REZOLIUCIJA

Socialistinio Liaudies Fronto Kauno skyrius laiko, jog dalyvavimas 2012-aisiais metais vyksiančiuose LR Seimo rinkimuose neatitiktų nei mūsų esminių idėjinių nuostatų, nei moraliosios politikos vertybių. Be to, tai suteiktų tiek valdančiajai klasei, tiek visoms be išimties buržuazinėms partijoms jas vienijantį bei prieš mus nukreiptą kontrpropagandinį bei dezinformacinį argumentą, esą, tik menkas procentas Lietuvos žmonių orientuojasi į kapitalizmo keitimą socializmu.

SLF Kauno skyriaus susirinkimas yra tos nuomonės, kad nūdienos visuomenės moralinės bei dvasinės problemos gerokai pranoko materialiąsias negandas. Laukinio kapitalizmo diegiamos antivertybės sąlygojo daugelio žmonių totalųjį abejingumą tiek kitiems, tiek ir sau patiems. Tokiomis sąlygomis mes negalime tikėtis būti išgirstiems ir pasiekti tikslą „trumpiausiu keliu“, nūdien atvertu vien buržuazinėms bei deideologizuotoms partijoms.

Ilgas, erškėtasis, tačiau vienintelis tikras kelias, kuriuo galima įveikti visuomenės dvasinį nihilizmą bei smulkiaburžuazinį abejingumą, yra tiesos bei tikrųjų mūsų siekių skleidimas, neįsirašant į melo bei populistinio rėksmingumo kupiną rinkiminę „pornografiją“.

Negalime žaisti pagal jų taisykles. Negalime svaičioti apie 1000 Lt nedarbo pašalpą, nes mes iš esmės prieš nedarbą. Negalime žadėti 2000 Lt mažiausio samdinių atlyginimo, nes mes iš esmės prieš žmogaus išnaudojimą žmogumi.

Galiausiai turime pripažinti, jog nūdien bet koks dalyvavimas šios sistemos organizuojamuose rinkimuose reikštų esamos santvarkos palaikymą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, SLF Kauno skyrius laiko tikslingu visai kitokį reagavimą į sistemos vykdomas priemones, tarp jų ir į „rinkimus“. Tai aktyvaus boikoto taktika, aiškinant darbo žmonėms pribrendusią būtinybę atsukti nugarą kapitalistų bei jų prisiplakėlių rengiamiems demokratūros spektakliams. Tik taip įmanoma atskleisti tiesą apie tai, kiek iš tikrųjų Lietuvos žmonių ketina toliau palaikyti esamą buržuazinę formaciją. Tik taip išliksime drauge su Liaudimi, su jos tikraisiais lūkesčiais. Tik taip išliksime savimi mūsų Idėjos bei moraliosios politikos kontekste, neišduodami nei praeities Kovų šlovės, nei neišvengiamos mūsų idėjos Pergalės ateityje.

Taip pat skaitykite:

“Sergejus Sokolovas: Buržuazinių rinkimų farsui - organizuotą bei sąmoningą boikotą!” (2011 m. liepos 29 d.)

„Kameronas ir jo vyriausybė turi pasitraukti, kadangi prieš jų valdžią kilo liaudies sukilimas. Kameronas ir jo ministrų kabinetas neteko legitimumo po to, kai policijos pajėgos žiauriai nuslopino taikias demonstracijas“, - pareiškė JANA agentūrai Libijos vyriausybės vadovo pavaduotojas Haledas Kajimas.

„Šios demonstracijos rodo, kad britų liaudis atmeta šią vyriausybę, kuri bando laikytis jėga“, - tęsė jis. Jis paragino JTO Saugumo Tarybą ir tarptautinę bendruomenę nelikti abejingais siaubingiems britų liaudies teisių pažeidimams.

Negalima nepastebėti Libijos vyriausybės ironijos, kadangi pretekstas Vakarams užpulti Libiją taip pat buvo nuslopinti neramumai Libijoje.

Nuošaly neliko ir Irano prezidentas Mahmudas Ahmedinedžadas. Jis taip pat pasmerkė „laukinį britų policijos elgesį“ ir JTO Saugumo Tarybos „neveiklumą“, praneša France Press.

„Vietoj to, kad tai leistų, britų lyderiai turėtų likti su tauta… ir jos klausytis. Vietoj to, kad siųstų karius į Iraką, Afganistaną ir Libiją grobti naftos, jie turi galvoti apie savo tautą. Dalis britų visuomenės jau neteko kantrybės…“, - cituoja Irano prezidentą France Press.

Ahmedinedžadas taip pat pasmerkė Jungtinių Tautų Organizacijos „tylėjimą“.

„Jei bent viena šimtoji tokių nusikaltimų įvyktų šalyje, kurie priešiška Vakarams, JTO ir organizacijos, pretenduojančios į žmogaus teisių gynimą, jau rėktų. Tai išbandymas Saugumo Tarybai, kuris parodys, ar ji sugebės pasmerkti vieną iš savo pastovių narių“, - pareiškė Irano lyderis.

2011-08-13

Maištininkai iš Hamos deda į internetą video įrašus, kuriuose matyti sužeistieji, dūmai virš pastatų ir sunkioji karinė technika.

Sirijos televizijos kanalai tai traktuoja kitaip. Valstybinė naujienų agentūra „Sana“, remdamasi šaltiniais Sirijos kariškių tarpe, praneša, kad pirmiausia ginkluotos teroristinės grupės bandė atkirsti miestą nuo išorinio pasaulio, užkirsdamos kelius. Kovai su jomis buvo pasiųsti kariuomenės padaliniai. Kol vyko kova tarp kariuomenės ir nusikaltėlių grupuočių, teroristų talkininkai degino policijos nuovadas Hamoje. Kariškiai tvirtina, kad jokių tankų Hamoje nėra ir nebuvo.

Valdžia kaskart primena, kad vadinamieji kovotojai už laisvę patys negailestingai susidoroja su savo priešininkais. Birželį Džisr-aš-Šugur mieste, kurį ilgą laiką kontroliavo maištininkai, valdžia aptiko dvi masines žuvusių kareivių ir policijos pareigūnų kapavietes.

Vakarų valstybės ragina sušaukti JTO Saugumo Tarybos konsultacijas įvykių Sirijoje klausimu ir jau seniai reikalauja priimti rezoliuciją, smerkiančią Sirijos valdžios veiksmus. Tačiau kol kas tokia rezoliucija nepriimta, kadangi kitos šalys-JTO Saugumo Tarybos narės baiminasi Libijos scenarijaus pasikartojimo, kur tokiu pat pretekstu Vakarai pradėjo imperialistinę karinę agresiją.

Žemiau pateikiami Sirijos gyventojų, remiančių esamą režimą, taip pat maištininkų ir oficialiosios Sirijos televizijos vaizdo įrašai. Įdomu tai, kad dalis šių video, kuriuose „taikūs protestuotojai“ vaikšto su šaunamaisiais ginklais, šaudo ir mėto lavonus nuo tilto, YouTube pažymėti perspėjimu „YouTube bendruomenė šį turinį įvardijo kaip potencialiai įžeidžiantį ar netinkamą. Patariame elgtis savo nuožiūra“. Anksčiau YouTube trynė vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuoti Libijos maištininkų žiaurumai. Vėliau šis vaizdo įrašų šalinimas sustojo.

2011-08-03

Taip pat skaitykite:

“Sirijoje masinės demonstracijos už Bašarą Asadą (video)” (2011 m. birželio 27 d.)

Iš pradžių išdėstysiu nuostatų tezes.

1.Buržuazinėms partijoms verkiant reikia visuomenės, t.y. elektorato, palaikymo. Jis viliojamas, perkamas ir perparduodamas per įvairiausias koalicijas ar naujadarus.

„Elektoratas“ įtikinamas, esą jis turi interesų, kuriems buržuazinė partija neva atstovauja rinkimų išvakarėse. Po to – grupuočių interesai bei jų kautynės toliau performuoja politinį voratinklį. Ir viskas – pažanga bei regresas, anokia kadrų kaita ir vilčių regimybė, permainos bei išlikimai reikalingi vien tam, kad įteisintų sistemos gyvastį “rinkėjų interesų“ pagalba.

2. Nepaliaujamai kuriamos vis naujos partijos. Tiek dešiniosios pseudokairės, tiek vizualiai deideologizuotosios. Nors Lietuvoje jau būta pusšimčio partijų, kurios įgijo priklausomybę nuo dalyvavimo rinkimuose. Taip, kaip lošėjas, pažinęs ruletę, tampa priklausomas nuo lošimo kazino. Lošėjas juodųjų technologijų nemato. Kaltina tik save, manydamas, jog tereikia daugiau pinigų bei anokių „lošimo formulių“. Ir mazochistinė priklausomybė virsta vidine destrukcija.

3. Partijų daugėja, rinkėjų vis mažiau, nes vis daugėja žmonių, atsukančių (nors ir padrikai, neorganizuotai) nugarą esamai tvarkai. Dažnas klausia – o kas iš to? Esą vis vien, jei ateis nors 10 nuošimčių rinkėjų, rinkimai įvyks. Taip, dar nemokame mes žvelgti pro moralės prizmę. Visų pirma, - 10 nuošimčių, tai dar ne riba. Antra vertus-pamąstykime….Tik 10 nuošimčių palaikys sistemą! O prie lovio pateksiančius – tik kokie 6 nuošimčiai…Juk tai – sistemos demaskavimas! Jos neligitimumo pradas. Kas toliau, tiesiog nenagrinėsiu „čia pat ir dabar“. Bet…

4. Tai išties atskleis, jog sistema yra antiliaudinė. 10 nuošimčių! Bet ir tai dar ne riba. Sistema bijo savęs demaskavimo. Jau būta siūlymų imtis represijų prieš nepaklusniuosius. Vedlys buvusios partijėlės, jau susijungusios su kita pseudopartija, ragina net atimti pašalpas iš pažeidžiamiausio sluoksnio žmonių, rinkimų dieną nenorėsiančių paklusti sistemai.

5.Socialitinis liaudies frontas (SLF), būdamas išskirtine partija,pagrindine kelrode laikantis nuosavybės klausimo sprendimą bei kapitalizmo keitimą socializmu, vienintelis tegali suvokti, jog ne „elektoratas“ turi palaikyti partiją, o mes turime palaikyti darbo žmones bei vienyti juos KOVAI.

Todėl SLF turi imtis rinkimų boikoto iniciatyvos. Nes boikotas, nors ir neorganizuotai, nors ir padrikai, jau yra pradėtas skelbti bene daugumos darbo žmonių. Būtina pritarimo iniciatyva, suteiksianti šiam vyksmui organizuotumo. Būtina jam pritarti, o ne stabdyti.

6. Priminsiu nuostatą – norėdamas būti išgirstas (su glaudaus kontakto perspektyva) –kalbėk žmogui tai, ką jis nori girdėti. Taip ir čia. Kokia bebūtų rinkiminė agitacija principu „balsuokite už mus“ nūdien yra darbo žmonių įsisavinama kaip natūralūs veiksmai „lošėjo“, užuodusio lovį. Vėliau sulaukiama atitinkamų rezultatų, neva tai prieštaraujančių SLF nuostatai, esą atstovaujama kapitalo išnaudojamiems, t.y. daugumai Lietuvos gyventojų. Ideologiniai priešai kaipmat pateika šį prieštaravimą kaip tikrą monetą. Su nuoroda, esą socialistinę kelrodę palaiko vos keli nuošimčiai gyventojų. Ir priešui gerai, ir kontrpropagandinių smūgių sulaukiama.

Priminsiu istorija. 1996 metais Lietuvos socialistų partija, prieš tai arogantiškai atmetusi visuomeninio judėjimo (kairiųjų sąjungos) alternatyvą, per rinkimus padėjo idėjiniam priešui „įrodyti“, esą socializmo šalininkai Lietuvoje sudaro vos vieną nuošimtį gyventojų. Bet juk tai yra nevalingas kompromitavimas idėjos, prieš kurią ir taip vykdoma globali agresija.

Klaidų reikia? Taip. Bet mokymuisi, o ne priklausomybės nuo jų kartojimo vystymui.

7.Dalyvavimas rinkimuose darbo žmonių nepalaiko. Tad ir bumerangas neišvengiamas. Juk renkamieji valdymo organai jau savaime yra lovys. Juk rinkimus strateguoja esama valdžia, dabartinė sistema. Taip, buržuazijos valdymas ilgainiui kildina savo duobkasį. Bet tik ne per rinkimų farsą, aprūpintą smegenų ląstelių lygmeniu veikiančiomis technologijomis. Ir todėl…

8. Tie, kas dalyvauja rinkimuose, nevalingai įtvirtina esamą sistemą. Balsuodami per rinkimus mes balsuojame už ESAMĄ VALDŽIĄ. Su visa, galimai nesuvokiama atsakomybę už tai. „Nesisteminės partijos“ per rinkimus technologiškai paverčiamos agitacinėmis grandimis. Kadaise šios grandys „paaiškino“ socdemams, esą Kirkilą reikia keisti kita, patrauklesne figūra. Buvo įgyvendinta. Per kitus rinkimus vėl prireiks „grandžių“ kadrų rotacijai tarp valdančiųjų. Sistema negali be kadrų kaitos, todėl ji dūsta be rinkimų ir be rinkėjų. Supraskime tai. Ir nebalsuokime daugiau už esamą sistemą. Netapkime „agitacinėmis grandimis“!

9. SLF tikslas – skleisti socializmo idėjas tarp darbo žmonių. Palaikyti darbo žmones, o ne agituoti už mūsų palaikymą. Darbo žmonių masių tapatinimas su „elektoratu“ – klaida.

Nedalyvavimas farse nereiškia noro būti nematomiems. Liaudies akyse tampama išskirtine partija tik tuomet, kai savo kovos poligone atsižadama sistemos technologų diegiamos nuostatos, esą partija kuriasi tam, kad veržtųsi prie lovio. Partija tampa išskirtine jau tą akimirkužę, kai „lovį“ ir takelius link jo palieka vėliau ties tuo „loviu“ užspringsiantiems. Ir kiekvienas, kelio dėl takelio neapleidžiantis, įgyja kovinio išskirtinumo. Ir tai – bealternatyviai teiginiai. Su jais gali ginčytis tik reformistai.

10. Būtina skleisti masėse rinkimų boikoto idėją. Jog nevalia savo rankomis kalti mus pačius kalstančias grandines. Socialinė atsakomybė ir moralioji politika – neatskiriami dalykai.

Šiomis tezėmis siekiau pagrįsti tai, jog priklausomybės nuo valdžios rinkimų praktika turi būti pakeista aktyvaus rinkimų boikoto taktika. Išskirtinei partijai nereikia lovio, nes ji nežada greitų bei lokalių permainų sistemos viduje. SLF tikslas siejamas su kova prieš pačią buržuazinę sistemą, įtraukiant į kovą mūsų šalies darbo žmones. Dalyvaujant pasaulio kairiųjų partijų bei judėjimų vienijimosi vyksme, kuriame, skirtingai nuo „sisteminio valdymo organų“, SLF gali ir turi užimti deramą vietą ties klasių kovos barikadomis.

2011-07-29

Vaizdo medžiagoje matyti, kaip maištininkai, pamatę artėjančius Libijos kariuomenės dalinus, bėga atgal.

2011-07-16 d. Šeštadienį kreipdamasis į liaudį Kadafis maištininkus apibūdino kaip niekingus išdavikus ir paneigė gandus, kad jis ruošėsi palikti šalį.

“Jie man sako: Kadafi važiuok į Honolulu,” - kalbėjo Kadafis televizijos laidoje. “Tai juokinga: Palikti savo šalį, mano protėvių žemę ir mano žmones? Ar jūs rimtai tai sakote man, nejuokaujate?”

Jis parodė nepaklusnumą praėjus dienai po to, kai Vakarų - Arabų šalys, vadovaujamos JAV, pranešė, kad Libijos maištininkų Laikinoji Pereinamoji Tarybai yra vienintelė Libijos teisėta vyriausybė ir dar kartą pabrėžė reikalavimą, kad Kadafis ir jo šeimos nariai atsisakytų valdžios.

Šestadienį toliau vyko smarkus mūšis dėl Bregos miesto, kurį maištininkai siekia perimti savo kontrolėn iš Libijos karinių pajėgų. Šiame mieste yra strategiškai svarbi naftos perdirbimo gamykla.

2011-07-17 Sekmadienį Bregos mieste, kuris yra 750 km į rytus nuo Tripolio, toliau vyko smarkūs mūšiai tarp Libijos vyriausybinių pajėgų ir maištininkų. Bregos miestas nuo vasario mėnesį prasidėjusio pilietinio karo pradžios ne kartą buvo užimtas maištininkų, po to Libijos kariuomenės pajėgų. Maištininkai pranešė, kad įžengė į Bregą, tačiau buvo išstumti iš miesto ir net 127 buvo sužeisti, pranešė maištininkų atstovai.

Maištininkų karo atstovas Mohamedas Zavi, naujienų agentūrai AFP pranešė, kad penktadienį jų mobiliosios karinės grupės pralaužė Libijos vyriausybinės kariuomenės pozicijas netoli Bregos. Grupė žvalgybos karių įžengė į miestą iš šiaurės, tada pasistūmėjo keturis kilometrus į Bregos gilumą. “Rytoj mes paimsime Bregą” - pranešė Mohamedas Zavi.

Bandymas užimti Bregos fronto priešakines pozicijas truko 32 val. ir pasibaigė maištininkų nesėkmė. Manoma, kad Bregos mieste yra įsitvirtinę apie 3000 Libijos vyriausybės kovotojų.

Maištininkai bet kokia kaina stengiasi užimti Brega, kadangi šiame mieste yra naftos perdirbimo gamykla, kurios benzinu galėtų naudotis maištininkai. Bregos puolimas prasidėjo ketvirtadienį. Tačiau jau per pirmąsias atakas daug sukilėlių buvo sužeista.

Vienas iš sunkiai sužeistų sukilėlių isteriškai šaukė: “Aš nieko nematau, aš nieko negaliu matyti! Kas atsitiko su mano akims?!” Daugeliui sunkiai sužeistų sukilėlių gydytojai padėti jau negalėjo.

2011-07-19 Libijos generalinis liaudies kongreso komitetas ryšiams su visuomene ir tarptautiniam bendradarbiavimui antradienį paskelbė komunikatą, kuriame sakoma, kad Europos Sąjungos (ES) sprendimas, pritarti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijoms Nr. 1970 ir 1973, buvo grubus tarptautinės teisės pažeidimas.

Komunikatas pasmerkė “žiniasklaidos pateikiamą melą apie situaciją Libijoje, kuris buvo naudojamas ES užsienio reikalų komiteto, kaip priežastis vykdyti politinę, karinę ir ekonominę kampaniją prieš taikius Libijos gyventojus, siekiant sugriauti Libijos pramoninius pajėgumus ir pagrindinę infrastruktūrą prisidengiant siekiu „apsaugoti civilius gyventojus”.

“Jeigu Europos Sąjunga (ES) tikrai siekia taikaus sprendimo Libijos krizėje, ji turi dėti pastangas kad galėtu sustabdyti NATO agresiją, kuri nutaikyta į Libijos civilių gyventojų žudymą. ES turėtų palaikyti pastangas surasti politini sprendimą per derybas tarp Libijos žmonių, kurių neįbaugins bombardavimai” – sakoma paskelbtame komunikate.

2011-07-20 Trečiadienį maištininkai pranešė, kad paėmė į nelaisvę Libijos generolą Abdul Nabi Zajed, kuris vadovavo dislokuojant tankų diviziją kovo mėnesį Misratos mieste vykusiuose mūšiuose. “Remiantis karo vadų pranešimais Misratoje, generolas Zajed buvo sučiuptas, kai tik maištininkai pradėjo Zliteno miesto puolimą. Generolas buvo lengvai sužeistas, todėl buvo nuvežtas į Misratos miesto ligoninę” – pranešė Al Jazeera TV reporterė.

2011-07-21 „Nebus jokių derybų tarp manęs ir maištininkų iki Teismo dienos“ (sukilėlių teismo dienos) – sakė Kadafis ketvirtadienį susirinkusiems tūkstančiams savo šalininkų jo gimtajame Sirto mieste. „Jie turėjo kalbėtis su Libijos liaudimi…ir Libijos liaudis jiems duos atsaką.“

Kitame garso įraše, skirtame “susitikti Misratos gentims”, Kadafis ragino “žygiuoti į Misratą ir išlaisvinti miestą nuo ginkluotų nusikaltėlių”.

Šis pranešimas buvo paskelbtas po susitikimo tarp Libijos vyriausybės ir JAV atstovų. “Mes paaiškinome daug dalykų Amerikos atstovams. Mes galvojame, kad jie neturi pilno vaizdo kas vyksta Libijoje.” – sakė Libijos vyriausybės atstovas Ibrahim Mousa, kuris taip pat patvirtino, kad Libijos vyriausybė išlieka “darbinga ir stipri”, atsižvelgiant į tai, kad šalyje kariaujama jau penktas menuo ir kad NATO tęsia bombardavimus Libijoje.

Tą pačią dieną maištininkai pranešė, “kad jie yra arti vietovės, vadinamos Antradienio turgumi Zliteno mieste. Dievo valia, mes greitai išlaisvinsime savo žmones Zlitano mieste nuo tirono.”

Libijos vyriausybė pranešė, kad NATO aviacija bombardavo civilinius objektus Zliteno mieste ir sužeidė daug civilių gyventojų.

Filmuotoje medžiagoje matyti Zlitano maisto sandėliai, degantys po NATO bombardavimų siekiant tyčia sukelti humanitarinę katastrofą Libijoje.

Ketvirtadienį maištininkai pranešė, kad Libijos kariuomenės padėtos minos sulėtino jų pastangas užimti Bregą, nors savaitės pradžioje jie skelbėsi, kad jau užėmė Bregą. Tuo tarpu jie pasistumėjo arčiau Zlitano miesto, esančio 160 km į rytus nuo Tripolio.

Netoli Zlitano miesto maištininkų atstovas prašė žmonių, gyvenančių netoli Suk al-Tulata, pagalbos, kurie tariamai palaiko maištininkus ir dabar yra apsupti Libijos vyriausybinių pajėgų. “Tai labai didelis pavojus revoliucijai” – skelbė atstovas internetiniame puslapyje.

Daugiau kaip 50 maištininkų žuvo per šešias dienas trukusi mūšį su Kadafio šalininkų karinėmis pajėgomis maištininkams siekiant užimti Bregos miestą, pranešė maištininkų karo medikai ketvirtadienį.

Po pasirodžusių pranešimų apie didėjantį maištininkų aukų skaičių, Libijos maištininkai apkaltino NATO dėl nesugebėjimo apsaugoti juos nuo Kadafiui ištikimos kariuomenės dalinių. Maištininkai kaltino NATO, kad ši ignoruoja rytų frontą, kur Kadafis kovoja su maištininkai. Be to, Kadafis antradienį pareiškė, kad jis tęs kovą prieš NATO ir sukilėlius. Kadafis susirinkusiems savo šalininkams sakė, kad jis pasiliks valdžioje ir sužlugdys Vakarų dedamas pastangas jį nuversti, pridurdamas, kad jo šalininkai galetų susigrąžinti prarastas teritorijas.

