“General Motors” bankroto reikšmė
K. DYMOVAS
Taigi, įvyko tai, kas seniai buvo laukta. Amerikos „grožis ir pasididžiavimas“ - kompanija „General Motors“ - paskelbė bankrotą. Pats stambiausias bankrotas visoje JAV pramonės istorijoje – tai turbūt šį tą sako! Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė, ir taip apkrauta nepakeliamomis skolomis, ketina išskirti nuskendusio giganto iškėlimui dar 30 mlrd. dolerių prie tų 20 mlrd., kurie buvo išskirti anksčiau. Tačiau jei patyrinėti, toje pinigų masėje, kurią valstybė „įliejo“ į Amerikos ekonomiką ir kuri matuojama jau trilijonais (!!!), šie 50 milijardų – menkutis lašas jūroje! Pinigėliai vis liejasi ir liejasi, ir nuteka kažkur į bedugnę…
Link savo kracho GM ėjo ilgai ir užtikrintai. Dar iki krizės pradžios, 2005 metais kompanija turėjo 10,6 mlrd. dolerių nuostolių. 2007 metais nuostoliai sudarė jau 38,7 mlrd., o sekančiais metais pardavimai nukrito 45 proc. [General Motors bankrupcy. // From Wikipedia, the free encyclopedia]. Rezultate, turėdama 82,3 mlrd. dolerių dydžio aktyvus GM prisirinko skolų už 172,8 mlrd. dolerių! [ten pat]. Srėbti visą šią košė dabar teks vyriausybei, o tiksliau – mokesčių mokėtojams: Amerikos valstybė įsigijo 60 proc. bankrutavusios kompanijos akcijų, plius dar 12,5 proc. akcijų atiteko Kanados ir Ontarijo provincijos vyriausybėms. Ir turbūt labiausiai žeminančiu yra tai, kad garsioji kompanija „General Motors“ buvo gėdingai išbraukta iš elitinio kompanijų sąrašo, formuojančių „Dow Jones“ indeksą.
Faktiškai GM bankrotas reiškia visos JAV automobilių industrijos bankrotą, ypač jei dar prisiminti neseną „Chrysler“ bankrotą. Galima konstatuoti, kad JAV automobilių pramonė pralaimėjo kovą su savo japonų, vokiečių ir korėjiečių konkurentais ir daugiau negali pretenduoti į pasaulinio šios šakos lyderio vardą. Užverstas šlovingas Amerikos automobilių gamybos puslapis, kuomet jankiai diktavo visam pasauliui automobilių madą.
Netgi pačioje Amerikos rinkoje amerikiečių automobilių gamintojus be gailesčio muša japonai. Kur jau, kaip sako, iš dešimties geriausių pasaulio automobilių dešimt – japoniški! Amerikietiškų „top-dešimtuke“, gaunasi, nėra. Ką, amerikiečiai nebemoka daryti gerų automobilių? Vargšas Henris Fordas, jis turbūt vartosi grabe!
Dar blogiau, Amerikos automobilių pramonės krachas – tai, matomai, epochinė gairė bendro industrinio Amerikos nuosmukio ir šios šalies virtimo finansiniu parazitu, gyvenančiu toli gražu ne gamybiniu darbu, kelyje. Tačiau štai pastarųjų pasaulinių finansinių audrų fone neaišku, ar pavyks „Dolerio imperijai“ toliau parazituoti netgi netolimoje ateityje? Kas gi laukia šalies, netekusios po savim „tvirtos industrinės dirvos“, išprotėjusiame pasaulyje, kuriame visos finansinės piramidės bet kuriuo momentu gali prasmegti kiaurai į žemę?
„General Motors“ krachas įvyko sunkiausios viso pasaulio automobilių pramonės krizės akivaizdoje. Jos mastai daro įspūdį. Visame pasaulyje matomas staigus automobilių paklausos smukimas, ir kartu su pardavimų mažėjimu mažinama gamyba, o gamintojai patiria stambius nuostolius. Japonijoje, pavyzdžiui, stambiausių gamintojų – „Toyota“ ir „Honda Motor“ – pardavimai krito 30 proc. ir daugiau. „Toyota“ paskelbė, kad laukia nuostolių pirmą kartą per 70 metų! [Automative industry crisis of 2008-2009. // From Wikipedia, the free encyclopedia].
Reikia turėti omeny, kad pasaulinės automobilių pramonės krizė prasidėjo „ne tuščioje vietoje“, ją galima buvo nesunkiai numatyti. Užsitęsusi šioje šakoje perprodukcijos krizė, kuri dabar visiškai dėsningai perėjo į aštriąją frazę, tęsėsi ne vieną dešimtmetį. Bet kokiu atveju, internete galima rasti nusiskundimų dėl automobilių perprodukcijos, datuotų ir 1997, ir 2002, ir 2005 (ne pačiais blogiausiais pasaulinei ekonomikai!) metais. 90-ųjų pabaigoje pasaulyje buvo pagaminta maždaug 20 mln. „nereikalingų“ automobilių! Automobilių kompanijų pelningumas ir jų akcijų lyginamasis svoris bendroje rinkos kapitalizacijoje nenumaldomai mažėjo.
