Bedugnė, rinkimai ir Lietuvos kairė
ŽILVINAS BUTKUS
Artėjantys Seimo rinkimai greičiausiai taps eiliniu dėmesio nevertu komediantų šou nepaisant to, kad Lietuva stovi ant bedugnės krašto. „Policija atvažiuos per penkias minutes“, „Mes jums duodame savo garbės žodį“ ir panaši ne sykį girdėta demagogija krizės akivaizdoje atrodytų pakankamai juokingai, jei būtų įrašyta kokio nors vaidybinio filmo scenarijuje. Deja, tas filmas, kurį galėtume pavadinti „Kaip klounai linksmino alkaną minią“, greičiausiai taps mūsų pačių gyvenimu.
Nebūtina kankinti skaitytojo smulkia statistika a la „pieno produktai pabrango 20 proc., o benzinas – 9 proc.“. Apie tai šaukiama visoje buržuazinėje žiniasklaidoje ir tai savo kišene jau pajuto kiekvienas. Šią atseit žiemą, išstenėjusią vos keletą šaltesnių dienų, už apšildymą mes mokėjome tiek, tarsi girta Lietuva (bene didžiausias vieno gyventojo išgertas alkoholio kiekis Europoje!) būtų nuropojusi iki pat Jakutijos. O kainos parduotuvėse prisišokinėja iki tokių kuriozų, kad ima skirtis pažymėtos ant prekystalių nuo tų, kurios išmušamos kasose – nespėjo pakeisti! Su tokiais atvejais galima buvo neseniai susidurti Vilniaus parduotuvėse.
Tačiau suprantama, kad visa tai, kas daugybei eilinių žmonių jau kelia susierzinimą, tėra lašas jūroj to, kas laukia ateityje. Pasak rusų ekonomisto A. Zotino, Pietryčių Azijos krizės metu labiausiai nukentėjo šalys, kurios turėjo labiausiai neigiamus mokėjimo balansus, ypač Tailandas, kurio prekybos deficitas sudarė 8 proc. BVP. Tarptautinis valiutos fondas krizine riba laiko 5 proc. BVP, o Jungtinėse Valstijose, kur dėl prekybos deficito nerimastaujama jau seniai, šis balansas sudaro 6 proc. BVP.(1) Tuo tarpu Lietuvoje nuo 2005 m. prekybos deficitas auga kaip ant mielių (žr. 1 lentelę) ir 2007 m. sudarė 18,4 proc. BVP – du kartus daugiau nei Tailando, tris kartus daugiau nei JAV ir 3,7 karto daugiau nei krizinė riba!(2) „Einamosios sąskaitos deficitas (ESD), kuris iš esmės rodo, jog eksportuodami, investuodami ar dirbdami užsienyje mes uždirbame mažiau negu užsieniečiai iš mūsų, pastaraisiais metais drastiškai didėjo – pvz., per pirmus tris 2007 m. ketvirčius ESD buvo 59 proc. didesnis negu atitinkamą ankstesnių metų laikotarpį ir sudarė bauginančius 14 proc. BVP.“ , - rašo T. Ramanauskas.(3) Tai reiškia, kad Lietuva yra visiškai priklausoma nuo užsienio ekonomikų, kurios pačios pamažu grimzta į pasaulinio masto krizę ir vieną gražią dieną produkcija bei kapitalas iš ten gali ir nebeatitekėti iki Lietuvos. Kita vertus, veiksnių užtenka ir Lietuvoje, pasaulinės krizės įsisiautėjimo galbūt net nereikės laukti. Ekonomika tapo priklausoma nuo vadinamojo nekilnojamojo turto bumo, o šis savo ruožtu per vartotojų ir verslo kreditavimą yra palaikomas iš užsienio bankų lėšų. Tuo tarpu nekilnojamojo turto kainos jau krenta ir minėtasis ekonomistas T. Ramanauskas prognozuoja, kad per ateinančius keletą metų nekilnojamojo turto kaina gali kristi 40-50 proc. Tačiau juk vadinamasis nekilnojamojo turto bumas yra „praktiškai būtina sąlyga, kad dešimtys milijardų litų finansinio kapitalo… įplauktų į šalies ekonomiką“! Sprogus šiam nekilnojamojo turto burbului, sustos pati dabartinės Lietuvos ekonomikos širdis, pinigų pritekėjimas iš užsienio nutrūks. Kas gi mūsų laukia tada, turint omeny dar ir tai, kad dabartinėje Lietuvoje pinigai atsiranda ne tiek iš realios gamybos, kiek iš to paties užsienio?(4) Ogi plikais užpakaliais sėsim į balą ir žvejosim ten visokius mikrosutvėrimus, kad bent taip nuramintume nesibaigiantį pilvo gurgimą. Ir sudegs visos rožinės svajonės to per eilę pastarųjų metų susidariusio ne itin plataus miesčioniško viduriniosios klasės sluoksnio, kuris neblogai užgyveno per vadinamąjį ekonomikos pakilimą ir manė, kad taip gyvens amžinai.