2011-07-22 Penktadienį tūkstančiai žmonių susirinko netoli Tripolio istorinio centro į masinius mitingus Kadafiui palaikyti. Sirto mieste taip pat vyko didelės demonstracijos skirtos palaikyti Libijos lyderiui Kadafiui.

2011-07-23 Ankstų šeštadienio rytą NATO naikintuvai bombardavo Libijos sostinę. Buvo girdimi šeši spogimai. Keturios raketos pataikė į viešbutį, kuriame apsistojo užsienio žurnalistai.

Užsienio žiniasklaida pranešė, kad Libijos lyderis Kadafis siekia derybų su JAV ir maištininkais, tačiau Libijos vyriausybės atstovas Irahim Mousa pranešė, kad Libijos “liaudis nesiderės su ginkluotais nusikaltėliais.” Kadafis ragino Libijos žmones nuginkluoti maištininkus arba kovoti su jais, jei jie nepasiduos.

Libijos vyriausybė pranešė, kad NATO aviacija netoli rytuose esancio Bregos miesto užmušė šesis vandens saugyklos apsaugos darbuotojus.

JT specialusis pasiuntinys Libijai, Jordanijos senatorius Abdul Elah al-Chatib susitiko su Libijos vyriausybės atstovais ir maištininkais, siūlydamas kariaujančioms šalims priimti jo pasiūlytą taikos planą. Abdul Elah al-Chatibas žurnalistams pranešė, kad “JT deda dideles politines pastangas šiame dideliame politiniame procese, turinčiame dvi dalis. Viena dalis yra susitarimas nutraukti ugnį ir kita dalis pradėti įgyventinti pereinamojo laikotarpio mechanizmą.”

Maištininkai pranešė, kad šią savaitę jie pasistūmejo į priekį, tačiau patyrė daug gyvosios jėgos nuostolių netoli jų kontroliuojamo Misratos miesto ir mūšiuose dėl Bregos.

Tą patį eštadienį tūkstančiai žmonių susirinko Tripolyje, kur Kadafis sakė kalbą, skirtą 1959 m. Egipto revoliucijai paminėti, kurios metais i valdžią atėjo proarabiškas Naseras.

“NATO, jūs pralaimite ir jūs pralaimėsite!” – sakė Kadafis. “Ginkluotos nusikaltėlių gaujos vakariniuose kalnuose ir rytinėje šalies dalyje, jūs neturite ateities šalyje. Pripažinkite tai!”

Vyriausybės atstovas Ibrahimas Mousa paneigė maištininkų atstovo, atsakingo už ryšius su užsieniu, Ali Esavi pranešimus, kad Mansur Dau, asmeniškai saugojęs Kadafį, buvo sužeistas per tariamas maištininkų raketų atakas Tripolyje.

Kariaujantys prieš Libiją Vakarai jau pradėjo kalbėti apie derybas tarp Libijos vyriasybės ir maištininkų. Prancūzija pirmą kartą pareiškė, kad Kadafis galėtu likti Libijoje, jei tik jis sutiktų palikti valdžią. Tačiau kariaujančiu prieš Libiją šalių reikalavimas išlieka toks pat: “Pirmas principas Libijai, Kadafis turi palikti valdžią ir tai turi padaryti labai aiškiai”, - pranešė maištininkų atstovas Ali Esavi žurnalistams Romoje. “Derybos galimos tik tuomet, jei Kadafis atsistatydins. Mes nesiderėsime kol jis bus valdžioje.”

Nors karas Libijoje tesiasi toliau, JAV kariuomenes atstovai pradeda reikšti nuomonę, kad jų šalis grimsta į šį karinį konfliktą.

JAV kariuomenes atstovai svarsto NATO prašymą nusiusti daugiau bepiločių ir kitų lektuvų į Libiją. Taip pat buvo kalbėta ir apie galimybę apginkluoti maištininkus.

NATO, kuri jau jau ketvirtas mėnuo bombarduoja Libiją, pranešė, kad jų lėktuvai subombardavo karinį sandėlį rytiniame Tripolio Tajuran priemestyje. NATO pranešė kad juose buvo laikomi tankai ir kariniai sunkvežimiai.

Parengė Ramūnas Alaunis

2011-07-29

Visiškai nenorėdamas leistis į ilgas diskusijas su pernelyg sureikšminančiais nepriklausomybės sampratą, trumpai priminsiu, jog nepriklausomybė kaipo tokia neapibrėžia tikslo tol, kol nesusitariama dėl visuomeninės santvarkos pobūdžio.

Tokio „susitarimo“ nebuvo. Taigi – nebuvo ir socialinės kelrodės. Ją išstūmė dirbtinai sukompromituota regimybė. Jau iš to matyti, jog buvo inicijuotas masiškumo mitas, nukreiptas ne į kūrybinio prado formavimąsi, o į viską apimančios socialinės ( vėliau ir dvasinės) destrukcijos idėją.

Idėja įsikūnija tuomet, kai ji užvaldo mases. Bet juk šis teiginys neapsiriboja tikruosius socialinius liaudies lūkesčius atspindinčiomis idėjomis.

Anuometinė gorbačiovinė „pertvarka“ vidaus bei užsienio scenaristų paliepimu „nebijojusi netvarkos“, įžiebė žalią šviesą primityviai nuostatai – leidžiama viskas, ko nedraudžia įstatymai. Įstatymų, užtikrinusių toms pačioms masėms pagrindines socialines garantijas, griovimas prasidėjo vėliau ( kas prisimena – „trečiasis sąjūdis“). Įstatymai, kurie įteisino visaliaudinio turto išparceliavimą bei santvarkos reviziją, įsigalėjo dar vėliau ( „sąjūdis atėjo į valdžią“). O iš pradžių – „leidžiama viskas“. Ir pirmoji sąjūdžio spauda lapelių pavidalu ( nors pinigų buvo!) – esą „išėjome iš pogrindžio“. Ir valdžios organų nuolankumas prieš rėksnius, ir nesankcionuoti piketai, ir parašų rinkimai be saiko ir … be kažkokių asmens kodų ( tai ne nūdienos demokratūra!). Kiekvieną nepatikusį viršininką nedrausmingas bei pagiringas (taip, nepakankamai žiūrėjo drausmės tarybų valdžia) darbininkas galėdavo apšaukti „stagnatoriumi“ ar dar riebiau. „Žodžiai – kodai“ irgi telkia minią…

Reikėjo tik dviejų dalykų – objektyvių prielaidų bei subjektyvios valios, t.y. komandinio centro. Pastarasis – nematomas. O objektyviųjų prielaidų išties buvo. Juk „masės“ buvo „apsėstos lygiava“ (taip kalbėdavo „persitvarkymo sąjūdžio“ aktyvistai), t.y. socializmas nebuvo pagrindęs žmones supriešinusių bei sukaldžiusių INTERESŲ.

Žmonės turėjo „valdišką“ darbą, kurio dėl viso komplekso priežasčių nevertino. Pripažinkime – stokojo ir iniciatyvinės erdvės. „Viskas galima“ tapo elektrošokui prilygstančiu pirmapradžiu iniciatyvos impulsu. Žmonės plūstelėjo į aikštes… Pirmapradis impulsas – stebuklų iliuzijos šauklys. O kur dar „bohemos“ (parazitų sluoksnio) šaukliai… „Pavergtoji tauta negali dirbti, ji gali tik vilkti jungą…“ – kalbėjo Radžvilas „Atgimimo bangos“ pliurpalynėje. Drauge skaitytojau, ar jums neatrodo, kad tokiais saviplakos šūkiais buvo avansu atseikėta už nūdienos tikrovę? Kai kapitalo pavergta tauta išties jungą velka… Ir sausakimšos aikštės „avansu“ atseikėjo nūdienai, nelyginant išpranašaudamos – daugiau nesitelksite, nes kiekvienas dairysis savo aikštės.

Buvo ir komandinis centras. Įmonių vadovai rėmė sąjūdį, atsiskaitydavo jam. Pavydėtų bet koks dabartinis visuomeninis judėjimas! Tiek teisių, kiek ( aišku, pagal komandą!) suteikė sąjūdžiui tuometiniai renegatai, jokia „nepriklausomybė ir demokratija“ niekam nesuteiks. O ir komandų buvo ne tik direktyvinių. Daugelis renegatų jau tada užuodė atiteksiančio kąsnio skonį bei vertę. Žinojo – „statistai“ apleis aikštes. Idant niekad į jas negrįžtų.

Buvo ir daugiau „komandų“. 1988-jų vasario 16-oji. Milicijos patrulių gausa ir visiškai nereikalingas kabinėjimasis prie neva įtartino jaunimo sujaukė vis tų pačių masių protus kur kas labiau, negu 1987-jų rugpjūtį įvykęs varganas terleckininkų mitingas Vilniuje. Į pastarąjį tada beveik niekas neatkreipė dėmesio, nepaisant to, kad būsimojo sąjūdžio „komandinis centras“ net tris mėnesius eskalavo spaudoje to mitingo temą. Bet 1988-jų vasarį nuaidėjusi „pavojaus sirena“, palydėta R.Reigano pareiškimo bei milicijos blokpostų, parengė būtinus kontrastus – „iniciatyva prieš jungą“.

Po kelių mėnesių atsirado „persitvarkymo sąjūdis“. Ir tik vieno dalyko neapskaičiavo „komandinis centras“, tris 1987-jų rudens mėnesius „triuškinęs“ prie Adomo Mickevičiaus paminklo mitingavusius žmones! O būtent – po tokio „triuškinimo“ jokia „intelektualų grupė“ neišdrįstų prabilti apie jokį neformalų judėjimą ar iniciatyvą. O tai rodo, jog buvo ne tik leidimas ( žodis anais laikais retas), bet ir nurodymas (va čia labiau tikėtina) imtis veiklos. „Komandinis centras“ nesuvokė, jog jį jau tada buvo lengva aptikti. Juk joks „intelektualas“ nedrįstų tuomet imtis viešos iniciatyvos, neturėdamas garantijos, kad rytdienos laikraščiai nepriskirs jo atskalūnų bei nacionalistų kategorijai. Taigi – buvo garantija. Suprantate, iš kur. Iš tų, kas vėliau dezinformuodavo – mes iš pradžių kontroliavome, vėliau netekome kontrolės. ( na, „dūrą stūmė“).

Taigi, sąjūdis tapo įmanomas ir dėl socializmo sąlygoto socialinio solidarumo ir dėl subjektyvių veiksnių – „komandinio centro“. Kapitalistinės santvarkos sąlygomis socialinio solidarumo nėra – jis virto savo priešingybe. „Komandiniai centrai“ formuotis, aišku, gali. Transnacionalinio kapitalo ar nacionalinės buržuazijos interesų kautynių sferoje. Todėl yra įmanomas atsiradimas anokių „sąjūdžių – farsų“. Geopolitinį žemėlapį jau daugybę kartų sudrebindavo „oranžinės“, „rožinės“, „datulių“, bei kitokios pseudorevoliucijos, legitimizuodavusios JAV imperialistinius siekius „užsisvajojusios nepriklausomybės“ šalyse.

Taigi – „sąjūdis“ kaip pažangaus masinio pasipriešinimo iniciatyva „iš apačios“ tėra mitas. Jį sukūrė jau minėto komandinio centro „aplinka“. Ir kiti centrai, kurie strategavo (aišku, ne vien Lietuvos mastu) socialistinės santvarkos reviziją, TSRS bei socialistinės stovyklos sugriovimą su pasaulio perdalijimo perspektyva. Mitas yra saugomas, eskaluojamas, perduodamas iš kartos į kartą. Kad kokia bebūtų sistemai trukdanti opozicija ieškotų išganymo ten, kur jo negali būti.

Ir ieško. Na, kaip anekdote apie pamestą daiktą. „-Ko tu ieškai savo piniginės prie žibinto, juk kitur pametei? –Taip, bet čia saugu ir šviesu, o ten, kur pamečiau – tamsu ir baugu…“

Žibintas – tai atšvaitas. Juk baugu suvokti, kad prieš du dešimtmečius nueita ne į „nepriklausomybę“, o į laukinį kapitalizmą, t.y. į tamsą. Daugeliui baugu prieš patį save. Prieš dabartinius represinius įstatymus. Juk dabartinė valdžia savo santvarką grandinėmis ir pančiais saugo, tai ne sąjūdžio laikotarpio TSRS valdžia. Tad ir peršamas „atšvaitas-mitas“. Antai, nelįskime į tamsos nežinią, o tiesiog pakartokime tą patį, kaip tada, kai rankomis susikibę buvome ! Ten šviesu, ten viskas žinoma, ten mums leisdavo viską… Bet netgi farso kratosi dabartis. Net atšvaito spektaklis neprasideda.

Šiame rašinyje aš sąmoningai vengiu klausimo KĄ DARYTI. Nes nežinau, ar pakanka dviejų (ar kelių) dešimtmečių, kad masės suvoktų savo socialinę atsakomybę. Ir kaltę kaip komuniją prisiimtų. Pakanka, kad prasitarsiu – tai, kas įvyko prieš du dešimtmečius, be kita ko numato taip pat ir komuniją. Apsivalymą. Kad SOCIALIZMAS, kai bus atkurtas, gyvuotų be istoriškai atsiskleidusių išverstakailių, renegatų, vagių bei parazitų klasės. Ir šiuo požiūriu kiekvienas, vis dar eskaluojantis mitą, tesuvokia – kas iš to susikabinimo rankomis, jei visa ši darnos parodija lėmė visišką abejingumą žmogui, kurio ranką kadaise laikei. Ir abejingieji neatleidžia abejingiesiems. Kas iš tos neva prasiveržusios žodžio laisvės, jei ją kaipmat okupavo engėjai. Ir jau visiškai aišku, kuo pavirto prieš du dešimtmečius suvešėjęs praeities juodinimas. Masių bauginimas praeitimi tapo priedanga, po kuria engėjai suprojektavo ateitį pagal atvaizdį savąjį.

„Sąjūdis“, kad ir turėdamas komandinį centrą, negali įgyti masiškumo be objektyviai susiklosčiusių prielaidų – socialinės darnos. Ir ta prasme jis vis dėl to buvo… socializmo produktas. Dialektika moko – daugelis reiškinių kildina savo priešingybę (duobkasį). Bet dialektika nereiškia procesų spontaniškumo. Iš čia ir subjektyvusis „komandinio centro“ veiksnys.

Tačiau, kaip jau minėjau, „komandinis centras“ ne į viską atsižvelgė! Mat jis … nebuvo vienišas! Santvarkos lūžį taipogi lydi jo priešingybė – apsivalymas nuo tų, kas kadaise tapo nepakeliama našta pirmapradžiam socializmui. Nuo parazitų klasės. Ir ta prasme net pasaulio perdalijimas (trečiasis pasaulinis karas) regėtinas kaip grįžtamoji istorinės vystymosi raidos spiralės vija. Grįžtamumas tai ne šiaip grąžinimas. Ir atkūrimas – tai ne banalus atstatymas.

Girdžiu nekantrų, ir (atsižvelgiant į nūdienos grandines bei pančius) gal net kiek provokacinį klausimą – o kada bus atkurtas socializmas? Jau minėjau – dialektika su visomis jos spiralėmis nereiškia savaiminio vyksmo. Todėl „komandinius centrus“ (sąjūdžio galių iliuzijas) turi nustelbti masių socialinė atsakomybė bei nacionalinės mitologijos atmetimas. Tai nereiškia, jog nacionalinės vertybės turi būti nuvertintos. Kalbama apie nacionalinės „santarvės“ netikroviškumą buržuazinės santvarkos sąlygomis. Tai išplaukia iš pačios klasių antagonizmo prigimties.

Iniciatyvą turi perimti socialistinės pakraipos partija. Pas mus tai vienintelė (iš legaliai veikiančių partijų) kairioji partija – Socialistinis Liaudies Frontas. Tačiau iniciatyva niekad nebus veiksminga be masių socialinės atsakomybės. Iš čia ir laikinos mūsų partijos nesėkmės per rinkimus. Beje, šių eilučių autoriaus nuomonė yra ta, jog nūdien „rinkimus“ reikia aktyviai boikotuoti, o ne juose dalyvauti. O žmonių tikėjimas, esą rinkimai gali ką nors pakeisti prilygsta vis tai pačiai ištikimybei „sąjūdžio mitui“.

Galiausiai įvairių (Europos bei pasaulio) šalių kairiosios partijos bei jų INICIATYVOS turi derinti bei vienyti savo, kaip darbo liaudies kovos avangardo, pastangas proletarinio internacionalizmo principais.

Pralaimėti, pasiduoti bei kapituliuoti tenka pavieniui. Nugalėti galima visiems ir drauge.

2011-07-22

Liaudies vyriausybė 1940 metų liepos 5 d. patvirtino Liaudies Seimo rinkimų įstatymą, kuris išplėtė rinkėjų teises. Smetoninio Seimo 1936 metais negalėjo rinkti apie 25 procentai suaugusiųjų šalies gyventojų, kuriems buvo pastatytos amžiaus, sėslumo, turto, politinės užtvaros. 1936 metais rinkimuose negalėjo dalyvauti žemės ūkyje dirbantys ir sezoniniai darbininkai, bedarbiai, namų šeimininkės, taip pat jų šeimų nariai. Kandidatus į tautos atstovus galėjo kelti tik vidaus reikalų ministro statytiniai – apskričių ir miestų valdybų nariai. Liaudies Seimo rinkimų įstatymas įtraukė aukščiau minėtas neturėjusių teisės balsuoti gyventojų grupes į rinkėjų kategoriją ir išplėstė rinkėjų amžiaus cenzą nuo 24 iki 21 metų.

Buvo sudaryta rinkiminė Lietuvos Darbo Liaudies Sąjunga (LDLS) – darbininkų, darbo valstiečių ir darbo inteligentijos rinkiminis komunistų ir nepartinių blokas. Iš LDLS rinkiminės programos:

- atleisti darbo valstiečius nuo mokėjimų už nesumokėtus mokesčius ir skolas, panaikinti įvairias jų baudas;

- neturtingųjų ir mažažemių valstiečių ūkius atleisti nuo bankinių skolų;

- darbo žmonių socialinis draudimas ligų ir nelaimingų atsitikimų atvejais įmonininkų arba valstybės lėšomis;

- pasenusių darbininkų ir darbo invalidų aprūpinimas valstybės lėšomis;

- ligoninių, sanatorijų, dispanserių, ambulatorijų tinklo didinimas;

- sustabdomas pašalpų ir pensijų mokėjimas turtuoliams ir liaudies priešams, panaikinami aukštesniųjų valdininkų asmens priedai ir sumažinamos besaikiškai išpūstos aukštų valdininkų algos;

- butų nuomos sumažinimas.

Liepos 14-15 dd. Liaudies Seimo rinkimuose dalyvavo 1 386 569 rinkėjai, arba 95,51 proc. visų turėjusių teisę balsuoti. Iš jų 1 375 349 rinkėjai, arba 99,19 proc., balsavo už LDLS iškeltus kandidatus. Buvo išrinkti 79 Liaudies Seimo deputatai. Iš jų 25 valstiečiai. 21 darbininkas. 27 darbo inteligentai ir tarnautojai, 1 amatininkas, 1 kumetis, 3 kareiviai. Tautinė sudėtis: 67 lietuviai, 4 žydai, 3 lenkai, 2 baltarusiai, 1 rusas ir 1 latvis. (Lenkų tautybės deputatų pavardės tuometiniuose dokumentuose rašytos naudojant ir lenkiškas raides.) 49 deputatai ( arba 62 procentai) kalinti smetoniniuose kalėjimuose ir priverstinio darbo stovyklose. Deputatas Antanas Sniečkus kalbėjo: „Visai kitą vaizdą matome Smetonos seimo herojų tarpe. Tokio tipo „didvyriai“ kaip čaplikai, indrišiūnai, grėbliūnai ir kiti, dar neseniai žiauriausiai engę liaudį, spekuliavę jos krauju ir prakaitu, šiandien, patekę į liaudies saugumo rankas, parodė visišką ištižimą, bailumą, suglebimą. /…/ Liaudies Seimo atstovai /…/ neverkšleno ir neprašė budelių pasigailėti, nepuolė ant kelių ir nelaižė savo priešams batų.“

Ištrauka iš darbininko Urbaševičiaus kalbos, atvykusio su darbininkų delegacija pasveikinti Liaudies Seimo: „/…/Per visą Lietuvos liaudies istoriją pirmą kartą susirinko seimas, kuriame yra tikrieji liaudies atstovai, jos geriausi sūnūs ir dukros. Čia ne turčiai, kurie posėdžiavo seime tam, kad gintų savo valdžią nuo liaudies ir diktuotų jai savo įstatymus. Čia ne biznieriai ir ne karjeristai, kurių akimis, atstovavimo tikslas – asmeninins turtėjimas ir įvairūs tamsūs darbai, nukreipti prieš liaudies interesus. Ne. Čia susirinko darbo valstiečių, darbininkų ir pažangiosios inteligentijos atstovai, kovoję su visa liaudimi dėl jos išvadavimo. /…/“

Liaudies Seimo darbotvarkė:

1. dėl Lietuvos santvarkos klausimo;
2. dėl Lietuvos įėjimo į Tarybų Sąjungą;
3. dėl žemės klausimo;
4. dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo.

