Dėl klausimo apie asmenybės vaidmenį istorijoje (III, IV skyriai)
GEORGIJUS PLECHANOVAS
III
Dar kartą: tam tikro reiškinio besąlyginės būtinybės įsisąmoninimas gali tik sustiprinti energiją žmogaus, kuris jam prijaučia ir laiko save viena iš tą reiškinį sukeliančių jėgų. Jeigu toks žmogus įsisąmoninęs reiškinio būtinybę, sudėtų rankas, jis tuo parodytų blogai mokąs aritmetiką. Iš tikrųjų, tarkime, kad reiškinys A turi būtinai įvykti, jei turėsime tam tikrą sąlygų sumą S. Jūs man įrodėte, kad ta suma iš dalies jau yra, o iš dalies bus tam tikru laiku T. Įsitikinęs tuo, aš, - žmogus, prijaučiąs reiškiniui A, - sušunku: „Kaip tat gera!” ir nuvirstu miegoti iki pat džiaugsmingos jūsų išpranašauto įvykio dienos. Kas gi bus iš to? Štai kas. Pagal jūsų apskaičiavimą, į sumą S, būtiną tam, kad įvyktų reiškinys A, buvo įskaityta taip pat ir mano veikla, sakykime, lygi a. Kadangi aš įmigau, tai momentu T palankių kalbamam reiškiniui įvykti sąlygų suma bus jau ne S, bet S – a, o tai keičia dalyko padėtį. Galbūt, mano vietą užims kitas žmogus, kuris taip pat buvo linkęs į neveiklumą, bet kurį išganingai paveikė mano apatijos, pasirodžiusios jam labai papiktinamai, pavyzdys. Tokiu atveju jėga a bus atsverta jėgos b, ir jeigu a lygu b (a=b), tai suma sąlygų, padedančių įvykti reiškiniui A, liks lygi S, ir reiškinys A vis dėlto įvyks tuo pačiu momentu T.
Bet jei mano jėgos negalima pripažinti lygios nuliui, jei aš esu sumanus ir gabus darbuotojas ir jei manęs nieks nepavadavo, tai mes jau neturėsime pilnos sumos S, ir reiškinys A įvyks vėliau, negu mes spėjame, ar ne taip pilnutinai, kaip mes laukėme, ar net visai neįvyks. Tai aišku kaip diena, ir jeigu aš nesuprantu šito, jeigu aš manau, kad S paliks S ir po mano išdavimo, tai vien dėl to, kad nemoku skaičiuoti. Bet ar tik aš vienas nemoku skaičiuoti? Jūs, pranašavęs man, kad sumą S tikrai turėsime momentu T, nenumatėte, kad aš nueisiu miegoti tuoj po mūsų pokalbio; jūs buvote įsitikinęs, kad aš iki galo liksiu geras darbuotojas; jūs mažiau patikimą jėgą palaikėte labiau patikima. Taigi ir jūs blogai apskaičiavote. Bet tarkime, kad jūs niekur neapsirikote, kad viską turėjote galvoje, tuomet jūsų skaičiavimas atrodytų šitaip: jūs sakote, kad momentu T sumą S turėsime. Į šią sąlygų sumą mano išdavimas įeis kaip neigiamas dydis; kaip teigiamas dydis į ją įeis ir ta drąsinanti įtaka, kurią daro stiprios dvasios žmonėms įsitikinimas, kad jų siekimai ir idealai yra objektyvios būtinybės subjektyvus pasireiškimas. Tokiu atveju jūsų numatytu laiku sumą S iš tikrųjų turėsime, ir reiškinys A įvyks. Atrodo, kad tas yra aišku. Bet jei aišku, tai dėl ko gi, iš tikrųjų, mane sutrikdė mintis apie reiškinio A neišvengiamybę? Dėl ko man pasirodė, kad ji pasmerkia mane nieko neveikt? Dėl ko, samprotaudamas apie ją, aš pamiršau paprasčiausias aritmetikos taisykles? Turbūt dėl to, kad mano išauklėjimo aplinkybių dėka jau turėjau labai stiprų palinkimą į neveiklumą ir mudviejų pasikalbėjimas buvo lašelis, kuris perpildė to pagirtinojo palinkimo taurę. Štai ir viskas. Tik šia prasme, - mano moralinio ištižimo ir netinkamumo aptikimo priežasties prasme, - čia figūravo būtinybės įsisąmoninimas. Šio ištižimo priežastimi jo laikyti jokiu būdu negalima: priežastis ne jame, o mano auklėjimo sąlygose. Vadinasi… vadinasi, - aritmetika yra nepaprastai gerbtinas ir naudingas mokslas, kurio taisyklių neturi pamiršti net ponai filosofai, - ir dargi ypač ponai filosofai.
