Džo Stekas: Iš kiekvieno pagal naivumą, kiekvienam pagal godumą!
Vasario 18 d., ketvirtadienį, keturvietis lėktuvas Piper PA-28, pilotuojamas Džo Steko (Joe Stack), rėžėsi į JAV mokesčių tarnybos skyrių Ostine, Teksaso sostinėje. Buvo žuvusių ir sužeistų. Pilotas – tipiškas JAV „viduriniosios klasės“ atstovas, programuotojas, turėjęs savo biznį ir muzikos grupę. Džo Steko akimis tai buvo atkirtis JAV nelygybės sistemai. Žinoma, toks individualaus teroro atvejis nieko nepakeis ir pats savaime nebūtų vertas didesnio dėmesio. Tačiau Džo Stekas paliko priešmirtinį laišką, kuris įdomus tuo, kaip jame atspindimos Amerikos visuomenės žemesniųjų ir išgirtųjų viduriniųjų sluoksnių problemos, ir tai, kaip greit šis laiškas išplito pasauliniame internete ir buvo išverstas į daugelį kalbų, taipogi liudija apie tiksliai aprašomas socialines-ekonomines problemas, būdingas visam kapitalistiniam pasauliui. Publikuojame visą laišką.
Leftas
DŽO STEKAS
Jei jūs tai skaitote, tai, be abejo, klausiate savęs: „Kodėl tai įvyko?“ Iš tikrųjų visa tai labai sudėtinga ir eita link to labai ilgai. Prieš daugelį mėnesių pradėjęs rašyti aš maniau, kad tai bus kažkokia terapija akivaizdoje neišvengiamo supratimo, kad jokios terapijos pasaulyje neužteks, kad pataisytų tai, kas iš tiesų sugadinta. Nėra ko ir kalbėti, kad šį pasipiktinimą galima pildyti pavyzdžiu po pavyzdžio, užtenka tik panorėti. Tačiau mane laiško procesas dirgina, vargina ir atrodo beprasmis… Ypač atsižvelgiant į mano nesugebėjimą tvarkingai reikšti savo mintis dėl tos audros, kuri siautėja mano galvoje. Kas visame tame gali būti terapinio, aš nežinau, tačiau pašėlę laikai reikalauja pašėlusių priemonių.
Mus visus, kai mes buvome vaikai, mokė, kad be įstatymų nebus jokios visuomenės, viena anarchija. Gaila, bet šioje šalyje mums nuo mažų dienų plauna smegenis, kad mes tikėtume, jog mainais už mūsų ištikimybę ir tarnavimą vyriausybė užtikrins mums lygias teises. Po to mums plauna smegenis apie tai, kad čia yra laisvė, ir kad mes turime būti pasiruošę atiduoti gyvybes už taurius principus, kuriuos išdėstė tėvai įkūrėjai. Pamenate? Vienas iš jų buvo „nėra vyriausybės – nėra mokesčių“ (turima omeny maždaug tai, kad negalima imti mokesčių ir tuo pačiu neginti mokesčių mokėtojų interesų – vert.past.). Aš praleidau visus savo brandžius metus atsipratindamas nuo šio mėšlo, įgyto vos per keletą mano vaikystės metų. Dabar bet kam, kas iš tikrųjų prisilaiko šio principo, iškart klijuojama etiketė „psichas“, išdavikas, ar dar blogiau.
Tuo metu, kai visai nedaug dirbančių žmonių pasakys, kad jie negavo savo teisingos dalies mokesčių (kaip aš), galiu visiškai pagrįstai pasakyti, kad per savo gyvenimą aš nemačiau tokio politiko, kuris būtų už ką nors balsavęs galvodamas apie tokius kaip aš arba mano interesus. Šiuo atžvilgiu nei aš jiems neįdomus, nei tai, ką turiu pasakyti.
