Didžioji Spalio socialistinė revoliucija. Mitai ir faktai
E. KUKLINA, A. VORONKOVAS
Kaip ir priklauso artėjant lapkričio 7-ajai, Didžiosios spalio revoliucijos metinėms, istorijos falsifikatoriai vienas kitam per galvą lipa siekdami įsiteikti savo piniguotiems šeimininkams. „Kuris didesnį absurdą sušnekės“ – taip galima būtų pavadinti šias jų kasmetines žaidynes. Juk net užuomina, kad kažkada dirbančioji liaudis drįso sukilti prieš socialinius parazitus, siurbusius jos kraują, šiandieniniams parazitams griauna komfortą. Todėl mokami dideli honorarai, investuojami pinigai į istorijos klastojimą, kad išguiti iš žmonių atminties didįjį žingsnį į laisvę. Mes jiems šiek tiek pagadinsime nuotaiką. Skaitykite apie tai ir pasakokite savo vaikams. Galbūt tai jiems netolimoje ateityje padės išsigelbėti iš to išnaudojimo, į kurį jie neišvengiamai paklius progresuojant buržua įsitikinimui apie jo nebaudžiamumą.
Redakcija
Apie “Steigiamojo susirinkimo išvaikymą”
Mitas apie tai, kad 1918 metų sausį bolševikai išvaikė Steigiamąjį susirinkimą, ir yra demokratijos Rusijoje nužudymas.
Pradžiai susitarkime dėl sampratų. Steigiamasis susirinkimas, tai laikinai veikianti atstovaujamoji parlamentinė įstaiga, deputatų susirinkimas, įpareigotas apiforminti naują valstybinę santvarką, sukurti pagrindinius įstatymus, šalies konstituciją. Teorinius Steigiamojo susirinkimo idėjos pagrindus padėjo XVIII a. prancūzų švietėjai.
Rusijoje supratimą „Steigiamasis susirinkimas“ įvedė narodnikai. 1903 m. Steigiamojo susirinkimo idėja atsiranda RSDDP programoje-minimum. 1904 m. – eserų programoje. Per 1905 m. revoliuciją dalis liberalų ėmė kalbėti apie Steigiamąjį susirinkimą, tačiau su monarcho pritarimu. 1905 m. bolševikų požiūris į Steigiamąjį susirinkimą pakito: Tarybos, susikūrusios per revoliuciją, turėjo sudaryti Laikinąją revoliucinę vyriausybę, o ši turėjo sušaukti Steigiamąjį susirinkimą, kad tas juridiškai apiformintų liaudies iškovojimus.
Todėl 1917 m. kovą, atsižvelgdami į savo programą, bolševikai, pirmi iš politinių partijų, paskelbė būtinybę sušaukti Steigiamąjį susirinkimą. Negalima nepaminėti bolševikų partijos principingumo ir nuoseklumo – juk kovą-balandį jie turėjo mažumą Tarybose. Laikinoji vyriausybė paskelbė Steigiamojo susirinkimo sušaukimą „savo svarbiausia pareiga“.
Tačiau su rinkimais neskubėjo, kadangi, pasak kadeto Nabokovo, Steigiamasis susirinkimas kėlė „pačią didžiausią grėsmę“. „…Jo (t.y. Steigiamojo susirinkimo) sušaukimas būtų buvęs, be jokios abejonės, anarchijos pradžia“.
1917 m. kovo pabaigoje Petrogrado Tarybos Vykdomasis Komitetas sudarė komisiją Steigiamojo susirinkimo organizavimui. Gegužį ypatingajame pasitarime pradėtas ruošti rinkimų projektas (komisijoje dalyvavo visų didžiausių politinių partijų atstovai). Tik 1917 m. liepą, kai pribrendo rimta vyriausybės krizė, kai akyse ėmė kristi menševikų ir eserų autoritetas, ką patvirtino pusės milijono žmonių (tai prie tuometinio miesto gyventojų skaičiaus, kuris sudarė pusantro milijono!) demonstracija Petrograde birželio 18 d. ir analogiškos demonstracijos Maskvoje, Tverėje, Charkove, Nižnij Novgorode ir kituose pramoniniuose Rusijos centruose, kuriose buvo skanduojama „Visa valdžia Taryboms“! ir kiti bolševikų lozungai, Laikinoji vyriausybė paskyrė rinkimų datą – 1917 m. rugsėjo 17 d. Rugpjūtį pradėjo veikti Visos Rusijos komisija rinkimų reikalams, kuriai vadovavo kadetas Avilovas.
Sušaukti Steigiamąjį susirinkimą buvo nuspręsta rugsėjo 30 d. Po to Laikinoji vyriausybė paskelbė naujus rinkimų ir sušaukimo terminus – 1917 m. lapkričio 12 d. ir lapkričio 28 d. atitinkamai. „Nesibaigiantis Steigiamojo susirinkimo sušaukimo atidėliojimas padarė neigiamą poveikį šiai įstaigai. Steigiamasis susirinkimas, paskelbtas pirmomis (vasario) revoliucijos dienomis, atsirado praėjus tik aštuoniems-devyniems žiaurios klasių ir partijų kovos mėnesiams. Jis pasirodė per vėlai, kad galėtų atlikti kokį nors vaidmenį“ – Trockis. Tačiau, kaip pamenate, kadetai visai nesiejo kokių nors vilčių su Steigiamuoju susirinkimu. Tuo atveju, „jei Steigiamajame susirinkime pasijaustų kokios nors utopinės tendencijos, jį galima bus išvaikyti ginklu“ – kadetas Lijanozovas. Miliukovas rašė, kad „Rusiją galima išgelbėti tik grįžtant prie monarchijos“. Atsisakę nuo demokratijos perspektyvos net gi kastruotoje jos formoje, kadetai ėmė ruošti jos sunaikinimą karinės diktatūros, kaizerinių durtuvų ir pan. pagalba.