Pirmuoju klausimu Liaudies Seimas priėmė Deklaraciją apie valstybės santvarką, kuri baigiama tokiais žodžiais: „Liaudies Seimas, išreikšdamas vieningą Lietuvos laisvos darbo liaudies valią, skelbia, kad Lietuvoje įvedama Tarybų santvarka. Lietuva skelbiama Socialistine Tarybų Respublika. Nuo šios dienos visa valdžia Lietuvos Socialistinėje Tarybų Respublikoje priklauso miesto ir kaimo žmonėms, kurie Tarybose atstovaujami savo atstovų.“

Deklaracijos projektą pristatęs Liaudies Seimo deputatas Mečislovas Gedvilas kalbėjo: “Lietuvos liaudis savo istorijos bėgyje patyrė maža gero. Kadaise Lietuvą valdė kunigaikščiai. Valstiečiai buvo kunigaikščių nuosavybė. Vėliau Lietuvos kunigaikščiai sudarė uniją su lenkų ponais ir pardavė Lietuvos liaudį lenkų grafams, dvarininkams ir bajorams. Šviesiausieji ponai įsitaisė sau po visą Lietuvą šiltas gūžtas. Baudžiauninkas lietuvis buvo priverstas lenkti sprandą prieš savo viešpačius lenkų ponus. Lenkų ir lietuvių ponai taip tvarkė valstybę, kad ji galų galė subyrėjo. Po trečiojo Lenkijos padalijimo Lietuvos liaudis patyrė visą caro režimo priespaudą. Prie visų liaudies nelaimių ir kančių prisidėjo dar naujos. Uždrausta buvo skaityti ir rašyti lietuviškai. O lenkų magnatai netrukus prisitaikė prie caro tvarkos ir toliau tyčiojosi ir niekino lietuvius valstiečius. /…/ Tarybų valstybės buvimas laidavo Lietuvai nepriklausomybę. /…/ Pasiturinčių klasių interesai niekuomet neatitiko liaudies tikslų ir siekimų. Tutingieji bijojo kaip ugnies liaudies valdžios. /…/ 1926 metais seimo rinkimų metu liaudis, pasipriešindama krikščioniškai diktatūrai, atidavė savo balsus vadinamiesiems kairiesiems. Liaudis patikėjo pažadais, kad kairieji parūpins jai darbo, duonos ir atiduos žemę. Bet ponai kairieji niekuomet nesuprasdavo arba nenorėdavo suprasti liaudies interesų. Jie sakydavo gražias kalbas, bet neįvyko jokio liaudies būklės pagerinimo. Keli tuščio plepėjimo mėnesiai nedavė nieko, nė vienos bent kiek svarbesnės radikalios reformos. Iš esmės niekas nepasikeitė valstybėje, tiktai ministeriškose kėdėse vietoj kunigų auksaburnių sėdėjo tokie pat auksaburniai ponai advokatai, kurie bėrė saujomis tuščius ir melagingus pažadus. /…/ Imkite susirinkimų ir spaudos laisvę, imkite ir „piliečių lygybę prieš įstatymus“ – ir jūs pamatysite kiekviename žingsnyje gerai žinomą kiekvienam doram ir sąmoningam darbo žmogui buržuazinės demokratijos veidmainystę. Nėra nė vienos kad ir demoraktiškiausios valstybės, kuri savo konstitucijoje neturėtų kokio straipsnelio, laiduojančio buržuazijai teisę neva tvarkos apsaugojimo tikslais panaudoti prieš darbo žmones kariuomenę, įvesti karo stovį ir t. t., - o tikrovėje viskas pritaikyta tam atvejui, jei eksploatuojamieji megintų elgtis nevergiškai ir norėtų nusikratyti savo vergiška būkle. /…/ Lietuvos darbo liaudis ėmė suprasti, kad po nepriklausomybės šūkių priedanga tautininkai paverčiai nepriklausomybę vergija, kad nepriklausomybė – tai tiktai širma tiems, kas sėdi valstybinio aparato viršūnėje ir tiktai nepriklausomai, be jokios atsakomybės prieš liaudį, valdo kraštą taip, kaip priprato valdyti savo dvarą. Pamažu aiškėja, kad ir visa Lietuvos nepriklausomybė buvo tiktai fikcija. /…/ Nedarbas, bado šmėkla, netikrumas dėl rytdienos, netikrumas dėl šeimos ir vaikų likimo ludi darbo žmogų per visą jo gyvenimą. /…/ Smetonininkai vedė savotišką nacionalinę politiką./…/ Ypač aiškiai pasireiškė smetonininkų nacionalinės politikos bankrotas, kai Tarybų Sąjunga grąžino Lietuvai Vilnių. Per labai trumpą laiką Lietuvos valdytojai savo šovinistine politika nustatė prieš save visas Vilniaus krašto darbo mases.“

Antruoju darbotvarkės klausimu Liaudies Seimas priėmė deklaracija, kurioje be kita ko sakoma: „Klausydamas valios liaudies, nuvertusios senąjį priespaudos ir beteisiškumo režimą, žmogaus eksploatacijos režimą, Liaudies Seimas nutarė: prašyti TSRS Aukščiausiąją Tarybą priimti LTSR į TSRS sudėtį sąjungine respublika /…/.“ Pasiūlymai jungtis prie TSRS pasigirdo iki Liaudies Seimo posėdžio vykusiuose masiniuose mitinguose. Liaudies Seimo deputatų kalbose vardinti argumentai dėl prisijungio prie TSRS: lietuvių tautos išsaugojimas artėjant karui, nenoras sulaukti Lenkijos, Belgijos, Olandijos kitų tautų likimo 1940-ųjų pavasarį, įvarių respublikų resursų racionalus panaudojimas bendram visų labui, iš čia išplaukianti galimybė spačiai industrializuoti Lietuvą, izoliuoto atskirų tarybinių respublikų gyvenimo nestabilumas dėl nuolatinio kapitalistinių valstybių grasinimo, nacionalinės kultūros puoselėjimo TSRS pavyzdžiai, Vilniaus ir jo krašto grąžinimas Lietuvai TSRS iniciatyva du kartus (1920-aisiais ir 1939-aisiais), glaudūs istoriniai-etniniai ryšiai su rusų, baltarusų, ukrainiečių tautomis ir priešingai – karti istorinė patirtis santykiuose su vokiečių kryžiuočiais, lenkų ponais.

Kitą, liepos 22 dieną, Liaudies Seimas trečiuoju klausimu priėmė „Deklaraciją, paskelbiančią žemę valstybės nuosavybe“, kurioje be kita ko sakoma: „Reikšdamas visų dirbančiųjų valią ir vadovaudamasis gyvybiniais darbo valstiečių interesais, Liaudies Seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančius liaudžiai, t. y. valstybės nuosavybė. Nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba. Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30 hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, viršijantį šią normą, paverčia valstybiniu žemės fondu, kad pagelbėtų bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės.“

Ketvirtuoju klausimu, dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo, deputatai kalbėjo, kad kaip ir kiekvienas kapitalistinis ūkis, Lietuvos ūkis yra neplaningas, anarchijos dėsnių valdomas. Pirmasis žingsnis kapitalizmui panaikinti yra bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacija. Bankai ir stambioji pramonė turi lemiamą reikšmę ekonominiame gyvenime. Kas turi svarbiausias ekonomines išgales, tas diktuoja visą ūkinį bei politinį šalies gyvenimą. „Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaracijoje“ rašoma: “/…/ Liaudies Seimas, suprasdamas liaudies reikalavimų teisėtumą, skelbia bankų ir stambiosios pramonės nacionalizaciją visoje Tarybų Lietuvos Socialistinės Respublikos teritorijoje. Nacionalizavus bankus ir stambiąją pramonę, respublikos liaudis tampa krašto turtų šeimininku.“

1940 metų vasarą, netrukus po Liaudies Seimo sprendimų, Lietuvą gavo iš Baltarusijos 2000 kvadratinių kilometrų teritorijos, kurioje dominavo gyventojai lietuviai: Druskininkus ir jo apylinkes, Vydžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo, Rodūnės rajonų teritorijas.

Nė viena ranka nepakėlė ginklo prieš naująją valdžią 1940 metais. Tą vasarą, anot liudininkų, atsidaro daug netikėtų „revoliucionierių“ net iš režimo šulų tarpo, kurie bandė visaip įrodyti, kaip jie jau smetonmečiu „kovojo su sistema“. Liaudies vyriausybę skubėjo sveikinti įvairios šaulių ir kitos organizacijos. Foto-archyvuose galima rasti masinių palaikymo mitingų, demonstracijų nuotraukų. Nemaža liaudies dalis palaikė permainas, nes skurdas ir Smetonos režimas buvo įgrisę. Valdžios kaita 1940 metais įvyko be kraujo.

(Trumpas ekskursas: revanšas įvyko 1941 metų birželio 22 d. „sukilimo“ metu, vadovaujant pro-nacistiniam Lietuvos Aktyvistų Frontui (LAF). Dalis vadinamųjų sukilėlių, tęsdami 1926 metų „tradicijas“ (kai be teismo, sufabrikavus kaltinimus, buvo sušaudyti keturi komunarai), išžudė mases civilių… Jų „tradicijas“ jau 2009 metų sausio 16-oji pratęsė naujoji šalies valdžia, apšaudžiusi demonstrantus prie Seimo. Ši diena liaudies patirties prasme verta kelių dešimčių ramesnių metų, kadangi joje susikoncentravo klasinė valstybės prigimtis – kai tik darbo liaudis pakyla nuo kelių, nedelsiant buržuazija nusimeta visas kaukes, meta šalin visas kalbas apie „demokratiją“, ir kulkomis nuslopina liaudies pasipiktinimą valdančiųjų korupcija, vagystėmis, godumu. Buržuazija ir jos liokajiška žiniasklaida vapėjo tądien apie nuostolius Seimo pastatui, tačiau argi neaišku, kad jos vadovavimas atnešė Lietuvai milijonus kart didesniu nuostolius? Sausio 16-oji yra ženklas, kad fašizmas Lietuvoje turi gilias šaknis ir gali bet kuriuo metu išsinerti iš buržuazinės „demokratijos“ odos. Visuomet aktualiu išliks čekų kovotojo Julijaus Fučiko, karo metu nacių kankinto ir nužudyto, perspėjimas: žmonės, mes jus mylime - būkite budrūs!)

Kai dėl Raudonosios Armijos dalinių, tai Lietuvoje jie atsirado gerokai prieš įvykstant Liaudies Seimo rinkimams, ne 1940-aisiais, o dar 1939-aisiais, kartu su Vilniaus krašto sugrįžimu - ir tik po to, kai tam pritarė pats Smetona! Papildomi daliniai 1940 metų birželį įsiliesti irgi tik su Lietuvos vyriausybės pritarimu.

2011-07-15

2011-07-03 Afrika nebendradarbiaus su Tarptautiniu Baudžiamuoju Teismu (TBT), kuris išdavė Kadafiui arešto orderį.

Afrikos lyderiai, kurie posėdžiavo Afrikos Sąjungos šalių lyderių suvažiavime Pusiaujo Gvinėjoje nuo birželio 23 iki liepos 1 dienos, priėmė sprendimą, kad Afrikos šalys neturėtų bendradarbiauti su Tarptautiniu Baudžiamuoju Teismu (Hagos Trubunolu), kuris išdavė tarptautinį arešto orderį trims Libijos asmenims, tarp jų ir Libijos lyderiui pul. Muamarui Kadafiui.

2011-07-04 Libijos valstybinė televizija pranešė, kad NATO aljanso lėktuvai naktį iš sekmadienio į pirmadienį bombardavo du strateginius miestus Libijoje. Libijos kariuomenės šaltiniai pranešė, kad NATO oro antskrydžiai sugriovė kelio patikrinimo postą Bani Valid mieste, apie 200 km į pietryčius nuo Tripolio, kurį kontroliuoja Kadafio šalininkai. Bombardavimo metu keletas žmonių žuvo ir daug sužeista, pranešė Libijos televizija.

Pastarosiomis dienomis iš Tripolio buvo atvežtos moterys į Bani Valid miesto karinį apmokymo centrą, kuriame jos apmokomos naudotis ginklais. Libijos valstybinė Džamahirijos naujienų agentūra pranešė, kad NATO bombardavo jūros uostą ir patikrinimo postus Zuvaros mieste, esančiame per 125 km į vakarus nuo sostinės Tripolio.

Zuvara buvo vienas iš šešių Libijos valstybinių uostų, kuriuos Europos Sąjunga pridejo prie JT sudaryto Libijos kompanijų ir asmenų juodojo sąrašo, remiantis JT rezoliucija 1970, kurių lėšos yra įšaldytos. Birželio mėnėsį iš Zuvara miesto dezertyravo 34 Libijos armijos karininkai, kurie papildė maištininkų gretas.

Turkijos vyriausybė pirmadienį pripažino maištininkų Laikinąją Pereinamąją Nacionalinę Tarybą ir įšaldė Libijos vyriausybines lėšas, laikytas Turkijos banke. Taip pat Turkija išsiuntė Libijos ambasadorių iš sostinės Ankaros.

Libijos pakrančių apsaugos tarnyba vėlų pirmadienio vakarą sulaikė du laivus, gabenusius ginklus iš Kataro Libijos maištininkų grupėms, pranešė Libijos vyriausybės atstovas Moussa Ibrahimas. Taip pat buvo paimta į nelaisvę 11 iš laivų, buvusių arti kranto netoli Janzour miesto, esančio į vakarus nuo Tripolio.

Kataras yra vienas iš Libijos maištininkų rėmėjų.

Maištininkų Nacionalinės Pereinamosios Tarybos pirmininkas Mahmudas Jibrilas, praėjusį ketvirtadienį pranešė, kad ginklų iš užsienio tiekimas galėtų suteikti galimybę laimėti kovą prieš Kadafi.

Nors Jungtinių Tautų Saugumo Taryba įvedė ginklų embargą Libijoje, tačiau imperialistinės šalys, kariaujančios prieš Libiją, visiškai jo nepaiso. Praėjusią savaitę Prancūzijos kariuomenės atstovas pulkininkas Tjeris Burchardas (Thierry Burkhard) pranešė kad Prancūzija parašiutais nuleido ginklų Libijos Vakarinių kalnų maištininkams. Britanijos užsienio reikalų sekretorius Viljamas Heigas (William Hague) tuo pačiu metu pranešė, kad Didžioji Britanija maištininkams nusiuntė 5000 neperšaunamų liemenių, 6,650 uniformų ir komunikacijos įrangos.

Sukilėliai kariauja su Kadafiui ištikimomis karinėms pajėgoms nuo vasario mėnesio vidurio, prasidėjus maištui rytų Libijos regione, kuris peraugo į pilietinį karą. Pirmomis dienomis jie užėmė daug karinės amunicijos sandėlių ir perėmė daug karinės technikos, kurią naudoja prieš Libijos vyriausybines karines pajėgas.

2011-07-05 Tripolis. Libija - NATO lėktuvai antradienį bombardavo karinius ir civilinius objektus Džefros mieste, esančiame 600 km į pietus nuo Tripolio, remdamasi Libijos kariuomenės šaltiniais pranešė šalies televizija.

Libijos naujienų agentūra JANA pranešė, jog Libijos generalinis prokuroras Libijos visuotiniame liaudies kongreso komitete ryšiams su užsieniu ir tarptautiniu bendradarbiavimu nagrinėja NATO įvykdytus nusikaltimus prieš civilius gyventojus.

Prokuroras išreiškė nuostabą: “Ką reiškia NATO aljanso pastovūs bombardavimai Libijoje ir kaip yra pasakyta, koks bebūtų pozityvus Libijos žingsnis, jis būtinai turi būti nuginčytas NATO negatyviu sprendimu, po kurio seka karinės kampanijos prieš Libiją ir Libijos žmones suintensyvinimas?“

Prokuroras sakė, kad NATO tikslas yra kontroliuoti Libiją, įkuriant joje Bengazio nusikaltėlių režimą. Pastarasis dirba kartu su NATO. Jų tikslas yra sutrukdyti bet kokias Libijos vyriausybės pastangas sugrąžinti šaliai nacionalinę vienybę. NATO aljansas ne tik įšaldė Libijos lėšas, bet ir naudoja jas savo negarbingiems tikslams. Libijos prokuroras taip pat pareiškė, kad “dalis nusikaltėlių-išdavikų dirbo Libijos visuotinio kongreso sekretoriate, o vienas iš jų narių paliko šalį savaitę prieš prasidedant sukilimui Libijoje, nors tėvynainiams melavo, kad yra išvykęs pasisemti patirties kai kuriuose mokslo ir tyrimų centruose.”

Prokuroras visus Libijos gyventojus kvietė dar kartą gerai perskaityti šalies istoriją, kad būtų žinoma, jog nusikalstamas bendradarbiavimas su užsieniečiais, žudant Libijos gyventojus, yra draudžiamas religijos ir socialiai nepriimtinas.

2011-07-06 NATO naikintuvai subombardavo naftos perdirbimo irenginius Bregos mieste.

Vykstant aršiam pilietiniam karui, Bregos ir Ras Lanufo miestus šiuo metu kontroliuoja M. Kadafio kariai, o Bengazyje esanti maištininkų vadovybė neteko pajamų šaltinio.

Britanijos karinių pajėgų admirolas Rasas Hardingas pranešė: „Nusprendėme, kad iš naftos ir chemijos pramonės naudos turi tik Kadafio pajėgos, o ne vietos gyventojai. Jos naudodavosi degalais ir rengdavo puolimus prieš civilius gyventojus. Sukilėlių administracija galėjo gauti pajamų iš Bregos ir Ras Lanufo, bet mes priėmėme tokį sprendimą, siekdami apsaugoti civilius gyventojus.“

2011-07-08 Penktadienis Masiniai protestai prieš NATO ir maištininkų aljansą penktadieni vyko Sabos mieste, Libijoje

Parengė Ramūnas Alaunis

2011-07-15

Šis glaudus bendradarbiavimas tarp kairiojo prezidento ir režimo, kuris garsėja žmogaus teisių pažeidimais, kankinimais ir politinių kalinių dingimu kelia Lotynų Amerikos ir Europos nepriklausomų juristų, kairiųjų ir liaudies aktyvistų protestus ir tuo pačiu yra sveikinamas Europos ir Amerikos isteblišmento.

2011 m. balandžio 26 d. Venesuelos imigracinės tarnybos atstovai, remdamiesi išskirtinai vienos iš Kolumbijos spec. tarnybų (DAS) informacija, areštavo Švedijos pilietybę gavusį kolumbiečių žurnalistą Choakiną Peresą Beserą, kai tik jis atvyko į Venesuelą. Remiantis kaltinimais, kuriuos iškėlė Kolumbijos spec. tarnyba, kad šis Švedijos pilietis buvo „vienas iš FARC vadovų“, Peresas 48 valandų laikotarpiu buvo atiduotas Kolumbijos valdžiai. Nepaisant to, kad visa tai buvo tarptautinio diplomatinio protokolo ir Venesuelos konstitucijos pažeidimas, šiuos veiksmus asmeniškai palaikė prezidentas Čavesas. Praėjus mėnesiui Venesuelos Ginkluotosios Pajėgos, tiesiogiai padedant jų kolegoms iš Kolumbijos, areštavo vieną iš FARC vadovų Giljermo Toresą (pseudonimas Chulianas Konrado), kuris šiuo metu laukia ekstradicijos į Kolumbiją viename iš Venesuelos kalėjimų ir neturi teisės kreiptis pagalbos į advokatą. Kovo 17 d. Venesuelos Karinė Žvalgyba (DIM) sulaikė 2 spėjamus ELN partizanus, Karlosą Tiradą ir Karlosą Peresą, ir atidavė juos Kolumbijos spec. tarnyboms.

Čaveso viešas bendradarbiavimas su represiniu Kolumbijos režimu nėra kažkas labai naujo. Dar 2004 m. gruodžio 13 d. Rodrigo Granda, FARC atstovas ryšiam su tarptautine visuomene ir natūralizuotas Venesuelos pilietis, kurio šeima gyveno Karakase, buvo pagrobtas Venesuelos žvalgybos agentų viename iš Karakaso rajonų, kur jis dalyvavo tarptautinėje konferencijoje, ir po to slapta perduotas Kolumbijai, kai tai patvirtino Venesuelos pasiuntinys Bogotoje. Po keleto savaičių tarptautinių protesto akcijų, kuriose dalyvavo ir daugelis minėtos konferencijos dalyvių, prezidentas Čavesas padarė viešą pareiškimą, pavadinęs „žmogaus pagrobimą“ Venesuelos suvereniteto pažeidimu, ir netgi prigrasino nutraukti diplomatinius santykius su Kolumbija. Laikui bėgant Venesuela dar dažniau ėmė perdavinėti revoliucingai nusiteikusius politinius Kolumbijos narko-režimo oponentus: per pirmus penkis 2009 m. mėnesius Venesuela perdavė 15 spėjamų ELN narių, o 2010 m. lapkritį Kolumbijos policijai buvo atiduoti 1 FARC kovotojas ir 2 spėjami ELN nariai. 2011 m. sausį Nilsonas Teranas Fereira, spėjamai vienas iš ELN vadovų, taip pat buvo perduotas Kolumbijos kariškiams. Bendradarbiavimas tarp paties žiauriausio dešiniojo režimo šiuolaikinėje Lotynų Amerikoje ir neva pačios radikaliausios „socialistinės“ vyriausybės kelia svarbių klausimų dėl teisingos Čaveso režimo identifikacijos, ir kaip tai susiję su vidaus ir užsienio politika, ypač su tuo, kokiais principais ir interesais remiasi ši valstybinė politika.

Radikalios politikos Venesueloje pakilimas, kuris tapo Čaveso išrinkimo prezidentu 1999 m. priežastimi ir pasekme, susijęs su revoliucinių visuomeninių judėjimų pakilimu visoje Lotynų Amerikoje nuo 90-ųjų metų pabaigos ir iki pirmojo XXI a. dešimtmečio vidurio (1995-2005). Neoliberalūs režimai buvo nuversti Ekvadore, Bolivijoje ir Argentinoje, masiniai visuomeniniai judėjimai metė iššūkį neoliberaliai ortodoksijai visur, Kolumbijos partizanų judėjimai priartėjo prie pat stambių šalies miestų, kairiųjų centristų politikai gavo valdžią Brazilijoje, Argentinoje, Bolivijoje, Paragvajuje, Ekvadore ir Urugvajuje. JAV ekonominė krizė pakirto pasitikėjimą Vašingtono „laisvosios prekybos“ idėja. Auganti žaliavų paklausa Azijoje stimuliavo ekonominį bumą Lotynų Amerikoje, tai leido pradėti socialines programas ir nacionalizaciją.

Venesuelos atveju nepavykęs JAV remtas karinis perversmas ir „bosų boikotas“ 2002-2003 m. privertė Čaveso vyriausybę pasiremti masėmis ir pasisukti kairėn. Čavesas tęsė naftos ir su ja susijusios pramonės „renacionalizaciją“ ir paskelbė „bolivarišką socialistinę“ ideologiją.

Čaveso radikalizacija turėjo palankią dirvą Lotynų Amerikoje, o didelės valstybinės pajamos iš augančių naftos kainų leido finansuoti socialines programas. Čavesas laikėsi pliuralistinės pozicijos užmegzdamas santykius su valdančiosiomis kairiųjų centristų vyriausybėmis, palaikydamas radikalius visuomeninius judėjimus ir Kolumbijos partizanų pasiūlymus dėl taikos derybų. Čavesas pasiūlė pripažinti Kolumbijos partizanus teisėta „kovojančia puse“, o ne „teroristais“.

Svarbiausias Venesuelos užsienio politikos siekis buvo užkirsti kelią pagrindinei grėsmei, kurią kėlė Vašingtonas. Ji siekė sukurti išskirtinai Lotynų Amerikos ir Karibų organizacijas, stiprinti regioninę prekybą ir investicinius ryšius, kurti regionines sąjungas atsakant į amerikietišką intervencionizmą, karines sąjungas, bazes ir JAV remiamus karinius perversmus.

Kadangi JAV finansavo Venesuelos opozicines organizacijas (rinkimines ir neparlamentines), Čavesas įgijo moralinę ir politinę visos Lotynų Amerikos antiimperialistinių organizacijų paramą. Po to, kai Izraelio ir Amerikos sionistai pradėjo užsipuldinėti Venesuelą, Čavesas išplėtė savo paramą palestiniečiams bei ryšius su Iranu ir kitais arabų antiimperialistiniais judėjimais ir režimais. Pirmiausia, Čavesas sustiprino savo politinius ir ekonominius ryšius su Kuba, dažnai tardamasis su Kubos vyriausybe, ir sukūrė radikalios opozicijos imperializmui ašį. Vašingtono pastangos pasmaugti Kubos revoliuciją ekonominio embargo pagalba buvo efektyviai pakirstos stambių ekonominių sutarčių tarp Čaveso ir Havanos.

Iki pat paskutinių šio dešimtmečio metų Venesuelos politika sutapo su kairiųjų režimų ir visuomeninių judėjimų Lotynų Amerikoje interesais. Čavesas stodavo į diplomatinius susirėmimus su Vašingtono sąjungininkais šiame pusrutulyje, ypač su Kolumbija, kurią valdė narkomafijos ir mirties eskadronų prezidentas Alvaro Uribe (2002-2010). Tačiau pastaraisiais metais mes tapome kai kurių vidaus ir užsienio politikos permainų bei laipsniško posūkio į centrą liudininkais.