Kodėl taip gaunasi, kad gauja banditų ir plėšikų gali daryti neįsivaizduojamus nusikaltimus (o General Motors vadovų atveju tai vyksta jau metų metais), o kai ateina laikas jų garvežiui nulėkti nuo bėgių dėl jų besotystės ir neįsivaizduojamo kvailumo, visa vyriausybės jėga be jokių problemų ateina jiems į pagalbą per keletą dienų, jei ne valandų? O tuo pat metu nesusipratimas, kurį mes vadiname „Amerikos sveikatos apsauga“, įskaitant farmacijos ir draudimo kompanijas, žudo dešimtis tūkstančių žmonių per metus, ištraukia paskutinius centus iš lavonų ir tų aukų, kurias jie patys suluošino, o šios šalies lyderiai nelaiko tai tiek svarbiu palyginus su keleto savo niekšiškų turtingų draugelių gelbėjimu. Tuo tarpu „tautos atstovai“ (o jeigu tiksliai, tai vagys, melagiai, egoistiniai niekšai) eikvoja marias laiko sėdėdami metų metais ir svarstydami „siaubingą sveikatos apsaugos problemą“. Akivaizdu, kad jie nepastebės krizės tol, kol numirėliai nepastos kelio jų korporatyviniams pelnams.
O teisingumas? Jūs turbūt juokaujate!
Kokiu būdu blaivaus proto žmogus gali išspręsti mįslę su dideliu baltu drambliu vidury mūsų mokesčių sistemos? Mūsų sistema per daug sudėtinga netgi patiems šviesiausiems mūsų šalies protams. Tuo tarpu ji negailestingai „patraukia atsakomybėn“ savo aukas, tvirtindama, kad jos turi laikytis įstatymų, kurie nesuprantami netgi ekspertams. Įstatymas „reikalauja“ parašo mokesčių deklaracijos apačioje, tuo tarpu kai niekas sąžiningai negali pasakyti, po kuo pasirašo. Argi tai nėra „prievarta“? Argi tai ne totalitarinio režimo metodai?
Kaip aš priėjau iki to? Mano įvadas į tikrą amerikietiškąjį košmarą prasideda nuo ankstyvųjų 80-ųjų. Deja, kažkur 16 metų po mokyklos man į galvą kažkodėl atėjo absurdiška mintis, kad aš moku skaityti ir suprasti anglų kalbą. Draugai supažindino mane su grupe žmonių, kurie interpretavo ir aptarinėjo „mokesčių kodeksą“. Jie koncentravosi ties skyriumi apie puikiuosius „atleidimus“, dėka kurių praturtėjo tokios vulgarios ir korumpuotos įstaigos, kaip katalikų bažnyčia. Mes atidžiai ištyrinėjome įstatymą (su „geriausių“, labiausiai apmokamų ir prityrusių šios srities advokatų pagalba), o po to pradėjome daryti lygiai tą patį, ką ir „dideli vyrai“ (tačiau mes nevogėme iš savo parapijiečių ir nemelavome vyriausybei apie tai, kad mūsų milžiniški pelnai daromi vardan dievo). Mes labai pasistengėme padaryti viską skaidriai, prisilaikydami taisyklių taip, kaip to reikalavo įstatymas.
Šio sumanymo ir visų mūsų pastangų tikslas buvo pasiekti, kad iš naujo būtų įvertinti tie įstatymai, kurie organizuotos religijos monstrams leidžia tokiu būdu tyčiotis iš žmonių, kurie sąžiningai užsidirba sau pragyvenimui. Tačiau būtent tada aš sužinojau, kad yra dvi kiekvieno įstatymo „traktuotės“ - viena labai turtingiems, o kita visiems likusiems… O, beje, tai tie patys monstrai, kurie rašo ir priima įstatymus; inkvizicija šioje šalyje vis dar gyva ir jaučiasi gerai.