Aktyviai palaikė kadetus mirtinai išsigandusi liberalioji inteligentija. Gorkis tomis dienomis rašė: „Buvo labai patogu tikėti išskirtinėmis mūsų karatajevų dvasinėmis savybėmis… Dabar, kai mūsų liaudis laisvai atskleidė pasauliui visas grožybes savo psichikos, kurią išugdė laukinės tamsos amžiai, pasibjaurėtina vergovė, žvėriškas žiaurumas, mes pradedam rėkti: „Netikime liaudimi!“
1917 m. rugpjūtį 1-asis gydytojų (kokia karti ironija) suvažiavimas priėmė rezoliuciją, kurioje buvo siūloma atsisakyti Steigiamojo susirinkimo ir įvesti karinę padėtį, „kad valstybė greičiau išsivaduotų iš amorfinės bejėgiškos padėties“. Buržuazinės inteligentijos aplinkoje tapo įprasta Darbininkų deputatų tarybą vadinti „šunų deputatų taryba“. „Kadetų partijos Petrogrado skyriaus sekretorius sakė man, kad ekonominė suirutė yra dalis kampanijos, skirtos diskredituoti revoliuciją… Man žinomos kai kurios anglies šachtos prie Charkovo, kurias padegė arba užtvindė savininkai, Maskvos tekstilės fabrikai, kur inžinieriai, mesdami darbą, gadino mašinas, Geležinkelio tarnautojai, kuriuos darbininkai pagavo tuo momentu, kai jie išvedinėjo lokomotyvus iš rikiuotes“ – Džonas Ridas.
Kairiųjų menševikų laikraštis „Novaja žizn“ rašė 1917 metų rudenį: „Išlindo į dienos šviesą niekam dar nematyta liberalo ypata: beprasmio pykčio iškreiptas veidas ne tik be jokių „kilnumo“ ar „kultūros“ ženklų, bet ir apskritai be jokios minties veide; plačiai atidaryta burna, putojanti nuodingomis seilėmis, apsipylusi turgaus keiksmažodžiais, pačiu kvailiausiu melu ir šmeižtu, reikalaujanti žiauraus susidorojimo su nerimstančiais valstiečiais, darbininkais, kareiviais ir ypač su agitatoriais, kurių kėslams pripaišoma visa anarchija, kurią mes dabar išgyvename“. Štai su tokiomis nuotaikomis, su tokiu požiūriu į Steigiamąjį susirinkimą buržuazijos ir liberalios inteligentijos stovykla sulaukė 1917 metų spalio. Apie monarchiškai ir juodašimtiškai nusiteikusius kariškius kalbėti nėra reikalo.
Apžvelkime darbininkų, valstiečių, kareivių ir socialistinės orientacijos partijų požiūrį į Steigiamąjį susirinkimą ir plačiau – į demokratiją.
1905 m. revoliucijos metu masės sukūrė savo demokratinės valdžios tipą – Darbininkų deputatų tarybas. Darbininkų ir kareivių deputatų taryba buvo organizuota 1917 m. vasario 17 d. Petrograde ir vasario 28 d. Maskvoje. Kovo mėnesį 393 gyvenamuosiuose Rusijos punktuose buvo sukurta 513 Darbininkų ir kareivių deputatų tarybų. Istorikas V. Buldakovas rašo straipsnyje „Kelias į Spalį“: „Nuo jų (Tarybų – aut.) veiksmų priklausė šalies likimas. Jos atsirado stichiškai, pačių masių, o ne partijų, iniciatyva. Ir tuo pat metu Tarybos – liaudies įsitikinimų apie demokratiją įsikūnijimas – užleido valdžią Laikinajai vyriausybei, kuri pradžioje buvo palaikyta liaudies valios reiškėja. Masės visai neatmetė ir būdų užtvirtinti savo iškovojimus per steigiamąjį susirinkimą, kadangi ieškojo įprastų garantijų nuo senosios tvarkos restauravimo. Galimas daiktas, kad jei Pirmasis visos Rusijos Tarybų suvažiavimas būtų paskelbęs save valdžia ir jam vadovaujant būtų įvykęs Steigiamasis susirinkimas, revoliucijai būtų pavykę užčiuopti kažkokį naują santykį tarp tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos. Tačiau to neįvyko dėl menševikų ir eserų priešinimosi. Demokratija reiškia liaudies valdžią – daugiau nieko. Jokių konkrečių valstybinių-teisinių formų ji nesiūlo… Tačiau socialinė revoliucija renkasi „tiesiogines“ demokratijos formas, priešinasi bandymams atseikėti demokratiją „iš viršaus“ – nuosaikiomis dozėmis ir pagal užsienietiškus receptus“.
Buldakovo žodžius galima patvirtinti tuo, kad 1917 m. kovo 2 d. paskelbdamas apie Laikinosios vyriausybės darbo pradžią, Kerenskis (tada teisingumo ministras) pasakė: „…pagal susitarimą su Darbininkų ir kareivių deputatų taryba“. Kovą bolševikai pirmieji iškelia reikalavimą sušaukti Steigiamąjį susirinkimą, ir tai net gi buržuazinė Laikinoji vyriausybė buvo priversta pripažinti „svarbiausia savo pareiga“.
Darbininkų troškimas siekti demokratijos ir savivaldos pasireiškė 1917 metais ne tik Tarybų organizavimu, bet ir fabrikų bei gamyklų komitetų organizavimu. Fabrikų ir gamyklų komitetai – gamybinės demokratijos forma, kuri spartino skirtingų įmonių darbininkų konsolidaciją. Fabrikų ir gamyklų komitetai užsiėmė tiek socialiniais (kova su girtuoklyste, maitinimo ir gyvenamosios vietos klausimų sprendimas ir t.t.), ekonominiais (darbininkų samdymo kontrolė, įmonių aprūpinimo produktais ir degalais kontrolė, administracijos finansinės veiklos kontrolė ir pan.), tiek ir politiniais (dalyvavimas demonstracijose, „darbininkų grupių“ formavimas Tarybose, vietinės savivaldos organuose, kovos su Kornilovu organizacija, ginkluoto sukilimo paruošimas) klausimais.