Tačiau problema nebuvo sprendžiama. Tiksliau, ją sprendė, tačiau sprendė taip, kad dar labiau ją apsunkino. Valstybinėmis išlaidomis subsidijuojant depresinę automobilių šaką ir pigų vartotojų kreditavimą iš esmės buvo skatinama faktinė (ir tapusi chroniška!) perprodukcija, padengiant gamintojų nuostolius ir sukuriant „išpūstą“ paklausą iš pirkėjų pusės. Neišvengiamas krachas buvo atitolinamas, tačiau tuo pat metu buvo auginama jo potenciali naikinamoji galia. Tokios politikos rezultatą dabar matome. Žinoma, tokioje krizėje labiausiai nukentėjo patys silpniausi gamintojai, ir jais, kas būdinga, pasirodė būtent amerikiečiai.
O juk automobilių gamyba – tai viena iš stambiausių šakų, kurioje sukoncentruoti milžiniški gamybiniai pajėgumai, didžiulės kvalifikuotų darbininkų ir inžinierių armijos. Tiesa, JAV pastovus bendras pramoninis nuosmukis ir dabartinė automobilių pramonės krizė atvedė prie to, kad automobilių gamybos lyginamasis svoris BVP sumažėjo nuo 5 proc. 90-ųjų pradžioje ir 3,1 proc. 2006 metais iki 2,3 proc. dabar. Nepaisant to, 20 proc. Amerikos ekonomikos gamybinio sektoriaus iki šiol susiję su automobilių industrija [Automotive industry crisis of 2008-2009. // From Wikipedia, the free encyclopedia]. Šioje šalyje kas šeštas, dirbantis pramonėje, tiesiogiai arba netiesiogiai yra susijęs su automobilių pramone.
Automobilių pramonė glaudžiai susijusi praktiškai su visomis sunkiosios industrijos šakomis kaip stambiausias jų produkcijos vartotojas. Tose pačiose JAV automobilių pramonė vartoja 15 proc. plieno, 46 proc. kalaus ketaus, 70 proc. natūralaus ir 60 proc. sintetinio kaučiuko, trečdalį staklių gamintojų produkcijos, pusę robotų-manipuliatorių. Automobilių akumuliatoriams tenka trys ketvirtadaliai pasaulyje išlydomo švino; automobilių pramonė vartoja be galo daug plastmasės, stiklo, audinių ir odos, lakų ir dažų medžiagų. Katalizinių išmetamųjų dujų filtrų-neutralizatorių gamyba – stambiausias platinos ir paladžio vartotojas. Ir taip toliau, ir taip toliau…
Be to, reikia prisiminti, kad automobilių pramonė – tai ne tik pusantros dešimties pasaulinių autogigantų (o Amerikoje jų tik trys), bet ir tūkstančiai stambių, vidutinių ir smulkių firmų, kurios tiekia automobilių gamintojams visus įmanomus mazgus, detales ir paruošas. Jos kaip tos žuvys-prielipos, kurios prisitvirtina prie ryklių ir maitinasi kartu su savo šeimininkais. Automobilių pramonėje gamybos kooperacija išvystyta ypatingai stipriai, o kooperacinių ryšių nutraukimas ypatingai skausmingas. Dėl to visų šių firmų-satelitų gerovė visapusiškai priklauso nuo automobilių gigantų padėties, ir pastarųjų krachas sukelia dar šimtus mirtinai su jais susietų įmonių bankrotų.
Vadinasi, būsimos „restruktūrizacijos“, gamyklų uždarymai ir GM darbuotojų atleidimai ne tik patys savaime padidins ir taip labai didelį nedarbą ir, atitinkamai, sumažins vartotojų paklausą JAV, bet ir sukels stambių nemalonumų „grandinę“ nesuskaičiuojamai daugybei įmonių, kurios tiekia savo produkciją automobilių gamintojams. Didelė nelaimė artinasi link Detroito, laikomo Amerikos „automobilių sostine“. Automobilių industrijos, sudarančios šio milijoninio miesto pagrindą, krachas gresia jam visišku nuosmukiu, virtimu į „depresinį rajoną“ su dideliu nedarbu, narkomanija, alkoholizmu, nusikalstamumu ir kitomis socialinėmis nelaimėmis. Na ir galiausiai toks gana reikšmingas momentas: „General Motors“ bankrotas – tai stipriausias smūgis JAV korporacinei pensijinei sistemai, kuri ir taip jau seniai kenčia rimtas problemas.
Sako, kad krizė artėja link savo laimingos pabaigos. O gal ji dar tik prasideda?
Šaltinis: http://propaganda-journal.net/1078.html
2009-06-07