Eilinės Amerikos tragedijos socialinės šaknys
DEIVIDAS VELŠAS
Įvykis Virdžinijos universitete Blaksburge siaubingas, tačiau jis nesukrės nei vieno, kuris sekė Amerikos visuomenės vystimąsi per pastarąjį šimtmečio ketvirtį. Tokie psichopatiniai epizodai, įskaitant begales žudynių ir pasikėsinimų darbo vietose ir mokyklose, pasitaiko reguliariai nuo 80-ųjų vidurio. Informacijos agentūra „Associated Press“ ir “Informacijos apie smurtą mokyklose centras“ sudarinėja 30 mokyklų ir koledžų, kuriuose buvo šaudyta nuo 1991-ųjų, sąrašą.
Oficiali reakcija į žūtis Blaksburge, kaip ir galima buvo numatyti, buvo tokia pat dirbtinė ir atitrūkusi nuo realybės kaip ir visais ankstesniais atvejais.
Džordžo Bušo pasirodymas Virdžinijos universitete, surengtas po tragedijos, buvo visai ne vietoj. Tai žmogus, kuris įkūnija blogiausią, ką turi Amerika – korumpuotą turtingųjų elitą. Jo kaip prezidento rankos yra suteptos tūkstančių amerikiečių, dešimčių tūkstančių afganistaniečių ir šimtų tūkstančių irakiečių krauju. Jo politika yra kupina prievartos, teroro aktų, žmonių grobimų ir kankinimų.
Kalbėdamas apie žudynes Blaksburge, Bušas komentavo: „Tie, kuriems buvo atimta gyvybė, nepadarė nieko, kad užsitarnautų tai. Jie paprasčiausiai atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Dabar jų jau nebėra ir jie paliko liūdinčias šeimas, liūdinčius mokslo draugus bei liūdinčią šalį“. Jeigu jis ir jo draugeliai nebūtų tokie storaodžiai savo politikos padarinių atžvilgiu, jie suprastų, kad lygiai tą patį galima pasakyti ir apie visus žuvusius Irake, kurie taip pat „nepadarė nieko, kad užsitarnautų tai“.
Prezidentas savo paviršutiniškais pastebėjimais pasistengė atsiriboti nuo šių įvykių. Bušo komentaras, kad „tai visiškai beprasmis smurtas ir kančia“, jokia ne staigmena. Jis ir jo kalbų rašytojai instinktyviai pripažįsta, kad jei bus atkreiptas rimtas dėmesys į „smurtą ir kančią“, tai kils daug keblumų keliančių klausimų ir dar daugiau keblumų keliančių atsakymų. Savo kalbą Bušas baigė žodžiais: „Šią baisią gedulo dieną sunku įsivaizduoti, kada Virdžinijos universitetas grįš į normalų gyvenimą“. Galimas daiktas, kad jis pasakė daugiau, nei norėjo. Faktiškai, tai yra pripažinimas, kad kažkas siaubingo įvyko Virdžinijos universitete ir šiuo atžvilgiu universitetas tėra tik socialinės realybės mikrosoma, o įvesti tvarką nebus lengva.
Įvykiai Virdžinijos universitete įvyko praėjus beveik 8 metams po žudynių Litltone, Kolumbino mokykloje, kada žuvo 15 žmonių. Tada politikai su Bilu Klintonu priešaky vaizdavosi galį įveikti šį reiškinį tokiomis priemonėmis, kaip saugumo mokyklose stiprinimas ir problemų turinčių studentų psichologinės konsultacijos. Tada, kaip ir dabar, oficiali Amerikos nuomonė atsisakė pripažinti, kad šios žudynės turi socialines priežastis.
Kas vyko per tuos metus? Ar gali kas nors įrodyti, kad Amerikos visuomenė nuo 1999-ųjų vystėsi taip, kad tokios tragedijos, kaip kad Litltone, taptų mažiau tikėtinos?
Kasdienis Amerikos gyvenimas tęsėsi žiauriame, negailestingame fone. 1999-ųjų balandį JAV ir NATO pajėgos leido raketą po raketos į buvusią Jugoslaviją, įvedė sankcijas ir periodiškai bombardavo Iraką. Somalis ir Afganistanas taipogi buvo užpulti per Klintono valdymą.
