“Golodomoro” industrija (I)
JURIJUS DERGUNOVAS (Left.ru)
Įvadas
Prieš kurį laiką aš jau rašiau, kad ukrainietiško nacionalizmo ideologijai dėl objektyvių priežasčių buvo skirta vaidinti vieną iš pagrindinių vaidmenų ukrainietiškos buržuazinės valstybės ir ukrainietiško kapitalizmo kūrimo procese. Tai buvo idėjinė skraistė, kuri slėpė neoliberalizmą kaip kapitalistinės restauracijos ir globalinio kapitalizmo maršo konkrečiose Ukrainos sąlygose strategiją.
„Golodomoro“, tai yra spėjamo ukrainiečių tautos genocido, paprastai laikomo ukrainizacijos politikos nutraukimo tęsiniu(1), sąvoka labai svarbi ukrainietiškam nacionalizmui, kadangi leidžia organiškai suvienyti savyje dvi pagrindines šios ideologijos linijas – rusofobiją ir antikomunizmą. Pataikavimas radikaliausioms ir vulgariausioms ukrainietiško nacionalizmo formoms, peraugančioms į atvirą nacional-šovinizmą, yra tokios pozicijos netiesioginė pasekmė.
Nežiūrint į tai, laikyti „golodomoro“ tematiką kažkuo būdingu tik ukrainietiško nacionalizmo ideologams būtų klaida. Iš tiesų Ukrainos Aukščiausiosios Rados 2006 m. lapkričio 28 d. priimtas įstatymas „Apie 1932-1933 metų Golodomorą Ukrainoje“ tapo savotiška jau ketvirto propagandinio suaktyvėjimo, susijusio su „Golodomoru“, kulminacija. Ir pirmi trys etapai, be kurių dabartinė, jeigu perfrazuoti Normaną Finkelšteiną(2), „golodomoro“ industrija būtų visiškai neįmanoma, tiesiogiai susiję su reakcingiausiomis savo laiko politinėmis jėgomis – nacizmu ir profašistiniais sluoksniais Šiaurės Amerikoje, pokarine makartistine reakcija ir Reigano „kryžiaus žygiu“ prieš progresyvias pasaulio jėgas.
Tad pati „golodomoro“ tema yra visiškai politizuota. Politinės jėgos įvairiais laikais kėlė „golodomorą“ kaip skydą propagandiniame kare prieš Tarybų Sąjungą bei kairiąsias jėgas savo šalyse ir falsifikavo istoriją. Tad šiandien jau nebegalima žiūrėti į 1932-1933 m. badą iš abstrakčių veržimosi į objektyvią tiesą pozicijų. Šiandien, kad rašyti apie šį badą, ieškant tiesos, būtina nors pabandyti atskleisti daugybę istorinių falsifikacijų, liečiančių šią temą.
Gėdingo ukrainiečių ir rusų istorikų, praktiškai nesistengiančių paneigti propagandinius mitus, tylėjimo fone negalima nepaminėti sąžiningų Vakarų tyrinėtojų, tokių kaip Duglas Totlas, Markas Taueris ir Štefanas Merlis, kurių dauguma darbų neišversta nei į ukrainiečių, nei į rusų kalbas. Šio straipsnio tikslas yra supažindinti skaitytojus su pagrindiniais šių istorikų darbų teiginiais. Pirmos šio straipsnio dalys paremtos Duglaso Totlo knyga „Apgavystė, badas ir fašizmas: mitas apie Ukrainos badą nuo Hitlerio iki Harvardo“(3). Jos paneigia falsifikacijas, sukurtas nacistinėje Vokietijoje ir JAV. Sekančios šio straipsnio dalys remsis Marko Tauerio darbais, didele archyvine medžiaga, parodančią tikrąją 1932-1933 m. bado istoriją.(4)
Norėčiau užbaigti šią įžangą citata iš neseniai priimto Ukrainoje įstatymo, o tiksliau, jo 2 straipsnio: „Viešas 1932-1933 metų Golodomoro Ukrainoje neigimas pripažintas tyčiojimusi iš milijonų Golodomoro aukų atminimo, Ukrainiečių tautinės savigarbos pažeminimu ir yra neteisėtas“. Iš tikrųjų tikru tyčiojimusi iš bado aukų atminimo yra jo naudojimas politiniams tikslams pasiekti. Ši didi tarybinės tautos tragedija neturi nieko bendro nei su jos įvaizdžiu nacistinėje, fašistinėje ir imperialistinėje propagandoje, nei su ukrainiečių politikierių, neturinčių jokios moralinės teisės naudotis ja, darbais. Būtent jų veikla ir yra tikras ukrainiečių tautinės savigarbos pažeminimas.
Mito gimimas
Šiandieniams kovotojams su „sovietiniu totalitarizmu“ būtų naudinga žinoti mito apie genocidą Ukrainoje ištakas, juolab, kad abejotinus 1930-ųjų šaltinius daugelis istorijos falsifikatorių iki šiol laiko svarbiais liudijimais.
