Dievai jų nepasigailėjo. Įvadas
Publikuojame 2008 metų pradžioje pasaulį išvydusios Jono Digrio knygos „Dievai jų nepasigailėjo“ įvadą. Kai kurios knygos dalys jau buvo publikuotos projekte www.pokaris.info Dabar šį istorinį pokario banditizmo liudijimą jau galima užsisakyti paštu. Norintieji tai padaryti, gali kreiptis mūsų adresu redakcija@leftas.info Laiške nurodykite vardą, pavardę ir adresą, kuriuo bus išsiųsta knyga. Kaina 12 lt.
Leftas JONAS DIGRYS Ir kas to paprasto, vargo žmogelio nežudė?! Visa žmonijos vystymosi istorija aplaistyta žmonių krauju. Vergvaldžiai, feodalai ir kapitalistai gyveno ir gyvena poniškai iš vergų, baudžiauninkų, kumečių ir proletarų kruvino prakaito. O kai turtuoliai dėl turto dalybų, dėl teritorijų perdalinimo susiginčija tarp savęs, tuomet tą vargšą žmogelį jie siunčia kovoti ir mirti (žūti) už vergvaldžio feodalo ar kapitalisto interesus, klastingai panaudodami tautiškumo, religijos ar kalbos pagrindu vienijančias tautas, nukreipia kovai vieną prieš kitą tautas ir valstybes Ir čia tos kovos vyksta ne dėl to, kad taip norėjo tautos, liaudis, bet dėl to, kad taip norėjo ponas vergvaldys, ponas feodalas, ar ponas kapitalistas. Galima dar pridėti — ir ponas dievas. O tie vargšeliai, dažniausiai apgauti tautinio patriotizmo tvaiku, žudė vienas kitą ir tuo patenkino savų ir ypač svetimų ponų norus. O ponai pripažino kaip tik tokią kovą, kuri gynė tik jų interesus. Visos kitos liaudies kovos, siekiančios pagerinti savo buitį, kaip protestai, sukilimai, revoliucijos ir jų nustatytos socsantvarkos, ideologų pripažįstamos neteisėtomis ir su jomis žiauriai susidorojama. Dabar liaudies pasipriešinimas pakrikštytos terorizmu ir prieš jį naudojamos visos baudžiamos priemonės. Spartako vergų sukilimas, Paryžiaus komuna, 1918 metų revoliucijos Vengrijoje ir Vokietijoje bei daugelis kitų liaudies sukilimų buvo nuslopinti. Tik Rusijoje pasiekta Spalio socialistinės revoliucijos pergalė ir įkurta socialistinė santvarka, kuri gana sėkmingai išsilaikė 70 metų. Tačiau ir ji nepajėgė atlaikyti viso kapitalistinio pasaulio ekonominio, karinio ir politinio spaudimo. Pažvelkime į Lietuvos istorijos trumpą atkarpą. Kai pasibaigė I-asis pasaulinis karas ir karo išvarginta Europos liaudis pakilo į kovą prieš savo išnaudotojus ir žudikus, į kovą pakilo ir Lietuvos liaudis. Čia 1918 m. įvyko socialistinė revoliucija. Bet, esant nelygioms jėgoms, ji buvo nuslopinta ir Tarybų valdžia nuversta. Į valdžią atėjo buržuazija. Bet ir ji Smetonai nepatiko. Su savo šalininkais jis įvykdė perversmą ir įvedė taip vadinamą smetoninę profašistinę diktatūrą. Nebuvo apsieita be kraujo praliejimo. Sąmoningai ir visiškai nepagrįstai buvo apkaltinti komunistai ir sušaudyti keturi tauriausieji jų vadai. Prasidėjo liaudies vargai, kol 1940 metais nesusikūrė tarybinė valdžia. Tačiau klastingai susivieniję pasaulio fašistai paruošė Vokietiją karui prieš TSRS. Jie užkūrė Antrąjį pasaulinį karą, kuriame žuvo milijonai žmonių, tų pačių kariaujančių tautų sūnų, kilusių iš išnaudojamosios liaudies. V.Leninas yra pasakęs, kad karai yra grobikiški ir gynybiniai. Šiuo atveju mums buvo primestas gynybinis karas, kuris labai brangiai kainavo. Tačiau TSRS pasiekta šlovinga Pergalė Didžiajame Tėvynės kare leido sparčiais tempais atkurti ekonominį šalies potencialą. Tik Tarybų Lietuvoje vokiškojo ir smetoniškojo fašizmo likučiai dar beveik dešimt metų nedavė dirbti ir gyventi. Iš keršto tarybinei liaudžiai jie kaip laukiniai žvėrys terorizavo ir žudė pačius silpniausius, mažiausiai apsaugotus ir nepajėgiančius apsiginti kaimo žmones, net vaikus ir moteris. Ne be reikalo Lietuvos liaudis juos pavadino banditais. 