1 lentelė
Tarp kitko, neįmanoma atsispirti pagundai palyginti šį „laisvosios rinkos“ sąlygomis keletą metų vykstantį nekilnojamojo turto „bumą“, kuris visą šią rinką gali netrukus išsiųsti anapilin, su „nenašios“ planinės ekonomikos pasiekimais. Štai 2005 m. nuostabiosios, geidžiamiausios „laisvosios rinkos“ sąlygomis vykusio garsiojo, neįtikėtinų mastų nekilnojamojo turto „bumo“ metu Lietuvoje buvo pastatyta 5,9 tūkst. butų, o 2006 m. – net 7,3 tūkst. Butų naudingas plotas atitinkamai: 651,6 tūkst. kv. m. ir 770,8 tūkst. kv. m.(5) O štai nenašios, prakeiktos, hipersupelijusios ir supernereikalingos, iki paskutinio kraujo kūnelio neapkenčiamos socialistinės ekonomikos sąlygomis, pvz., 1985 m., pastatyta 28,8 tūkst., 1986 m. – 31 tūkst. butų. 1,84 mln. kv. m. ir 1,96 mln. kv. m. naudingo ploto atitinkamai. Apskritai, 1961-1985 m., t.y. kelių dešimtmečių (o ne kelių metų!) laikotarpiu per kiekvieną penkmetį buvo pastatoma 105-183 tūkst. butų.(6) Išvadas, kaip sakoma, daro skaitytojai.
2 lentelė
Nekilnojamojo turto burbulo sprogimas, visagriaunantis prekybos balanso išsilyginimas, infliacijos lavina nieko gero nežada. Teko girdėti iš vieno darbininko tokį 90-ųjų apibūdinimą: „alkana laisvė“. Ar tik negrįžtam į tuos laikus, kai buvo dirbama už ačiū, motinos atvirai kreipdavos į mafiją padėti išlaikyti vaikus, savižudybės įgavo tokį mastą, kad Lietuva iki šiol pirmauja pasaulyje pagal jų skaičių, o šiltas vanduo buvo įjungiamas tik savaitgaliais, nekalbant jau apie išjungtą apšildymą šaltą rudenį? Na, dar galima pridėti tokią smulkmenėlę kaip nusikalstamumo augimo tempai, kurie turbūt atsinaujins pagal 90-ųjų pavyzdį (žr. 2 lentelę)(7). Tikrai, turėsim „vaizdzialį“ – laisvut laisvutėlė visus kreditus papuošalams išleidusi Lietuva kaip laisvas mambo-bambo genties atstovas su sijonu iš palmių lapų po sniegingu šiaurinio pusrutulio dangumi. Na ir laikykitės. Viso to neįmanoma išvengti nestabilios ir savo prieštaravimuose skęstančios kapitalistinės ekonomikos ribose, tačiau tai dar nėra pats blogiausias scenarijus. Nepaisant viso šio faktorių komplekso, viso šio stovėjimo ties bedugne, prieš akis Ignalinos AE 2-ojo bloko uždarymas, kuris reikš tik „didelį žingsnį į priekį“.