Fabrikų ir gamyklų komitetų pagalba proletariatas užmegzdavo ryšį su kitais dirbančiųjų būriais visuose lygiuose – nuo gamyklos vidaus (kartu su tarnautojais) iki visos Rusijos (su valstiečiais ir kareiviais). Fabrikų ir gamyklų komitetai tapo ta organizacija, kuri įtraukdavo vis daugiau gyventojų sluoksnių į aktyvų politinį gyvenimą. Tuo pat metu jie neprieštaravo tokioms tradicinėms formoms, kaip kad profsąjungos. Atvirkščiai, labiausiai veiklūs fabrikų ir gamyklų komitetai patys stūmė darbininkus į šakines profsąjungas. Labai imliai tai paaiškino Putilovo gamyklos komitetas: „Mokydamiesi savivaldos atskirose įmonėse, darbininkai ruošiasi tam laikui, kai privati fabrikų ir gamyklų nuosavybė bus sunaikinta ir gamybos priemonės kartu su pastatais, kuriuos pastatė darbininkai, pereis į darbininkų klasės rankas“. Amerikiečių tyrinėtojų nuomone, savo kovos metu Rusijos darbininkai išėjo už įprasto konflikto ribų ir atmetė visą buržuazinės visuomenės vertybių sistemą.
Kareiviai ėmė rodyti pritrenkiantį socialinį aktyvumą. Petrogrado taryboje jų skaičius buvo didesnis nei darbininkų. Rusijos apskričių ir provincijų miestuose jie būdavo Tarybų kūrimo iniciatoriais. 10-ies milijonų karių armijoje beveik nebuvo dalinių be kareivių komitetų. Net gi reakcingiausiai nusiteikusi armijos dalis – kazokai – artėjant 1917 m. rudeniui pradėjo kurti Kazokų deputatų tarybas, o Petrogrado Taryboje (ir kitų didelių miestų Tarybose) ėmė kurtis kazokų sekcijos. Labai svarbus, mūsų manymu, momentas buvo artimas darbininkų ir kareivių bendradarbiavimas. Birželio demonstracijose ir darbininkų, ir kareivių kolonos ėjo su vienais ir tais pačiais lozungais, kareiviai mokė raudongvardiečius-darbininkus karo amato ir aprūpino ginklais, o darbininkai kareiviams tiekė literatūrą (daugiausia bolševikų).
1917 m. birželį įvyko pirma fronto ir užnugario partinių RSDDP(b) organizacijų konferencija, kurioje dalyvavo 17 užnugario ir 48 fronto partinės organizacijos. Kovos su Kornilovu periodu sukurtuose prie Tarybų kariniuose-revoliuciniuose komitetuose dirbo profsąjungų, Raudonosios Gvardijos ir kareivių komitetų atstovai. Baltijos karinio jūrų laivyno Taryba dirbo kartu su Helsinforto Armijos, Laivyno ir Darbininkų deputatų Taryba, Valstiečių deputatų Taryba, laivų komitetais. Tokiu būdu, tai, kad kareiviai ir matrosai kartu su darbininkai įvykdė Spalio revoliuciją, buvo dėsninga.
Didžiausią Rusijos gyventojų dalį 1917 metais sudarė valstiečiai. Kaip gi valstiečių masė elgėsi 1917 metų vasario-spalio laikotarpiu? Iki vasaros valstiečiai sudarė keletą tūkstančių įvairių organizacijų – pirmiausia savaveiklių valstiečių komitetų, kurie rėmėsi tradicinėmis valstiečių sueigomis. Valstietija pasirinko funkcionaliai tokias pat organizacijos formas, kaip ir proletariatas. Iki 1917 m. spalio buvo sukurta 67-ios gubernijų Valstiečių deputatų Tarybos ir 437-ios apskričių. Valstietija laikė Tarybas savo valdžios organais, ką įtikinamai įrodo laiškų būtent į Tarybas srautas. „Jei ministrai nevykdo liaudies valios, tai jie praranda pasitikėjimą“, - iš valstiečių laiško į Petrogrado Tarybą. Buvo bandymai sukurt ir organizacijas, analogiškas fabrikų ir gamyklų komitetams.
Įdomus straipsnis iš „Russkije vedomosti“ (vienas iš labiausiai antibolševikiškų laikraščių), pasirodęs 1917 m. liepos 23 d.: „Bolševikas“ ir „Leninas“ dabar plačiausiai vartojami terminai visoje Rusijoje. Šie žodžiai, dar visai neseniai buvę žinomi tik nedidelei inteligentų krūvelei, dabar klaidžioja ir kaimų trobose, ir kaimų gyvenvietėse“.
Tokiu būdu tarybinė demokratijos forma nebuvo niekieno primesta, o buvo Rusijos darbininkų, valstiečių ir kareivių revoliucingumo rezultatas, pačios Rusijos gyventojų didžiosios daugumos sąmoningas pasirinkimas.
Bolševikų poziciją aiškiai išsakė V. I. Leninas: „…ne parlamentinė respublika, o Tarybų respublika nuo apačios iki viršaus“.