Revoliucinis pakilimas Lotynų Amerikoje ėmė mažėti: masiniai neramumai iškėlė kairiųjų centristų režimus, kurie demobilizavo radikalius judėjimus ir priėmė strategiją, kuri remiasi žaliavų eksportu tuo pat metu siekiant vykdyti autonominę užsienio politiką, nepriklausomą nuo JAV kontrolės. Kolumbijos partizaninis judėjimas dabar traukiasi ir ginasi, jo gebėjimas apsaugoti Venesuelą nuo priešiško Kolumbijos režimo žymiai susilpnėjo. Čavesas prisitaiko prie šių „naujų realijų“ tapdamas nekritišku „socialliberalių“ Lulos Brazilijoje, Moraleso Bolivijoje, Koreos Ekvadore, Vaskeso Urugvajuje ir Bačelet Čilėje režimų šalininku. Čavesui vis svarbesne tampa neatidėliotina diplomatinė dabar egzistuojančių režimų parama, negu kokia nors galima parama ateityje, kuri atsirastų masinių judėjimų atgimimo atveju. Prekybiniai ryšiai su Brazilija ir Argentina bei kitų Lotynų Amerikos šalių parama prieš augančią JAV agresiją tapo svarbiausiais Venesuelos užsienio politikos punktais. Venesuelos politikos pagrindas daugiau nėra kairiųjų centristų ir centristų režimų vidaus politinė kryptis, dabar tai – jų parama nepriklausomos užsienio politikos idėjai.

Pastoviai besikišančios JAV pasirodė nepajėgios surengti sėkmingą perversmą arba pasiekti nors kiek rimtesnę rinkiminę pergalę prieš Čavesą. Todėl Vašingtonas vis labiau linksta naudoti išorinę grėsmę prieš Čavesą, ir daryti savo Kolumbijos valstybės, kuri gauna 5 mlrd. dolerių karinę paramą, pagalba. Kolumbijos karinių pajėgų stiprinimas, sieną pažeidinėjantys „mirties eskadronai“ verčia Čavesą stambiais kiekiais pirkti Rusijos ginkluotę ir formuoti regioninę sąjungą (ALBA).

JAV remtas karinis perversmas Hondūre pagreitino Venesuelos užsienio politikos pasikeitimus. Hondūre, kuris priklauso ALBA, perversmo būdu buvo nušalintas nuo valdžios demokratiškai išrinktas prezidentas liberalcentristas Manuelis Selaja ir įtvirtintas represinis režimas, paklūstantis Baltiesiems Rūmams. Tačiau šis perversmas izoliavo JAV Lotynų Amerikoje – nei viena vyriausybė nepalaikė naujojo Tegusigalpos režimo. Netgi neoliberalūs Kolumbijos, Meksikos, Peru ir Panamos režimai nubalsavo už Hondūro pašalinimą iš Amerikos Valstybių Organizacijos. Viena vertus, Venesuela vertina šį dešiniųjų ir kairiųjų centristų „vienijimąsi“ kaip galimybę pagerinti savo santykius su konservatyviais režimais, kita vertus, tapo aišku, kad Obamos administracija yra pasiruošusi naudoti „karinį metodą“, kad atstatytų JAV dominavimą regione.

Būkštavimai dėl Amerikos įsiveržimo žymiai sustiprėjo po Obamos ir Uribės susitarimo, numatančio 7 karinių strateginių amerikiečių bazių įkūrimą išilgai Venesuelos sienos. Čavesas susvyravo atsakydamas į šią akivaizdžią grėsmę: pradžioje jis nutraukė beveik visus prekybinius ir diplomatinius santykius su Kolumbija, tačiau po to greitai susitaikė su Uribe, nors pastarasis ir nerodė ypatingo noro pasirašyti susitarimo apie taikų sugyvenimą.

Tuo tarpu, 2010 m. rinkimai į Venesuelos Kongresą parodė augančią rinkėjų paramą JAV remiamiems dešiniesiems (apie 50 proc.), išaugo jų atstovybė Kongrese (40 proc.). Tuo tarpu kai dešinieji sustiprino savo pozicijas Venesueloje, kairieji Kolumbijoje, partizanai ir rinkiminė opozicija, susilpnėjo. Čavesas negalėjo daugiau tikėtis kokios nors atsvaros karinei provokacijai.

Čavesas šioje situacijoje turėjo kelias galimybes: pirmoji – grįžti prie ankstesnės tarptautinio solidarumo su radikaliais judėjimais politikos; antroji – toliau dirbti su kairiųjų centristų režimais, tuo pačiu toliau griežtai kritikuojant ir palaikant opoziciją JAV remiamiems neoliberaliems režimams; ir trečia – atsisukti į dešiniuosius, dar atkakliau siekti suartėjimo su neseniai išrinktu Kolumbijos prezidentu Santosu ir pasirašyti platų politinį, karinį ir ekonominį susitarimą, pagal kurį Venesuela sutiktų bendradarbiauti su Kolumbijos valdžia išgaudant kairiuosius Kolumbijoje mainais už tai, kad Kolumbija pažadėtų nutraukti savo kariškių ir narkobūrių įsiveržimus per sieną.

Venesuela ir Čavesas nusprendė, kad dabar FARC yra kliūtis, ir kad Kolumbijos radikalių masinių visuomeninių judėjimų parama yra ne tokia jau svarbi palyginus su glaudžiais diplomatiniais santykiais su prezidentu Santosu. Čavesas nusprendė, kad nusileidęs Santoso politiniams reikalavimams jis užtikrins didesnį saugumą Venesuelos valstybei nei palaikydamas tarptautinio solidarumo judėjimus ir savo paties vidaus sąjungininkus iš profsąjungų ir intelektualų tarpo.

Sutinkamai su šiuo dešiniuoju posūkiu Čavesas patenkinto Santoso reikalavimus – buvo areštuoti FARC ir ELN partizanai, o taip pat žinomas kairysis žurnalistas, ir perduoti valstybei, kuri dėl kankinimų ir neteisminių susidorojimų yra žinoma kaip pats didžiausias žmogaus teisių pažeidėjas visoje Lotynų Amerikoje jau daugiau nei 20 metų. Šis dešinysis posūkis įgauna dar baisesnį pobūdį, jei atsiminti, kad Kolumbijoje yra daugiau nei 7600 politinių kalinių, iš kurių daugiau nei 7000 – tai profsąjungų aktyvistai, valstiečiai, indėnai, studentai, vienu žodžiu, toli gražu ne ginkluotų formuočių dalyviai. Skubėdama įgyvendinti Santoso prašymą, Venesuela netgi nesilaikė nustatytų demokratinių vyriausybių taisyklių: nereikalavo kokių nors garantijų, kad nebus atliekami kankinimai ir bus laikomasi juridinių procedūrų. Dar daugiau, kuomet kritikai prakalbo, kad tokie greiti perdavimai pažeidžia netgi Venesuelos konstitucijos nustatytas procedūras, Čavesas pradėjo šmeižto kampaniją prieš juos, pavadindamas juos imperializmo agentais, dalyvaujančiais sąmoksle prieš jo režimą.

Naujasis Čaveso sąjungininkas iš dešiniųjų tarpo, prezidentas Santosas, neatsakė tuo pačiu: Kolumbija toliau palaiko glaudžius karinius ryšius su pagrindiniu Venesuelos priešu – Vašingtonu. Dar daugiau, Santosas atkakliai lobuoja Baltųjų Rūmų interesus: jis sėkmingai privertė Čavesą pripažinti neteisėtą Loboso režimą Hondūre – JAV remto valstybinio perversmo produktą – mainais už nuversto prezidento Selajos grįžimą. Čavesas padarė tai, ko neleido sau nei vienas Lotynų Amerikos kairiųjų centristų prezidentas: jis pažadėjo palaikyti neteisėto režimo Hondūre grąžinimą į Amerikos Valstybių Organizaciją. Čavesui susitarus su Santosu, Lotynų Amerikos opozicija Lobosui patyrė krachą, ir Vašingtono strateginis tikslas buvo pasiektas – marionetinis režimas buvo įteisintas.

Susitardamas su Santosu dėl kruvino Loboso režimo pripažinimo Čavesas išdavė didvyrišką Hondūro liaudies kovą. Nei vienas iš oficialių Hondūro pareigūnų, atsakingų už daugiau nei šimtą žmogžudysčių ir valstiečių vadų, žurnalistų, žmogaus teisių gynėjų, demokratinių judėjimų aktyvistų dingimus taip ir nebuvo perduotas į teismą. Čavesas palaimino tolesnį Hondūro oligarchijos ir Pentagono remiamo represinio aparato nebaudžiamumą ir gyvavimą.

Kitaip tariant, parodęs savo pasiruošimą laikytis „draugiško taikos susitarimo“ su Santosu, Čavesas paaukojo vieną iš daugiausiai žadančių ir ryžtingų Lotynų Amerikos judėjimų.

Ką Čavesas pasiekė susitaikydamas su dešiniaisiais?

Daugiau saugumo? Čavesas gavo tik žodinius „pažadus“, ir kai kuriuos Santoso dėkingumo pareiškimus. Tačiau didžiulė proamerikietiška karinė struktūra ir JAV karinė misija Kolumbijoje taip ir liko savo vietose. Kitaip tariant, nebus likviduotos nei Kolumbijos karinės ir pusiau karinės pajėgos, išdėstytos išilgai Venesuelos sienos, nei sutartis dėl papildomų Amerikos karinių bazių išdėstymo šalyje, kurios kelia grėsmę Venesuelos nacionaliniam saugumui.

Pasak Venesuelos diplomatų, Čavesas savo taktika siekia „išvesti“ Santosą iš po JAV globos. Savo draugišku susitarimu su Santosu Čavesas tikisi, kad Bogota neprisidės prie JAV karinės operacijos ir nebendradarbiaus ateityje su amerikiečiais propagandinėse kampanijose prieš jo režimą. Beje, greitai po to, kai buvo sudarytas Santoso-Čaveso paktas, įkvėptas Vašingtonas, palaikomas opozicijos Venesuelos Kongrese, paskelbė embargo Venesuelos valstybinei naftos kompanijai. Santosas neprisijungė prie šio embargo, ir nei viena šalis pasaulyje nepaisė Vašingtono nurodymo. Akivaizdu, kad prezidentas Santosas tiesiog nenori pakirsti kasmetinės 10 mlrd. dolerių prekybinės apyvartos tarp Kolumbijos ir Venesuelos vien dėl diplomatinių JAV valstybės sekretorės Hilari Klinton kaprizų.

Priešingai nei Čavesas, savo laiku Čilės prezidentas Aljendė (1970-1973) pakvietė į savo šalį išsigelbėjusius nuo persekiojimo ginkluotus kovotojus iš Bolivijos ir Argentinos ir suteikė jiems prieglobstį. Daugelio metų laikotarpiu, ypač 80-aisiais, Meksika, kuri tuo metu buvo valdoma dešiniųjų centristų vyriausybių, atvirai pripažino teisę į prieglobstį savo teritorijoje partizanams ir kairiesiems pabėgėliams iš Centrinės Amerikos – Salvadoro ir Gvatemalos. Revoliucinė Kuba dešimtmečiais teikė prieglobstį ir medicininę pagalbą kairiųjų ir partizanų pabėgėliams nuo Lotynų Amerikos diktatūrų ir atmetė reikalavimus juo išduoti. Netgi 2006 m., kuomet Kubos vyriausybė siekė užmegzti draugiškus santykius su Kolumbija, ir tuometinis Kubos užsienio reikalų ministras Felipe Peresas Rokė ganėtinai santūriai kalbėjo apie FARC su straipsnio autoriumi, Kuba atsisakė perduoti partizanus į jų tėvynę, kur jų laukė kankinimai ir žiaurus elgesys. Dieną prieš paliekant Brazilijos prezidento postą, Luisas Inasio „Lula“ da Silva atmetė Italijos reikalavimą atiduoti Čezarą Batistį, buvusį italų partizaną. Kaip sakė vienas brazilų teisėjas, ir Čavesui tai reiktų prisiminti: „Tai nacionalinio suvereniteto klausimas. Tai visiškai aišku“.

Niekas nesiruošia kritikuoti Čaveso dėl jo bandymų sumažinti įtampą prie sienos vystant geresnius diplomatinius santykius su Kolumbija ir plečiant prekybos bei investicijų srautus tarp abiejų šalių. Tačiau nepriimtina yra vadinti kruviną Kolumbijos režimą Venesuelos liaudies „draugu“ ir partneriu taikos ir demokratijos srityje tuo metu, kai tūkstančiai politinių kalinių metų metais pūna tuberkulioziniuose Kolumbijos kalėjimuose dėl išgalvotų kaltinimų. Prie Santoso pilietinių organizacijų aktyvistus toliau žudo kiekvieną dieną. Paskutinė žmogžudystė įvyko vakar (2011 m. birželio 9 d.): Ana Fabrisia Kordoba, vienos iš valstiečių, kuriuos išvijo iš jų žemių, organizacijų vadovė, buvo nužudyta Kolumbijos kariuomenės. Tai, kaip karštai Čavesas pasitinka narko-prezidentą Santosą, toli peržengia būtinų veiksmų ribas. Jo bendradarbiavimas su Kolumbijos žvalgyba, karine ir slaptąja policija medžiojant ir deportuojant kairiuosius (be jokių juridinių procedūrų!) kvepia bendrininkavimu diktatoriškose represijose ir gali atstumti nuosekliausius bolivariškų pertvarkymų Venesueloje šalininkus.

Čaveso vaidmuo legitimuojant neteisėtą režimą Hondūre ir visiškai nepaisant liaudies judėjimų reikalavimų, yra atvira kapituliacija prieš Santoso-Obamos politiką. Čaveso bendradarbiavimas su Santosu persekiojant kairiuosius ir pakertant liaudies kovą Hondūre kelia rimtus klausimus dėl to, kiek nuoširdūs yra Venesuelos kvietimai revoliuciniam solidarumui. Tai sėja rimtą nepasitikėjimą dėl būsimų Čaveso santykių su liaudies judėjimais, kurie galėtų įsitraukti į kovą su kuriuo nors diplomatiniu ir ekonominiu Čaveso partneriu iš dešiniųjų centristų tarpo.

Kas labai svarbu, tai kad demokratiškiausi ir tuo labiau kairiųjų centristų režimai neaukotų masinių visuomeninių judėjimų dėl savo „saugumo“ užtikrinimo, kai jie bando normalizuoti santykius su savo priešininkais. Beje, dešinieji, ypač JAV, visada gina savo buvusius klientus, sąjungininkus, ištremtus dešiniuosius oligarchus ir netgi pripažintus teroristus nuo reikalavimų atiduoti juos Venesuelai, Kubai ir Argentinai. Masinių žudynių ir civilinių lėktuvų sprogdinimų organizatoriai ir vykdytojai ramiai gyvena Floridoje. Kodėl Venesuela paklūsta Kolumbijos dešiniųjų reikalavimams, tuo pat metu skųsdamasi, kad JAV gina teroristus, įvykdžiusius nusikaltimus Venesuelos teritorijoje? Tai gali būti paaiškintina tik Čaveso ideologiniu posūkiu į dešinę, ir tai daro Venesuelą labiau pažeidžiama, kuomet ateityje ji vėl bus verčiama nusileisti.

Čavesas daugiau nesuinteresuotas palaikyti kairiuosius radikalus: jo valstybinės politikos supratimas nuo šiol sukasi aplink idėją išsaugoti bolivariško socializmo vienoje šalyje „stabilumą“, net jei tai reiškia, kad Kolumbijos kovotojai bus paaukoti vietinei policijai, o demokratiniai Hondūro judėjimai – JAV primestam neteisėtam režimui.

Ar sekantį kartą, kuomet vėl kils konfrontacija tarp JAV ir Venesuelos, Čavesas galės tikėtis Kolumbijos „neutraliteto“? Nepaisant visų ankstesnių ir dabartinių santykių, Kolumbija bus savo globėjo, geradėjo ir ideologinio mokytojo pusėje. Ar galės Čavesas, kuomet kils nauji sukrėtimai, tikėtis paramos tų kovotojų, kurie atsidūrė kalėjimuose, masinių liaudies judėjimų, kuriuos jis atstūmė, ir tarptautinių judėjimų bei intelektualų, kuriuos jis apšmeižė? Kadangi JAV juda link naujos konfrontacijos su Venesuela ir stiprina savo ekonomines sankcijas, vidaus ir tarptautinis solidarumas bus gyvybiškai svarbus Venesuelai apginti. Tačiau kas stos ginti bolivariškos revoliucijos – Santosas ir Lobosas iš jo „realistiškojo pasaulio“ ar solidarumo judėjimai Karakaso gatvėse bei visoje Lotynų Amerikoje?

Šaltinis: http://venezuelanalysis.com/analysis/6269

2011-07-15

Kovo 18 d., dienai praėjus po JT Saugumo Tarybos priimtos rezoliucijos Nr. 1973, kurios pagrindu paskelbiama neskraidymo zona virš Libijos “siekiant apsaugoti civilius gyventojus”, JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton pakartojo Jungtinių Valstijų reikalavimą Libijos lyderiui pul. Muammar Gaddafiui palikti šalies lyderio postą ir pareiškė, kad apie paliaubas bus sprendžiama iš “darbų”, o ne žodžių.

Balandžio 14 d. JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton jau pareiškė, kad NATO vieningai siekia nuversti Libijos lyderio Muamaro Gaddafi režimą.

2011-06-28 d. Amerikos kongresmenas Mike Turner pareiškė, kad NATO karinių operacijų prieš Libiją tikslas - nužudyti Gaddafi ir pakeisti režimą sioje Afrikos šalyje.

2011-06-29. Admirolas Samuel Locklear, vadovaujantis Italijos Naples karinėje bazėje NATO jungtinėms karinėms operacijoms prieš Libiją birželio 26 d.atvirai pripažino, kad NATO galutinai nusprendė nužudyti Gaddafi ir neslėpė, kad peržengiamos Jungtinių Tautų saugumo Tarybos priimtos rezoliucijos Nr. 1973, ribos.

NATO naikintuvai mėto bunkerius griaunančias bombas ant Gaddafio rezidencijos, taip siekdama jį sunaikinti. Vienas sūnus ir trys jo anūkai jau žuvo per NATO oro antskrydžius, tačiau Gaddafis išliko gyvas. JAV Valstybės departamento susirašinėjimai atskleidžia JAV ir NATO karo veiksmų, nukreiptų prieš Gaddafi, istoriją.

Valstybės departamento susirašinėjime nuo 2007 m. lapkričio mėnesio (Wikileaks, Nuorodos Nr. ID 07TRIPOLI967) perspėjama apie Gaddafio vyriausybės - “didėjančius Libijos nacionalizmo šaltinius.” Šie perspėjimai yra identiški JAV ir Britų vyriausybės išsakytoms kalboms prieš Irano ministrą - pirmininką Dr. Mohammad Mossadegh, kai jis 1951 metais nacionalizavo Irano naftos telkinius. Tuometinis Irano ministras pirmininkas Mossadegh buvo sėkmingai nuverstas 1953 metais Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) pagalba.

Pastaroji suorganizavo, kad jis būtų atstatydintas iš ministro – pirmininko posto. Tai leido JAV ir Britanijos naftos kompanijoms perimti Irano naftos telkinių elploatavimą iki pat 1979 Irano revoliucijos.

Nacionalistinės prigimties “nusikaltimai”

Smerkianti sąvoka “Libijos nacionalizmo ištekliai” yra diplomatinė kalba. JAV vyriausybė buvo labai supykusi, kad Gaddafis dėjo pastangas sukontroliuoti ir apriboti Vakarų Europos valstybių didžiausių valdomų naftos bendrovių galią ir pelnus, kurioms Gaddafis, pasibaigus JAV prezidento George W. Bush kadencijai 2004 m. ir panaikinus ekonomines sankcijas Libijai, leido sugrižti atgal dirbti į šią šalį.

Gaddafio kalboje buvo ir šie Vakarams ir JAV administracijai nepriimtini žodžiai: “Naftos kompanijos yra kontroliuojamos užsieniečių, kurie gauna iš to šimtus milijonų dolerių pelnus. Dabar Libija turi užimti jų vietą ir pati gauti pelną.”

Libijos naftos ištekliai yra didžiausi Afrikoje

Libija turi didžiausius naftos išteklių rezervus Afrikoje ir yra devinta pasaulyje tarp daugiausiai naftą eksportuojančių valstybių. Vien 2007 m. Libija išgavo 41.5 milijardus barelių naftos. JAV vyriausybė ir naftos atsargas tyrinėjančios kompanijos priėjo išvadų, kad Libija, su dabartinėmis naftos gavybos apimtimis, jei net nebus atrasti nauji naftos rezervai, naftos turi 63 metams.

Libija buvo didelis atradimas Vakarų Europos naftos gigantams ir dėl didelio naftos kiekio, ir, ypatingai – dėl aukštos Libijos naftos kokybės. Tačiau Libija daugelio naftos išteklių rezervų nusprendė neeksplotuoti.

2008 metais, remiantis kitu, iš JAV Valstybes Departamento nutekintu, susirašinėjimu, Gaddafis išsikvietė Jungtinių Valstijų naftos kompanijos giganto “Conoco-Phillips” vykdomąjį direktorių James Mulva į susitikimą Libijos Sirto mieste. Susitikimo metu Gaddafis grasino išmesti JAV naftos kompaniją iš Libijos ir smarkiai sumažinti šalyje išgaunamos naftos kiekį.

Kaip matosi iš nutekintų susirašinėjimų, naftos kompanijos ir JAV Valstybės departmentas buvo vis labiau kurstomi Gaddafio įsikišimo į Amerikos naftos kompanijų Libijoje veiklą. Didžiausias JAV žiniasklaidos leidinys, šiuo metu rašantis apie JAV ir NATO bombardavimus Libijoje, “The Washington Post”, 2011 m.birželio 11 d. paskelbė straipsnį apie nutekintus iš Libijos diplomatinius susirašinėjimus: “Darbo teisė buvo patobulinta, “libijanizuota” ekonomika, o naftos kompanijos spaudžiamos samdytis Libijos vadybininkus, finansininkus ir žmogiškųjų išteklių direktorius, taip pat darbininkus libiečius”.

2009 m. Gaddafis pasiūlė Libijos naftos gavybą nacionalizuoti.

Kitame Wikileaks išslaptintame JAV valstybės departamento susirašinejimo datuotame 2009 m. sausio mėnesį dokumente, (Wikileaks nuorodos Nr. ID 09TRIPOLI71) aptariama Gaddafio kalba:

“Muammar al-Gaddafi pasiūlė, kad Libija ir kitos naftą ekportuojančios šalys galėtų nacionalizuoti jų naftos produkciją ir smarkiai sumažinti benzino kainas.”