Ši nedidelė patriotizmo pamokėlė man kainavo virš 40 000 dolerių, dešimt metų mano gyvenimo ir išeikvojo mano pensijos santaupas. Ji privertė mane pirmą kartą suprasti, kad aš gyvenu šalyje su ideologija, kuri remiasi visišku ir totaliniu melu. Be to, ji padėjo man suprasti ne tik tai, koks aš buvau naivus, tačiau ir neįtikėtiną kvailumą amerikiečių visuomenės, kuri tiki visomis tomis nesąmonėmis apie jos „laisvę“… Ir tai, kad ji toliau tuo tiki, nepastebėdama pribloškiančių įkalčių ir viso to, kas pastoviai vyksta jai po nosimi.
Nesuspėjęs atsigauti po smūgio, kurį gavau per pirmą pamoką apie tai, ką iš tikrųjų reiškia šioje šalyje žodis „teisingumas“ (maždaug 1984 metais, baigęs inžinerijos mokyklą, ir grąžindamas skolas dar penkerius metus), aš pajutau, kad pagaliau atėjo laikas pabandyti įgyvendinti svajonę ir tapti nepriklausomu inžinieriumi.
Kalbant apie inžinierius ir svajones apie nepriklausomybę, aš turiu kiek atitrūkti nuo pasakojimo ir pasakyti, kad esu įsitikinęs, jog paveldėjau polinkį į kūrybingą problemų sprendimą iš tėvo. Supratau tai dar būdamas mažų metų.
Tačiau nepriklausomybės reikšmę aš supratau dar pirmaisiais metais mokydamasis koledže, 18-os ar 19-os metų, kada būdamas studentu savarankiškai gyvenau Harisburge, Pensilvanijoje. Mano kaimynė buvo senyva pensininkė (virš 80 metų, tada man ji atrodė tiesiog senoviška), kuri buvo našlė plieno liejyklos darbininko, kuris savo laiku taipogi išėjo į pensiją. Jos vyras visą savo gyvenimą pradirbo centrinės Pensilvanijos plieno liejyklose. Stambūs biznieriai ir profsąjungos žadėjo jam, kad po 30 metų darbo jis turės pensiją ir medicininę priežiūrą. Vietoj to jis tapo vienu iš tūkstančių žmonių, kurie nieko negavo dėl to, kad nekompetetingas gamyklos menedžmentas ir korumpuota profsąjunga (nekalbant jau apie vyriausybę) įlindo jų pensijinius fondus ir pavogė jų pensijas. Gyventi jai teko tik iš socialinės paramos.
Kai aš žiūriu atgal, visa situacija atrodo juokinga, nes aš pats tais mėnesiais gyvenau maitindamasis arachio aliejumi ir duona (arba Ritz krekeriais, jei galėjau sau tai leisti). Kai aš sužinojau apie šią moterį ir išgirdau jos istoriją, jos padėtis man pasirodė blogesnė nei manoji (aš bent jau maniau, kad man dar viskas prieš akis). Kažkuriuo momentu aš iš tikrųjų pasibjaurėjau: mes pasakojome vienas kitam istorijas ir užjautėme vienas kitą, ir štai staiga ji su savo senelės maniera pabandė mane įtikinti, kad mano sveikatai bus „geriau“ jei aš valgysiu kačių ėdalą (kaip tai darė ji) vietoj to, kad maitinčiausi arachio aliejumi ir duona. Aš nesigilinau į smulkmenas, tačiau įspūdis liko. Aš nusprendžiau, kad nepatikėsiu stambiajam bizniui rūpinimosi manimi. Nusprendžiau, kad paimsiu atsakomybę už save ir savo ateitį į savo rankas.
Grįžkime prie ankstyvųjų 80-ųjų, kuomet aš stovėjau su nenudžiuvusiu pienu nuo lūpų ir įsivaizdavau esąs gatavas inžinierius-programuotojas pagal kontraktą… ir štai po dviejų metų, dėka tylių kabinetų, slidžių valdininkų iš Artur-Anderseno (tie patys veikėjai, kurie davė mums Enroną ir kitas panašias nelaimes) pastangų ir tiek pat slidaus Niujorko senatoriaus (Petriko Moinihano) mes gavome 1986 metų mokesčių sistemos reformavimo akto su jo 1706 skyriumi tvirtinimą.