Valdžioje susėdusios Vakarų marionetės net neketina apsaugoti Lietuvos nuo šios beprotybės, nors visi puikiai supranta, kokias liūdnas perspektyvas pranašauja šis uždarymas. „Man pratęsimo nereikia“, - sako A. Abišala, paskirtas derybų dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo (!) komisijos vadovu.(8) „Jokiu būdu nesakau, kad Lietuva atsisako savo įsipareigojimų“, - apie „įsipareigojimus“ 2009 m. uždaryti Ignalinos AE kalba V. Adamkus.(9) Kur gi… Jei dar prieš metus Europos Komisijos pirmininkas Vilniuje teigė „nematąs“ galimybių Lietuvai pratęsti Ignalinos AE veiklą, tai kaip galima tam prieštarauti?(10)
Kas bus, kai elektrinę išjungs? Daug kas mano, kad kaina gali šoktelti iki 80ct/kWh, t.y. 2-3 kartus. Tačiau elektra pabrangs ne tik mums. Ji pabrangs ir kapitalistų rankose esančioms įmonėms, ko pasėkoje jie ims kelti savo produktų kainas. Nepaisant ir taip įsiaudrinusios infliacijos ir burbulų sproginėjimo, nuvilnijus per Lietuvą dar vienai kainų augimo bangai vis didesnė žmonių masė pirks tik pirmo būtinumo prekes, kad išgyventų, ko pasėkoje ištisas prekių asortimentas taps niekam nereikalingas. O tai reiškia, kad kapitalistai, negalėdami realizuoti savo produkcijos, gaus mažiau pelno, dėl ko pradės mažinti savo darbuotojų skaičių, o paliktiems mažins atlyginimus arba apskritai išims savo kapitalus ir uždarys ištisas įmones. Turint omeny ir taip didelį nerimą keliančias ekonomines tendencijas, prie jų pridėtas Ignalinos uždarymas gali sudaryti katastrofišką situaciją, kuomet per Lietuvą smagiai pasivaikščios ekonominė „Kotryna“. Staigus skurdo augimas, masinis nedarbas, šalis su ekonomikos lavonu – tokias perspektyvas siūlo „Europos šeima“. Ir kol šios „šeimos“ galva Briuselis reikalauja vardan „įsipareigojimų vykdymo“ nusimauti kelnes, pasilenkti ir kentėti kol akys iššoks kaip krabui, čia dar atsiranda rėkiančių apie „nepriklausomą Lietuvą“! „Laisva ir nepriklausoma“ Lietuva, kuri pati negali spręsti, ką jai daryti su savo elektrine.