1990 m. nelemtas istorinis posūkis restauravo kapitalistinę santvarką Lietuvoje ir viską apvertė aukštyn kojom. Prasidėjo ne tik tarybinės liaudies žygdarbių niekinimas, bet ir visos istorijos perrašymas ir klastotė: banditai pervardinti rezistentais, banditizmas — rezistencine kova už Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę. Nepaaiškinta žmonėms, kokia tai bus nepriklausomybė, laisvė ir kieno interesus ta laisvė ir nepriklausomybė gins. Šiandieną matome, kokią turime laisvę ir kieno interesus ji gina. Ta laisvė mums vėl primena tą istorinį pokarį, kurio kraują ir ašaras tebešluostome nuo motinų ir vaikų, dar tebeverkiančių prie savo artimųjų kapų, žuvusių nuo banditų rankų, veidų. Kai kurie šiuolaikiniai istorikai bei politikai, nenorintys pripažinti objektyvios istorinės tiesos, vengia atsakyti į daugelį klausimų, sakydami „palikite tai įvertinti istorijai“. Kodėl?! Juk žmonija kiekvieną minutę ir net sekundę kuria istoriją. Ta istorija, kuri kuriama šiandieną ir dabar, yra pati aiškiausia ir suprantamiausia kiekvienam žmogui, gyvenusiam šiame laikotarpyje, ir pergyvenusiam visus tuos įvykius, kurie tuo metu vyko. Kai kurie veikėjai apie šią dieną nori kalbėti tik po šimto metų. Lyg po šimto metų tie istoriniai faktai ir įvykiai padidės, paryškės ir objektyviau atrodys. Žinoma ne! To atidėjimo siekia tik istorijos klastotojai, kurie labai nenori pripažinti savo kaltės, kurią jie praeityje padarė. Todėl jie sako: palikime tai spręsti istorijai. Siekia, kad jų kruvini darbai kuo greičiau nueitų užmarštin. Tik absoliutūs niekšai to gali reikalauti, ir absoliutūs kvailiai to negali suprasti. Istorija gimsta šiandien. Ir jei nenorime, kad ji nueitų užmarštin, ją reikia rašyti šiandieną, o ne po šimto metų, kada ta istorija bus sunaikinta, užmiršta ir atgaivinta kaip legenda. Kiek tokioje istorijoje - legendoje gali išlikti istorinės tiesos?! Ar ne taip dabar atrodo daugelis praėjusių amžių istorinių įvykių? Liko tik legendomis, sąmoningomis klastotėmis arba tiesiog nesąmonėmis. Todėl aš, nenorėdamas nustumti mūsų tragiškai išgyventos praeities į užmarštį, ėmiausi bent iš dalies išlikusią šios istorijos dalelę įamžinti šiandien ir dabar, kol dar nevisiškai ištrinta tiesa iš žmonijos atminties. Juk pokario Lietuvos istorija yra ne vien tūkstančių nekaltų mūsų žmonių žudikų, dabartinės valdžios ir jos ideologų „perkrikštytų” laisvės kovotojais ir apdalintais „kryžiais” ir ordinais, istorija. Kaip teisingai teigia Didžiojo Tėvynės karo veteranas, žinomas Lietuvos istorikas, hab. mokslų daktaras Stanislovas Lazutka, beveik dešimties metų pokario Lietuvos istorija yra savotiškas „fenomenas”, niekur per amžius neaptiktas. Tyrinėjęs tautų, taip pat ir Lietuvos, išvaduojamuosius karus ir sukilimus, jis neaptiko nė vieno atvejo, kad sukilėliai žudytų savo tautos moteris ir vaikus. Jo nuomone, kovotojas už savo tautos išvadavimą, nužudęs bent vieną nekaltą vaiką, yra jau nebe „laisvės kovotojas”, o žudikas ir nusikaltėlis. Šioje knygoje dėstomi faktai patvirtina tą neginčijamą istorinę profesoriaus S. Lazutkos tiesą. Tik norėčiau pridėti, kad „dalindamas” tokiems nusikaltėliams „kryžius ” ir ordinus, kažin ar garbingai elgiasi Prezidentas ir ar nežemina jis šios aukštos Lietuvos Valstybės institucijos! Dėkoju gerbiamam profesoriui S.Lazutkai už idėjinį ir moralinį palaikymą ir paramą siekiant rasti teisingą kelią iš tos painios šiuolaikinės istorijos. Nuoširdžiai dėkoju visiems už šios idėjos moralinę ir materialinę paramą. Be jūsų paramos nebūčiau pajėgęs išleisti šios knygos. Dar kartą dėkoju.
Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Tik žmonių žudynės, atrodo, neturės pabaigos tol, kol egzistuos eksploatatorių valdžia ir nebus nugalėtas jų godumas.