Be alternatyvos
„Be alternatyvos“ – tai ukrainiečių komunisto V. Šapinovo straipsnis apie kairiųjų partijų padėtį potarybinėje erdvėje, daugiausia kalbant apie Ukrainą ir Rusiją, kuris nepaisant to tampa aktualus ir Lietuvai.
Leftas
VIKTORAS ŠAPINOVAS
Neseniai man į rankas papuolė įdomus dokumentas: 1929 m. gruodžio 22 d. komunistų deputato, tuometinio Kompartijos lyderio Klemento Gotvaldo, kalba Čekoslovakijos parlamente. Man, kaip turbūt ir jums, brangus skaitytojau, dažnai tenka girdėti kairiųjų politikų kalbas per televizorių arba skaityti jas internete. Tai štai, siūlau pajausti skirtumą.
„Mes įvykdysim sukilimą, - sako savo kalbos pabaigoje Gotvaldas, - tam, kad proletariatas galėtų eksproprijuoti bankininkus, fabrikantus ir spekuliantus; tam, kad žemės ūkio darbininkas ir vargingiausias valstietis galėtų eksproprijuoti dvarininką; tam, kad engiamos jūsų valstybės tautos galėtų nusimesti savo engėjus! (Nenutrūkstamas triukšmas, šūkavimai.)…
Mes vesime šią kovą, nežiūrėdami į aukas, tvirtai, kryptingai, kol nenušluosim jūsų valstybės, kol jūsų irstančios kapitalistinės valstybės vietoje neatsiras Čekoslovakijos tarybinių socialistinių respublikų federacija (Laukiniai šūksniai, triukšmas.)“
Man, pavyzdžiui, netgi neprisisapnuotų, kad tokį dalyką, ir netgi ne parlamente, o draugiškame pokalbyje su partiniais draugais, galėtų pasakyti, pavyzdžiui, Simonenko arba Ziuganovas. Viešojoje Rusijos, Ukrainos ir kitų potarybinių valstybių politinėje scenoje nėra nei vieno personažo, kuris galėtų paskelbti tokią komunistinę programą.
Esmė čia ne radikalizme. Esmė ta, kad nei vienas vadinamasis kairysis politikas nėra pajėgus, nenori pasakyti nei žodžio prieš egzistuojančią valstybę, egzistuojančią socialinę-ekonominę santvarką. 1920-1930-aisiais metais kiekvienoje šalyje buvo tokia partija, kuri atvirai kėlė sau uždavinį pakeisti kapitalizmą socializmu, buržuazinę valstybę – proletarine. Dabar mes neturime nei vienos tokios politinės partijos.
„Jūs tvirtinate, kad mes kovojame prieš valstybę, - kalbėjo Gotvaldas parlamento tribūnoje. – Visiškai teisingai! Mes kovojame prieš valstybę, kurioje bankai, fabrikai ir dvarai priklauso kapitalistams. Mes kovojame prieš valstybę, kurios aparatas yra kapitalistų kovos prieš darbininkų klasę įrankis. Mes kovojame prieš valstybę, kurioje dauguma dirbančiųjų yra pavergti! (Triukšmas, šūksniai.)… Mes pažeidžiame ir pažeidinėsime įstatymus, kurie proletariatui palieka tik vieną teisę – teisę tylėti, kankintis darbe ir leisti save eksploatuoti, tuo tarpu kai kapitalistas turi neribotą teisę vykdyti šią eksploataciją“.
Dabar mažai kas prisimena, kas toks buvo Gotvaldas. Tačiau esmė ne tame. Esmė ta, kad būtent tokia pozicija buvo laikoma normalia žmogui, vadinusiam save komunistu. Bet kokia kita pozicija iš principo buvo ne komunistinė.
Žinoma, po tokių kalbų neisi pietauti į bufetą su buržuazinių partijų deputatais ir kartu su jais „spręsti klausimus“. Tačiau ar tam reikalingi komunistai parlamente?
Pasikartosiu, reikalas ne tame, kad nėra drąsos kalbėti taip aštriai. Ukrainos ir Rusijos vadinamosios kairiosios partijos apskritai nekelia alternatyvos kapitalizmui, o tuo labiau neorganizuoja savo veiklos remiantis tokios alternatyvos aktualumu. O būtent tai yra svarbiausia komunistų politikoje.
Tokiu būdu vadinamosios kairiosios partijos tampa tik viešpataujančios klasės hegemonijos elementais, sutikdamos su tuo, kad alternatyvos egzistuojančiai realybei nėra, yra tik kažkokia „laisvė manevruoti“ sistemos ribose, sistemos, kurią galima padaryti „humaniškesne“ ir „labiau socialine“, tačiau jokiu būdu ne sulaužyti.
Iš esmės tokia „kairioji“ politika yra visiškai priešinga išankstinei komunizmo strategijai ir taktikai, kuri buvo suformuluota dar Markso ir Engelso „Komunistų partijos Manifeste“: „Komunistai mano esant niekingu slėpti savo pažiūras ir ketinimus. Jie atvirai pareiškia, kad jų tikslai gali būti pasiekti tik prievarta nuverčiant visą egzistuojančią visuomeninę santvarką“.
Ar dar ilgai mums teks laukti politinėje scenoje „savojo Gotvaldo“? Ar atsiras politinė jėga, kuri sugebės įvardinti, aktualizuoti masėms alternatyvą kapitalizmui? Iš esmės, šiandien bet kokia „kairioji“ politinė veikla, nenukreipta į tokios politinės jėgos sukūrimą – yra tik imitacija, tiesiogiai arba netiesiogiai palaikanti status quo. Kadangi neformuojant tokios nesisteminės politinės jėgos – „socialinės revoliucijos partijos“ – bet kokios viltys, kad masės stichiškai sukairės krizės pasėkoje, yra nedaugiau nei iliuzija.
Šaltinis: http://shapinbaum.livejournal.com/110939.html
2009-12-28