Vaizdas liūdnas. Ir šioje situacijoje kyla esminis klausimas, ar yra bent viena jėga dabartinės Lietuvos buržuaziniame politiniame spektre, kuri galėtų pasipriešinti Briuseliui ir pratęsti elektrinės darbą? Juk kalba eina net ne apie santvarką, o apie išvengimą dar didesnio blogio, kurio išvengti galima net neperžengiant kapitalizmo ribų. Žinoma, iš didžiosios šio spektro dalies nėra ko tikėtis ir paaiškinimas tam yra iki skausmo paprastas ir žinomas kiekvienam marksistui. Jei Lietuvos kapitalistinė ekonomika, o tai reiškia – ir buržuazija, yra priklausoma nuo Vakarų, iš kurių atiteka investicijos, kuriems priklauso didelė dalis Lietuvos bankų sektoriaus ir iš kurių, vadinasi, gaunamos lėšos masiniam šalies ekonomiką/buržuaziją palaikančiam kreditavimui, tai ir politikai, kurie patys priklauso buržuazijai arba yra jos finansiškai remiami, nes politikos be pinigų „neprasuksi“, atstovauja tos pačios nuo Vakarų priklausomos buržuazijos interesus. Todėl nenuostabu, kad dabartinis Lietuvos politinis orkestras nuolankiai klauso dirigento iš Vakarų. Tačiau šiuo atveju prisimenamas jau daugelio kairiųjų akį spėjęs patraukti A. Paleckis, prabilęs tokiais buržuazinėje politikoje faktiškai uždraustais terminais kaip „klasių kova“, išmestas iš dabartinių socialdemokratų partijos už tai, kad kalba tiesą, ir ėmęsis kurti savo judėjimą „Frontas“. Tačiau tarp eilės A. Paleckio pareiškimų, kurie taip supykdė visą dešiniąją politinę erdvę, negirdėti nei vieno apie Ignalinos AE 2-ojo bloko uždarymą. O ir pats A. Paleckis kol kas lieka „tamsiuoju arkliuku“, iš kurio, jei blaiviai mąstyti, dar nežinia ko galima tikėtis. Labai daug kam patiko A. Paleckio grasinimai nacionalizuoti „Maximos“ savininkų ruporą „Lietuvos rytą“ ir jiems priklausančius „Vakarų skirstomuosius tinklus“. Tačiau net gi be ypatingos jo pasisakymų analizės galima pastebėti tendenciją, kad daugelis tų radikalaus kairumo gaiva dvelkiančių pasisakymų yra nukreipti daugiausia prieš vieną buržuazijos grupuotę - koncerną „Vilniaus prekyba“, kuriam priklauso minėtos bendrovės ir LEO LT projekte dalyvausianti NDX Energija. Tai jau daug kam sukėlė įtarimą, ar pats A. Paleckis politinėje arenoje neatstovauja koncerno „MG Baltic“, kuris širsta neprisikasęs iki LEO LT. …Turint omeny dar ir A. Paleckio susitikimus su „MG Baltic“ prezidentu D. Mockumi.(11) Todėl neaišku, ar jis iš tikrųjų tiki tais socialiniais idealais ir yra pasiryžęs ginti darbo žmones, ar yra tik gudrus žaidėjas, puikiai suprantantis, kad Lietuvoje masiškai ilgimasi tarybinių laikų ir radikalaus kairumo. Ir ar imsis jis ko nors prieš Ignalinos 2-ojo bloko uždarymą, taipogi neaišku.
Yra ir dar vienas politinio spektro elementas, iš kurio, atrodytų, gal ir galima kažko tikėtis, – tai socialistų partija. Deja, LSP kelia ne tiek „tamsiojo arkliuko“, kiek politinio lavono įspūdį. Juk net ir kalbant apie artėjančius Seimo rinkimus, kuriuose LSP ketina dalyvauti, kyla klausimas net ne apie tai, kokias LSP turi perspektyvas, o ar ji apskritai turi perspektyvų. Per visus praėjusius, kaip ir šiuos, metus LSP visiškai nedirbo su masėmis ir nenuveikė nieko tokio, kas patrauktų darbo žmones už ją balsuoti. Užtenka prisiminti pastovų kainų kilimą