Tiems, kurie nežino, štai pagrindinis 1706 tekstas apie darbuotojus (tokius kaip inžinieriai-kontraktininkai).
„Šis skyrius netaikomas tais atvejais, kai asmuo, susijęs įsipareigojimais tarp mokesčių mokėtojo ir kito žmogaus, teikia paslaugas tokiam žmogui kaip inžinierius, dizaineris, dokumentų sudarytojas, programuotojas, sisteminis analitikas, arba bet koks kitoks profesionalus tokios srities darbuotojas“.
Žinoma, jums vertėtų perskaityti visą skyrių, kad suprastumėte, apie ką ten kalbama, ir tai nėra labai sunku. Esmė tame, kad mane gali priskirti prie šių išimčių. Dar daugiau, jie galėjo būti sąžiningesni ir tiesiai paskelbti mane nusikaltėliu ir vergu-nepiliečiu. Praėjo dvidešimt metų, aš vis dar negaliu patikėti savo akimis.
1987 metais aš išleidau apie 5000 dolerių ir mažiausiai 1000 valandų savo laiko rašymui, spausdinimui ir laiškams senatoriams, kongresmenams, gubernatoriams ir kitiems tinginiams, kurie bent jau išklausę mane būtų – niekas to nepadarė, ir visi jie elgėsi taip, tarsi aš be reikalo švaistau savo laiką. Aš išeikvojau nesuskaičiuojamą daugybę valandų Los-Andželo keliuose važinėdamas į susitikimus su bet kokia neorganizuota profesionalia grupe, kuri bandė surengti kampaniją prieš šią savivalę. Viskas baigėsi tuo, kad visos mūsų pastangos žlugo dėl tarpininkų atsiustų šnipų, kurie tik pradėdavo mėgautis paskelbta jų „laisve“. Taip, ir nepamirškite, kad kol aš tuo užsiėmiau, aš prarasdavau pajamas, kadangi negalėjau dirbti.
Po mėnesių kovos tapo aišku, kad visa tai beprasmiška. Geriausia, ką mes galėjome išsireikalauti iš mokesčių tarnybos, tai kad mums nebus taikomos tos išimtys (skaityk inžinierių ir mokslininkų persekiojimas). Tai iškarto virto melu, ir pats šio akto egzistavimas pradėjo veikti mano pajamas - ko jie ir siekė.
Vėl, atsukime mano planus dėl pensijos atgal, prie nulio, ir sustokime. Jei būčiau turėjęs bent kiek proto, aš iš kart būčiau metęs inžinieriavimą ir nesižvalgyčiau atgal.
Vietoj to aš ėmiau dirbti po 100 valandų per savaitę. Po to į Los-Andželą atėjo ankstyvųjų 90-ųjų depresija. Mūsų vadovai nusprendė, kad jiems nereikalingos visos tos bevertės oro pajėgų bazės Pietų Kalifornijoje, ir jos buvo uždarytos. Taip tiesiog ir padarė. To pasėkoje mes gavome ekonominį regiono sunykimą, kurį galima sulyginti nebent su plačiai žinomu Texas S&L fiasko.
Tačiau kadangi visą tai padarė vyriausybė, visiems buvo nusišikti ant jaunų šeimų, kurios neteko savo namų, arba ant gatvių su užkaltais namais, kurie buvo atiduoti turtingoms paskolų kompanijos, gavusioms vyriausybės paramą jų pelnų išsaugojimui. Aš vėl netekau savo santaupų.