JAV vyriausybė paliko ramybėje Saudo Arabijos monarchiją ir Egipto prezidentą Hosnį Mubark ir sugrįžo prie Libijos ne todėl, kad Gaddafio režimas pažeidė žmogaus teises ar demokratiją, bet dėl to, kad Gaddafis stengėsi suvaržyti JAV ir vakarų Europos naftos kompanijų galias. Naftos kompanijos, nors ir supykusios dėl to, kad turės dirbti drauge su Libijos vyriausybe ir dalintis su ja pelnais, žinoma, galėjo toliau tęsti naftos verslą. Tačiau, 2011 vasario mėnesį Libijoje prasidejęs pilietinis karas suteikė puikią galimybę nuversti “režimą” ir į jo vietą pastatyti vyriausybę, kuri, kaip kad tikisi kai kurios NATO šalys, joms tarnaus (Jeigu jie patys nesurengė to “sukilimo”, kuris tapo pilietinio karo pradžia - red. past.).

Bet kurioje valstybėje, tarp jų ir Libijoje, daugelis žmonių gali turėti teisingus ir teisėtus lūkesčius savo vyriausybių atžvilgiu bei skųstis, ar būti jomis nepatenkintais. Netgi tie, kurie palaiko Gaddafi kovoje prieš NATO, tikriausiai turi nusiskundimų juo. Tačiau JAV, Britanijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybės kariauja, kad galėtų apsaugoti savo šalių verslo interesus. Civilių apsauga ir demokratijos gelbėjimas greičiausiai rūpi mažiau, nei Conoco-Phillips, Exxon-Mobil ar kitų naftos gigantų interesai.

Wikileaks atskleisti JAV Valstybės departamento diplomatiniai susirašinėjimai aiškiai parodo, kad Jungtinių Valstijų vedamo karo veiksmų prieš Gaddafio režimą pagrindas, yra kova už tai, kas valdys didžiulius Libijos naftos išteklių rezervus. Ar juos turėtų valdyti Libija, ar Vakarų didžiųjų valstybių ir tarptautinės naftos bendrovės? “Tie, kurie dominuoja Libijos politinėje ir ekonominėje valdžioje, siekia nacionalistinės politikos energijos sektoriuje ir gali kelti pavojų efektyviam Libijos naftos plotų bei dujų rezervų eksploatavimui” – rašoma 2007 m. lapkričio mėnesio diplomatiniame dokumente.

Sukilėliai prieš Gaddafi Vašingtone

2011 gegužėss mėnesio viduryje, praėjus tik šešioms savaitėms po to, kai NATO pradėjo bombarduoti Libiją, sukilėlių prieš Gaddafi lyderiai nuvyko į Vašingtoną “pokalbiui”. Jie kalbėjo JAV – Libijos Verslo atstovybėje. Šiame pokalbyje dalyvavo didžiausios naftos kompanijos. Sukilėliai pasamdė Vašingtone įsikūrusią viešųjų ryšių lobistinę organizaciją “Harbour Group”.

Pagrindinį “Harbour group” darbuotojų branduolį sudaro Richard Mintz, kuris dirbo Hillary Clinton personalo direktoriumi per jos vyro Bill Clinton 1992 metų prezidento rinkiminę kompaniją; Billo Clintono prezidentavimo metu Richard Mintz dirbo Transporto Departamento viešųjų ryšių vadovu.

Kitas „Harbour group“ pagrindinis darbuotojas John Buckley yra garsaus konservatorių respublikonų klano narys ir dirbo Ronald Reagan, Jack Kemp ir Bob Dole prezidentinėse rinkimų kampanijose spaudos atstovu. Trečdalis “Harbour group” darbuotojų, paskutiniais demokratų kadencijos metais jau anksčiau dirbo viešųjų ryšių atstovais. Richard Marcus padėjo “sukurti medijos ryšių strategijas” paskutinėms trims demokratų prezidentavimo kadencijoms.

“Harbour Group” firma garsi kaip turinti patirties krizių valdyme. 2006 m. Dubajaus kompanija “Dubai Ports World” mėgino nusipirkti 6 JAV jūros uostus ir sumokėjo 15 milijonų JAV dolerių viešųjų ryšių firmos “Harbour Group” vykdančiajam direktoriui Richard Mintz už trijų metų “viešos diplomatijos” atstovavimą “Dubai Ports World” interesams.

2008 m. “Jungtinis Žydu Indėlių Fondas” pasamdė “Harbour Group” firmą, kad ši padėtų Fondui atremti piktą kritiką, dėl “Jungtinio Žydų Indėlių Fondo” investuotų pinigų Bernie Madoffui.

“Dabar jūs galite įsivaizduoti kas gali laimėti karą ir jo vardas ne Gaddafis”, - laikraščiui “Washington Post” sakė Nansan Saleri, Hjustone esančios kompanijos “Quantico Reservoir Impact” įkūrėja. Saleri, buvusi Saudo Arabijos naftos kompanijos “Saudi Aramco” naftos rezervų vadybininkė, paaiškino, kodėl kompanija net iki dabar nedaro biznio Libijoje. “Libijoje viskas turėjo būti patvirtinta Gaddafi ar vieno iš jo sūnų,” – pasakojo ji laikraščiui “The Washington Post”. Ji prognozavo, kad penkerių metų bėgyje “Libijos naftos gavyba vis didės ir bus pritraukta daug investicijų.”

Šiandien Libija priešinasi naujai kolonizacijai. Karinėms operacijoms kolonistai suteikė žinomą vardą “civilių apsauga”. Bet jų vaidmuo Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose paskutiniais amžiais ir paskutiniaisiais dešimtmečiais atėmė bet kokį tikėjimą šia propaganda. Kolonizatoriai mano, kad korporacijų valdomos skirtingos masinės informacijos priemonės, tiražuodamos vienodo turinio straipsnius apie, taip vadinamus, karo “humanitarinius motyvus”, užmaskuos beprotiškus bei ciniškus planus Libijoje ir kitur.

Bus daugiau…

2011-07-04

Taip pat skaitykite:

“Intervencija į Libiją ir Vakarų korporacijų interesai” (2011 m. balandžio 5 d.)

“Kaip amerikiečių riteriai prieš pabaisą Kadafį kovojo…” (2011 m. kovo 24 d.)

Fratini komentarai buvo labai reikšmingi, kadangi Italija leidžia naudotis savo karinėmis bazėmis, iš kur NATO lėktuvai kyla skrydžiams bombarduoti Libiją.

Britanijos ir Prancūzijos balsai buvo priešingi Italijos užsienio reikalų ministro raginimui, Britanijos ministras pirmininkas Deividas Kameronas pareiškė, kad „dabartiniu metu teisingausia yra padidinti spaudimą“ Libijos lyderiui Muamarui Kadafiui.

Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernardas Valero pareiškė, kad jie turėtų padidinti spaudimą Kadafiui, kadangi bet kokia pauzė šiose karinėse operacijose – bombardavimuose – galėtų suteikti Kadafiui galimybę.

Taip pat į tai atsakė NATO vadovas, ragindamas suintensyvinti bombardavimus Libijoje ir pareikšdamas: „NATO tęs savo misiją, nes jei mes sustabdysime karines operacijas, žus dar daugiau civilių“.

Aljanso atstovas Maikas Bakenas (Micke Bracken) pareiškė, kad NATO „reputacija nepriekaištinga“.

Raginimas nutraukti ugnį buvo paskelbtas po to, kai NATO pateko į aklavietę – savaitgalį nuo NATO bombardavimų žuvo daug civilių gyventojų.

Arabų lygos generalinis sekretorius Amr Mousa pasmerkė NATO bombardavimus, per kuriuos žūsta civiliai Libijos gyventojai, ir kvietė geranoriškai nutraukti ugnį, kad Libija išeitų iš aklavietės.

Mažiausiai 15 žmonių buvo nužudyta, kai NATO naikintuvų paleistos raketos sugriovė namus Sorman rajone, Tripolio vakariniame Sorman priemiestyje, pranešė Libijos vyriausybės atstovai.

2011-06-23 Libijos lyderis pulkininkas Muamaras Kadafis apkaltino NATO dėl civilių gyventojų žudymo, ragindamas atkeršyti už jų mirtį.

„Jūs sakote, kad smogiate taikiniams su precizišku tikslumu, bet jūs žmogžudžiai!“, - kalbėjo Kadafis trečiadienį per Libijos televiziją.

„Vieną dieną mes atsakysime jums panašiu būdu ir jūsų namai bus teisėti taikiniai“.

Kadafis atidavė pagarbą savo draugui Chulidi Hemidi, kuris neteko savo šeimos per NATO oro antskrydžius pirmadienį.

Kadafis sakė, kad jokio susitarimo negali būti pasiekta Libijos krizėje, kol vaikai ir anūkai žūsta per NATO bombardavimus.

2011-06-24, penktadienis. Libijos televizija pranešė, kad NATO jūsų laivyno fregatos penktadienį apšaudė Libijos žvejų laivus Zlitan jūros uoste, esančiame 160 km į rytus nuo Tripolio.

Sukilėlių užimtame Misratos mieste sukilėlių valdžia įvedė apribojimus užsienio žurnalistams patekti į šį miestą, baimindamasi, kad tarp jų gali būti Kadafio žvalgybos agentų. Pagal įsigaliojusius draudimus, žurnalistams draudžiama vykti į fronto liniją, draudžiama naudotis greito veikimo interneto nuorodomis ir leidžiama naudotis tik tais vertėjais, kuriuos patvirtina Misratos atstovai.

Paskutinėmis savaitėmis Misratos sukilėlių moralė smuko, kadangi po mėnesį trukusio mūšio sukilėliai patyrė didelių gyvosios jėgos nuostolių, nesugebėjo užimti daugiau nei iki to kontroliavo, miesto vietovėse Kadafiui ištikimos pajėgos vėl pradėjo supti pastatus, kai tuo tarpu NATO atsako minimaliai.

Britanijos generolas Simonas Brajantas (Simon Bryant) perspėjo, kad NATO aljanso šalys, kariaujančios Libijoje, susiduria su „augančiomis logistikos problemomis“, - pranešė Afrikos naujienų agentūra. Generolas S. Brajantas, antras pagal rangą Britanijos Karališkųjų karinių oro pajėgų vadas, perspėjo, kad jei operacija Libijoje nesibaigs rugsėjo mėnesį, armija daugiau negalės teikti karinės pagalbos kituose pasaulio regionuose.

2011-06-25 Libija pasmerkė bombardavimus, per kuriuos žuvo civiliai gyventojai, ir pareikalavo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos įsikišimo nedelsiant sustabdyti NATO bombardavimus Libijoje.

Kadafis nusiuntė žinutę Nigerijos prezidentui Džonatanui (Jonathan), prašydamas, kad Nigerija dalyvautų sprendžiant Libijos krizę, pranešė Libijos naujienų agentūra.

Paklaustas, kaip Nigerijos prezidentas atsakė į Kadafio prašymą, Nigerijos pasiuntinys pasakė, kad „prezidentas pažadėjo pateikti svarstymui klausimą artimiausiame Afrikos Sąjungos vyriausybių atstovų susitikime“.

NATO naikintuvai subombardavo keletą civilių gyvenviečių netoli Bregos miesto, esančio 650 km į rytus nuo Tripolio. Per NATO bombardavimus žuvo 15 ir buvo sužeistas 20 civilių gyventojų.

„NATO karinio aljanso kolonistai kryžiuočiai bombardavo civilinius rajonus, ten buvo kepyklos, restoranai Bregoje… 15 žmonių mirė kankinio mirtimi ir daugiau kaip 20 buvo sunkiai sužeisti, tarp kurių daugelis yra pastovūs šių vietų lankytojai!“

Šaltiniai praneša, kad aukų skaičius didės, nes daugelio sužeistųjų sveikatos būklė kritinė.

NATO atstovai pareiškė, kad civiliniai objektai tapo atsitiktiniais taikiniais dėl NATO bombų sistemos gedimų.

Birželio 26 d. Sekmadienis Per Afrikos Sąjungos šalių susitikimą, kuriame buvo aptariamas Libijos krizės klausimas, Pietų Afrikos prezidentas Jakobas Zuma pasmerkė NATO vykdomus bombardavimus Libijoje. Jakobas Zuma pareiškė, kad „NATO karinio aljanso pastovūs bombardavimai Libijoje kelia nerimą, nes Jungtinių Tautų rezoliucija 1973 buvo priimta siekiant apsaugoti civilius, o ne juos žudyti“, - pareiškė Zuma naujienų agentūrai AFP.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad JT rezoliucija nesuteikė teisės NATO aljansui „pakeisti režimą ar siekti nužudyti Libijos politinį lyderį Muamarą Kadafį“.

2011-06-27 Pirmadienis Islamo organizacijos komiteto (Organization of Islamic Committee) tyrimo grupė pradeda darbą Tripolyje.

Cherif pranešė, kad sukilėlių masinės informacijos priemonės daro melagingus pranešimus apie įvykius, kurie vyksta Libijoje.

„Libija buvo vienašališkų masinės informacijos priemonių veiksmų objektas, apgaubtas teroro ir baimės. Šie veiksmai buvo melas ir nepagrįsti pareiškimai, nutolę nuo realybės ir islamo religijos tikslų bei principų“, - pranešė Cherif.

Jis reikalavo, kad komisija kruopščiai ištirtų, kokią įtaką turėjo ir pasekmes sukėlė NATO surengti Libijos gyvenamųjų rajonų bombardavimai, kurių metu žuvo daug civilių gyventojų.

Fathallah išreiškė užuojautą dėl didėjančios krizės Libijoje, sakydamas, kad „nors mes per vėlai prisijungėme, mes sekame įvykius Libijoje“. Islamo organizacijos komitetas pavedė komiteto delegacijai apklausti įvykių liudininkus, išklausyti Libijos pusę ir surašyti detalų pranešimą prieš prasidedant Islamo Šalių Organizacijos užsienio reikalų ministrų konferencijai, kuri vyks birželio 28-30 dienomis Kazachstane.

Islamo organizacijos komitetas aplankė keletą sugriautų administracinių pastatų ir per NATO bombardavimus Tripolyje sužeistus civilius gyventojus.

Komiteto nariai aplankė Libijos Aukščiausiąjį teismą, generalinę prokuratūrą ir keletą žmogaus teisių institucijų Tripolyje, moterų ir vaikų teisių apsaugos įstaigas, klausos ir regos negalias turinčių žmonių reabilitacijos centrus.

Libijos naujienų agentūra JANA praneša, kad Libija siųs savo atstovus į Kazachstane vykstančią Islamo šalių užsienio reikalų ministrų konferenciją.

2011-06-28 Tripolis. NATO naikintuvas antradienio vakarą subombardavo daržovių turgų Taourgha vietovėje, esančioje už 250km į rytus nuo sostinės Tripolio. Žuvo 8 civiliai gyventojai ir keliolika sužeista, praneša Afrikos naujienų agentūra.

Po to, kai Hagos tribunolas išdavė „orderį“ Kadafio ir jo aplinkos žmonių areštui, Rusijos Dūma pripažino jį neteisėtu.

Rusijos Dūma paskelbė pareiškimą, kad Tarptautinis Hagos teismas yra Vakarų valstybių įrankis ir jo sprendimas išduoti arešto orderį Kadafiui yra neteisėtas.

Rusijos Dūmos tarybos narys, Užsienio reikalų komiteto narys Simonas Bgdasarovas, duodamas interviu Rusijos TV kanalui „Russia Today“, pareiškė, kad Hagos tribunolas seniai yra Vakarų valstybių rankose ir buvo naudojas prieš Jugoslaviją ir Serbiją. Jis pabrėžė, kad Rusijos Dūmos nariai priėmė pareiškimą, kuriuo Tarptautinio Baudžiamojo teismo sprendimą išduoti arešto orderį Libijos politiniam lyderiui pulkininkui Muamarui Kadafiui pripažino neteisėtu ir grubiu kišimusi į suverenios valstybės reikalus.

2011-06-29 Trečiadienis. NATO naikintuvai Libijoje subombardavo mokyklą Taourgha mieste, esančiame 250 km į rytus nuo Tripolio, pranešė Libijos televizija, remdamasi Libijos karinių atstovų duomenimis.

Parengė Ramūnas Alaunis

2011-06-30

Libijos lyderis NATO oro antskrydžius apibūdino kaip po Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos Nr. 1973, priimtos “siekiant apsaugoti civilius gyventojus”, priedanga “sistemingai vykdomą genocidą”.

2011-06-21 Antradienis. Libijos televizija pranešė, kad “grupė ginkluotų Libijos žmonių” antradienio rytą numušė “Apache” sraigtasparnį, 160 km į rytus nuo Tripolio esančiame Zliten mieste. Tačiau pažymėjo, kad “sunku identifikuoti ar tas sraigtasparnis tikrai buvo “Apache”.

Briuselis. NATO patvirtino, kad prarado vieną JAV smogiamąjį bepilotį sraigtasparnį, bei paneigė Libijos televizijos pranešimus, kad tai buvo žmonių pilotuojamas “Apache sraigtasparnis”.

NATO informuoja, kad “bepilotis autonominis sraigtasparnis” vykdė žvalgybos misiją virš Libijos ir prarado kontaktus su vadavietės centru. NATO pranešimu, tai buvo pirmas NATO prarastas lėktuvas, nuo to laiko, kai aljansas kovo 31 d. pradėjo vykdyti karines operacijas Libijoje.

“NATO patvirtina, tai buvo pirmas prarastas smogiamasis MQ-8 Fire Scout, pagamintas JAV bendrovėje “Northrop Grumman”, sraigtasparnis,” – pranešė NATO karinis atstovas Maikas Brakenas (Mike Bracken).

Libijos naujienų agentūra paskelbė informaciją, kad, atsižvelgiant į tai, jog NATO savo oro antskrydžiais Libijoje vykdo sistemingą gyventojų genocidą, Libijos Visuotinio Liaudies Komiteto sekretorius Bagdadi Mahmudi sekmadienį, birželio 19 d., Šiaurės Aljanso veiksmus apskundė daugeliui tarptautinių organizacijų. Skundas buvo nusiųstas Jungtinių Tautų 65-os Generalinės Asamblėjos prezidentui, jos generaliniam sekretoriui, Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos dabartiniam prezidentui, Europos Parlamento prezidentui, Europos komisijai, Afrikos Sąjungai, Rusijos Dūmos tarybai, Kinijos Liaudies Tarybai, JAV Senatui ir Kongresui, taip pat atskiriems JAV Senato nariams. Pranešime, kuris taip pat buvo nusiųstas Rusijos užsienio reikalų ministrui, Rusijos prezidento patikėtiniui Libijoje pažymimi rimti NATO padaryti karo nusikaltimai prieš taikius Libijos gyventojus. Visuotinio Libijos Liaudies komiteto sekretorius Bagdadi Mahmudi apkaltino NATO aljansą vykdant kolektyvinį genocidą, kuris pasireiškia nekaltų civilių gyventojų, gyvenamosios infrastruktūros bombardavimu.

Visuotinio Liaudies komiteto sekretorius Bagdadi Mahmudi apkaltino NATO aljansą vykdant kolektyvinį genocidą - bombarduojami nekalti civiliai gyventojai ir bombarduojama civilinė infrastruktūra bei žmonių gyvenamieji rajonai Libijoje.

Libijos Visuotinio liaudies komiteto sekretorius Bagdadi Mahmudi ragino tarptautines organizacijas ir pasaulio šalių parlamentus nedelsiant sustabdyti NATO vykdomus grubius tarptautinės teisės pažeidimus ir nepriklausomos Libijos puolimą, “kuris yra vykdomas naujoje fazėje naikinant gyvenamuosius rajonus - tai yra kolektyvinis genocidas, vienas iš nusikaltimų žmoniškumui, ir tai daroma prisidengiant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos priimtomis rezoliucijomis Nr. 1970-1973″.

Sekmadienį, birželio 19 d., NATO pirmą kartą nuo karinės intervencijos Libijoje pradžios, pripažino Libijos civilių gyventojų aukas, žuvusias per NATO oro antskrydžius, kurie vykdomi pagal Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos priimtą rezoliuciją “apsaugoti civilius gyventojus Libijoje.”

Tačiau NATO pranešime, paskelbtame Briuselyje, nebuvo nurodytas NATO antskrydžių aukų skaičius.

Generolas Čarlis Boučardas (Charles Bouchard), vadovaujantis NATO operacijoms Libijoje, pripažino, kad iš NATO pusės atsiradę “techniniai gedimai” sukėlė civilių gyventojų žūtis ir kad NATO šiuos incidentus tiria.

Anksčiau Kadafis Jungtiniu Tautu Saugumo Tarybą buvo pavadinęs “teroristine organizacija”.

Parengė Ramūnas Alaunis

2011-06-27

Tripolis. Libija. Penktadienis, birželio 17 d. “Mes nugalėsime NATO! …Ir net atominė bomba manęs iš Libijos neišvarys!” - sakė Kadafis per Libijos televizijos paskelbtą garso įrašą vakare Tripolio Žaliojoje aikštėje tūkstančiams jį palaikančių žmonių. Libiečiai buvo susirinkę į didžiausią, šią savaitę visoje Libijoje vykusią, demonstraciją.

“Libiečiai pasiliks savo šalyje ir neišsigąs raketų bei bombų, kurias mėto NATO naikintuvai! Mes nusprendėme savo šalyje nieko nekeisti, iškyrus mūsų pačių laisvą valią…priešintis NATO okupacijai!”

Tiesioginėje TV laidoje Tripolyje, į eterį paskambinęs telefonu, Kadafis pranešė: “Tai pirmas kartas, kai NATO susiduria su ginkluota milijonine tauta. Ir NATO aljansas bus nugalėtas! Mes priešinsimės, mes kovosime! Mes nugalėsime NATO!” – sakė Muamaras Kadafis.

“Mes esame savo šalyje ir mes nusprendėme čia pasilikti ir apginti savo šalį. Mes esame čia!…Tegul jie (NATO aljansas) mėto atomines bombas!”

Kadafis kalbą pradėjo, praėjus valandai po kelių stiprių sprogimų Tripolyje. Mažiausiai penki sprogimai Tripolyje buvo girdimi ir sekmadienį.

Jis kritikavo tas valstybes, kurios prisidėjo prie NATO karinių operacijų nukreiptų prieš civilius Libijos gyventojus. “Tai jų bailumo aktas!”

Kadafis pirmą kartą pasakė, kad Europos šalys (NATO narės) pakėlė ginklus prieš milijonus ginkluotu libiečių, vyrų ir moterų, kurie pasiryžo apginti ir išlaisvinti savo šalį.

“NATO šalys jau anksčiau įklimpo į karines operacijas Alžyre, kur jos susidūrė tik su nacionaliniu išlaisvinimo frontu, Afganistane, kur ginasi vien Talibanas, NATO šalys nugalėjo ir Libane, kur NATO kovėsi su Hezbola. Bet Libijoje NATO susidūrė su ginkluotais gyventojais!” – sakė Kadafis, pridurdamas, kad Bengazio sukilėliai yra bailiai.

Neseniai Vakarų masinės informacijos priemonės išplatino melagingus pranešimus, tariamai Libijos ministras pirmininkas veda slaptas derybas su Libijos sukileliais. Libijos Nacionalinės Pereinamosios Tarybos atstovas Bengazi mieste, nenorėjęs atskleisti savo pavardės, penktadienį pranešė, kad opozicijos valdžia tiems opozicijos atstovams, kurie pradės derybas su Libijos vyriausybe, pateiks orderį areštui.

Paskutiniu metu Libijos sukilėliai stengiasi įsiveržti į Libijos vyriausybinių pajėgų kontroliuojamas teritorijas, tačiau susiduria su dideliu Kadafiui ištikimų armijos dalinių pasipriešinimu. Ypač aršios kovos verda netoli strategiškai svarbaus, nuo Tripolio per 100 kilometrų nutolusio Viduržemio jūros Zlintan miesto.