ir dėl to praėjusiais metais įvykusią Vilniuje demonstraciją. Kodėl ši demonstracija įvyko dabartinių profsąjungų iniciatyva, o ne LSP? Arba kodėl nebuvo girdėti apie LSP atstovus Alytuje, partijos atsišaukimų platinimą ir pan., kai ten praėjusiais metais ėmė nerimti ir revoliucines dainas dainuoti darbininkai dėl eilinės nusikalstamos privatizacijos? Kodėl LSP nedirbo su švietimo darbuotojais, tiek streikavusiais dėl mažų atlyginimų? Kodėl dabar negirdėti net gi paprasčiausių atsišaukimų, kai tiesiog ore kabo nerimas dėl galimo Ignalinos AE uždarymo, kai jau ir provakarietiškai nusiteikusios partijos „Lietuvos kelias“ pirmininkės Lilijanos Astros koordinuojama iniciatyvinė grupė renka parašus dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo(12)? Tai yra ne kas kita, kaip tik nieko neveikimas. Tad ar verta stebėtis, kad kitas nustemba sužinojęs, jog socialistų partija Lietuvoje apskritai egzistuoja? Štai, net gi „Opozicijos“ skaitytojas stebisi: „Artėja Seimo rinkimai. Partijose – sujudimas. Kyla pažadų banga… Tik socialistų gretose tylu – ramu… O juk socialinės problemos tik aštrėja. Pasižiūrėkime, kas dedasi medicinoje, švietime! Kaip brangsta komunalinės paslaugos, butai, maisto produktai. Kasdien tik ir girdisi: brangs dujos, brangs produktai… Tik socialistų balso kažkodėl negirdėti“.(13)
LSP galėtų eiti į rinkimus su šūkiais, atrodančiais beprotiškai dabartinio partijų seilėjimosi fone, tačiau atitinkančiais darbo žmonių nuotaikas ir interesus: „Šalin rankas nuo Ignalinos – mes atsisakom ją išjungt!“. O jei bus priminta apie „įsipareigojimus“ – atsakymas paprastas: „Lietuva nėra atsakinga už parsidavėlių pasirašytas sutartis“. Lietuvai vis tiek jau nėra ką prarasti, nors ir ne visi dar tai supranta. Krizė jau prie durų.
Žinoma, iš visų supersolidžių dešiniųjų tuoj pasipils kaltinimai, kad taip elgtis negalima, neatsakinga, nedemokratiška, taip elgiasi tik politiniai chunveibinai, tai pakenks įvaizdžiui ir t.t. Todėl tokiems žingsniams žengti visų pirma reikalingas aiškus padėties ir savo tikslų suvokimas, kaip, kodėl, už ką ir kokioms sąlygomis kovojama. Deja. Nepanašu, kad LSP turėtų tokį suvokimą. Tam užtenka perversti vienintele LSP tribūna vadinamos „Opozicijos“ puslapius, kuriuose aiškiai atsispindi partijos teorinė būklė. Štai LSP valdybos ir tarybos narys J. Adomaitis, kurio pavardė dažnai matyti „Opozicijos“ numeriuose, nenustoja rašyti laikraščio puslapio dydžio straipsnius, kuriuose verčia iš graikų kalbos žodį „demokratija“ ir įrodinėja, kad Lietuvoje jos nėra! Toks jo straipsnis „Dar kartą apie lietuviškąją demokratiją“ (jau tada „dar kartą“!), kuriame jis rašo, kad „apie demokratiją Lietuvoje „Opozicijoje” nemažai rašė P.Freidheimas, M.Bugakovas ir kiti“ ir pats toliau aiškina, kas ta demokratija ir kodėl jos nėra Lietuvoje, buvo perspausdintas iš „Opozicijos“ Lefte dar 2007 m. sausio 28 d. Dabar gi, 2008 m. sausio 9 d. (neskaitant eilės prieš tai pasirodžiusių tokio tipo straipsnių), J. Adomaitis publikuoja „Opozicijoje“ straipsnį pavadinimu „Teisė: gina ar baugina?“, kuriame vėl aiškina, kad „demos“ reiškia liaudį, o „kraten“ – valdyti“, ir rašo, kad „Lietuvos žmonės jau seniai suprato, kad Lietuvą valdo UAB-ai“.
