meluoja gimnazijoje.
Viskas, kuo dabar gyveno vyresnysis brolis, pakeldavo jį mūsų akyse į „visai suaugusio“ lygį. Pavelas dabar dirbo elektrinėje, kabeliniame tinkle ir mokėsi vakariniuose techniniuose kursuose. Žinoma, jis buvo revoliucinio būrelio narys. Mes tai suprasdavome. Jis mums nieko nepasakodavo, bet juk mes žinojome, kad egzistuoja konspiracija. Pas mus renkasi Pavelo draugai, jie kalba apie savo reikalus ir mes dažnai girdime žodžius: „pranešimas“, „ruoštis būreliui“, „parinkti literatūros“.
Ir gimnazijoje buvo bendraminčių.
Kartą po pamokų atėjo Fiodoras namo. Pamačiusi jį, aš supratau — kažkas įvyko. Ir Fiodoras man papasakojo.
…Tądien gimnazijoje vyko gedulingos pamaldos. Buvo kažkieno iš Romanovų mirties metinės. Viskas vyko labai iškilmingai. Gimnazistai išsirikiavo juodomis eilėmis. Diakonui pašaukus mokiniai ir auklėtojai krito ant kelių.
Ir tada įvyko kažkas neįtikėtino. Tarp atsiklaupusiųjų, vyresniųjų klasių mokinių eilėje liko stovėti vieniša jaunuolio figūra. Dar ir dar kartą krito ant kelių, o juoda figūra toliau stovėjo iškilusi viena virš visų.
— Supranti, — sakė Fiodoras, — juk jis stojo prieš carą, prieš popus… Jis išdrįso, o aš juk žinojau, kas jo laukia. Aš nubėgau, nes norėjau po gedulingų pamaldų prieiti prie jo, bet jo jau nebuvo. Jį išmetė tuojau pat…
Fiodoro žodžiuose jautėsi susižavėjimas. Visas gyvenimas aplink patvirtindavo mūsų teisumą. Taip, paskui mūsų vyresnius draugus ėjo tūkstančiai žmonių.
Tame pačiame name, kur mes gyvenome pas dėdę Ivaną, prieš metus atvažiavusį į Peterburgą, gyveno darbininkas iš „Naujojo Lesnerio“ gamyklos — Augustas Toomas. Mes su juo draugavome. Augustas buvo vienas iš streiko vadovų gamykloje. Darbininkai streikavo, siekdami atleisti meistrą, kuris buvo kaltas dėl jų draugo – žydo Strongino - mirties. Užpjudytas ir apšmeižtas cecho meistro, apkaltinusio „žydpalaikį“ vogimu, Stronginas pasikorė.
Augustas pasakojo, koks tylus, užguitas žmogus buvo velionis. Mes klausinėjome apie jo tragiškos mirties smulkmenas. Stronginas pasikorė per naktinę pamainą ant laiptų, kurie vedė į cechą. Jis paliko draugams užrašą: „Aš nekaltas, bet gyventi suterštu vardu negaliu“.
Daugiau nei tris mėnesius laikėsi darbininkai. Antra Lesnerio gamykla, „Senasis Lesneris“, prisijungė prie streikavusių. Šeimininkai pareiškė, kad su visais atsiskaitys. Darbininkai to nepriėmė. Už Lesnerio gamyklos darbininkų stovėjo tūkstančiai Peterburgo darbininkų. Visose gamyklose rinko pinigus, kad palaikytų streikuojančius.
— Man tai nieko, — sakė pats Augustas, — aš nevedęs, o štai turintiems šeimas sunku.
Taip, mes tai žinojome.
„Naujasis Lesneris“ buvo Vyborgo pusėje, netoli Sampsonijevsko. Pro mus pralėkė žandarai, pasiųsti numalšinti darbininkus.
Kad pristabdytų žandarus, darbininkai nuvertė prekių vagoną ant geležinkelio kelio, kirtusio kelią į „Lesnerį“. Darbininkų žmonos ir vaikai vertė grindinius. Tada iš rankų į rankas ėjo nelegali brošiūra su paaiškinimais, kaip statyti barikadas, griauti grindinius siekiant apsunkinti kavalerijos judėjimą. Prie brošiūros buvo pridėta smulki schema. Mes šią brošiūrą gavome iš montavimo skyriaus. Kaip kažkada Didubės dykynė Tiflise buvo mūsų pirma revoliucinė mokykla, taip dabar Vyborgo pusė toliau tęsė mūsų auklėjimą.
A. Alilujeva
Prisiminimai
Šaltinis: http://prometej.info/new/history/737-bolzheviki.html
2010-02-03