Dėl LSP ir “Fronto” susijungimo
ŽILVINAS BUTKUS
Neseniai V. Gricius rašė Lefte apie Jovanoje vykusį LSP Tarybos posėdį, kuriame nutarta kurti bendrą programą su „Frontu“ ir jos pagrindu vienytis. Apžvelgęs bendrais bruožais, kas ten buvo šnekėta, V. Gricius pareiškia, kad „išsamiau pamąstyti apie galimai susikursiantį naują politinį darinį, jo tikslus bei uždavinius per anksti“. Iš tikrųjų kai kurias išvadas galima padaryti jau dabar.
Posėdžio metu tiek frontininkų, tiek ir socialistų buvo nekartą aptarinėtas būsimos partijos veiklos klausimas. Nekartą buvo užsiminta apie dalyvavimą rinkimuose į Europos parlamentą, nekartą kalbėta apie rinkimus į savivaldybes, taipogi užsiminta apie prezidento rinkimus. Kalbėta apie „elektorato“ agitavimą, ėjimą per gyvenamuosius rajonus ir žmonių raginimą balsuoti už Socialistinį liaudies frontą (SLF). Tačiau per visą posėdį nei karto nebuvo užsiminta apie tiesioginį darbą gamyklose, fabrikuose, turgavietėse, kur ir yra toji liaudis, formaliai įtraukta į partijos pavadinimą. Jeigu ši būsimoji partija iš tikrųjų nori būti socialistine, jeigu nori būti iš tikrųjų liaudies partija, ji visų pirma turi įgyti šaknis liaudyje, nes dabar tai tėra inteligentų susibūrimas. Ir galbūt nemaža dalis šių inteligentų iš tikrųjų nuoširdžiai tiki socialistinėmis vertybėmis, tačiau pats faktas, kad kalbėdami apie realią veiklą jie mąsto tokiomis kategorijomis kaip „elektoratas“ (kurios apskritai yra būdingos daugiau buržuazinėms partijoms, matančioms tik savo parlamentinį pasaulėlį), o ne kaip darbininkai, amatininkai, smulkieji gamintojai ir pan., rodo kad šios būsimos partijos viršūnės pačios dar tėra kelio pradžioje ir visiškai nėra susipažinusios su klasių kova. Galbūt tai natūralu, ypač po pramonės griūvimo ir dviejų dešimtmečių socialinės apatijos, galiausiai ir po ramaus tarybinio laikotarpio, kuriame apie jokią klasių kovą ir kalbos negalėjo būti. Tačiau tai reiškia, kad SLF, pasiskelbęs socialistiniu ir liaudiniu, iš tikrųjų dar tik turės tapti tokiu. Turės atidėti į šalį tai, kaip jie suprato politiką per pastaruosius dvidešimt metų, ir grįžti prie ištakų, prie marksizmo klasikų darbų, prie socialistinių, socialdemokratinių ir komunistinių partijų patyrimo jų geriausiais metais. O tai reiškia, kad ši partija turės vystyti neparlamentinę veiklą, t.y. tiesioginę veiklą darbo kolektyvuose. Ji turi atidžiai sekti, kas vyksta ekonominėje-socialinėje sferoje, kištis į darbo konfliktus ir suteikti darbo kolektyvams reikiamą paramą. Jeigu partija yra daugmaž žinoma ir turi nors kiek finansinių resursų, ji gali padėti. Vien savo vardu ji gali bandyti iškelti konfliktą į viešumą, pritraukti kaip galima didesnį dėmesį, o visuotinis dėmesys jau yra vienas iš spaudimo instrumentų, kurie galėtų būti panaudoti prieš kapitalistą. Taipogi ji gali konsultuoti tuos pačius darbininkus, pažindinti juos su kitų šalių pastarųjų metų darbininkų kovos patyrimu, pažindinti juos su streikų istorija, suteikti organizacines žinias, apskritai agituoti imtis ryžtingų veiksmų esant darbo