Menševikai ir eserai iš anksto stengėsi perduoti valdžią buržuazijai, nežiūrint ne į nieką: į karo tęsimą, suirutės augimą, badą, kategorišką buržuazijos atsisakymą vykdyti agrarinę reformą valstiečių naudai, Kornilovą. Tiesiog baisu skaityti straipsnį apie paskutinę ministeriją (iš kurios atvirai tyčiojosi net gi bulvarinė spauda, kaip kad „Kopeika“) CVK leidinyje „Izvestije“ 1917 m. rugsėjo 15 d.: „Pagaliau sukurta tikrai demokratinė vyriausybė pagal visų rusų tautos klasių valią… Priešaky… Steigiamasis susirinkimas, kuris išspręs visus klausimus, susijusius su pagrindiniais įstatymais, ir sukurs šiuos įstatymus demokratiškiausioje dvasioje. Tarybų misija artėja prie galo, ir jau artėja laikas, kai jos turės pasitraukti iš laisvos tautos, kuri nuo šiol naudosis tik taikiomis priemonėmis, politinės arenos“.
Ir tai buvo rašoma tuo metu, kai ekonominė krizė jau augo į nacionalinę katastrofą; po siaubingai kruvino vasaros puolimo žlugimo, o kalbėti apie taiką ši „tikrai demokratinė vyriausybė“ kategoriškai atsisakė; kai būtent Tarybos sugebėjo sudaužyti karinę Kornilovo diktatūrą, Kornilovo, kuris ketino, Miliukovo žodžiais tariant, „karinių pajėgų pagalba Peterburge įvykdyti valymą arba net gi Tarybų skerdynes pagal savo skonį“ (Kornilovui ne tik visi tarybiniai veikėjai, bet net ir ministras Černovas buvo išdavikai ir vokiečių agentai. Ir jis jiems visiems ruošė Baltramiejaus naktį); kai buržuazija aktyviai ruošė antrą kornilovišką diktatūrą! Sutikite, sunku nustatyti, ko tame daugiau – patologinio aklumo ar įėjusio į kraują įpročio išduoti darbininkų ir valstiečių interesus. To šviesoje, įneštas vyriausybės ir parlamento svarstymui eserų projektas dėl santykių žemės ūkyje sureguliavimo, kuris siūlė išsaugoti dvarininkišką žemės nuosavybę (dvarininkai atiduodavo į laikiną nuomos fondą tik tas žemes, kurias ir anksčiau nuomodavo, o valstiečių mokestį už „nuomojamas žemes“ turėjo gauti dvarininkas), atrodo pilnai logiškas. „Šiuo p. Maslovo įstatymo projektu eserų partija visiškai išduoda valstiečius, visiškai atsiduoda dvarininkams“, - V. I. Leninas.
Papildoma informacija: tame pačiame leidinio „Izvestnije“ straipsnyje rašoma: „…mes pastatėme deputatų Tarybas kaip laikinus barakus, kuriuose galėjo rasti prieglobstį visa demokratija. Dabar barakų vietoje statomas pastovus akmeninis naujos santvarkos pastatas…“. Įdomu, ką turėjo omeny ponai menševikai ir eserai iš CVK, sakydami „mes“? Menševikai ir eserai kalbėjo apie Tarybų atmirimą tuo metu, kai visoje šalyje valdžia realiai pradėjo pereiti būtent į Tarybų rankas! Čeliabinske Taryba paėmė valdžią į savo rankas būtent 1917 m. rugsėjo 15 d.
Toks buvo klasių ir pagrindinių politinių partijų Rusijoje požiūrį į demokratiją (ir į Steigiamąjį susirinkimą) iki 1917 m. spalio.
Niekas neketina piešt įvykių rožinėmis spalvomis, neigti kartu ir anarcho-sindikalizmo tendencijų proletariato masių judėjime, kareivių aklo žiaurumo ir prievartos bangos, tačiau ne tai viską lėmė. Žinokime, kad kai prievarta tampa valstybine politika (o taip buvo prie patvaldystės ir taip liko prie Laikinosios vyriausybės), tai eskaluoja terorą „iš apačių“. „…visi vienbalsiai charakterizuoja plačiausių masių nuotaikas kaip artimas įsiūčiui ir rodo, kad anarchizmas auga būtent šioje dirvoje“, - Leninas.
Pajausti šį tą svarbaus tų dienų įvykiuose, manome, skaitytojams padės eilutės iš Džono Rydo knygos.
„Visa Rusija mokėsi skaityti ir tikrai skaitė knygas apie politiką, ekonomiką, istoriją – skaitė todėl, kad žmonės norėjo žinoti… Kiekviename mieste, daugumoje miestų prie frontų kiekviena politinė partija leido savo laikraštį, o kartais ir keletą laikraščių. Tūkstančiai organizacijų spausdino tūkstančius politinių brošiūrų, užpildamos jomis apkasus ir kaimus, gamyklas ir miesto gatves.
Taip ilgai stabdyto švietimo troškimas kartu su revoliucija išsiveržė lauk stichine jėga. Rusija rijo spausdintą medžiagą su tokiu nepasotinamumu, su kokiu sausas smėlis susiurbia vandenį. Ir visa tai buvo ne pasakos, ne falsifikuota istorija, ne religija, ne pigi makulatūra, o visuomeninės ir ekonominės teorijos, filosofijos, Tolstojaus, Gogolio, Gorkio kūriniai… Mes atvykome į frontą į 12 armiją, stovėjusią prie Rygos, kur basi ir išsekę žmonės žūdavo apkasų purve nuo bado ir ligų. Pamatę mus, jie pakilo mus pasitikti. Jų veidai buvo išsekę, per skyles drabužiuose mėlynavo nuogas kūnas. Ir pirmas klausimas buvo: „Ar atvežėt ką paskaityt?“.
Kas gi įvyko su Steigiamuoju susirinkimu po Spalio revoliucijos?