Amerikos militarizmas paskutiniu metu įsisiautėjo. JAV užgrobė dalį Vidurinės Azijos ir Artimųjų Rytų per 8 metus nuo įvykių Litltone. Po tariamos pergalės nesąžininguose rinkimuose Bušo-Čeinio rėžimas pasinaudojo rugsėjo 11-osios teroro aktais ir pradėjo melu grįstą karą. Pamoka, dėstoma valdančiojo elito, yra aiški: siekiant tikslo bet koks negailestingumo laipsnis yra teisėtas.
Tuo tarpu atotrūkis tarp skurdžių ir turčių Amerikoje išaugo. 2005-aisiais 0,1 proc. JAV gyventojų uždirbo beveik tiek pat, kiek 150 mln. skurdžiai gyvenančių amerikiečių. Iš tų 300 tūkst. pasiturinčių asmenų kiekvienas gaudavo 440 kartų daugiau pajamų, negu vidutinis asmuo iš skurdžiausios gyventojų dalies. Tai beveik dvigubai daugiau nei 80-aisiais. Turtingieji kraunasi turtus plataus dirbančiųjų sluoksnio sąskaita. Visuomenė akivaizdžiai pasidalinus į „nugalėtojus“ ir „pralaimėtojus“. Ateityje visa tai gali baigtis liūdnai.
Visuomenės vienybės irimas, politika, kurioje viską lemia grynieji, demokratinių teisių erozija, žiniasklaidos transformacija į vyriausybės ir Pentagono propagandinį ginklą – visi šie procesai, vykę jau 1999 metais, dabar įgavo dar aiškesnius kontūrus.
Jėgos politika, pastovus baimės skatinimas, paranojos kurstymas – visa tai sukelia padarinius, tam tikrą atmosferą. Amerikos visuomenė ilgai bandė ignoruoti savo problemas. Tačiau prieštaravimų ignoravimas pačių prieštaravimų nepanaikina.
Nukentėjo visa kultūra. Dešinioji politika, nepalikusi vietos moralei, video žaidimų gausybė, dabartinė populiari muzika ir filmai, išaukštinantys prievartą ir žudymą, negali rodyti, kad visuomenė yra sveika. Visos pastangos buvo nukreiptos į žmonių suskaldymą. Stengtasi juos paversti bejausmiais ir pripratinti prie kitų kančios. Žmogaus gyvenimas buvo nuvertintas ir paverstas paniekos objektu.
Be abejo, tai davė vaisių. Tai, kad studentas gali planingai ir šaltakraujiškai žudyti bendramokslius, rodo siaubingą visuomenės moralės nuopuolį. Montgomerio vietinės ligoninės, kur buvo atvežti sužeistieji, daktaras komentavo: „Sužeidimai buvo stebinantys. Šis žmogus buvo žiaurus. Nebuvo tokių aukų, kurios turėjo mažiau nei tris šautines žaizdas“.
Ginkluotasis žudikas iš Blaksburgo, 23 metų Amerikos korėjietis Čo Seng Hui yra tipiškas tokių tragedijų dalyvis. Kaip sakė vienas universiteto atstovas, jis buvo „atsiskyrėlis“. Jo kambariokai apibūdino jį kaip „keistą“ jaunuolį, kuri grauždavo pats save, buvo nekalbus, neturėjo draugų ar merginų ir sėdėjo valandomis prie kompiuterio arba tiesiog prie stalo ir „žiūrėjo į nieką“.
Remdamasis Čo kūriniu, parašytu per kūrybos kursą, po kurio Čo buvo nukreiptas pats psichologą, anglų kalbos dėstytojas pažymėjo, kad „buvo ženklų, jog jis turi problemų“. Viena iš jo bendramokslių dramaturgijos klasėje apibūdino jo kūrinį kaip „liguistą ir šlykštų“. Ji atsiminė vieną iš jo dramų: „Tai buvo apie sūnų, kuris nekentė savo patėvio. Dramoje berniukas švaistėsi grandininiu pjūklu ir plaktukais. Tačiau drama baigėsi tuo, kad berniukas uždusino tėvą ryžių dribsniais“. Nemalonu tai pripažinti, bet ar toks scenarijus yra retenybė dabartiniuose Amerikos filmuose?