O kaip kalbamojo reiškinio būtinybės įsisąmoninimas paveiks stiprų žmogų, kuris jam nepritaria ir priešinasi jo įvykimui? Čia reikalas kiek pasikeičia. Labai galimas daiktas, kad jis, tas įsisąmoninimas, susilpnina jo priešinimosi energiją. Bet kuomet kalbamojo reiškinio priešininkai įsitikina jo neišvengiamybe? Kai jam palankios aplinkybės darosi labai gausingos ir labai galingos. Jo neišvengiamo įvykimo įsisąmoninimas iš jo priešininkų pusės ir jų energijos nusmukimas yra tik jam palankių aplinkybių jėgos pasireiškimas. Tokie pasireiškimai, savo ruožtu, įeina į tų palankiųjų aplinkybių skaičių.
Bet ne visų jo priešininkų pasipriešinimo energija sumažės. Neišvengiamybės įsisąmoninimo pasekmėje kai kurių jų tik išaugs, pavirsdama beviltiškumo energija. Aplamai istorija, ir Rusijos istorija atskirai paėmus, duoda nemaža šios rūšies energijos pamokomų pavyzdžių. Mes tikimės, kad skaitytojas prisimins juos be mūsų pagalbos.
Čia mus nutraukia p. Kariejevas(9), kuris nors, žinoma, ir nėra mūsų pažiūrų į laisvę ir būtinybę ir, be to, nepritaria mūsų pomėgiui dėl stiprių žmonių „kraštutinybių“, bet vis dėlto su malonumu pasitinka mūsų žurnalo puslapiuose tą mintį, kad asmenybė gali būti didi visuomeninė jėga. Gerbiamasis profesorius džiaugsmingai sušunka: „Aš visuomet tai sakiau!“ Ir tai tiesa. P. Kariejevas ir visi subjektyvistai asmenybei visuomet skyrė itin žymų vaidmenį istorijoje. Ir buvo laikas, kada jiems dėl to labai prijausdavo pažangusis jaunimas, veržęsis į kilnų darbą bendram labui ir dėl to, natūralu, linkęs didžiai vertinti asmeninės iniciatyvos reikšmę. Tačiau iš esmės subjektyvistai nemokėjo ne tik išspręsti, bet netgi teisingai iškelti asmenybės vaidmens istorijoje klausimo. „Kritiškai protaujančių asmenybių“ veiklą jie statydavo priešpriešiais visuomeninio istorijos judėjimo dėsnių įtakai ir tokiu būdu sukurdavo lyg naują veiksnių teorijos atmainą: vienas minėtojo judėjimo veiksnys buvo kritiškai protaujančios asmenybės, o antras jo veiksnys buvo jo paties dėsniai. Iš to pasidarydavo be galo didelis nesiderinimas, kuriuo buvo galima tenkintis tik iki tol, kol veikliųjų „asmenybių“ dėmesys buvo sukoncentruotas į praktines dienos aktualijas ir kol jos dėl tos priežasties neturėjo laiko domėtis filosofiniais klausimais. Bet kai užėjęs aštuoniasdešimtaisiais metais aprimimas priverstinai suteikė atliekamo laiko filosofiniam mąstymui tiems, kurie sugebėjo protauti, subjektyvistų mokslas pradėjo braškėti visomis siūlėmis ir net visai irti, kaip kad garsioji Akakijaus Akakijevičiaus milinė. Jokie lopai nieko nepadėjo, ir protaujantieji žmonės vienas po kito pradėjo išsižadėti subjektyvizmo, kaip aiškiai ir visiškai nepagrįsto mokslo. Bet, kaip kad