Kad Lietuvą valdo UAB-ai, o ne liaudis, žinoma jau seniai ir apie tai kalba net gi politika mažai besidomintys žmonės. Tai, žinoma, yra neginčytina tiesa, tačiau jos įrodinėjimas yra jau vakarykštė diena. Visą tai mes jau žinome ir šis suvokimas turėtų tapti tolesnių žingsnių išeities tašku. Tai, kad „Lietuvą valdo UAB-ai“, yra ne kažkoks išskirtinis tik dabartinei Lietuvai būdingas atvejis, o dėsningumas, būdingas daugeliui kapitalistinių valstybių. Kas, kad Rusijoje tai vadinama oligarchija, o Jungtinėse Valstijose tiesiog stambiąja buržuazija, milijardieriais ir t.t.? Tai yra lygiai tas pats. Todėl reiktų atsisakyti visų tų šnekų apie abstrakčią „tikrąją demokratiją“ ir panašių buržuazinės ideologijos klišių, peržengti visą šią „vertybių“ ir idėjų sistemą ir pereiti prie klausimo esmės, būtent, prie stambios privačios nuosavybės buvimo Lietuvoje – buvimo tos nuosavybės formos, kuri per įvairius pereinamuosius reiškinius sąlygoja visą dabartinės padėties bjaurumą. Tačiau J. Adomaitis neįstengia peržengti šio metalo laužo ir lygiai kaip straipsnyje „Dar kartą apie lietuviškąją demokratiją“ jis rašė, kaip viskas turėtų būti „tikroje demokratinėje valstybėje“, kas „gali padėti tikrajai demokratijai Lietuvoje plėtotis“, lygiai taip pat straipsnyje „Teisė: gina ar baugina?“ jis aiškino apie „demokratijos“ ir „teisėtumo“ nebuvimą Lietuvoje ir apie būtinybę dėl to greitinti valdžios kadrų kaitą. Bet kokios tokios mintys yra trypčiojimas vietoje, jei ne žingsnis atgal.
Toks nenuoseklumas prasimuša ne tik J. Adomaičio mintyse. Štai LSP tinklapyje rašoma, kad „LSP ideologija grindžiama dialektinio materializmo metodologija, marksizmo teorija bei šiuolaikiniu socialiniu mokslu“, tačiau jau sekančiame sakinyje teigiama, kad LSP „nedviprasmiškai atsiriboja“ nuo „totalitarizmo teorijos“.(14) Totalitarizmo! Ar tai ne eilinis dar prieš pusę amžiaus Vakaruose sukurptas propagandinis pliurpalas kovoje prieš TSRS? Ką gi bendro turi buržuazinių ideologų sugalvotas „totalitarizmas“ su marksizmo teorija, kuri kaip santvarkos esmę nurodo viešpataujančią nuosavybės formą?
Jei partija visiškai neužsiima praktine veikla, o jos ideologai išgyvena tokį idėjinį ir teorinį nepajėgumą (o jie, tarp kita ko, jau pagyvenę ir iš naujo visko nebepermąstys), tai ar galima kalbėti apie kokias nors tokios partijos perspektyvas rinkimuose? Ar galima tikėtis iš jos tokių radikalių žingsnių, kaip reikalavimas nepaklusti Briuseliui vardan Lietuvos darbo žmonių interesų? Galbūt LSP sudaro sąžiningi žmonės, suprantantys, kad kažką reikia keisti. Tačiau susidaro įspūdis, kad jie neturi nei konkrečių minčių, ką daryti, nei jėgų toms mintims įgyvendinti. Faktiškai LSP ir jos „vienintelę tribūną“ bei šios tribūnos skaitytojus daugiausia sudaro viena ir ta pati nusistovėjusi pagyvenusių žmonių bendruomenė, kurią turbūt galima pavadinti paskutiniu senosios kairiųjų kartos atodūsiu. Ką nors pasiekti ši bendruomenė jau nėra pajėgi. Vadinasi, nėra ir vilčių, kad Lietuva išvengs paties blogiausio scenarijaus.