Spalio 25 d. proletarinė revoliucija laimėjo Petrograde, Laikinoji vyriausybė buvo nuversta. Antrasis Visos Rusijos Tarybų suvažiavimas įtvirtino pergalę priimdamas dekretus apie taiką, apie žemę, paskelbė Tarybų respubliką, išrinko Liaudies Komisarų Tarybą su Leninu priešaky ir Visos Rusijos Centrinį Vykdomąjį Komitetą. Suvažiavimas buvo daugiapartinis ir rėmėsi jį išrinkusiais dirbančiųjų deputatais. Lapkričio 29 d. Visos Rusijos Valstiečių suvažiavimas priėmė šią rezoliuciją: „Visos Rusijos Valstiečių, Darbininkų ir Kareivių Deputatų Tarybų CVK kartu su ypatinguoju Visos Rusijos Valstiečių suvažiavimu ir Tarybų Vykdomuoju Komitetu patvirtina įstatymus apie taiką ir žemę, kuriuos priėmė Antrasis Visos Rusijos Darbininkų ir Kareivių Deputatų Tarybų suvažiavimas, o sykiu ir įstatymą apie darbininkų kontrolę, priimtą Visos Rusijos Tarybų CVK“.
Menševikai, eserai ir kadetai manė, kad bolševikai uždraus rinkimus į Steigiamąjį susirinkimą. Tačiau CVK paskelbė, kad rinkimai į Steigiamąjį susirinkimą įvyks, kaip ir buvo nutarta, lapkričio 12 d.
Toliau pamėginsime, kiek tai įmanoma, apsiriboti tik skaičiais ir faktais.
Rusijos gyventojai gavo plačias rinkimines teises: jokių cenzų, išskyrus amžiaus (kareiviams nuo 18 metų, civiliams – 20), moterys turėjo lygias rinkimų teises su vyrais.
Balsavimas vyko pagal senus (1917 m. rugsėjo) partijų sąrašus (liko neatskirti dešinieji ir kairieji eserai, o tai buvo svarbu, kadangi kairieji eserai lapkričio 12 d. įėjo į CVK sudėtį). Petrograde balsavo daugiau kaip 70 procentų, Maskvoje apie 70 procentų. 79 apygardose 90 mln. rinkėjų. Stambiuose miestuose rinkimų procedūrų pažeidimų nebuvo pastebėta. Sunkiau buvo kaimuose, kur turėjo reikšmės patriarchaliniai santykiai šeimoje ir bendruomenėje. Ir nepaisant to rezultatas: eserai (dešinieji ir kairieji) – 58,5 proc., bolševikai – 25 proc., menševikai – 2,6 proc., kadetai – 4,7 proc. T.y. socialistinės orientacijos partijos gavo 76,1 proc. rinkėjų balsų. Dešiniųjų eserų lyderis Černovas, atidarydamas Steigiamąjį susirinkimą, pasakė: „Šalis tarė savo žodį. Steigiamojo susirinkimo sudėtis. tai gyvas galingos Rusijos tautų traukos į socializmą įrodymas“. Kad „demokratai“ neabejotų…
„Russkije vedomisti“ 1918 m. sausio 21 d. pranešė, kad už kadetus (buržuazijos lyderiai) nubalsavo tik 5 proc. rinkėjų. Štai jums, ponai, ir „bolševikiško Spalio prievarta nutrauktas kapitalistinis Rusijos vystimosi kelias“! Už bolševikus duotų balsų skaičius žymiai viršijo darbininkų klasės lyginamąjį svorį tarp šalies gyventojų, tuo tarpu kai „valstietiška“ eserų partija nesugebėjo surinkti „savo“ balsų dalies kaime.
Balsavimo Petrograde rezultatai (paskelbti 1917 m. lapkričio 30 d.) dar daugiau pasako.
Bolševikai gavo 45 proc. balsų, o kartu su kairiaisiais eserais – 61 proc. balsų. Iš viso buvo išrinkta 715 deputatų. CVK priėmė sprendimą atidaryti Steigiamąjį susirinkimą 1918 m. sausio 5 d.
Partijos ruošėsi Steigiamajam susirinkimai skirtingai.
Monarchistai ir dešinieji kadetai ruošėsi ginkluotam maištui. Dešinieji eserai ruošėsi paimti valdžią ne tiek „konstituciniu“, kiek ginkluotu būdu. Apie tai liudija dešiniausių eserų prisiminimai ir straipsniai, parašyti jau emigracijoje (Sokolovas, Černovas, Višniakas, Minoras). Buvo sukurta Steigiamojo susirinkimo gynybos sąjunga, kuri kartu su karine eserų CK komisija ruošė karinį perversmą. Jame turėjo dalyvauti Preobrfženskio ir Semionovo pulkai, šarvuotas divizionas, eserų kovotojai. Buvo sukurtas ginkluoto sukilimo planas, priimtas sprendimas formuoti vietose „valstiečių savanorius“. Vienas iš plano punktų buvo pasikėsinimas į Leniną ir Trockį. Nesutarimai kilo dėl būdo: užmušt ar suimt kaip įkaitus. Tačiau, bijodamas masinio nepasitenkinimo, eserų CK uždraudė akciją.
Tačiau, kaip pasakojo Sokolovas, „atgarsių šio reikalo, šio plano buvo nepavykęs pasikėsinimas į Leniną, įvykęs paskutinėmis gruodžio dienomis (1918 m. sausio 1 d. – aut.). Keletas revolverio kulkų, prašovusių automobilio kėbulą“. 1918 m. sausio 3 d. eserų CK dėl realių jėgų menkumo priėmė sprendimą plano nevykdyti, tačiau pasiūlė karinei komisijai „aktyvaus masinio sukilimo atveju, kai karinės pajėgos pačios stos į sukilusių pusę, kai judėjimas išsilies į stichini susidūrimą su bolševikais, imti vadovauti judėjimui ir jį reguliuoti“. Na, o išprovokuoti susidūrimą – tai kovotojų užduotis.
Bolševikai ir kairieji eserai vykdė aiškinamąjį darbą per „Pravda“. Sausio 3 ir 4 d. Petrogrado gamyklose ir pulkuose vyko mitingai, kuriuose buvo aiškinama partijos pozicija, raginama duoti atkirtį provokaciniams kurstymams, buvo kalbama apie tvirtą LKT ir Tarybų VRCVK ryžtą apginti revoliucijos iškovojimus. Sausio 3 d. Tarybų VRCVK priėmė „Dirbančios ir eksploatuojamos liaudies teisių deklaraciją“, kurią parašė Leninas.