visuomet esti tokiais atvejais, reakcija prieš jį atvedė kai kuriuos jo priešininkus į priešingą kraštutinybę. Jei kai kurie subjektyvistai, siekdami priskirti „asmenybei“ kaip galima platesnį vaidmenį istorijoje, atsisakydavo pripažinti istorinį žmonijos judėjimą dėsningu procesu, tai kai kurie jų naujausieji priešininkai, siekdami kaip galima geriau pabrėžti dėsningą šio judėjimo pobūdį, matyti, buvo pasiryžę užmiršti, kad istorija yra žmonių daroma ir kad dėl to asmenybių veikla negali neturėti joje reikšmės. Jie pripažino asmenybę quantite negligeable (Nereikšmingas, antraeilis dalykas. Red.). Teoriškai tokia kraštutinybė tiek pat neleistina, kaip ir ta, kurią priėjo ypatingai karšti subjektyvistai. Aukoti tezę antitezei tiek pat nepagrįsta, kaip ir užmiršti antitezę dėl tezės. Teisingas požiūris bus surastas tik tuomet, kai mes sugebėsime sintezėje sujungti esančius jose tiesos momentus. (Sintezės siekimu mus pralenkė tas pats p. Kariejevas. Bet, deja, jis nenužengė toliau suvokimo tos tiesos, kad žmogus susideda iš sielos ir kūno.)
IV
Mus jau seniai domina šis uždavinys, ir jau seniai mums rūpėjo pakviesti skaitytoją imtis jo kartu su mumis. Tačiau mus sulaikydavo kai kurie nuogąstavimai: manėme, kad, galbūt, mūsų skaitytojai jau išsprendė jį sau ir mūsų pasiūlymas bus pavėluotas. Dabar mes jau neturime tokių nuogąstavimų. Mus išgelbėjo nuo jų vokiečių istorikai. Mes tai sakome rimtai. Reikalas tas, kad paskutiniuoju metu tarp vokiečių istorikų vyko gan karštas ginčas apie didžiuosius žmones istorijoje. Vieni buvo linkę politinėje tokių žmonių veikloje matyti svarbiausią ir vos ne vienintelę istorinio vystimosi spyruoklę, o kiti teigė, kad tokia pažiūra yra vienašališka ir kad istorijos mokslas turi aprėpti ne tik didžiųjų žmonių veiklą ir ne tik politinę istoriją, bet bendrai visą istorinio gyvenimo visumą (dar Genze des geschichtlichen Lebens). Vienu šios pastarosios krypties atstovų pasirodė Karlas Lamprechtas(10), autorius „Vokiečių tautos istorijos“, kurią į rusų kalbą išvertė p. P. Nikolajevas. Priešininkai kaltino Lamprechtą „kolektyvizmu“ ir materializmu, jį – horribile dictu (Baisu pasakyti! Red.) – net prilygino „socialdemokratiniams ateistams“, kaip kad jis išsitarė baigdamas ginčą. Susipažinę su jo pažiūromis, mes pamatėme, kad kaltinimai, iškelti vargšui mokslininkui, buvo visiškai nepagrįsti. Ir tuo pačiu laiku mes įsitikinome, kad dabartiniai vokiečių istorikai nepajėgia išspręsti asmenybės vaidmens istorijoje klausimo. Tuomet mes tarėme turį teisę manyti, kad šis klausimas iki šiol tebėra neišspręstas ir kai kuriems Rusijos skaitytojams ir kad apie jį dar ir dabar galima pasakyti šį tą, kas teoriškai ir praktiškai nėra visiškai neįdomu.
