Dar kartą apie SLF susikūrimą
E.P.
LSP ir Fronto partijos suvažiavimai įvyko gruodžio 19 d. Tądien susijungė dvi atseit kairiosios partijos, siekdamos suvienyti jėgas kovai už socializmo Lietuvoje sukūrimą. Partijų suvažiavimas prasidėjo G. Petružio pranešimu apie LSP ir jos veiklą. Nei kiek neabejodamas pasakė, kad LSP visada buvo nuosekli marksistinė partija ir aktyviai bandė pritraukti kuo daugiau žmonių. Kokia tai galėjo būti stipri ir koordinuota veikla, jeigu beveik visą partiją tesudaro pagyvenę žmonės, o ir to vidutinio amžiaus žmonių mažuma? Salėje buvo tematyt vos keli jauni žmonės ir tai aktyvumu jie nepasižymėjo. Bet G. Petružis mano, kad jaunimas nebuvo pritraukiamas dėl kapitalo valdžios organizuotos informacinės blokados! Jaunimas visada renkasi ryžtingą ir radikalų kelią, o kaip tik to LSP partijoje ir nėra. Lefto aktyvas nedidelis, bet užtat tai buvo ir yra vien jaunimas. Tai pavyzdys. Taipogi paskelbė, kad aktyviai bendradarbiavo su užsienio komunistinėmis partijomis, pažymėdamas kartu RFKP ir Moldovos komunistus. RFKP partijos viršūnėse yra gryniausi prisiplakėliai prie kapitalizmo, deklaruojantys esą komunistais. Nors RFKP apačioje yra idėjinių komunistų, kurie tiesiog nėra apsisprendę dėl esamos padėties, bet oficialią partijos poziciją vis tiek formuoja ta pati viršūnė. Taip pat mananti, kad rinkimu būdu patekdama į buržuazinės valstybės organus gali išreikšti darbininkų ir aplamai visų darbo žmonių interesus, atsisakydama socialistinės revoliucijos. Jų interesus galima išreikšti tik tiek, kiek tai įmanoma buržuazinės valstybės rėmuose, t.y. labai ribotai. Partijoje taip pat nestinga nacionalsocializmo ir klerikalizmo apraiškų. Tas pats ir su Moldovos komunistais, kurie oficialiai laikosi komunizmo doktrinos (remiantis jų puslapiu arba wikipedia), bet praktikoje tai gaunasi gryna kompromitacija. Tai yra tik įprastas darbo žmonių kvailinimas prisidengiant kairiąja retorika. Jie tėra tik eiliniai socialdemokratai, švelninantys darbo ir kapitalo priešingumą, bet neorganizuojantys ir nebandantys pašalinti pačios blogybės — kapitalizmo. Abi šios partijos savo turiniu yra oportunistinės ir jos nieko bendro neturi su darbo žmonių interesais. Tuo tarpu LSP juos laiko savo draugais ir, panašu, nori lygiuotis į juos, kovojant už tariamai socializmo demokratizavimą.
Vėliau prasidėjo partijos narių diskusijos. Kai prasidėjo diskusijos dėl SLF programos, vienas darbininkas buvo nepatenkintas jos nuostata atstovauti vidutiniąją buržuaziją ir siūlė išbraukti tai, nes turi būti ginami darbininkai. Pasirodo, kad programoje leidžiamas netgi vidutinės buržuazijos egzistavimas! Tai bent marksistai, manantys, kad palikdami vidutinę buržuaziją sukurs socializmą. Visiškai nesuprasdami, kad pats kapitalo egzistavimas (gal tik išskyrus smulkųjį, ir tai – jei tik jis nepradeda peraugti į vidutinį) ir sukuria klasių priešingumą ir jų kovą. To pasėkoje ne siekiama sukurti socializmą, o jo atsisakoma, jis išduodamas. Šitaip mano šios programos kūrėjas SLF ideologas Bugakovas. Po jo iškart pasireiškė kažkoks ūkininkas, paklausęs, jei jis parduos bulvių maišą tai partija turi jo neremti? Yra dar ir tokių neskiriančių smulkiosios buržuazijos nuo vidutinės. Šiuo atveju smulkusis buržua turi būti remiamas, nes taipogi yra darbo žmogus. Niekas nesiginčija, kad dabar sąjunga su smulkiąja buržuazija neišvengiama. Ir prieš ją nebuvo pasisakyta. Tačiau tokiam ūkininko požiūriui buvo pritarta ir prieštarauta darbininkui, niekam net neišnarpliojus šio sąvokų sukeitimo ir visiško nesusipratimo (jei tai iš tiesų buvo nesusipratimas). Kokia marksistinė partija gali nusileisti iki tokio tamsiausio smulkiaburžuaziškumo idėjine prasme? Partija turi būti kovojanti už darbo žmonių interesus organizacija, o ne buržuazijos. Galiausiai gavosi, kad darbininkas buvo išstumas. „Marksistai“! Po to pasakė kalbą Bugakovas dėl programos turinio. Jis užtikrino, kad programa yra marksistinė, kad jai sukurti atiduota daug jėgų ir kad jie yra už demokratinį socializmą. Jau vien pasakymas, kad jie yra už demokratinį socializmą, reiškia, kad atsisakoma proletariato diktatūros kaip pereinamojo laikotarpio į socializmą. Reiškia, kad partija ketina kurti socializmą smulkiomis reformomis t. y. demokratiniu būdu buržuazinės valstybės rėmuose. Partija galėtų drąsiai save deklaruoti kaip reformistinę, bet tikrai ne kaip marksistinę. Bet to tikrai nepakanka įgyvendinti darbo žmonių valdžios idėją. Dar yra bandoma vilioti darbo žmones saldžiomis frazėmis apie socializmo kūrimą. Tačiau tai paprasčiausias oportunizmas.