Šis dokumentas paskelbė Rusiją Tarybų respublika, patvirtino visus svarbiausius iškovojimus: žemės tapimą liaudies nuosavybe, darbininkų kontrolės gamybai įvedimą, imperialistinės politikos nutraukimą ir kt. Deklaracija turėjo būti pristatyta Steigiamajam susirinkimui, kad būtų patvirtinta iškart po jo atidarymo.
Eserų planai bolševikams nebuvo paslaptimi. Buvo nuspręsta netrukdyti taikiai demonstracijai, tačiau pasiruošti duoti atkirtį bandymams įvykdyti perversmą. Buvo sukurtas Eremejevo vadovaujamas ypatingasis štabas, skirtas organizuoti Smolnio apsaugą. Įsakyme buvo sakoma: „Beginklius grąžinti atgal. Ginkluotų žmonių, parodžiusių priešiškus kėslus, neleisti artyn, įtikinėti išsiskirstyti ir netrukdyti sargybai vykdyti duotą jai įsakymą. Įsakymo nevykdymo atveju – nuginkluoti ir areštuoti. Į ginkluotą pasipriešinimą atsakyti negailestingu ginkluotu atkirčiu. Jei demonstracijoje pasirodytų kokie nors darbininkai, įtikinėti juos iki paskutinės kaip paklydusius draugus, einančius prieš savus draugus ir liaudies valdžią“.
Sausio 5 d. įvyko 60-tūkstaninė (pagal kitus šaltinius, 50-tūkstantinė) demonstracija. Tik viena įmonė atsiliepė į Steigiamojo susirinkimo gynybos sąjungos raginimus – ekspedicija valstybinių popierių paruošimui (vėliau – fabrikas „Goznak“). Kadangi šia demonstracija kaip tik įmanydami manipuliuoja ponai „demokratai“, teigdami, kad tai buvo „bandymas išsaugoti kairiųjų jėgų vienybę“, kad tai buvo iššaudyta darbininkų demonstracija, papasakoti apie ją mes leisime išskirtinai jos organizatoriams: dešiniesiems eserams.
Sokolovas (eserų CK karinės komisijos pirmininkas) apie demonstrantus ir jų sudėtį: „Darbininkai sudarė mažytę dalį demonstrantų, kurių pagrindinė masė buvo iš valdininkų, studentų, inteligentų ir tiesiog miesčionių. Sunku teigti, kad dauguma demonstrantų buvo Steigiamojo susirinkimo pusėje. Labiau įtikinama tai, kad tik nedidelė demonstravusių dalis buvo tikri pastarojo šalininkai. Petrogrado miesčionis buvo pasiruošęs eiti paskui Steigiamąjį susirinkimą, jei tik tas atras savyje jėgų nuversti bolševikų vyriausybę“.
Apie demonstracijos iššaudimą. Preobraženskio pulko karininkai liudija apie telefonų skambučius su pranešimais apie Semionovo karių mūšį su latviais. Semionovo kariai savo ruožtu gavo pranešimą apie tai, kad Preobraženskio kariai apsupo kareivines. Laimei, „nesusipratimai“ buvo išaiškinti. Demonstrantams bandant prasiveržti per užkardas į rūmus, kuriuose turėjo prasidėti Steigiamasis susirinkimas, įvyko susidūrimai, žuvo 8 žmonės iš abiejų pusių. Iš sulaikytųjų konfiskavo ne tik revolverius, bet ir granatas, skirtas, kaip turbūt mano šiandieniniai „demokratai“, „kairiųjų jėgų vienybės išsaugojimui“.
Viena detalė: Steigiamojo susirinkimo nepavyko atidaryti 12 valandą dienos, kaip buvo planuota. Jį atidarė tik 16 valandą dėl neatvykimo deputatų, kuriems laiku prisistatyti sutrukdė jų „gynėjų“ demonstracija.
Sausio 5 d. 16 valandą buvo atidarytas Steigiamasis susirinkimas. Dalyvavo 410 deputatų iš 715 išrinktų. Kadetų deputatai nepasirodė. Sverdlovas perskaitė „Dirbančios ir eksploatuojamos liaudies teisių deklaraciją“. Pirmininku buvo išrinktas eserų lyderis (buvęs ministras) Černovas. Dešiniųjų eserų ir nesocialistinės orientacijos partijų deklaraciją svarstyti atsisakė. Černovas pasakė ilgą kalbą. Po to prasidėjo pasisakymai. 24 valandą buvo paskelbta pirma pertrauka frakcijų pasitarimams. Po pertraukos salę paliko bolševikų frakcija. Nežiūrint į kvorumo nebuvimą, Černovo pasiūlymu posėdis buvo pratęstas, kad būtų baigti aptarinėti eserų įstatymų projektai apie taiką ir žemę. 4 valandą ryto posėdį paliko kairiųjų eserų frakcija. Salėje liko 200 deputatų. Ryte, 4 val. 30 min., atėjo tas momentas, kuriuo taip mėgaujasi ponai „demokratai“. Pateikiame stenogramą:
„Pilietis matrosas: Aš gavau instrukciją jums pranešti, kad visi čia esantys paliktu posėdžių salę, nes sargyba pavargo. (Balsai: Mums nereikia sargybos).
Pirmininkas: Kokią instrukciją? Kieno?
Pilietis matrosas: Aš esu rūmų apsaugos viršininkas, turiu komisaro instrukciją.
Pirmininkas: Visi Steigiamojo susirinkimo nariai labai pavargo, tačiau joks nuovargis negali nutraukti žemės įstatymo, kurio laukia Rusija, paskelbimo. (Baisus triukšmas. Šūksniai: Užteks! Užteks!). Steigiamasis susirinkimas gali išsiskirstyti tik tuo atveju, jei bus panaudota jėga (Triukšmas. Balsai: Šalin Černovą!).