Lamprechtas surinko ištisą kolekciją (eine artige Sammlung, kaip kad jis išsitarė) įžymių valstybės vyrų pažiūrų į jų pačių veiklos santykį su ta istorine aplinka, kurioje ji vyko; bet savo polemikoje jis apsiribojo pasirėmęs tik kai kuriomis Bismarko kalbomis ir nuomonėmis. Jis cituoja šiuos geležinio kanclerio žodžius, pasakytus šiaurinės Vokietijos reichstage 1869 metais balandžio 16 d.: „Mes negalime, ponai, nei ignoruoti praeities istorijos, nei kurti ateitį. Man norėtųsi apsaugoti jus nuo tos klaidos, dėl kurios žmonės pavaro priekin savo laikrodžius, vaizduodamiesi, kad tuo jie pagreitins laiko bėgimą. Paprastai mano įtaka tiems įvykiams, kuriais aš rėmiausi, smarkiai perdedama, tačiau vis dėlto niekam neateis į galvą reikalauti iš manęs, kad aš daryčiau istoriją. Tai būtų negalima man net susijungus su jumis, nors, susijungę krūvon, mes galėtume priešintis ištisam pasauliui. Bet mes negalime daryti istorijos; mes turime laukti, kol ji pasidarys. Mes nepagreitinsime vaisių nokimo, statydami po jais lempą; o jei skinsime juos nenunokusius, tai tik sukliudysime jiems augti ir sugadinsime juos“. Remdamasis Žoli liudijimu, Lamprechtas taip pat patiekia nuomones, ne kartą Bismarko pareikštas Prancūzijos-Prūsijos karo metu. Jų bendra prasmė vėl yra ta, kad „mes negalime daryti didžiųjų istorinių įvykių, bet turime prisiderinti prie natūralinės dalykų eigos ir apsiriboti, užtikrinant sau tai, kas jau pribrendo“. Lamprechtas čia įžiūri gilią ir pilnutinę tiesą. Jo nuomone, šių dienų istorikas negali galvoti kitaip, jei tik sugeba pažvelgti į įvykių gelmes ir neriboti savo stebėjimų lauko per daug trumpu laikotarpiu. Ar galėtų Bismarkas grąžinti Vokietiją ir natūralinį ūkį? Tai jam būtų buvę negalima net tuo metu, kada jis buvo savo galybės viršūnėje. Bendrosios istorinės sąlygos yra gilesnės už pačias stipriausias asmenybes. Bendras jo epochos charakteris didžiam žmogui yra „empiriškai duotoji būtinybė“.
Taip samprotauja Lamprechtas, vadindamas savo pažiūrą universalia. Nesunku pastebėti silpnąją „universaliosios“ pažiūros pusę. Jo pateiktosios Bismarko nuomonės yra labai įdomios kaip psichologinis dokumentas. Buvusiojo Vokietijos kanclerio veiklai galima nepritarti, bet negalima pasakyti, kad ji buvo menka, kad Bismarkas pasižymėjo „kvietizmu“. Juk tat apie jį sakė Lassalis: „reakcijos tarnai nėra gražbyliai, bet duok dieve, kad pažanga turėtų kuo daugiau tokių tarnų“. Ir štai šis žmogus, kartais reiškęs tikrai geležinę energiją, laikė save visiškai bejėgiu prieš natūralinę dalykų eigą, matyti, žiūrėdamas į save, kaip į paprastą istorinio vystymosi įrankį: tai dar kartą parodo, kad reiškinius galima matyti būtinybės šviesoje ir tuo pačiu laiku būti labai energingu veikėju. Bet Bismarko nuomonės tik šiuo atžvilgiu ir įdomios; laikyti jas atsakymu į asmenybės vaidmens istorijoje klausimą nėra galima. Pasak Bismarko, įvykiai darosi patys savaime, o mes tegalime tik užtikrinti sau tai, kas jų paruošiama. Bet kiekvienas „užtikrinimo“ veiksmas taip pat yra istorinis įvykis: kuo gi tokie įvykiai skiriasi nuo tų, kurie darosi patys savaime? Iš tikrųjų beveik kiekvienas istorinis įvykis yra tuo pačiu laiku ir „užtikrinimas“ kam nors jau nunokusių pirmesnio vystymosi vaisių ir vienas iš grandžių toje įvykių grandinėje, kuri paruošia ateities vaisius. Kaipgi galima „užtikrinimo“ veiksmus statyti priešais natūralinę dalykų eigą? Bismarkas, kaip matyti, norėjo pasakyti, kad veikiančios istorijoje asmenybės bei asmenybių grupės niekuomet nebuvo ir niekuomet nebus visagalės. Tai, žinoma, yra visiškai neabejotina. Bet mums vis dėlto norėtųsi žinoti, nuo ko priklauso jų, žinoma, toli gražu ne visagalė jėga; kokiose aplinkybėse ji auga ir kokiose – mažėja. Į šiuos klausimus neatsako nei Bismarkas, nei jo žodžius cituojąs mokytasis „universalios“ pažiūros į istoriją gynėjas.