Atėjo laikas svarstyti „marksistinės“ partijos pavadinimą. Frontininkas Zalieckas turbūt aršiausiai gynė Socialistinį liaudies frontą prieš Socialistų frontą. Buvo motyvuota tuo, kad šį partija yra už liaudį plačiąja prasme, kad ir turtingesni, bet vis tiek jie yra valstybės piliečiai ir yra už socialinį teisingumą. O kas tie turtingesni? Ar čia neturima omeny buržuazijos klasė, ar tai ne tie patys oligarchai, prieš kuriuos taip griaudi Fronto garsiakalbiai mitinguose? Socialinis teisingumas klasinėje visuomenėje yra praktiškai neįmanomas, nes buržuazijos ir darbininkų klasės interesai yra visiškai priešingi. Tai panašu į buržuazinių ekonomistų požiūrį, kad buržuazijos ir darbininkų klasės interesai yra vienodi. Po balsavimo buvo priimtas pavadinimas — Socialistinis liaudies frontas. Taipogi keistai atrodė Paleckio elgesys, pasiūlius Bugakovą būti jo pavaduotoju ideologijai. Bugakovas buvo išgirtas, kaip daugelio (netgi užsienyje!) gerbiamas dėl savo gilaus nusimanymo ideologijoje. Ar tai tas pats „gilus nusimanymas“ ideologijoje, kurį jis pademonstravo klijuodamas banaliai socialdemokratijai marksizmo etiketę?
Žinoma, čia neišdėstyta viskas, kas buvo suvažiavime, bet to pakanka norint pažinti, kas tai per partija. Vis kalbama apie socializmą, bet apie konkrečias radikalias priemones jam pasiekti nė neužsiminta. Ispūdis susidarė, tartum jį reikia tik atverti ir jis pats pradės veikti, pats išspręs visas visuomenines problemas ir pašalins socialinę nelygybę. Partija yra reformistinė, besitikinti sukurti socializmą išskirtinai buržuazinės demokratijos rėmuose. Tai yra oportunizmas, prieš kurį reikia kovoti ir neleisti plisti tarp darbininkų.
Aš tikiu, kad tarp šių narių yra tikrai dorų ir sąmoningų komunistų, kurie pasisako prieš visą tai, bet tikisi visus šiuos trūkumus įveikti. Bet patys pagalvokite, koks gi yra jėgų balansas partijoje? Buržuaziškai nusiteikusi visiška dauguma prieš absoliučią mažumą, kuri kažko tikisi. Jums spręsti, laikas viską parodys.
2009-12-30
Taip pat skaitykite:
“Kas yra Socialistinis liaudies frontas?” (2009 m. gruodžio 23 d.)
“Kokia galėjo būti SLF programa” (2009 m. gruodžio 23 d.)
“A. Paleckis ragina organizuoti “oranžinę revoliuciją”" (2009 m. gruodžio 9 d.)
“Darbo žmonių “gynėjai”: tu keturių klasių vaikas, su šluota dirbi ir neaiškink ko neišmanai!” (2009 m. lapkričio 14 d.)
“Algirdas Paleckis: “Labai tikėtina, kad kapitalizmo krizei “išspręsti” bus griebtasi karo” (2009 m. spalio 31 d.)
“Darbo žmogaus pamąstymai apie A. Paleckį” (2009 m. spalio 8 d.)
“Valdžia jau sprendžia, kam galima kalbėti mitinguose” (2009 m. spalio 1 d.)
“Dėl LSP ir “Fronto” susijungimo” (2009 m. liepos 14 d.)
“Žvilgsnis iš šalies. Apie išplėstinį LSP tarybos posėdį” (2009 m. liepos 4 d.)