Praėjus ne vieneriems metams, išgyvenus skyrybas ir pastovią kovą už tai, kad biznis nebankrutuotų, reikalai pagaliau pradėjo gerėti. Tada įvyko .COM (2000 m. interneto kompanijų krizė – vert.past.) ir 9/11 košmarai. Mūsų lyderiai nusprendė, kad į orą neturi pakilti nei vienas lėktuvas, ir tai atrodė amžinybe, ir po to tokios „ypatingosios“ vietos kaip San-Franciskas buvo padidintoje parengtyje ištisais mėnesiais. Dėl to man pasiekti klientus pasidarė neleistinai brangu. Ironiška, kad atsitiko taip, jog vyriausybė atėjo į pagalbą aviacijos kompanijoms su milijardais mūsų mokesčių pinigų… kaip ir įprasta, jie paliko mane pūti ir mirti, tempdami iš bėdos savo turtingus nekompetetingus draugelius mano sąskaita! Po šių įvykių sudegė mano biznis, tačiau dar ne visos mano santaupos.
Tuo laiku aš pagalvojau, kad tai geras momentas permainoms. Sudie, Kalifornija! Aš išbandysiu Ostiną kuriam laikui. Taigi, aš pervažiavau, ir pamačiau tik tai, jog ši vieta turi padidintą savimeilės jausmą ir čia mažai kam reikia inžinieriaus. Aš dar niekada gyvenime nesusidūriau su tokiomis problemomis ieškant darbo. Užmokestis sudarė trečdalį to, ką aš gaudavau iki krizės, kadangi tarifai čia fiksuojami trijų ar keturių didelių kompanijų, kurios sudarė suokalbį dėl algų ir tarifų sumažinimo… ir tai vyksta dėl to, kad teisingumo ministerija šiame reikale turi savo dalį, ir dėjo ant visų išskyrus pačią save ir savo turtingus draugelius.
Kad išgyvenčiau, man teko leisti savo santaupas, paskutinės iš kurių buvo iš mano pensijos sąskaitos. Tai įvyko praėjus metams, po didžiulių išlaidų ir nei vieno dolerio pajamų. Aš nepasiunčiau jokios mokesčių deklaracijos už tuos metus, manydamas, kad to nereikia, jei jau aš neturiu pajamų. Padugnės iš vyriausybės nusprendė, kad jie su tuo nesutinka. Tačiau jie man nepranešė apie tai laiku, kuomet būčiau galėjęs pradėti juridinį užprotestavimą, ir kai aš tai pabandžiau padaryti, man pasakė, kad jau vėlu. Dar 10 000 dolerių teisingumo triumfui.
Dabar apie dabartį. Po mano patyrimo su buhalterinių kontorų pasauliu, po biznio žlugimo, aš prisiekiau, kad niekada daugiau neperžengsiu buhalterinės firmos slenksčio. Ir štai aš, su nauja šeima ir nedokumentuotomis pajamomis, nekalbant apie naują brangų biznio aktyvą – pianiną, prie kurio net nežinojau kaip prieiti. Po ilgų apmąstymų, aš nusprendžiau, kad bus didelė klaida NEsikreipti profesionalios pagalbos – didelė klaida.
Kai mes gavome atgal savo formas, aš buvau įsitikinęs, kad viskas bus gerai. Aš surinkau metų informaciją [užtušuota] ir jie grįžo su rezultatais, labai panašiais, kokių aš ir laukiau. Išskyrus tai, kad jis nepastebėjo nedokumentuotų Šeril 12 000 dolerių pajamų. Dar blogiau – Rosas visą laiką žinojo, kad tai praleista, ir aš neturėjau supratimo apie tai iki tol, kol man jis to nepranešė per auditą. Tada paaiškėjo, kad jis atstovauja ne mane, o pats save.
Tokiu būdu aš užstrigau šioje betvarkėje bandant apginti transakcijas, kurios neturi nieko bendro su mokesčiais (bent jau transakcijos, kurios turėjo kažką bendro su mokesčiais, buvo blogai dokumentuotos). Tai dalykai, dėl kurių nei aš, nei mano žmona neįtarėme, kad jie gali būti kam nors įdomūs. Galiausiai… ką gi, tiesiog apsižvalgykite.