Apsaugos viršininkas: … (negirdėt). Aš prašau palikti salę.“
Černovas išbuvo dar keletą minučių tribūnoje. Jis perskaitė 10 ĮVADINIŲ (!) eserų įstatymo apie žemę punktų, kreipimąsi į „sąjungines valstybes“, paskelbė Rusiją „demokratine federacine respublika“. 4 val. 40 min. Černovas baigė posėdį.
Sausio 6 d. eserai pabandė tęsti Steigiamojo susirinkimo posėdį, tačiau bandymas žlugo – deputatai nesusirinko. Naktį į sausio 7 d. VRCVK dekretu Steigiamasis susirinkimas buvo paleistas. (T.y. tik juridiškai patvirtintas JAU įvykęs faktas).
1918 m. birželį Pavolgio apskrities dešiniųjų eserų partijos komitetas sudarė sąjungą su Uralo kazokų kariauna Tarybų valdžios likvidacijai ir Steigiamojo susirinkimo valdžios įtvirtinimui Pavolgyje ir prie Uralo. Dešiniųjų eserų CK sąjungą patvirtino. Taip atsirado SSNR (Steigiamojo susirinkimo narių komitetas) arba „Samaros učredilka“. Tarybos buvo išvaikytos, 8 valandų darbo diena ir darbininkų kontrolė atšauktos, įmonės ir žemės grąžintos buvusiems savininkams, buvo bandymų priversti valstiečius dalimis grąžinti „nuostolius“ buvusiems savininkams ir pan. T.y. „demokratija“ sužydėjo visu savo gražumu.
Po to valdžia buvo atiduota Steigiamojo susirinkimo Ufos deputatų suvažiavimui, suformavusiam Ufos direktoriją su Avksentjevu priešaky (buvusiu Laikinosios vyriausybės ministru. Papildoma informacija: jo nurodymu 1917 metų vasarą vyko valstiečių žemės komitetų narių suiminėjimai). 1918 metų lapkritį direktoriją išvaikė Kolčiakas. Dalis deputatų su buvusiu SSNR pirmininku Volskiu priešakyje nutraukė kovą su Tarybų valdžią, įėjo į Centrinį organizacinį eserų partijos mažumos biurą, leido Maskvoje žurnalą „Narod“. Dalis emigravo, tarp jų ir Avksentjevas, dalį areštavo ir sušaudė Kolčiakas Ufoje ir Omske. Tačiau tuo Steigiamojo susirinkimo Rusijoje istorija nesibaigė.
Belieka išsiaiškinti dar keletą momentų, susijusių su Steigiamuoju susirinkimu.
1. Dešinieji eserai ėjo į Steigiamąjį susirinkimą toli gražu ne konstruktyviais tikslais. Dešinysis eseras Višniakas (Steigiamojo susirinkimo sekretorius): „Įtikinėti ir diskutuoti su bolševikais pačiame posėdyje atrodė visiškai netinkama. Svarbu buvo pravesti posėdį taip, kad jis, net jei taptų paskutiniu, sustiprintų pozicijas būsimoje kovoje su bolševikais“.
Tai parodo ir frakcijos požiūrį į vienintelį žmogų, kuris bandė ieškoti kompromiso – vieną iš eserų partijos lyderių Černovą. Tas pats Višniakas: „V. M. Černovo kandidatūrai į pirmininkus pritarė po detalaus svarstymo, daugybės prieštaravimų ir svyravimų, be jokio įkvėpimo, nes nebuvo geresnių…“ (Žinoma, pirmininkauti būtų tikęs Avksentjevas – buvęs Priešparlamenčio pirmininkas. Bet jis buvo Petropavlovsko tvirtovėje, iš kur netrukus buvo paleistas pasitikint jo garbės žodžiu, po ko ėmė vadovauti kontrrevoliucinei Ufos direktorijai.)
Programinė Černovo kalba iššaukė vienareikšmišką eserų reakciją. Višniakas: „Ji buvo pasakyta socialistiniais ir internacionaliniais tonais, tarsi stengėsi skambėti artimai kairiajam susirinkimo sparnui, …vietoj to, kad kaip galima griežčiau atsižegnotų nuo jų“. Minoras: „Iš tikrųjų Černovo programinė kalba buvo sudaryta tarsi tyčia, kad sukurtų kokią nors galimybę dirbti kartu su bolševikais. Ji daug ko nepatenkino tais nukrypimais, kurie tarsi leido pasireikšti tam tikram kairumui, tam tikram nuolaidžiavimui bolševikams“.
„Kai kurie nuolaidžiavimai“ nepatenkino ir kairiojo Steigiamojo susirinkimo sparno. Leninas pavadino Černovo kalbą „saldaus dainininkėlio užkeikimais“. Černovas dešiniesiems buvo dekoratyvia figūra, o kairieji puikiausiai suprato šį dekoratyvumą. III Visos Rusijos Tarybų suvažiavime deputatai pavadino sausio 5 d. vyksmą „ne steigiamuoju, o panaikinamuoju susirinkimu“, kadangi jis „turėjo tikslą panaikint visus Spalio revoliucijos iškovojimus“.
2. Po Tarybų valdžios sukūrimo praėjo daugiau kaip 3 mėnesiai. II Visos Rusijos Tarybų suvažiavimas ir Ypatingasis Valstiečių suvažiavimas paskelbė Rusiją Tarybų respublika, priėmė įstatymus apie žemę, taiką ir darbininkų kontrolę. Visa tai buvo Deklaracijoje, kurią dešinieji eserai atsisakė svarstyti. Ir net gi „kairiojoje“, eserų frakcijos nuomone beveik probolševikinėje Černovo kalboje – „įvadiniai įstatymo apie žemę punktai“, „kreipimasis į sąjungines valstybes“. Tai net gi ne vakarykštė, o užvakarykštė revoliucijos diena.