Sukilėliams tai yra strategiški svarbus miestas, siekiant toliau iš visų pusių pulti sostinę Tripolį.

Libijos vyriausybinės pajėgos birželio 17 d., penktadienį apšaudė Misratos jūros uosto vakarinį ir rytinį įvažiavimus. Apšaudant žuvo 10 žmonių ir 40 buvo sužeista, pranešė sukilėlių atstovas Ahmedas Hasanas. Jis taip pat sakė, kad Libijos vyriausybinės pajėgos bombarduoja Misratos miestą vos ne kiekvieną dieną. Hasanas guodėsi ir apgailestavo, kad NATO penktadienį nevykdė oro antskrydžių prieš Kadafiui ištikimus kariuomenės dalinius.

NATO aljansas, siekdamas sunaikinti Kadafį, jau trečia savaitė be perstojo, kiekvieną dieną bombardauoja Tripolį bei likusią šalies teritorijos dalį.

Tačiau gavosi, kad NATO įklimpo į nepaskelbtą karą prieš Libiją, o aljanso vykdomi bombardavimai “siekiant apsaugoti civilius gyventojus” remiantis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 1973, tapo karine operacija, kurios tikslas - padėti sukilėliams nuversti Kadafi ir Libijos vyriausybę.

2011-06-18 Tripolis. Šeštadienį NATO naikintuvai bombardavo rytų Tripolyje Halet Al-Ferjan rajone esančius pastatus.

2011-06-19 Tripolis. Sekmadienį anksti ryte NATO naikintuvai bombardavo gyvenamąjį Arad rajoną, esantį rytiniame Tripolio Souk Jumaa priemiestyje. Libijos televizija pranešė, kad bombardavimo metu žuvo penkiolika civilių gyventojų. NATO naikintuvai bombardavo ir tankiai gyvenamą rytinį Tripolio Fournaj priemiestį. Libijos vyriausybės atstovas Ibrahimas Musa Afrikos naujienų agentūrai patvirtino, kad NATO perėjo į sekančią karinių operacijų stadiją, kurios metu siekiama sunaikinti gyvenamuosius Tripolio rajonus.

Remiantis Libijos kariuomenės atstovo pranešimu, NATO oro antskrydžiai pagal jų pobūdį, turi tikslą sunaikinti ir šalies saugumo pajėgas.

Kariuomenės atstovas per Libijos televiziją paskelbė, kad sekmadienį Libijos karinės pajėgos vakarineje Misratos miesto dalyje (200 km. į vakarus nuo Tripolio), numušė “Apache” sraigtasparnį. Žuvo keturi sraigtasparnio įgulos nariai.

Jau buvo skelbta, kad birželio 4 d. Britanijos ir Prancūzijos kariniai sraigtasparniai papildė NATO karines pajėgas karinėse operacijose prieš Libiją.

Sekmadieni sukilėliai per mūšius su Libijos vyriausybine kariuomene patyrė didelių nuostolių. Keturi sukilėliai žuvo ir 18 buvo sužeista. Šie duomenys atėjo iš vakarinėje Misratos dalyje esančios karo lauko ligoninės.

2011-06-20 Pirmadienis. Kadafis apkaltino Jungtinių Tautų Saugumo tarybą Libijos gyventoju “sistemingu naikinimu.”

Muamaras Kadafis sakė, kad Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nariai, o ypač pastovūs ST nariai, privalo prisiimti atsakomybę už “masinį civilių Libijos gyventojų naikinimą”. Libijos lyderis šį pareiškimą paskelbė po to, kai NATO sekmadienį, birželio 19 d. subombardavo gyvenamąjį namą Tripolio rytuose esančiame Souk Jumaa priemestyje. Per bombardavimą žuvo 15 žmonių, iš kurių 5 buvo tos pačios šeimos nariai; dar 18 žmonių buvo sužeista.

Žinutėje, kurią Kadafis sekmadienį, birželio 19 d. nusiuntė JT Saugumo Tarybai, rašoma, kad šalia subombarduoto pastato, kurį sunaikino NATO naikintuvai, nėra jokio karinio objekto. Dviejų aukštų pastatas buvo tankiai gyvenamajame Jumaa rajone.

Libijos lyderis NATO oro antskrydžius apibudino kaip po Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos priimtos rezoliucijos Nr. 1973 “siekiant apsaugoti civilius gyventojus” priedanga “sistemingai vykdomą genocidą”.

Generolas Čarlis Boučardas (Charles Bouchard), vadovaujantis NATO operacijoms Libijoje, pripažino, kad iš NATO pusės atsiradę “techniniai gedimai” sukėlė civilių gyventojų žūtis ir kad NATO šiuos incidentus tiria.

Parengė Ramūnas Alaunis

2011-06-27

Filmuoti teko slapta. Vaizdas iš Bresto universalinės parduotuvės (pabaigoje matomas būrelis susirinko prie valiutos keitimo punkto – dalis žmonių visgi nori išsikeisti valiutą, nors masinio ažiotažo ir nematyti).

Vaizdas iš kitos parduotuvėlės Breste.

Vaizdas iš parduotuvės kažkokiame kaimiūkštyje, kurio pavadinimo neįsiminėme (gyvenvietė žinoma kažkokiu vienuolynu su „šventu vandeniu“)

Kur gi „tuščios lentynos“?

Ta proga galima pasidalinti ir keletu papildomų vaizdų. Baltarusija per pastaruosius kelis metus pasikeitė.

Žemės ūkio laukai tarp miestų. Tokių didžiulių laukų palei kelius daug. Lietuvoje retai kur kažką panašaus pamatysi.

Viena iš daugelio nedidukių gyvenviečių. Daugelis jų atnaujintos, renovuotos, su naujais šaligatviais ir pan. Didelis kontrastas su tuo, ką ten teko matyti prieš keletą metų.

Muziejus Belovežo girioje. Įrengtas netgi su miško fonograma, jau nekalbant apie ekspozicijų kokybę. Pabuvojus gyvai palieka neišdildomą įspūdį.

Brestas. Taip pat viskas atnaujinta, dauguma mašinų užsienietiškos. Kitaip tariant, niekuo nebesiskiria nuo didžiųjų Lietuvos miestų.

2011-06-20

Tyrimo priežastimi tapo vaikų pornografijos byla Amsterdame prieš Robertą M. ir jo bendrininkus. Robertas, vaikų darželio darbuotojas ir auklė pagal iškvietimą, prisipažino įvykdęs seksualinio pobūdžio prievartą prieš 87 vaikus, nuo pusės metų iki dviejų metų amžiaus. Jis fotografavo ir filmavo savo veiksmus ir kvietė kitus vyrus prisijungti prie jo už 50 eurų už vaiką. Išeivis iš Latvijos su savo olandu vyru Ričardu van O., kuris taip pat buvo klubo „Martijn“ narys ir dirbo autobusų vairuotoju, susipažino interneto chat‘e pedofilams, pervažiavo pas jį į Olandiją (po to, kai jau buvo nuteistas Vokietijoje kalėti kalėjime už vaikų pornografijos laikymą), gavo Olandijos pilietybę ir leidimą dirbti vaikų darželiuose ir lopšeliuose.

Tyrimo rezultatai parodė, kad esantys ar buvę „Martijn“ klubo nariai pastoviai įtariami arba baudžiami teismo už vaikų pornografijos laikymą. Tačiau šie neteisėti veiksmai atliekami ne kaip klubo veiklos dalis, o kaip individualių asmenų veiklos dalis. Tuo pretekstu klubas nebuvo paleistas arba uždraustas.

„Martijn“ klubas įkurtas 1982 metais, iki 1994 m. priklausė Tarptautinei Gėjų ir Lesbiečių Asociacijai. Jo oficialus tikslas – tolerancijos pedofilijai propagavimas ir seksualinių santykių tarp suaugusiųjų ir vaikų legalizacija.

Klubo pirmininkas Ad van den Bergas, anksčiau teistas už 11-mečio tvirkinimą, aktyviai skelbia žiniasklaidoje savo idėjas, jam suteikiamas laikas eteryje (šiais metais jis davė didelį interviu Belgijos televizijai).

Kitas klubo narys Norbertas de Jonge dabar teisiasi Europos žmogaus teisių teisme už teisę tapti pedagogu (jį išmetė iš universiteto po to, kai jis atvirai ėmė skelbti savo pažiūras apie seksą su vaikais).

Šio klubo pirmininkas Ad van den Bergas kartu yra ir pedofilų politinės „Meilės artimam, Laisvės ir Įvairovės partijos“ (MALĮP) įkūrėjas.

Ši partija nepapuolė į parlamentą, tačiau egzistavo oficialiai, ir Olandijos teismas „negalėjo“ jos uždrausti. Teismas oficialiai atsisakė uždrausti šią partiją motyvuodamas tuo, kad „saviraiškos, susirinkimų ir asociacijų laisvė… yra demokratinio valdymo pagrindas, ir MALĮP taip pat turi teisę į šias laisves“. Nuosprendį paskelbusio teisėjo nuomone, moraliniai sumetimai yra „nepakankami uždrausti partijai“.

2010 m. kovą pedofilų partija nustojo egzistuoti. Pasak vienų šaltinių – dėl pralaimėjimo rinkimuose, pasak kitų – dėl baimės, kad gyventojai su partijos nariais susidoros neteisinėmis priemonėmis. Tarp šios partijos tikslų buvo legalizuoti seksą su vaikais nuo 12 metų, leisti vaikams nuo 12 metų vartoti „lengvus“ narkotikus, legalizuoti seksą su gyvūnais ir pan.

80 proc. Olandijos gyventojų pasisako už „Martijn“ klubo uždraudimą.

Parengė Irina Malenko

Belieka laukti, kada panašių laisvių pradės siekti ir Lietuvos anarchopederastinis pseudokairiųjų antikomunistų sparnas, bandantis prisišlieti prie marksistinės žiniasklaidos.

2011-06-19

Taip pat skaitykite:

“Tikrieji kairieji turi duoti atkirtį tolerastams iš “p” raidės. Interviu su Sergejumi Sokolovu” (2011 m. gegužės 28 d.)

Uždokumentuota daugybė NATO karo nusikaltimų. Prieš keletą dienų NATO lėktuvai subombardavo Nasero vardo universitetą Tripolyje. Daugelis universiteto darbuotojų žuvę arba sužeisti. Universitetas niekada nebuvo karinis objektas ir šis eilinis nusikaltimas negali būti niekuo pateisinamas.

Šio nusikaltimo nuotraukos pateiktos žemiau. Jos žiaurios, kaip žiaurus karas prieš Libijos liaudį. Fotografavo universiteto studentas Muhamedas Al-Alamas, netrukus po bombardavimo. Jis šias nuotraukas persiuntė man 2011 m. birželio 12 d.

Mahdi Darius Nazemroaja

Šaltinis: http://www.globalresearch.ca/index.php?context=va&aid=25221

2011-06-19

Keturi liudininkai paliudijo, kad 1991 m. sausio 12-13 d. vakare ir naktį asmeniškai matė Karoliniškėse, prie televizijos bokšto, šaudant nuo šalimais esančių namų stogų. Šaudė sportiškai apsirengę žmonės, trys liudininkai matė trasuojančias kulkas, vienas sakėsi matęs tik šūvių pliūpsnius nuo stogų. Taip pat buvo paliudyta apie minioje veikusią organizuotą sportiškų asmenų grupuotę, kuri ragino ir stūmė susirinkusius žmones prie tankų ir į tą ruožą, kur buvo šaudoma nuo stogų. Oficialioji buržuazinė žiniasklaida apie šiuos liudijimus nutylėjo, pranešusi tik apie A. Paleckio, A. Butkevičiaus ir K. Masiulio pasisakymus.

Taip pat paliudyti buvo atvykęs Audrius Butkevičius, tuometinio buržuazinio Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius, ir bylą iniciavęs konservatorius Kęstutis Masiulis. A. Butkevičius tvirtino, kad jam pavaldžios struktūros neorganizavusios šaudymų nuo stogų, tačiau pripažino, kad organizuotai siuntė prie bokšto sau pavaldžių struktūrų žmones, jų buvo apie 200. Taip pat patvirtino, kad tomis dienomis su juo buvo JAV spec. tarnybų agentas Andrius Eiva.

K. Masiulio pasirodymas sukėlė šurmulį tarp susirinkusiųjų salėje, pasigirdo replikos: „šlykštus tipas“, „va šitas tai brūdas“, „snukis“. Masiulio kalba taip pat buvo sutikta nepalankiai, momentais ji sukeldavo susirinkusiųjų juoką, momentais replikas: „užpakalis dega“, po ko teisėjas kaskart grasindavo išvyti dalį žmonių iš salės.

Teismas pasistengė surengti kuo nepatogesnę aplinką susirinkusiems. Pirmasis teismo posėdis prieš kelis mėnesius praėjo nedidelėje sausakimšoje salėje. Matyt nebuvo tikėtasi, kad jis gali sukelti tokį susidomėjimą. Jam besibaigiant, sekančiam posėdžiui buvo užsakyta didesnė salė. Deja, atėjus birželio 7 d., antrasis posėdis vėl perkeltas į pirmąją salę (numatytoje didelėje salėje posėdžiavo keli žmonės), kur dalis susirinkusių žmonių vėl turėjo susisprausti prie sienų ir stovėti keletą valandų. Matyt buvo tikėtasi, kad dalis jų neišbus ir išeis, neišgirdę visų liudininkų parodymų. Iš dalies taip ir atsitiko.

2011-06-09

Fašistinę orientaciją Lietuvos nacionalistinė vyriausybė įgijo ne atsitiktinai. Prie to prisidėjo kontrrevoliucinis perversmas Maskvoje, išprovokuotas Gorbačiovo ir B. Jelcino . Jie veikė kontroliuojami antitarybinių Amerikos centrų, sekė garsiosios pasaulinės vyriausybės patarimais ir nurodymais, vadovavosi pasaulinio finansinio kapitalo viršūnių planais ir paskaičiavimais. Jie įžūliai nepaisė tarybinės liaudies interesų ir valios, išreikštos 1991 m. kovo 17 d. visasąjunginiame referendume dėl TSRS vientisumo išsaugojimo. Politinis žaidimas - “dvikova” tarp Gorbačiovo ir B. Jelcino - baigėsi komunistų partijų persekiojimu visose šalies sąjunginėse respublikose už jų pastangas išsaugoti TSRS. Jiems buvo pateikti išgalvoti kaltinimai dėl tariamo Valstybinio ypatingosios padėties komiteto (GKČP), kurį išprovokavo Gorbačiovas ir nuslopino Jelcinas, palaikymo. Be to, po VYPK (GKČP) provokacijos sekė pagreitintas TSRS griuvimas, kuriam visose respublikose buvo būdingos įvairios antikomunizmo apraiškos. Lietuvą tai vedė link fašizmo, viešpatavusio respublikoje iki Tarybų valdžios atkūrimo 1940 metais. (Įdomu, jei VYPK (GKČP) būtų laimėjęs, ar tas pats J. Jermalavičius jo dabar negarbintų, kaip organo, kuris išgelbėjo šalį – Leftas)

Fašizmo reanimacijos sąlygomis Lietuvoje atsirado reali grėsmė mano gyvybei. Pasikėsinta į ją buvo 1991 metų kovo mėnesį, bet tada viskas baigėsi tik pagąsdinimu. Dabar gi bet koks budrumo susilpnėjimas galėjo baigtis lemtingai. Savo gyvybę išgelbėti galima veikiant nelegaliai. Bet pasislėpti pogrindyje nėra lengva. Kai Lietuvos Kompartijos CK pirmasis sekretorius M. Burokevičius pradėjo skambinti į Maskvą prašydamas pagalbos, iš TSRS Generalinio Ginkluotųjų Pajėgų štabo buvo gautas Gorbačiovo nurodymas Vilniaus įgulos vadovybei: iš CK pastato išvežti dokumentus, o žmones palikti vietoje. Trumpai tariant, Gorbačiovas paliko mus sudraskyti fašistuojantiems nacionalistams. Laimei, įgulos komunistai nusprendė mus išgelbėti: į kiemą, esantį šalimais CK pastato, jie atsiuntė 3 šarvuočius, kurie evakavo Lietuvos Kompartijos CK aparato darbuotojus į karinį dalinį. Iš ten naktį žmonės išvažinėjo į namus. M. Burokevičių ir mane priglaudė CK techninio darbuotojo šeima. Bet psichologinė įtampa liko didžiulė.

Kitos dienos rytą mes žiūrėjome Centrinės televizijos informacinę laidą. Rodė reportažą iš TSRS Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salės. Antitarybiškai nusiteikę deputatai reikalavo iš Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininko Anatolijaus Lukjanovo atimti deputato neliečiamybę už jo ryšius su VYPK (GKČP) nariais. Šių deputatų pasisakymuose nebeliko deputatų etikos, jie buvo pilni atviro įžūlumo ir chamizmo. Atsakant į jų išsišokimą kiti deputatai pradėjo rėkti apie įstatymų pažeidinėjimą. Man tapo aišku, kad TSRS centre įvykdytas eilinis valstybės perversmas, padėjęs išardyti Tarybinę federaciją.

Vakarop atėjo Lietuvos Kompartijos CK darbuotoja ir papasakojo apie padėtį Vilniuje. Jos žodžiais, nacionalistinės valdžios smogikai dar praeitą naktį užėmė mūsų CK pastatą ir pradėjo plėšikauti. Policija oficialiai paskelbė M. Burokevičiaus, A. Naudžiūno, J. Jermalavičiaus paiešką. Mūsų butai pastoviai stebimi ginkluotų smogikų. Policajai patruliuoja miesto gatves. Tuo pat metu TASS korespondentas Serafimas Bychunas, akredituotas Lietuvoje, ieškojo kaip mums išvažiuot iš Vilniaus. Generolas A. Naudžiūnas buvo išgabentas į Minską, o iš ten į Maskvą, kur jį pasitiko draugai. Mūsų šeimoms telefonu pranešė, kad mes esame saugioje vietoje… Mums gi pasiūlė būt pasiruošusiems bet kada išvykti iš miesto lengvąja mašina…

Kitą vakarą, kada, kaip pagal užsakymą, virš Vilniaus pakilo tirštas rūkas, mūsų pasiimti atvyko jauna šeimos pora. Pakvietė M. Burokevičių ir mane sėsti į „Žigulį“ ir kartu išvažiavome. Po 10-15 minučių mes jau buvome miesto pakraštyje, o toliau vykome kaimo keliukais į Baltarusijos pusę. Apsistojome vienkiemyje pas jaunavedžių tėvus. Sodybos šeimininkai – vietos lenkai – dalinosi savo nerimu dėl ateities. Įjungė Lietuvos televizijos laidą, kuri prasidėjo pranešimu apie politines represijas. Pranešė, kad savo bute sulaikytas Lietuvos Kompartijos CK sekretorius Juozas Kuolelis ir pristatytas į tardomąjį izoliatorių, o M. Burokevičius, A. Naudžiūnas, J. Jermalavičius ieškomi. Eilinį kartą ši informacija visiems priminė, kad pirmaeilis nacionalistinės Lietuvos valdžios uždavinys yra represijos prieš komunistus.

Anksti ryte tuo pačiu automobiliu mes išvažiavome ant asfaltuoto kelio, kuris vedė Minsko pusėn. Čia jaunesnysis vairuotojo brolis pasiūlė M. Burokevičiui ir man persėsti į jo sunkvežimį. Mykolas Burokevičius atsisėdo į kabiną šalia jauno vairuotojo, o aš, užsidėjęs valstiečio lietpaltį ir kepurę, užlipau į priekabą. Žiūrint iš šalies, galima buvo pagalvoti, kad mes talkiname nuimant derlių. Važiavome kaimo keliukais ir laukais, aplenkiant pasienio kontrolės punktus. Pagaliau, pervažiavus išdžiuvusį upelį, atsidūrėme Baltarusijos gyvenvietėje. Aš iš karto pajutau psichologinį palengvėjimą. Negaištant, privažiavome asfaltuotą kelią, kur mūsų laukė jau pažįstamas „Žiguliukas“, pravažiavęs saugomą iš Lietuvos pusės valstybinę Baltarusijos sieną. Padėkoję sunkvežimio vairuotojui už neįkainojamą pagalba, mes su M. Burokevičiumi sėdome į „Žiguliuką“ ir nuvažiavome į Baltarusijos gilumą. Kelioms minutėms sustojome Minske, o toliau pasukome į Uzdensko rajoną, kur kaime mūsų laukė TASSo korespondento S. Bychuno giminaičiai.

Baltarusijos kaime buvo ramu. Žmonės dirbo savo darbus, manydami, kad mes žurnalisto S. Bychuno kolegos. M. Burokevičius prisistatė kaip Michailas Michailovičius, o aš – kaip Josifas Josifovičius. Po kelių dienų aš, norėdamas išsiaiškinti tikrąją padėtį Baltarusijoje, autobusu išvažiavau į Minską, kur gyveno mano draugas profesorius Vladimiras Lemešonok. Jis apsidžiaugė man pasirodžius jo bute, kadangi žinojo apie mano kritinę padėtį Lietuvoje ir dėl to pergyveno. Todėl iš karto perspėjo, kad Baltarusijoje situacija kitokia nei Lietuvoje, bet taip pat neaiški ir prieštaringa.

Profesorius V. Lemešonok lakoniškai apibūdino politinę padėtį Baltarusijoje. Jo nuomone, respublikos valstybinė valdžia žiūri į Maskvą. Bet Baltarusijos liaudis nuo Didžiojo Tėvynės karo laikų išsaugojo stiprias antifašistines tradicijas, kurių galima nepaisyti. Iš kartos į kartą perduodama žinia apie tai, kad kare prieš fašistų okupantus žuvo kas trečias Baltarusijos gyventojas. Todėl respublikoje antitarybiškumas negali turėti plataus mąsto. Proamerikietiško „įtakos agento“ Pozniako bandymai suburti „liaudies frontą“ negali sėkmingai baigtis. Tuo pačiu metu Baltarusijos Komunistų partija pristabdė savo veiklą darbo kolektyvuose, partijos komitetai patys išsiskirstė, belaukiant teismo verdikto dėl jų garsiųjų ryšių su VYPK (GKČP). Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos deputatų korpusas orientuojasi į jų vadovybės antitarybinės nuotaikas.

Mudu su profesoriumi V. Lemešonok nuėjome papietauti į artimiausią valgyklą, o po to vaikštinėjome Minsko gatvėmis ir parkais. Bevaikštant sutikdavome žinomus politinius Baltarusijos Kompartijos veikėjus, susirūpinusius padėtimi šalyje ir respublikoje. Sutikome ir mūsų kolegas iš Marksizmo-leninizmo instituto prie TSKP CK, kurie atsidūrė už borto. Šio stipraus instituto sistemoje aš 20 metų užsiiminėjau moksliniais tyrimais, tapau istorijos mokslų daktaru ir profesoriumi, todėl visus juos pažinojau ne tik iš mokslinių publikacijų ar pasisakymų mokslinėse konferencijose, bet ir iš asmeninių susitikimų. Kolegos neslėpė savo susirūpinimo mano likimu, bet besąlygiškai pritarė mano kovingai pozicijai ginant Tarybų valdžią ir socialistinę santvarką. Tai atitiko Baltarusijos liaudies patriotinę dvasią.