„Golodomoro“ industrijos kūrimas susijęs su NSDAP Vokietijoje ir profašistiniais sluoksniais JAV. Nežiūrint į tai, kad jau 1933 m. straipsniai apie „golodomorą“, lydimi abejotino patikimumo fotografijomis, pasirodydavo nacistų rupore „Voelkischer Beobachter“, iki galo ši kampanija įgavo pagreitį Vokietijoje tik artėjant 1935 m. Iki to laiko pirmenybė, be abejo, atitenka amerikiečių media-magnatui Viljamui Rendolfui Herstui(5).
„Amerikiečių fašistas Nr.1“ ir „Golodomoras“
Iš kairės į dešinę: asmeninis Hersto sekretorius Rokeris, vienas iš pagrindinių nacistų ideologų Alfredas Rozenbergas, Viljamas Herstas, nacistinio užsienio politikos biuro spaudos skyriaus vadovas Karlas Bomeris, Rozenbergo pavaduotojas Tilo fon Trota.
Tai, kad platūs stambiosios amerikiečių buržuazijos sluoksniai palaikė nacistų partiją, tiekdami produkciją ir finansuodami, gerai žinomas faktas. Tačiau net ir šiame fone V. R. Hersto, žinomo kaip „amerikiečių fašistas Nr.1“, veikla išsiskiria savo kraštutinėmis dešiniosiomis idėjomis ir pastangomis kaip galima daugiau jas platinti, dėl ko jis tiesiogiai bendradarbiavo su fašistais. Geriausias to pavyzdys yra 150 tūkst. dolerių į savaitę užmokestis, kurį Herstas mokėjo italų diktatoriui Benito Musoliniui už straipsnius jo laikraštyje. Šis suma dešimt kartų viršijo Musolinio pajamas, gaunamas iš Italijos vyriausybės. Musolinis buvo priverstas nutraukti šį jam naudingą bendradarbiavimą tik 1935 m., kada tarptautinėje politikoje auganti krizė nepaliko galimybių žurnalistiniam atvirumui.
“Golodomoro” kampanija Hersto spaudoje gimė, visų pirma, kai media-magnatas atvyko į Vokietiją 1934 m. vasarą. Susitikime su Hitleriu jis pasirašė eilę susitarimų apie tai, kad Vokietija tarptautines naujienas gaus iš Hersto kompanijos „International News Service“. Būtent po apsilankymo Vokietijoje, kurios laikraščiuose „bado, skurdo ir žiaurumo“ Tarybų Sąjungoje tema jau augo, badas Ukrainoje 1934-1935 m. tapo viena iš svarbiausių temų Hersto spaudoje. Vokietis Evaldas Amende, kurio veiklą aš aprašysiu vėliau, pažymėjo: „1935 m. sausio 5d. Viljamas Rendolfas Herstas sakė kalbą, kurioje rėmėsi (kardinolo) Initcero Komiteto medžiaga… To pasėkoje visa Hersto spauda griebė rusiško bado temą“.(6)
Ryškiausias pavyzdys, kaip Hersto auklėtiniai prasilenkdavo su faktais, yra Tomo Volkerio istorija.
1935 m. vasarį Hersto laikraščiuose „Chicago American“ ir „New-York Evening Journal“ pasirodė „žinomo žurnalisto, keliautojo ir Rusijos tyrinėtojo, keletą metų keliavusio po Tarybų Rusijos Sąjunga“ (sic!) Tomo Volkerio straipsniai. Straipsniai apie badą, kuris neva siautėjo Ukrainos teritorijoje 1934 m., buvo lydimi fotografijų, neva gautų „nepalankiausiomis ir pavojingiausiomis sąlygomis“. Netrukus išaiškėjo, kad Volkerio reportažas buvo nuo pradžios iki galo sufalsifikuotas.
Didelį vaidmenį demaskuojant Volkerį suvaidino amerikiečių žurnalas „The Nation“ ir jo korespondentas iš Maskvos Liujisas Fišeris. Fišeriui pavyko išsiaiškinti, kad Volkeris apskritai nebuvo įžengęs į Ukrainos žemę, kadangi jis, gavęs tranzitinę vizą 1934 m. rugsėjį (o ne pavasarį, kaip jis teigė), kirto tarybinę sieną spalį ir praleidęs keletą dienų Maskvoje sėdo į traukinį, važiuojantį į Mandžiuriją, ir paliko TSRS teritoriją. Per šešias dienas, praleistas tarp jo atvykimo į Maskvą ir išvykimo į Mandžiuriją, buvo fiziškai neįmanoma aplankyti visas tas vietas, kurias jis aprašinėjo savo publikacijose.
“Vaikas-varlė”. Volkeris bandė įrodyti, kad ši fotografija, padaryta Europos ligoninėje 1920-aisiais, liudija apie “golodomorą”.
Centrinis valstybinis Ukrainos fotoarchyvas, paėmęs šią nuotrauką iš herstiškos spaudos, tvirtina, kad tai “valstiečiai prie mirštančių arklių” 1933 m. Iš tikrųjų tai Pirmo pasaulinio karo Austrijos-Vengrijos armijos kareivis.