Visi žodžiai apie „raudoną socializmo vėliavą“, Internacionalo suvažiavimą, savanorių armiją, „lygiateisių tautų federaciją“, prie viso Černovo sąžiningumo, buvo, Lenino žodžiais tariant, „saldžiomis-saldžiomis frazėmis, atidžiai apeinančiomis tik (tik!) vieną klausimą – klausimą apie Tarybų valdžią, apie Spalio revoliuciją“. Visa tai buvo priimta 1917 m. balandį-gegužį, tačiau 1918 m. sausį tai jau neturėjo realios prasmės. Būtent todėl kairysis eseras Šteinbergas Steigiamojo susirinkimo tribūnoje pasakė: „Jeigu tie žmonės, kurie šiandien ateina su šiais žodžiais lūpose, būtų žinoję šiuos žodžius ir dalykus anksčiau, tai nebūtų reikėję jų kartoti, nebūtų reikėję jiems šiandien kovoti, ginti Steigiamąjį susirinkimą“. Ar ne tiesa, labai sutampa su Lenino žodžiais: „Ar būtų atsiradęs pasaulyje bent vienas kvailys, kuris eitų į revoliuciją, jei jūs (menševikai ir eserai – aut.) būtumėte pradėję socialinę reformą?“.
3. Šiandieniniai publicistai sieja pilietinio karo pradžią su Steigiamojo susirinkimo „išvaikymu“. Net jei kalbėti apie „didįjį“ pilietinį karą, prasidėjusį 1918 metų birželį-liepą, tai net gi sausio-vasario laikotarpis rodo, kad pilietinis karas prasidėjo toli gražu ne kaip atsakas į Steigiamojo susirinkimo paleidimą. (Didelį vaidmenį pereinant pilietiniam karui į aktyvią fazę suvaidino šie įvykiai: 1918 m. kovas – anglų, amerikiečių ir prancūzų desantai Murmanske ir Archangelske; 1918 m. kovas-balandis – vokiečių desantas Helsinforte; 1918 m. balandis – japonų, anglų, prancūzų, italų ir amerikiečių desantai Vladivostoke; 1918 m. lapkritis – anglų ir turkų desantas Baku; 1918 m. lapkritis-gruodis – anglų, prancūzų, vokiečių ir graikų desantai Odesoje, Sevastopolyje, Novorosijske, Potyje ir Baku).
Be to, dešiniųjų eserų partijos CK jau 1918 metų sausio 8 d. aiškinosi, „kokios III Darbininkų ir kareivių deputatų tarybų suvažiavimo darbo sąlygos“. Dešinieji eserai dalyvavo suvažiavime. 7 jie įėjo į Tarybų VRCVK. Tačiau „učredilkos“ idėja tarp eserų neužgeso. Iš Černovo prisiminimų: „Steigiamojo susirinkimo eserų frakcijoje buvo labai paplitęs įsitikinimas, kad sostinėse Steigiamąjį susirinkimą galima laikyti pralaimėtu, belieka kažkur Rusijoje ieškoti vietos, kuri priimtų Steigiamąjį susirinkimą ir jį gintų. Taip atsirado idėja perkelti Steigiamąjį susirinkimą į Uralo-Volgos regioną“. Tolesni įvykiai žinomi. Tragiškai pasitvirtino žodžiai iš Tarybų VRCVK rezoliucijos apie Steigiamojo susirinkimo paleidimą: „Aišku, kad likusi Steigiamojo susirinkimo dalis gali… atlikti tik buržuazinės kontrrevoliucijos, nukreiptos į Tarybų valdžios nuvertimą, priedangos vaidmenį“.
Tokiu būdu, Steigiamojo susirinkimo paleidimas (o ne išvaikymas) ne tik nebuvo pilietinio karo priežastimi ir demokratijos žūtimi, bet atvirkščiai. Tarybinė demokratija – demokratija plačiausių Rusijos gyventojų masių – 1918 metų sausį sugebėjo apsiginti ir įžvelgti „demokratinėje kontrrevoliucijoje“, kaip taikliai Steigiamąjį susirinkimą pavadino menševikas Maiskis, buržuazijos mėginimą sunaikinti demokratinius liaudies iškovojimus. Kaip tai būtų buvę padaryta, aiškiai pademonstravimo SSNK, „Sibiro vyriausybė“ ir kt.
Publikacijos pradžioje mes pasistatėme užduotį: duoti tam tikrą faktologinę medžiagą apie kai kuriuos labiausiai paplitusius ponų „demokratų“ ir nacionalistų mitus apie Spalio revoliuciją. Mes pamėginome,kiek tai pavyko, įvykdyti šią užduotį. Išvadas daro skaitytojai. Baigiant norėtume pateikti keletą citatų.
„1917 metų Rusijos revoliucija buvo ypatingu įvykiu žmonijos istorijoje, ir, greičiausiai, ateities istorikai pavadins ją didingiausiu XX amžiaus įvykiu. Istorikai dar ilgai ginčysis ir jų vertinimai smarkiai skirsis, kaip tai buvo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos atveju. Vieni šlovins Rusijos revoliuciją kaip istorinę gairę žmonijos išsivadavime iš vergijos, kiti – prakeiks kaip nusikaltimą ir katastrofą. Rusijos revoliucija buvo pirmas atviras iššūkis kapitalistinei sistemai, kuri Europoje XIX šimtmečio pabaigoje pasiekė savo apogėjų“. E. H. Karas, anglų istorikas.
„…žmonės visada buvo ir bus kvailutėmis aukomis apgaulės ir saviapgaulės politikoje, kol neišmoks kiekvienoje moralinėje, religinėje, politinėje, socialinėje frazėje, pareiškime, pažaduose atrasti vienų ar kitų klasių interesus“. V. I. Leninas