Mano pasirodymas vakare Minsko autobusų stotyje sukėlė kai kurių keleivių, laukusių autobuso į Vilnių, nustebimą. Laimei, mano autobusas, vykstantis Uzdensko kryptimi, ruošėsi išvykti, ir man nereikėjo laukti. Bet aš supratau, kad padariau klaidą ir gavau pirmą pogrindininko pamoką. Aš nei kiek neabejojau, kad jau rytoj lietuviškoji ochranka žinos apie mano būvimą Minske. Tegu jie gaudo vėją laukuos – aš išvažiavau iš Minsko nežinoma kryptimi. Sugrįžus į kaimą aš paaiškinau profesoriui M. Burokevičiui apie prieštaringą padėtį. Jo tėvai buvo komunistai-pogrindininkai fašistinio režimo Lietuvoje laikais. Todėl jis žinojo daugelį pogrindžio paslapčių. Mykolas atsakė: „Ankščiau ar vėliau mus suseks, bet skubėti nereikia“.

Pajutęs situacijos pavojingumą, aš užsiėmiau įprastu man mokslinės kūrybos darbu. Tai mane ramino. Paėmiau popieriaus ir pradėjau užrašinėti savo samprotavimus apie tai, kas vyksta pasaulyje. Pirmi mano įrašai buvo apie tai, kad amerikietiškas imperializmas su savo satelitais pradėjo nepaskelbtą politinį karą prieš Tarybų Sąjungą. Pasiruošimas šiam politiniam karui prasidėjo 1970 metais, kada antitarybinės JAV struktūros pradėjo skelbti idėją apie įtakos sferų perskirstymą pasaulyje. Taip pat JAV kongresas pradėjo kasmet priiminėti deklaracijas, rezoliucijas, pareiškimus ir panašius dokumentus apie Baltijos šalių „tarybinę okupaciją“, kuriais buvo siekiama kurstyti nacionalistines nuotaikas tarybinėse Pabaltijo respublikose. Tiesiogiai nepaskelbtas karas prasidėjo 1980 metų rudenį plataus mąsto kontrrevoliuciniais įvykiais Lenkijos Liaudies Respublikoje.

Tarybinė vadovybė reagavo į antitarybinės bangos pakilimą imperialistinėje stovykloje. Mes sustiprinome ideologinę kovą prieš antikomunizmą. Marksizmo-leninizmo institute prie TSKP CK buvo suburta mokslininkų grupė antikomunistinių falsifikacijų nacionalinių santykių Tarybų Sąjungoje klausimu demaskavimui. Ši grupė, kurioje dirbau ir aš, 1974 metais išleido kolektyvinę monografiją „Nacionalinių santykių TSRS falsifikacijų kritika“. Partinio instituto Pabaltijo poskyriuose buvo išleisti dokumentų rinkiniai apie socialistines revoliucijas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje 1940 metais.

Kadangi imperialistinės reakcijos bandymai perkelti „Lenkijos krizę“ į Tarybų Sąjungą žlugo, ji pakeitė antitarybinės agresijos taktiką. Vakarų imperialistinių valstybių specialiosios tarnybos pradėjo verbuoti savo „įtakos agentus“ Maskvoje, Leningrade, Pabaltijyje, Kaukaze, Ukrainoje ir kitose vietose. Prisikasė ir iki tarybinės vadovybės, kurioje į vadovaujančius postus prasistūmė Gorbačiovas, Jakovlevas ir į juos panašūs. Kai 1985 metais Gorbačiovas tapo TSKP CK generaliniu sekretoriumi, sustiprėjo Tarybų šalies visuomeninio gyvenimo destabilizacija. Pirmiausia daugelyje vietų prasidėjo mitingai su įpiršta „pertvarkos“ tema. Tuo pačiu pats Gorbačiovas demonstravo ne tik strateginio mąstymo nebuvimą, kuris būtinas pasaulinės valstybės vadovui, bet ir realaus požiūrio į gyvenimą, adekvataus realybės suvokimo, nuoseklios loginės pasaulėžiūros nebuvimą. Vėliau TSKP CK Plenume pradėjo pūsti nacionalinį klausimą daugianacionalinės šalies visuomeniniame gyvenime, kas virto nacionalizmo kurstymu daugelyje TSRS sąjunginių respublikų. Pagaliau, kai kuriose vietose pradėjo kurtis antitarybinės grupuotės, atvirai pasisakančios prieš tarybų valdžią ir socialistinę santvarką. Pirmieji vieši jų mitingai buvo užfiksuoti 1987 metų rugpjūčio 23 d. Vilniuje, Rygoje, Taline.

Pabaltijyje plėtėsi antikomunistinė isterija, kuri išliko mano atmintyje nuo 1988 metų pavasario. Kadangi aš neslėpiau savo mokslinių įsitikinimų, tai mano pavardė kasdien buvo linksniuojama masinės informacijos priemonėse kaip „nacijos priešo“. „Priešo“ įvaizdis buvo naudojamas antitarybinių provokatorių įvairių antitarybinių mitingų, sueigų, eitynių motyvacijai. Telefonu šantažavo ne tik mane, bet ir mano artimuosius. Laimei, mano ideologinės kovos patirtis buvo pakankama atlaikyti šantažą. Aš neišsigandau, nesusvyravau. O mokslinio darbo patirtis man padėjo atskleisti antitarybinių politikierių, imperializmo „įtakos agentų“ iracionalų mąstymą. Jie nesuprato realios savo veikos esmės, todėl buvo aklos marionetės monopolistinio finansinio kapitalo imperialistinės politikos lėlių teatre. Jie kaip papūgos kartojo hitlerinę antitarybinės agresijos strategiją, pakeitę tik taktiką – ardė Tarybų Sąjunga taikiu keliu iš vidaus. Todėl TSRS gynėjams buvo būtina naujomis sąlygomis atsižvelgti į mūsų istorinę patirtį Pergalėje prieš vokiečių fašizmą Didžiajame Tėvynės kare.

Kadangi lietuviškieji nacionalistai rodė didelį aktyvumą ardant TSRS, 1988 metų vasarą juos aplankė Jakovlevas iš Maskvos. Oficialiai šis faktas masinėse informacijos priemonėse buvo pateiktas kaip Politbiuro nario, TSKP CK sekretoriaus vizitas. Susitikimuose su respublikos partijos aktyvu jis pasisakė kaip „pertvarkos“ ideologas. Tikrovėje gi Jakovlevo pasirodymas suaktyvino vietinių nacionalistų veiklą, kurie pradėjo viešai pažeidinėti tarybinius įstatymus, diktuoti savo ambicijas valstybės organams, ardyti visuomenines darbininkų organizacijas, kurstyti antitarybines nuotaikas tarp gyventojų. Po Jakovlevo vizito antitarybinė psichozė tapo pagrindiniu bruožu lietuvių nacionalistų politikoje.

Mano atmintyje išliko ir pirmas susitikimas su būsimais bendražygiais ginant Tarybų Sąjungą. Vieną 1988 metų rudens dieną man telefonu paskambino pažįstamas laivo kapitono padėjėjas ir pakvietė susitikti viešbutyje „Gintaras“ prie geležinkelio stoties Vilniuje. Viešbučio kambaryje aš pamačiau laivo zampolitą ir tris man nepažįstamus jaunus žmones. Jie prisistatė TSRS VSK (KGB) darbuotojais. Pasak jų, mūsų šalį puola šliaužianti kontrrevoliucija iš Vakarų, todėl reikia pasiruošti ją atremti. Dėstydami savo samprotavimus, VSK darbuotojai nustebino mane savo intelektu. Jie virtuoziškai valdė klasinį požiūrį į visuomenės gyvenimą, labai gerai žinojo objektyvius dialektikos dėsnius, tiksliai orientavosi pasaulinėje politikoje, suprato istorijos logiką. Klausė, kokia mano nuomonė apie situaciją šalyje ir Pabaltijyje. Aš neslėpiau savo neigiamos nuomonės apie Gorbačiovo ardymo politiką, aiškindamas ją kaip paramą kontrrevoliucijai. Pabaigoje pasakiau: sprendžiant iš kontrrevoliucionierių bukumo ir įžūlumo, jie peržengs ribą pasaulinio visuomeninio vystimosi kelyje ir pasmerks save žūčiai – juos pražudys jų pačių prieštaravimai. Maskvos čekistai pritarė mano apmastymams, palinkėjo man išlikti savimi.

1990 metų sausį į Lietuvą atvyko pats Gorbačiovas. Jo vizito į respubliką oficiali priežastis buvo Lietuvos Kompartijos skilimas į dvi priešingas grupes: komunistinę ir antikomunistinę. Kadangi Gorbačiovas palaikė antikomunistinę Brazausko grupuotę, mūsų komunistinės dalies lyderiams reikėjo priešpastatyti Gorbačiovą Brazauskui pagal principą „priešą mušk priešu“. Tuo pat metu iš eilės įvairių susitikimų su Gorbačiovu aš įsitikinau, kad jis žino Tarybų Sąjungos politinį griovimo mechanizmą iš vidaus. Įsitikinau ir tuo, kad jis pats veikia šiame nusikalstamame mechanizme, pagal antitarybiškumo „logiką“. Visa tai iš Gorbačiovo sunkėsi neoficialiai, pagal jo iracionalų mąstymą.

Gorbačiovas ir toliau akylai stebėjo Lietuvą. Taip buvo dėl to, kad, pagal Amerikos antitarybinių centrų planus, Tarybų sąjunginės valstybės griūtis turėjo prasidėti nuo Lietuvos išėjimo iš TSRS sudėties. Šios nusikalstamos avantiūros nereikėjo ilgai laukti: 1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė aktą apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Po šio dokumento kaip iš gausybės rago pasipylė daugybė respublikos parlamento sprendimų apie įvairių ryšių nutraukimą su TSRS centriniais valdžios organais. Bet faktiškai Lietuvos ryšių nutraukimo su Tarybinę federacija nebuvo – Lietuvos Kompartija liko TSKP sudėtyje ir palaikė reikiamus ryšius su TSRS valstybiniais organais. Imperialistinės užmačios žaibiškai išardyti Tarybų Sąjungą buvo pristabdytos. Amerikietiškas „blickrigo“ variantas nepraėjo kaip hitlerinis 1941 metais. Tai buvo pirmas mūsų laimėjimas ir pirma fašistuojančio imperializmo, organizavusio politinį karą prieš TSRS, nesėkmė.

Mes negalėjome pradėti kontrpuolimo. Pagrindine kliūtimi mūsų kovos kelyje buvo Gorbačiovo antitarybinė šutvė, paėmusi politinę valdžią Tarybų šalyje. Savo sapaliojimais apie „pertvarką“ ši saujelė klasinių tarybinės liaudies priešų politiškai apgavo žymią dalį gyventojų, ir liaudies masės nestojo ginti savo Tarybinės valstybės ir socialistinės santvarkos. Be to, Gorbačiovas ėmėsi politinių provokacijų siekiant diskredituoti Komunistų partiją ir Tarybinę Armiją. Vykdant jo įsakymus TSRS Ginkluotojų Pajėgų Generalinis štabas duodavo įsakymus oro desanto daliniams „raminti“ mitinguojančias minias tai Tbilisyje, tai Baku. O 1991 metų sausio 13 dieną Vilniuje, Gorbačiovo įsakymu buvo imituotas „TSRS karas prieš Lietuvą“, kaip apie tai melavo net respublikos Aukščiausiojoje Taryboje. Bet amerikietiškam „karo mieste“ scenarijui, pagal kurį turėjo nukentėti Lietuvos sostinė nuo gaisro, užkirto kelią TSRS VSK šnipų nukenksminimo specialistai, nors benzinas jau buvo išpiltas ir daugiaaukščiuose Spaudos rūmuose, ir Parlamento rūmuose. Mūsų Lietuvos Kompartijos CK bendradarbis pulkininkas Edmundas Kasperavičius, turėjęs karinės kontržvalgybos patirtį, Vilniaus gatvėse susidūrė su jam žinomais JAV CŽV agentais Kojeliu, Kraftu, Eiva, su kuriais jau ankščiau jam teko susidurti tai Afrikos šalyse, tai Afganistane. Gaila, bet antitarybiniams provokatoriams pavyko pralieti žmonių kraują prie televizijos bokšto, kur, kaip nustatė tardymo ekspertizė, vietos banditai nušovė nuo artimiausių namų stogų 14 žmonių, pateikdami juos kaip susidūrimo su tarybine kariuomene aukas. Bet šių aukų pasirodė maža „TSRS karo prieš Lietuvą“ vaizdeliui.

Kruvina provokacija Vilniuje pasitarnavo Gorbačiovui ir Jelcinui kaip repeticija prieš valstybinį kontrrevoliucinį perversmą Maskvoje 1991 metų rugpjūtyje. Po VYPK (GKČP) Jelcinas pradėjo antikomunistinę persekiojimų ir represijų kampaniją. Separatistiniai Pabaltijo vadovai pilnai nutraukė ryšius su Maskva. Šiomis sąlygomis Gorbačiovas žengė paskutinį žingsnį ardant Tarybinę federaciją. Iš informacinių Centrinės televizijos laidų Baltarusijos kaime mes sužinojome, kad jis įkūrė TSRS Valstybinę Tarybą, kurios nenumatė jokie tarybiniai įstatymai. O rugsėjo 6 dieną per televiziją buvo perduota informacija, kad TSRS Valstybinė Taryba priėmė sprendimą dėl Lietuvos, Latvijos, Estijos išėjimo iš Tarybų Sąjungos sudėties. To pasėkoje daugelis tarybinių respublikų pradėjo skelbti savo nepriklausomybes ir suverenitetus. Pasaulyje faktiškai neliko unikalios federacinės valstybės, kokia buvo TSRS.

Tarybų Sąjungos griuvimą buvo būtina giliai apmąstyti. Griovėjai suprato savo veiksmų nusikalstamą pobūdį ir bijojo atsakomybės. Mano atmintyje išliko pokalbis su Amerikos mokslininkais, kurie buvo atvykę į Vilnių aptarti pasaulinių problemų. Aš juos įkalbinėjau priešintis TSRS griovimui, kadangi tai neišvengiamai sukels naują planetos perdalijimą, suardys pasaulio visuomeninio vystimosi pusiausvyrą, sukels nenuspėjamus globalinio masto procesus. Kai kurie kolegos iš JAV sutiko su mano prognozėmis, bet pastebėdavo, kad tai nuo jų nepriklauso. Aš aiškiai supratau, kad už TSRS griovėjų, kaip išorinių, taip ir vidinių, nugarų stovi galingas finansinis kapitalas. Todėl nesakiau, kad TSRS griovėjai, veikiantys prieš objektyviuosius visuomenės vystymosi dėsnius, įvaro save į ypatingą pasaulinio istorinio proceso padėtį, kurios jie negalės valdyti ir neišvengiamai žus. Kaip žinoma, Didžiojo Tėvynės karo metais J. Stalinas nekvietė Hitlerio į Stalingradą, kad papasakotu jam, kaip prie Volgos krantų bus sulaužytas fašizmo stuburas. Apie svarbiausius būsimos mūsų pergalės faktorius ir man reikėjo tylėti.

Pasaulinė visuomeninė situacija paskutiniais XX amžiaus dešimtmečiais pasirodė žymiai sudėtingesnė, negu antrojo pasaulinio karo metais. J. Stalinas savo laiku valdė situaciją pasaulyje, kadangi turėjo strateginį mąstymą. Hitleris gi vadovavosi tik savanaudžiais skaičiavimais. Žodžiu, kas gudresnis – tas stipresnis. Ir dabar „protų kare“ mes – tarybiniai komunistai – nepralošėm nei vieno mūšio, kadangi vadovavomės materialistine dialektika, mokėjome išnaudoti visuotinius objektyviuosius dialektikos dėsnius gyvybiniais tarybinės liaudies interesais. O JAV prezidento Dž. Bušo šnipo sugebėjimai manipuliuoti apgailėtinu Gorbačiovu neturėjo savyje didelės žmogiško proto jėgos. Vaikiškas VYPK (GKČP) narių naivumas, kurie tapo Gorbačiovo provokacijos aukomis, pagreitino TSRS griuvimą, bet buvo pavėluotas ir todėl negalėjo padaryti nepataisomo nuostolio mūsų pergalei. Mūsų „pagalba“ imperialistiniam priešui įvaryti save į beviltišką padėtį pasauliniame istoriniame vystimesi buvo ganėtinai efektyvi, nors tam mes naudojome patį paprasčiausią ginklą – laiko faktorių. Amerikietiškas mąstymo būdas nesugebėjo aptikti mūsų kovinės paslapties.

Kitą rytą po to, kai buvo paskelbti TSRS Valstybinės Tarybos sprendimai apie Lietuvos, Latvijos, Estijos išėjimą iš Tarybų federacijos, pas mus į kaimą atvažiavo profesorius Ivanas Kučerovas, kuris dirbo su manimi Lietuvos Kompartijos CK Ideologiniame skyriuje. Jis pranešė, kad į Minską persikėlė daugelis CK biuro narių ir pasiūlė mums su M. Burokevičiumi persikelti gyventi į Minską pas jo sūnų Igorį. Mes tuoj pat sutikom su jo pasiūlymu. Minske jaunojo gydytojo Igorio Kučerovo bute mūsų laukė laikraščio „Tarybų Lietuva“ redaktorė Stanislava Juonienė, Vilniaus matavimo prietaisų gamyklos partkomo sekretorius Vladimiras Antonovas ir kiti draugai. Jie papasakojo, kaip jiems pasisekė palikti Lietuvą, kur saugumo departamentas ir prokuratūra pradėjo daryti kratas komunistų butuose. Minske draugai jiems padėjo apsigyventi aukštosios partinės mokyklos bendrabutyje.

Besikalbant profesorius M. Burokevičius pasiūlė pravesti Lietuvos Kompartijos CK posėdį ir priimti jame dokumentą apie mūsų partijos perėjimą į nelegalią padėtį. Paruošti šio dokumento projektą pavedė man. Susitarėme posėdį pravesti 1991 metų rugsėjo 16 dieną gydytojo I. Kučerovo bute. Visas šis sumanymas buvo vykdomas nepriekaištingai. CK Biuro posėdyje buvo priimtas pareiškimas apie tai, kad Lietuvos Kompartija, kuri buvo įkurta 1918 metais, vadovavo darbininkų kovai prieš buržuazijos diktatūrą ir pasiekė socialistinės revoliucijos pergalę 1940 metais, organizavo didvyrišką kovą prieš nacių okupantus Didžiojo Tėvynės karo metais, vadovavo respublikoje pokario metais socialistinės visuomeninės statybai ir pasiekė istorinių laimėjimų, priversta dėl kontrrevoliucinio perversmo tęsti savo veiklą pogrindžio sąlygomis. Strateginis Lietuvos Kompartijos pogrindinės veiklos tikslas yra Tarybų valdžios atkūrimas ir socialistinės santvarkos atgimimas respublikoje. Šis pareiškimas buvo priimtas vienbalsiai. V. Antonovas įsipareigojo užtikrinti mūsų pareiškimo išplatinimą pradžioje proklamacijos forma, o vėliau brošiūromis.

Po kelių dienų pas mus į I. Kučerovo butą atvažiavo Baltarusijos Kompartijos Minsko miesto komiteto sekretorius Viktoras Čikinas ir pasiūlė laikinai persikraustyti į kitą butą naujame name Komsomolskaja gatvėje. Tai butas jo draugų, kurie jame įsikūrė ir mėnesiui išvažiavo į kaimą pas giminaičius. Pats Viktoras Čikinas nutarė užsiimti Baltarusijos Kompartijos atgaivinimu, leisti laikraštį „My i vremia“ (Mes ir laikas). Redakcija įsikūrė dviejuose kambariuose pirmame miesto komiteto aukšte. Mūsų žurnalistė S. Juonienė sutiko dirbti redakcijoje. Žodžiu, Baltarusijos komunistiniame judėjime atsirado pirmieji pagyvėjimo požymiai po kontrrevoliucinio smūgio, kurį sudavė Gorbačiovas 1991 metų rugpjūtį.

Naujame bute mus lankė V. Antonovas, I. Kučerovas, S. Juonienė. Retkarčiais pasirodydavo ir pažįstami Lietuvos Kompartijos CK aparato kolegos. Vienas iš jų atvežė man iš namų šiltų rūbų, žieminės avalynės. Tai mane privertė suklusti – taip gali atvežti ir lietuviškosios ochrankos „uodegą“. O įvairiuose Vilniaus laikraščiuose buvo išspausdintos komunistų, kurių ieško prokuratūra, nuotraukos ir charakteristikos. Iš laikraščio su šypsena žiūrėjo Vilniaus ypatingos paskirties milicijos būrio vadas Boleslovas Makutinovičius, kuris 1991 metų sausio 13 dieną sužlugdė provokaciją, pagal kurią jo būrys turėjo susiremti su tarybinėmis pajėgomis pagal „TSRS karo prieš Lietuvą“ scenarijų. Šalimais buvo Šalčininkų vykdomojo komiteto pirmininko Česlovo Visocko nuotrauka, kuriam pavyko išsaugoti Tarybų valdžią rajone iki pat rugpjūčio perversmo Maskvoje. Mano charakteristika buvo paimta iš CŽV kompiuterių: neva turiu didžiulę politinę patirtį, esu „idėjų generatorius“ ir „velniškai darbingas“, o artimų draugų kompanijose mėgstu kalbėti apie pasaulinę revoliuciją. Visa tai liudijo apie priešo klastą.

Mano būgštavimai greitai pasitvirtino: vieną 1991 metų spalio dieną Minsko aukštosios partinės mokyklos bendrabutyje, kur gyveno mūsų draugai, pasirodė Lietuvos policijos atstovai, lydimi Baltarusijos vidaus reikalų darbuotojų. Laimei, ieškomų komunistų jie tada nerado. Bet šis faktas man pametėjo mintį, kad reikia imtis efektyvesnių saugumo priemonių. Buvo nuspręsta apgyvendinti mus po vieną butuose visoje Baltarusijoje. V.Antonovas nuvežė mane lengvąja mašina į Mozyrio miestą, kuris yra Černobylio zonoje, Ukrainos pasienyje, 105 kilometrai nuo pažeisto atominio reaktoriaus. Kam į galvą šautu ieškoti manęs tokioje vietoje? Miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Ivanas Gomulko mane sutiko nuoširdžiai, kaip savo brolį. Kadangi darbo diena ėjo į pabaigą, jis pakvietė mus su V.Antonovu į suomišką pirtį, kur rinkosi miesto valstybės tarnautojai. Draugai, kurie žinojo mano pavardę iš laikraščių „Pravda“ ir „Sovietskaja Rossija“ informacijos, mane apkabino, reiškė mano tarybinės pozicijos palaikymą. Miesto VSK (KGB) skyriaus įgaliotinis patikino, kad Mozyre aš galiu jaustis saugiai. Po pirties nauji draugai palydėjo mane į žemės ūkio profesinės mokyklos bendrabutį, kur man buvo skirtas atskiras kambarys.