Čo, kuris būdamas vaiku atvyko į Ameriką ir lankė vidurinę Fairfakso apygardoje, Vašingtono priemiestyje, paliko raštelį, kuriame, pagal turimas žinias, išreiškė pyktį „turtingiems vaikams“, „girtavimui“ ir „šarlatanams“. Jis taip pat rašė: „Jūs privertėte mane tai padaryti“. Pasak mokyklos valdžios, jaunuolis parašė įspėjimą mokyklos internetiniame forume: „Šiandien aš einu į mokyklą žudyti žmonių“.
Tai buvo problematiška persona, tačiau nieko nebuvo imtasi. Jam nesisekė kaip ir daugeliui. Čia yra daug gero linkinčių žmonių, kurie mielai padėtų, tačiau bendrai paėmus visuomenė yra abejinga. Daugybė kliūčių – institucinių, finansinių – užtveria kelią žmonėms, kurie nori padėti, ir visa tai vyksta negailestingos konkurencijos sąlygomis.
Incidentas Blaksburge, kad ir koks jis būtų siaubingas, nėra pavienis atvejis. Dieną po šaudymų Virdžinioje, universitetų administracijos uždarė arba evakavo universitetų miestelius Teksase, Oklahomoje, Tenesyje. Luizianoje buvo uždarytos dvi valstybinės mokyklos. Floridoje mokykla buvo uždaryta po to, kai studentas nusiuntė ginklo nuotrauką mobiliuoju telefonu ir grasino nusižudysiąs. Ajovoje, Rapido miesto centrinė mokykla buvo uždaryta po pranešimo, kad mokyklos teritorijoje kažkas nešasi ginklą.
Ar buvo padarytos išvados dėl visuomenės susvetimėjimo po įvykių Kolumbino mokykloje? Kai pasiskaitai stambesnių šalies laikraščių redakcinius straipsnius, neišvengiamai supranti, kad jokių išvadų padaryta nebuvo.
„New-York Times“ redaktoriai dejuoja, kad amerikiečiams gresia pavojus „dėl žudikų, apsiginklavusių ginklais, kuriuos galima įsigyti siaubingai lengvai“. Tačiau jie primena skaitytojams, kad po įvykių Kolumbino mokykloje „valstybinių vidurinių mokyklų administracijos darė viską, kad pastebėtų įspėjamuosius ženklus ir iš anksto užkirstų kelią tragedijai“.
Šimtai milijonų ginklų cirkuliuoja JAV ir savaime suprantama, kad gauti vieną iš jų į rankas yra lengva. Deja, tokie argumentai nepadeda paaiškinti, kodėl sociopatinis elgesys toks dažnas amerikiečių gyvenime. Žinoma, būti budriam yra geras patarimas, bet jis nepadės išspręsti problemos.
„Washington Post“, „Los Angeles Times“, „Boston Globe“, „USA Today“ ir „Detroit Free Press“ visiškai nenušviečia realios padėties. Jie tik kelia klausimus („Ar turėtų metalo detektoriai būti visose Amerikos klasėse ir universitetuose?“), susilaiko nuo komentavimo („Mes turėtume atsiminti, kad kartais tyla yra geriausias atsakymas“), išreiškia nuostabą („Sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėtų taip beprasmiškai išžudyti tiek daug bendramokslių“) ir pykdo („Vis dėlto šiandien mes turėtume bjaurėtis šiuo žmogžudžiu, kokį širdies skausmą jis suteikė savo aukoms“) arba moralizuoja (gal smurtas yra „visuomenės moralinės degradacijos simptomas“).
Jei nėra rimtų diskusijų ir komentarų, tai 24 valandas trunkantys pasakojimai per kabelinę televiziją apie tokias tragedijas yra tiesiog išnaudojimas.
Iš esmės, žiniasklaidoje visiškai nenušviečiamos socialinės įvykių priežastys. Politinis ir media isteblišmentas reaguoja į žudynes Virdžinijoje taip, kaip ir į kiekvieną socialinio negalavimo simptomą – neigia ir apgaudinėja save. Apgaudinėdami save, kad šaudymų epidemija gali būti sustabdyta didinant budrumą arba paverčiant mokymo įstaigas tvirtovėmis, politikai ir redaktoriai parodo, kaip jie yra atitrūkę nuo realybės.
Šaltinis: http://wsws.org/articles/2007/apr2007/tech-a18.shtml