Pamenu, kaip skaičiau apie biržų krachą prieš „Didžiąją depresiją“, apie tai, kaip turtingi bankininkai ir biznieriai šokinėjo pro langus, kada suprasdavo, kad jie sudegė ir visko neteko. Argi ne ironiška, kaip toli mes pažengėme šioje šalyje per 60 metų – dabar jie žino, kaip ištaisyti šią nedidelę ekonominę problemą: jie tiesiog vagia iš viduriniosios klasės (kuri neturi balso teisės, rinkimai – tai klounų maskaradas), kad pridengtų savo šiknas, ir tai įprasta. O dabar, kai turtuoliai apsišiko, varguomenei tenka mirti už jų klaidas… koks protingas, kruopštus sprendimas.
Kaip ir bet kokia kita valstybinė įstaiga, JAV federalinė aviacijos agentūra dažnai teisingai vadinama antkapių agentūra, nors jie ne vieninteliai tokie. Kaip mes įsitikinome po aštuonerių prezidento-marionetės Džordžo Bušo ir jo draugelių valdymo metų, šita kritika visiškai tinka visai vyriausybei. Niekas nesikeičia kol nepradedami skaičiuoti lavonai (jei, žinoma, tai neatitinka turtingųjų kiaulių prie vyriausybinio lovio interesų). Vyriausybėje, pilnoje veidmainių, gyvybė vertinama taip pigiai, kaip jų melas ir įstatymai, kurie tarnauja tik jiems patiems.
Aš žinau, kad aš ne pirmas, kuris nusprendė, kad daugiau negali kentėti. Mitas buvo, mitu ir lieka, kad šioje šalyje žmonės nustojo žūtį už savo laisvę. Ir reikalas neapsiriboja juodaisiais ir skurdžiais imigrantais. Aš žinau, kad iki manęs buvo nesuskaičiuojama daugybė tokių kaip aš. Ir turbūt po manęs bus ne mažiau. Tačiau taip pat aš žinau, kad nepridėjęs savęs prie žuvusiųjų sąrašo, aš nieko nepajudinsiu iš vietos. Aš nusprendžiau nesidairyti per petį į „didįjį brolį“, kol jis lupa nuo manęs devynis kailius, aš nusprendžiau neignoruoti to, kas aplink mane vyksta, aš nusprendžiau neapsimetinėti, kad įprasta reikalų eiga pasikeis; aš tiesiog prisisotinau iki soties.
Aš galiu tikėtis tik to, kad skaičiai greit išaugs tiek, kad jų nebepavyks užtušuoti ir ignoruoti, ir kad amerikiečių zombiai pabus ir pradės maištauti – mažesni dalykai manęs netenkina. Aš tik tikiuosi, kad užkliudęs nervą, stimuliuojantį neišvengiamą dvigubų standartų politiką, aš sukelsiu refleksinę vyriausybės reakciją, kuri atves prie dar didesnių drakoniškų priemonių. Ir tada žmonės pradės busti ir pamatys kokie iš tikrųjų yra pasipūtę politikos banditai ir jų besmegeniai pakalikai. Deja, nepaisant to, kad aš visą savo gyvenimą praleidau bandydamas tuo netikėti, prievarta – tai ne tik išeitis, bet tai vienintelė išeitis. Pikčiausia tai, kad didieji šūdo gabalai ten, viršuje, visą šį laiką viską žinojo ir juokėsi iš kvailių, tokių kaip aš, naudodami šį žinojimą prieš mus.
Sykį aš skaičiau, kad beprotystė – tai kartojimas vieno ir to paties proceso, iš naujo ir iš naujo, laukiant, kad rezultatas pasikeis. Pagaliau aš pasiruošęs sustabdyti šią beprotystę. Na ką gi, misteri Didysis broli iš mokesčių tarnybos, pabandykime kitaip, pasiimk svarą mėsos iš mano kūno ir miegok ramiai.
Komunistų kredo: iš kiekvieno pagal gabumus, kiekvienam pagal poreikius.
Kapitalistų kredo: iš kiekvieno pagal naivumą, kiekvienam pagal godumą.
Džo Stekas (1956-2010 m.)
2010 m. vasario 18 d.
Šaltinis: http://shashkin.com/LJ/stack.letter.pdf