Po savaitės, o gal būt ir dviejų, mane bendrabutyje aplankė pažįstamas VSK įgaliotinis ir kitas jaunuolis, kuris prisistatė TSRS VSK darbuotoju iš Maskvos. Šnekėjo apie tarybinį patriotizmą. Aš supratau, kad jaunieji čekistai nori sužinoti mano nuomonę apie susiklosčiusią situaciją. Todėl aš pasakiau, kad nepaskelbtame fašistuojančio imperializmo kare prieš TSRS mes atsitraukėm maksimaliai, leidom tarybų liaudies priešams išardyti mūsų sąjunginę valstybę. Tai sukelia imperialistiniam priešui neregėtas iliuzijas, ir todėl jis darys nepataisomas klaidas iki visiško savo pralaimėjimo. Į politinę apyvartą jau paleista iliuzija, kad neva amerikietiškas imperializmas „šaltajame kare“ nugalėjo tarybinę liaudį. Realybėje gi „šaltasis karas“ pilnai išsėmė konstruktyvias kapitalizmo galimybes ir pasmerkė jį savo egzistencijos pabaigai. Tokiu būdu, po TSRS griovimo seka visuotinė pasaulinės kapitalistinės sistemos agonija. Tuo labiau, kad iš esmės keičiasi pasaulinė visuomeninė situacija, griūna istoriškai susiklosčiusios žmonių civilizacijos sistemos. Tokio gilaus persilaužimo pasaulinė istorija dar nežinojo. Todėl nei viena šiuo metu vadovaujanti politinė jėga negali kontroliuoti globalios pasaulinio istorinio proceso destabilizacijos. Jų žūtis neišvengiama. Pergalę pasieks tos komunistinės jėgos, kurios labiausiai įvaldys visuotinius objektyviuosius dialektikos dėsnius. Pabaigoje palinkėjau draugams įsigilinti į dialektikos dėsnius. Jie man padėkojo už istorinį optimizmą.

Toliau prasidėjo kasdienis intensyvus ir monotoniškas darbas. Jį retkarčiais sudrumsdavo kai kurie pranešimai laikraščiuose „Pravda“ ir „Sovietskaja Rossija“, kuriuos aš pirkdavau kioske, 100 metrų nuo bendrabučio. 1991 metų lapkričio pradžioje nudžiugino informacija apie tai, kad TSRS Generalinės prokuratūros darbuotojas Viktoras Iliuchinas iškėlė baudžiamąją bylą Gorbačiovui. Džiugino tai, kad „pertvarkos“ psichozės metu dar yra drąsių ir protingų žmonių. Bet džiugią žinią greit nuplovė banga įvairių pranešimų apie ekonomikos privatizavimą. Aš priėmiau šias žinias kaip antitarybinių politikų protinės šizofrenijos, nesuderinamos su objektyviais visuomenės dėsniais, pasireiškimą. Man buvo aišku, kad gamybos priemonių privatizavimas yra pagrindinio objektyvaus materialinės gamybos vystimosi dėsnio – jos suvisuomeninimo – priešprieša. Todėl jis neišvengiamai sukels griaunančias pasekmes ir galutiniame rezultate visiškai sužlugdys gamybą. Tai stipriai padidins tarybų liaudies kolonijinio pavergimo grėsmę, sklindančią iš imperialistinių Vakarų supermonopolijų. Laimei, šiam pavojui trukdys visuotinė imperializmo agonija.

Samprotaudamas apie Tarybų Sąjungos griovimo įtaką pasauliniam istoriniam procesui, aš pradėjau galvoti, kaip parašyti knygą apie šiuolaikinius istorinio žmonijos vystymosi ypatumus. Iškėliau sau klausimą, kokią vietą TSRS griovimas užima pasauliniame istoriniame procese, koks jo santykis su objektyvia pasaulinės istorijos logika. Pirmiausia pagalvojau, kad TSRS gimimas, vystymasis, pergalės, stagnacija ir žūtis įvyko istorinėje naujausiųjų laikų epochoje, kurią atvėrė 1917 metų Didžioji Spalio socialistinė revoliucija. Naujausioji epocha turi revoliucinį pobūdį, išsiskiria giliais sukrėtimais ir katastrofomis. Jos turinį sudaro žmonijos perėjimas iš kapitalizmo į socializmą. Bet kokie bandymai pasaulio imperialistinei reakcijai priešintis natūraliam epochos lūžiui virsta įvairiais kontrrevoliuciniais sukrėtimais. Kadangi TSRS griovimas virsta globaliu zigzagu naujos epochos vystimesi, šis zigzagas neišvengiamai turės atitinkamas pasaulinio mąsto pasekmes ir priartins socialistinę revoliuciją visose žemės rutulio šalyse. TSRS griovėjai svajojo priešingai, pamiršę, kad už politines iliuzijas tenka mokėti pačią didžiausią kainą.

Būdingiausiu istorinės naujausiųjų laikų epochos bruožu aš laikiau bendrą pasaulinės kapitalistinės sistemos krizę. Ši ypatinga krizė apima visas visuomenines gyvenimo sritis nuo ekonomikos iki kultūros ir religijos, pastoviai aštrindama visus visuomeninius prieštaravimus iki pat bendranacionalinių katastrofų. V. Leninas vadino tai pasaulinė krizė. TSRS griovimas vertė išaiškinti šios visuotinės katastrofinės kapitalizmo krizės aštrėjimo etapus. Pirmas totalinės kapitalizmo krizės paaštrėjimo etapas pastebėtas XX amžiaus pradžioje – jis pasiekė savo kulminaciją pirmo pasaulinio karo metu ir pasibaigė Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje pergale ir jos įtaka visoms pasaulio šalims. Rezultate Didysis Spalis tapo žmonijos revoliuciniu perėjimu nuo kapitalizmo prie socializmo. Antrasis dėsningos kapitalizmo krizės paaštrėjimo etapas įsiplieskė 1930 metais, pasiekė savo viršūnę antrajame pasauliniame kare, pasibaigė socialistinių, liaudies-demokratinių, nacionalinių-išsivadavimo revoliucijų pergalėmis, kurioms spaudžiant atsirado pasaulinė visuomeninė socializmo sistema, griuvo kolonijinė imperializmo sistema, išsivystė tarptautiniai demokratiniai judėjimai. Rezultate pasauliniame visuomeniniame vystymesi susiformavo jėgų pusiausvyra tarp pasaulinių kapitalistinių ir socialistinių sistemų. Trečiasis imperializmo sisteminės krizės etapas, prasidėjęs 1970 metais, pasiekė savo viršūnę TSRS griūtyje su jos ardomuoju poveikiu visam pasauliui ir slepia savyje globalinės katastrofos grėsmę – žmonija gali sunaikinti save. Vienintelę alternatyvą didžiausių mastų katastrofai sudaro revoliucinis visuomenės gyvenimo pertvarkymas socializmo pagrindais pradžioje daugelyje, o vėliau ir visose planetos šalyse. Šito reikalauja tiek pasaulinės istorijos, tiek ir jos naujausios epochos objektyvi logika.

Nedavė ramybės atsirandantys globalinių TSRS griūties pasekmių požymiai. Pirmiausia buvo palaužtas visuomeninių-politinių jėgų balansas tarptautinėje arenoje, o kartu pažeista pasaulinio visuomeninio vystimosi pusiausvyra. Palyginti stabilų žmonijos evoliucinį vystymąsi pakeitė globali pasaulinio istorinio proceso destabilizacija. Pradėjo irti istoriškai susiklosčiusios pasaulinės ekonominės ir politinės sistemos, pagreitinant visos senosios visuomeninės pasaulio sanklodos irimą. Be to, paaštrėjo visos neišspręstos problemos ir prieštaravimai. Tuo labiau, kad agresija ir imperializmo grobuoniškas plėšikavimas įgavo planetinį mąstą, provokuojant naują teritorinį žemės rutulio perdalijimą ir tuo padidinant naujo pasaulinio karo grėsmę. To pasėkoje sisteminė kapitalizmo krizė peraugo į visuotinę pasaulinę krizę arba globalinę krizę, apimančią įvairiais mąstais visas planetos šalis.

Kalbant apie globalinę krizę, tai mano 1991 metų rudens užrašuose pasirodė neordinarios nuostatos. Nusikalstamą TSRS griovimą aš įvertinau kaip bendrą nacionalinę visos tarybinės liaudies katastrofą. Ji suprantama kaip maksimalus globalinės krizės paaštrėjimo epicentras, darantis destabilizuojantį poveikį visoms kitoms pasaulio šalims, pirmiausia Vakarų Europai ir Šiaurės Amerikai. Vadinasi, ir kitose planetos regionuose atsiras savi pasaulinės krizės epicentrai. Masinis visuomeninio Tarybų šalies turto plėšimas, kuriuo užsiėmė Vakarų supermonopolijos, negalėjo sutrukdyti šiam dėsningam revoliucinės epochos procesui. Pagal objektyvią pasaulinės istorijos logiką, visokiausios imperialistinės kontrrevoliucijos užmačios priveda tik prie globalinės krizės paaštrėjimo ir gilėjimo. Taip pat kaip ir XX amžiaus pasauliniai karai neišvengiamai aštrino bendrąją kapitalizmo krizę.

Labiausiai mane jaudino klausimai, kaip TSRS griovimas siejasi su istorinio žmonijos vystymosi dialektika. Pirmiausia su dialektiniu jo gamybinių jėgų ir gamybinių santykių santykiu. Dar XIX amžiaus viduryje F. Engelsas pastebėjo kaitą tarp kokybinių visuomenės gamybinių jėgų vystimosi postūmių ir esminių jos socialinio gyvenimo pokyčių. F. Engelsas rašė, kad gamybinė revoliucija ruošia socialinę revoliuciją, kurią sukels proletariatas. Jo prognozes patvirtino Spalio socialistinė revoliucija. Tuo pačiu Didysis Spalis, padarydamas esminį keičiamąjį poveikį visam pasauliniam istoriniam procesui, atvėrė visuomenines erdves naujai didžiajai žmonijos gamybinių jėgų vystimosi revoliucijai. To pasėkoje XX amžiaus viduryje prasidėjo pasaulinė mokslinė-techninė revoliucija, kuri šio šimtmečio antroje pusėje užtikrino pasaulio tautų gamybinių jėgų pakilimą į naują vystymosi lygį bei dėsningai pareikalavo atitinkamo visos visuomeninių santykių sistemos pertvarkymo. Nei viena šalis nesusidorojo su šiuo pribrendusiu istoriniu uždaviniu. Todėl prasidėjo priešrevoliucinė globalinio mąsto krizė. TSRS griūtis ir jo griaunamasis poveikis visoms žemės rutulio šalims maksimaliai paaštrino šią visuotinę pasaulinę krizę. Artimiausiais dešimtmečiais dauguma pasaulio tautų pribręs socialistinėms revoliucijoms. To reikalauja objektyvus istorinis būtinumas.

Globalus pasaulio matymas neramų 1991 metų rudenį vertė galvoti ir apie socialistinės revoliucijos ir imperialistinės kontrrevoliucijos santykį tarptautinėje arenoje. Man buvo aišku, kad po globalios krizės smūgių monopolistinis finansinis kapitalas, viešpatavęs pasaulio kapitalistinėje sistemoje per visą XX amžių, pagaliau galutinai virto fikcija, funkcionuojančia planetoje tik iš inercijos, senkančia neišvengiamai ir negrįžtamai. Neatsitiktinai visi transnacionalinės finansinės oligarchijos veiksmai, pradedant nuo TSRS griovimo, sukelia pražūtingas pasekmes jai pačiai, varančias ją į pasaulinės istorijos kapines. Bet globalinė krizė neapėjo šalimais ir kapitalizmo duobkasių, netgi jų avangardo – tarptautinio komunistinio judėjimo. Apie tai liudijo gorbačiovų, jelcinų, jakovlevų, brazauskų, ševardnadzių ir panašių antikomunistų klestėjimas TSKP. Todėl pasaulyje nesimatė organizuotos politinės jėgos, gebančios pakilti į pribrendusių istorinių žmonijos uždavinių aukštumas ir stoti priešakyje jos revoliucinio išėjimo iš globalinės krizės. Reikėjo laiko…

…Nuo TSRS griūties prabėgo 20 metų. Per tą laiką aš 2,5 metų slapsčiausi komunistiniame pogrindyje, fašistuojančio teismo nuosprendžiu 8 metus praleidau Vilniaus kalėjime už aktyvų dalyvavimą TSKP veikloje, likusius 9 su trupučiu metų Rusijos ir tarptautiniame komunistiniame judėjime tęsiau politinę kovą už darbo liaudies gyvybinius interesus. Savo apmastymus, gimusius kontrrevoliucinio TSRS griovimo metu, išdėsčiau knygose, kurios buvo išleistos Maskvoje. 2002 metais išėjo mano monografija „Epochų kaitoje“, 2004 metais – „Revoliucinis žmonijos atsinaujinimas“, 2007 metais – „Ateinančios XXI amžiaus socialinės revoliucijos“, 2009 metais – „Žmonijos ateitis“, 2010 metais – „Žvelgiant į ateitį“, 2011 metais – „Globalinė krizė ir išėjimo iš jos būdai“. Per tą laiką objektyvus istorinis būtinumas smarkiai pastūmėjo žmoniją prie socialinių revoliucijų daugelyje planetos šalių. Kitaip negalėjo ir būti – pasaulio istorijoje visuomeninės krizės, katastrofos, lūžiai visada vertė tautas priimti ir įgyvendinti revoliucinius sprendimus socialinio progreso kryptimi. Šiuo metu tautų revoliuciniuose idealuose prasimuša socialistiniai kolektyvizmo ir humanizmo principai, iki pat kiekvieno žmogaus atsakomybės už žmonijos likimą.

Juozas Jermalavičius – Lietuvos Komunistų partijos veikėjas, istorijos mokslų daktaras, profesorius (Maskva), 1994-2002 m. politinis kalinys Lietuvoje.

2011-06-03

Visuotinė kapitalizmo krizė artėja prie atomazgos. XX ir XXI amžiai – šios atgyvenusios santvarkos žlugimo epocha. Tačiau jos metu progreso periodai susipynę su regresu. 1917 metų spalį buvo nutraukta kapitalizmo grandinė Rusijoje. Po karo susikūrė Pasaulinė socializmo sistema. Nepaisant dviejų alinančių imperialistinių pasaulinių karų, šaltojo karo, socializmas - visuomeninės gamybos priemonių nuosavybės, planingos ekonomikos ir liaudies kontrolės dėka - užtikrino jame gyvenusiems žmonėms bazinių poreikių – saugumo, būsto, sveikatos, maisto, darbo, švietimo, kultūros – tenkinimą, garantavo užtikrintą rytdieną. Pasiekti proveržiai moksle, technikoje. Tačiau po to sekė regresas – 1988-91 metų įvykiai, grąžinę didelę žmonijos dalį į barbariškumą.

Kapitalizmas dar kartą per paskutinius 20 metų įrodė, kad jis nesugeba užtikrinti didžiajai gyventojų daliai normalaus pragyvenimo, nesugeba racionaliai tvarkyti ūkio. Kaip kontrastas socializmo pasiekimams šiandien ryškėja kapitalizmo „vaisiai“. Nusiaubta Rytų ir Centrinė Europa. Dauguma bankų nusikalstamai piktnaudžiauja savo ekonominio dominavimo padėtimi, lupikauja, spekuliuoja, kuria burbulus, kurių sprogimai smukdo daugumos pragyvenimo lygį. Senoji Europa praranda savo statusą. (Pavyzdžiui, Italijoje uždirbdamas 1200 eurų darbuotojas privalo viską atiduoti buto nuomai ir komunalinėms paslaugoms – tad jo santuokinis turi turėti darbą, kad šeima išgyventų iš jo algos. Tai – didžiulis regresas lyginant su tuo, kas buvo prieš 30-40 metų. Iš karto po II pasaulinio karo Vakarų šalių kapitalistai, baimindamiesi ekspropriacijos ir pačio TSRS buvimo fakto, aprobavo seriją įstatymų, suteikiančių socialines garantijas - dabar šie įstatymai peržiūrimi.) Masiniai anti-imperialistiniai judėjimai plinta Lotynų Amerikoje. Kas penktą dieną ant trečiojo pasaulio šalių vaikų krenta Hirosimos tipo atominė bomba – t. y. per penkias dienas nuo bado ir lengvai pagydomų ligų miršta 100 000 vaikų. Seminaro dalyviai pažymėjo, kad likusiose socialistinės orientacijos šalyse – Kinijoje, Kuboje, Korėjoje, Laose, Vietname, iš dalies čia priskirtina ir Venesuela – nepaisant daliai jų dešimtmečiais taikomos griežtos ekonominės ir politinės blokados, spaudimo, pasaulinės ekonominės krizės įtaka minimali (tik Baltarusijoje padėtis paaštrėjo). Seminare akcentuoti Lietuvos aspektai: liaudies interesų išdavimas privatizuojant visuomeninį turtą, naikinant pramonę, žemės ūkį, švietimą, kultūrą ir mokslą; nedarbas , masinė evakuacija, gimstatumo kritimas, moralinė degradacija, prostitucija, savižudybės, narkomanija, korupcija, nekompetencija, virtimas Vakarų neo-kolonija.

Laukia du variantai – arba pasaulis žus imperialistinių jėgų sukeltame konflikte, arba laimės socializmas. Trečiojo kelio nėra. „Išeitis“ iš kapitalizmo krizės – iliuzija. Pats kapitalizmas ir yra krizė. Šiuo metu ekonomika neauga. (Auga pinigų masė. Ypač auga dolerių masė, kuriuos spausdina privačių JAV bankų susivienijimas – Federalinė rezervų sistema.) Esminis kapitalizmo prieštaravimas – tarp visuomeninio gamybos pobūdžio ir privataus gamybos produktų pasisavinimo – toliau gimdys krizes. Todėl socializmas – ne marksizmo kaprizas, o neišvengiamybė. Kapitalizmo krizės nuostolius imperialistai bando kompensuoti intervencijomis, neo-kolonializmu. Neseniai suskaldęs Jugoslaviją, užvaldęs Afganistaną ir Iraką, imperializmas atakuoja Libiją, bando padalinti esą „per dideles“ Afrikos šalis (Kongą, Sudaną, Kot-d‘Ivuarą), kad būtų lengviau plėšti jų resursus, rengia provokacijas prieš Siriją, tęsia Palestinos blokadą.

Esminis kairiųjų oponentas – JAV imperializmas. Dauguma kairiųjų partijų – už išstojimą iš ES. ES – Europos monopolijų sukurtas įrankis kovai su JAV ir Japonijos monopolijomis. NATO – karo mašina, ką vėl parodė Libijos atvejis, todėl ją reikia likviduoti. Pabrėžta būtinybė stiprinti kairiasias partijas, jų veiksmų koordinaciją, tobulinti kovos už socializmą strategiją ir taktiką.

Algirdas Paleckis,
Socialistinio Liaudies Fronto pirmininkas

2011-05-31

Homoseksualizmo propagavimas, vadinamosios tolerancijos, - prievartinės kapituliacijos, diegimas – tai globaliojo transnacionalinio kapitalo dvasinės agresijos forma. Tai rafinuota agresija, vykdoma socialinėse bei dvasinėse sferose.

Propagandai būdinga evoliucionuotis, ieškoti naujų svertų. Todėl vadinamieji tolerastai iš „p“ raidės mėgina užvaldyti ir politines partijas, bei panaudoti sau jų ideologijas.

Iš kitos pusės, kapitalistinės santvarkos sargams yra būtina visaip kompromituoti tikruosius komunistus bei socialistus, pateikti jų iškreiptą įvaizdį masių akyse. Todėl kapitalizmo technologai inicijuoja anokių atšvaitų, turinčių apsupti kairiuosius judėjimus, atsiradimą. Atsiranda pseudokairiųjų partijų, garsiai šaukiančių apie homoseksualų engimą ir panašiai, ir taip kompromituojančių kairiuosius masių akyse. Taigi, šiuo klausimu kapitalizmo technologai ir tolerastai iš „p“ raidės tiesiog „rado vieni kitus“ ir vieni kitus papildo.

Vienų iš tokių “kairiųjų” sukurtas pseudomarksistinis portalas marksistai.lt prieš kurį laiką paskelbė straipsnį apie tai, kodėl socialistai “privalo” remti homoseksualus. Esą heteroseksualai engia homoseksualus taip pat, kaip darbdaviai darbuotojus. Kaip jūs žiūrit į tokią teoriją?

Visų pirma, homoseksualai engia patys save. Kaip sakoma, - patys muša, patys rėkia. Savanoriškai atsiribodami nuo daugumos žmonių, savimi paneigdami gamtinę žmogaus priedermę, jie dar siekia reklamos bei bruka savo egzistavimo būdą kitiems.

Dėl engimo. Yra daugybė atvejų, kai šie „skriaudžiamieji“ reikalaudavo represijų prieš tuos, kas remia tradicinės šeimos vertybes bei priešinasi „žydrųjų“ įsigalėjimui. Apmaudu, bet jų ieškiniai dažniausiai yra tenkinami. Tai kas ką engia?

Dar pridursiu, jog vadinamoji „engiamoji mažuma“ yra vienas amoraliausių globaliojo kapitalizmo produktų. Arba, kaip pripažįsta minėto straipsnio autorius, trockininkas T. Klifas, - „kapitalizmo vaikai“.

Kokią poziciją šiuo atžvilgiu turėtų užimti komunistai ir kiti progresyvūs žmonės?

Pozicija iš dalies padiktuota istoriškai. 1933-jų gruodį TSRS SVPV (OGPU) nusiuntė tarybinei vadovybei raštą –

„SVPV, likviduodama pederastų susivienijimus Maskvoje bei Leningrade, nustatė salonų bei landynių, kuriose vykdavo orgijos, egzistavimą. Pederastai praktikuodavo sveiko jaunimo verbavimą bei tvirkinimą… Įstatymo, pagal kurį būtų galima varžyti pederastus, mes neturime… Manome, kad yra būtina išleisti atitinkamą įstatymą, kuris įteisintų baudžiamąjį persekiojimą už pederastiją.“

Taigi, ir tada vyko šios agresyviosios mažumos ataka prieš jaunąją tarybų šalį, ir ją naudodavo vis tie patys trockininkai.

Įstatymas buvo išleistas. Keletą dešimtmečių jis saugojo ištisas tarybinių žmonių kartas nuo „žydrųjų ordų“ bei orgijų, kurios nūdien atsigauna ir pasireiškia šlykščiausiomis formomis.

Manau, kad tikrieji kairieji turi duoti ryžtingą atkirtį panašioms apraiškoms. Turime neleisti įsigalėti ir žmonių abejingumui šiuo klausimu.

Kokios nuotaikos šiuo klausimu vyrauja SLF? Ar SLF turi kokią nors poziciją šiuo klausimu?

SLF – už sveiką, dorą visuomenę. Siekiame socialistinės formacijos, kurioje ilgainiui išnyks objektyviosios šaknys kokio bebūtų amoralumo skleidimui.

Socialistinėje visuomenėje, o ji tikrai bus atkurta, asmenybės formavimo svertus visiškai perims valstybė, o ne konkuruojantys klanai. Panaikinus priešpriešą bei pseudodemokratinį pliuralizmą, vilkams avies kailyje teks pasidairyti kitų džiunglių.

Dėkui už pokalbį.

Kalbėjosi Ž. Butkus

2011-05-28