Fronto partijos ir Lietuvos socialistų partijos bendras pareiškimas. Istorijos cenzūravimas - netoleruotinas
2009-07-13
Yra žinomas posakis: jei tu iššauni į praeitį iš šautuvo, tai ateitis iššaus į tave iš patrankos. Panašu, kad konservatoriai eilinį kartą šią liaudies išmintį užmiršo.
Seimo TS-LKD frakcijos nariai Paulius Saudargas ir Petras Luomanas pasiūlė, o dauguma parlamentarų pritarė tam, kad būtų pradėta Baudžiamojo kodekso pataisų, numatančių baudžiamąją atsakomybę už „nacizmo ir komunizmo nusikaltimų neigimą“, svarstymo procedūrą.
Viena šių pataisų formuluotė skelbia: „būtina kriminalizuoti viešą komunistinių ar fašistinių nusikaltimų neigimą, propagavimą ar menkinimą, <…> taip pat kriminalizuoti viešą Lietuvos partizanų šmeižimą, jų atminimo niekinimą“ - „tas, kas viešais pareiškimais, žodžiu, raštu, panaudodamas visuomenės informavimo priemonę, paskleisdamas pranešimų elektroninių ryšių tinklais, naudodamas kitas elektroninių ryšių ar viešai prieinamas informacinių technologijų priemones ar kitokiu būdu propagavo, neigė, šiurkščiai menkino ar pateisino komunizmo ar fašizmo vykdytą genocidą ir kitus komunizmo ar fašizmo vykdytus nusikaltimus, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 3 metų“.
Tai – akivaizdus bandymas cenzūruoti istoriją ir ženkliai apriboti pačių politikų išgarbintą demokratiją ir žodžio laisvę. Uždraudus Lietuvoje tarybinę kairiąją simboliką dabar daromas kitas „logiškas“ žingsnis…
Būtent prieš augantį žmonių nepasitenkinimą esančia kapitalistine santvarka ir jau dabar juntamą socialistinių idėjų populiarėjimą yra nukreiptos šios fašizmu ir revanšizmu atsiduodančios iniciatyvos.
Objektyvūs mokslininkai gerai žino, kad pokario įvykiai mažų mažiausiai nėra vertinami vienareikšmiškai. Neseniai išleistoje P. Freidcheimo monografijoje „Lietuva Antrajame pasauliniame kare. 1939-1945“ (Vilnius, Politika, 2008) remiantis gausia faktologine bei istoriografine medžiaga argumentuotai parodoma, kad Lietuvos antitarybinės rezistencijos branduolys buvo suformuotas 1943-1945 metais, kaip sudėtinė fašizmo kovos prieš antihitlerinę koaliciją dalis, nacistinių specialiųjų tarnybų pastangomis. Tik vėliau į šią rezistenciją įsijungė ir dalis idealistiškai nusiteikusių inteligentų. Aršiausi taikių Lietuvos gyventojų žudikai buvo būtent tie, kurie kolaboravo su naciais. Todėl įsigaliojus minėtoms konservatorių pataisoms, jie patys gali užsitraukti baudžiamąją atsakomybė už nacizmo ir fašizmo propagavimą…
Pataisų iniciatoriams patariame įkurti komisiją ištirti pokario metų nusikaltimus. Galima į ją pakviesti ekspertus iš užsienio, iš tarptautinių organizacijų, kurios turi patirtį suieškant nusikaltusiuosius žmonijai ir holokosto dalyvius. Objektyvus tyrimas bus tik tuo atveju, jeigu komisija ištirs kiekvieną atvejį atskirai, kiekvieną tikro ar menamo partizano biografiją individualiai. Tada gali paaiškėti, kad daugelio dabartinių “didvyrių” munduras suterštas taikių lietuvių, žydų ir kitų tautybių atstovų krauju.
Lietuvos socialistų partijos valdyba, Fronto partijos prezidiumas
Tel. kontaktams: 8 698 772 42, 8 686 902 93
Nagrinėti kiekvieno bandito biografiją yra nebloga idėja, tačiau tai nepadėtų atrasti nei vieno „tikro partizano“, kadangi tokių ten net ir nebuvo. Tai, kad dalis šių teroristų buvo idėjiniai, nieko nekeičia. Nacistų tarpe taipogi buvo idėjinių nacistų, bet nuo to mažesniais nusikaltėliais jie netampa. Esme yra tame, už ką buvo kovojama.
Tai jau yra klausimas, kas kieno pusėje yra ir kokios idėjų bei vertybių sistemos prisilaiko. Jei žmogus yra socialistinių pažiūrų ir yra nuoseklus jose, jis bet kokiu atveju visus pokario nacionalistus laikys nusikaltėliais, teroristais ir pan., nes jie kovojo už kapitalizmo atstatymą. Lygiai taip pat nuoseklus dešiniųjų pažiūrų žmogus, kuris yra įsitikinęs, kad kapitalizmas yra vienintelė įmanoma arba vienintelė teisinga santvarka, nusikaltėliais, „kolaborantais“ laikys visus, kurie bent kiek prisidėjo prie socializmo kūrimo, Tarybų Lietuvos ūkio atstatymo pokario metais. Tiesa visuomet konkreti, abstrakčios tiesos nėra.
Tai, kad banditų tarpe atsirado ir tiesiog apkvailintų žmonių, esmės nekeičia. 1945 m. buvo paskelbta amnestija. Iš miško pasitraukė virš 8 tūkst. nacionalistinio pogrindžio dalyvių. Tiems, kas nutraukė ryšius su juo arba netgi pradėjo teikti paramą Tarybų valdžiai, galima atleisti. Tačiau kiti neišėjo. Nors galėjo. Ir tuo viskas pasakyta.
Leftas
2009-07-16