Tiesa, Lamprechto raštuose pasitaiko ir aiškesnių citatų (Neliesdami kitų filosofinių-istorinių Lamprechto straipsnių, mes čia turėjome ir turėsime galvoje jo straipsnį „Der Ausgang des Geschichtswissenschaftlichen Kampfes“, „Die Zukunft“, 1897, Nr.44). Jis pateikia, pavyzdžiui, šiuos Mono, vieno įžymiausių nūdienio Prancūzijos istorijos mokslo atstovų, žodžius: „Istorikai per daug įprato kreipti ypatingą dėmesį į žėrinčius, garsius ir efemerinius žmonių veiklos pasireiškimus, į didžiuosius įvykius ir didžiuosius žmones, užuot vaizdavę didžius ir lėtus judėjimus ekonominių sąlygų ir socialinių institucijų, kurios sudaro tikrai įdomią ir nepraeinančią žmonijos vystimosi dalį, - tą dalį, kuri tam tikru tikrumu gali būti paversta dėsniais ir kuri iki tam tikro laipsnio gali būti tiksliai išanalizuota. Iš tikrųjų, žymūs įvykiai ir asmenybės yra svarbūs kaip tik kaip įvairių nurodyto vystymosi momentų ženklai ir simboliai. O dauguma įvykių, vadinamų istoriniais, taip santykiauja su tikrąja istorija, kaip su giliu ir nuolatiniu potvynių ir atoslūgių judėjimu santykiauja bangos, kurios atsiranda jūros paviršiuje, minutę žėri skaidria šviesos ugnimi, o paskui nieko nepalikdamos sudūžta į smėlėtą pakrantę“. Lamprechtas pareiškia, kad jis yra pasiryžęs padėti savo parašą po kiekvienu iš tų Mono žodžių. Yra žinoma, kad vokiečių mokslininkai nemėgsta sutikti su prancūzų, o prancūzų – su vokiečių. Dėl to belgų istorikas Pirenas su ypatingu malonumu pabrėžė „Revue historique“ žurnale šį Mono ir Lamprechto istorinių pažiūrų sutapimą. „Šis sutarimas yra itin reikšmingas“, - pastebėjo jis. – „Jis, matyti, įrodo, kad ateitis priklauso naujoms istorinėms pažiūroms“.
___________________
(9) Kariejevas Nikolajus Ivanovičius (1850-1931) – rusų publicistas, istorikas-idealistas, sociologijoje – „subjektyviosios mokyklos“ šalininkas. 90-siais metais kovojo su marksistais. Vėliau kadetų partijos Centro Komiteto narys.
(10) Lamprechtas Karlas (1856-1915) – vokiečių buržuazinis istorikas, daugelio tomų Vokietijos istorijos autorius. Istorinės Lamprechto pažiūros nepasižymi nuoseklumu: greta pasitaikančių materialistinių momentų jo kūryboje gausu subjektyvizmo.
G. V. Plechanovas „Dėl klausimo apie asmenybės vaidmenį istorijoje“, Valstybinė politinės literatūros leidykla, 1946, p.15-25
2010-07-25