Žinoma, yra Lietuvoje tam tikra kairioji „masė“ ir be LSP bei A. Paleckio judėjimo. Iš esmės tai jaunoji stovykla, kuri tiek marga, kad joje gali sutikti „nuo-iki“, pradedant Pol Poto gerbėjais ir baigiant minkštais ir pūkuotais „naujaisiais kairiaisiais“. 2007 metus apvainikavo būtent šios stovyklos šioks toks gaivališkas suaktyvėjimas. Tų metų pradžioje atsirado Leftas, po mėnesio – Anarchija.lt, netrukus pasirodė akademinio jaunimėlio NK95, startavo Pokaris.info. Tačiau NK95, atrodo, lyg papūga kartoja reakcingas bendro Delfi ir pan. choro gaideles ir su realiu kairumu turi tiek pat bendro, kiek Landsbergis su komunizmu, o Anarchija.lt, savaime suprantama, į klasių kovą žiūri iš idealistinių ir individualistinių pozicijų. Leftas kol kas lieka vieninteliu išlaikančiu nuoseklią marksistinę liniją. Ir žinoma, šio smulkių molekulių margumyno kol kas niekaip negalima pavadinti judėjimu, turint omeny dar ir visišką politinį dalies šio margumyno infantilizmą. Prieš akis dar ilgas vystimosi kelias, dabar tai tik ratelių kūrimosi stadija. Ir tai natūralu po Tarybų Sąjungos žlugimo, kai nemaža dalis suburžuazėjusios tų laikų biurokratijos išvertė kailius ir tapo valdančiosios klasės dalimi, o kairysis judėjimas kuriasi nuo nulio – iš naujų žmonių, besiformuojančių atšiauraus kapitalizmo sąlygomis. Tam reikia laiko. Tad viena aišku: artimiausioje ateityje nieko gero nelaukia ir turėsime stipriau susiveržti diržus.
______________
(1) Aleksandras Zotinas: „Rytų Europos perkaitimas“, Leftas, 2008 m. vasario 24 d. http://leftas.info/rytu-europos-perkaitimas
(2) „Užsienio prekybos deficitas didėja kasmet“, Balsas, 2008 m. vasario 8 d. http://www.balsas.lt/naujiena/182495
„Lietuvos BVP augimo tempai lėtėja“, 2008 m. sausio 28 d. http://www.vtv.lt/naujienos/statistiniai-duomenys/lietuvos-bvp-augimo-tempai-leteja.html
(3) Tomas Ramanauskas: „Ar nekilnojamo turto burbulo sprogimas pakirs šalies ekonomiką?“, Balsas, 2008 m. sausio 29 d. http://www.balsas.lt/naujiena/181053
(4) Ten pat.
(5) Lietuvos statistikos departamentas http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1255
(6) „Lietuvos TSR liaudies ūkis 1986 metais“, Vilnius, 1987 m., p.148
(7) Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras http://www.nplc.lt/stat/nus/nus41.htm
(8) „A.Abišala: Ignalinos elektrinės darbo pratęsimas – ne panacėja“. Lietuvos rytas, 2008 m. kovo 5 d. http://www.lrytas.lt/-12047155271203419884-p1-Lietuvos-diena-A-Abi%C5%A1ala-Ignalinos-elektrin%C4%97s-darbo-prat%C4%99simas-ne-panac%C4%97ja.htm
(9) „V. Adamkus: Lietuvos delegacija „neves derybų“ dėl IAE darbo pratęsimo“. Sugardas, 2008 m. kovo 14 d. http://web.sugardas.lt/index.php?cid=15082
(10) „Lietuva neturi galimybių pratęsti Ignalinos AE veiklą, teigia premjeras“. Lietuva Europos Sąjungoje, 2007 m. balandžio 5 d. http://www.euro.lt/lt/naujienos/apie-lietuvos-naryste-europos-sajungoje/naujienos/322/
(11) „Išmestas A. Paleckis kurs naują partiją“. Karštas komentaras, 2008 m. sausio 16 d. http://www.hotcommentary.com/index.php?id=655
(12) „Piliečių iniciatyvinė grupė rinks gyventojų parašus dėl IAE darbo pratęsimo“. Delfi, 2008 m. vasario 15 d. http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=15975707
(13) Opozicija, 2008 m. vasario 28 d. Nr.4(776)
(14) Lietuvos socialistų partija http://www.lsp.w3.lt/