konfliktui, akivaizdžiai parodant, kad darbininkai tik tada pasiekia savo, kai nežiūri nei kapitalisto interesų, nei to, kad patys gali būti atleisti. Ir ypač svarbu, kad tame dalyvautų ne žemutinės grandys, o žinomos partijos figūros. Juk ir Leninas 1917 metais pats kalbėjo daugiatūkstantinei Putilovo gamyklai, o ne siuntė ten partijos žemesnius aktyvistus. Tuo labiau nevežė į Laikinąją vyriausybę karučio su svogūnais. Viena vertus, tik tokiu būdu, t.y. dirbant tiesiogiai su darbo kolektyvais, partija gali įgyti šaknis liaudyje, įkurti savo kuopeles darbo kolektyvuose. Tik taip ji gali įsitraukti į klasių kovą, o ne likti nuošaly, atitrūkusi nuo realių darbo žmonių, kurių interesus ji skelbiasi ginanti. Kita vertus, jau vienas ar du tokie atvejai, kuomet darbo kolektyvai kažką pasieks su SLF pagalba, neišvengiamai patrauks daugelio dėmesį ir patrauks ne kvailomis reklamomis, kurios ir taip jokio efekto neduoda, o realiais veiksmais. Kitaip tariant, darbo žmonės ne pagal pažadus, o pagal realius veiksmus pamatys, kad galbūt tai iš tikrųjų yra jų partija, jų, o ne buržujų. Ir jau nuo šio išeities taško galima pradėti kalbėti apie rinkimus ir rinkiminę agitaciją, kuri jau bus pagrįsta realiai atliktais darbais, pagrįsta tuo, kad ši partija buvo su liaudimi, kai pastarajai buvo sunku, kad ji pati yra liaudies dalis. Be tokių veiksmų, be tokių orientyrų partija niekada netaps liaudies, priešingai, ji rizikuoja anksčiau ar vėliau sudešinėti, prisisunkti karjeristais, tapti eiliniu parlamentiniu plepalynu. Tarp kitko, tai yra tas pats, ką kalbėjo drg. Alisandrakis apie Graikijos Kompartijos veiklą derinant parlamentinę ir neparlamentinę veiklą. Ir būtent ši klasikinė praktika (kurią, tarp kitko, aiškiai suformulavo dar Leninas savo darbe apie vaikišką „kairumo“ ligą komunizme) atvedė prie to, kad Graikijos Kompartija šiuo metu yra viena stipriausių Kompartijų Europoje. Iš to reiktų pasimokyti.
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad LSP posėdžio metu kelios personos pasisakė prieš komunizmą (nors neaišku, ryšium su kuo tai buvo padaryta). Vienam kažkodėl tiesiog užėjo leptelėt, kad reiktų eiti „toliau nuo komunizmo“, kitas gi pareiškė, kad „mes visi puikiai žinome, kad komunizmas yra utopija, ir mes esame socialistai“. Jeigu jau LSP Taryboje atsiranda tokių smulkiaburžuaziškai nusiteikusių personų, tai ką jau kalbėti apie „Fronto“ sudėtį? Todėl jau dabar galima drąsiai konstatuoti, kad arba SLF nuo pat pradžių nueis oportunizmo keliu, arba anksčiau ar vėliau jis išgyvens naujų skylimų bei persitvarkymų, kadangi paveldės iš dabartinio „Fronto“ smulkiaburžuazinę pelkę, kuri atėjo į „Frontą“, kai šis kūrėsi ant abstrakčios „antiologarchinės bangos“.
Kita vertus, įdomu tai, kad būsimojo darinio lyderiai atvirai ir drąsiai pradėjo deklaruoti marksizmą, apie ką prieš keletą metų dar net nebūtų buvę galima pagalvoti. Todėl tam tikri poslinkiai Lietuvos kairėje iš tikrųjų vyksta, ir galima pasidžiaugti šiuo progresu. Daugiau galima bus kalbėti kai atsiras SLF programa.
2009-07-14