Iš šios publikacijų serijos Fišeris padarė aiškią politinę išvadą: „Misteris Herstas, savaime suprantama, neprieštaraus, jeigu šie straipsniai sugadins Tarybų Sąjungos ir Amerikos santykius, ir provokuos užsienio valstybes priešiškiems kariniams planams prieš TSRS. Bet tikrasis tikslas – tai amerikietiškas radikalus judėjimas. Šie Volkerio straipsniai – Hersto kampanijos prieš raudonuosius dalis. Jis žino, kad Tarybų Sąjungoje 1929 m. buvo pasiektas milžiniškas ekonominis progresas, kad kapitalistinis pasaulis pasinėręs į depresiją, ir tai įkvėpia kairiąsias grupes bei suteikia joms tikėjimą. Misteris Herstas nori atimti iš jų šį įkvėpimą ir tikėjimą, piešdamas sugriovimų ir bado Tarybų Sąjungoje paveikslus. Tai per daug aiškus siekis, o rankos per daug purvinos, kad ką nors pavyktų pasiekti“.(7) Deja, Fišeris apsiriko. Praeis ne tiek daug laiko, ir dvasiniams Hersto pasekėjams pavyks pasiekti savo tikslą. Tarybinio „totalitarizmo“ kritika daugeliui Vakarų kairiųjų taps vieninteliu leidimu į politiką, o to pasėkoje ir pats žurnalas „The Nation“ taps vienu iš ryškiausių antikomunistinių leidinių. Tačiau tuo momentu jo politinės pozicijos buvo visiškai adekvačios.
Ne ką geresni reikalai buvo su fotografijomis. Kaip išsiaiškino amerikiečių žurnalistas Džeimsas Keisis, tai buvo klastotės, neturinčios nieko bendro su badu Ukrainoje 1930-aisiais. Dauguma jų buvo padarytos per Pirmą pasaulinį karą ir 1920-aisiais Vakarų Europoje. Tai liečia du žinomus „golodomoro“ fotografinius „liudijimus“, kurie iki šių dienų pateikiami kaip dokumentiniai įrodymai – „vaiko-varlės“ ir „ukrainiečių valstiečio“, palinkusio virš savo arklio, fotografijos.
Įdomu tai, kad klastote pasirodė ir pats Tomas Volkeris. Praėjus tik keliems mėnesiams po savo straipsnių publikacijos, jis buvo deportuotas iš Anglijos į JAV ir atiduotas teismui. Kaip paaiškėjo, iš tikrųjų šio žmogaus vardas buvo Robertas Grynas. Jis buvo pabėgęs kalinys su solidžiu nusikaltėlio stažu, sugebėjęs prisidirbti ne tik JAV, bet ir keturiose Europos šalyse. Tarp jo nusikaltimų buvo monetų padirbinėjimas, neteisėtas dviejų žmonų turėjimas ir net gi Teksaso Mano Akto apie baltųjų vergystę pažeidimas. Kaip teisme prisipažino Grynas, jis nebuvo Ukrainoje ir fotografijos, kurias jis pateikė kaip bado liudijimą, buvo padarytos ne ten.
Po Tomo Volkerio nesėkmės jo vietą užėmė Haris Lengas – laikraščio „Daily Forward“, kurį leido viena iš JAV Socialistų partijos frakcijų, redaktorius. Lengo figūra taipogi įsidėmėtina. Tai vienas iš daugelio egzempliorių tos propagandinės industrijos produkto, pavadinimu „pasipiktinęs socialistas“, kurio pats didžiausias pavyzdys buvo Džordžas Orvelas. Ir, kaip ir Orvelo atveju, Lengas neturėjo praktiškai jokio pagrindo vadinti save socialistu. Dar ilgą laiką iki to, kai Lengas tapo vienu iš „golodomoro“ industrijos sraigtelių, 1920-aisiais jo „Daily Forward“ tapo vienu iš „kairiųjų“ leidinių, atvirai perėjusių į buržuazijos pusę ir smerkusių darbininkų streikus. Duglas Totlas pažymėjo: „Lengas ir jo antikomunistinis „Forward“ aistringai gynė kapitalizmą, kai tuo tarpu jų profsąjungos vadovybė tvirtino savo, kaip „darbininkų aristokratijos“, pozicijas. Todėl sunku sutikti su kai kurių istorikų tvirtinimais, kad Lengo istorijos apie genocidą badu buvo „netekusio iliuzijų socialisto“ prisipažinimai.(8)
Lengui pasisekė ne ką geriau, nei Volkeriui, nes ir jį spaudoje netrukus demaskavo eilė žmonių, buvusių Ukrainoje jo aprašomo periodo metu (Santo Mirabele, I. Landermanas). Jau 1935 m. vidury jo narystė Socialistų partijoje buvo sustabdyta dėl daugybės kaltinimų, kad jis įtakojamas profašistinių jėgų.
Dar vienu „golodomoro“ „liudininku“ Hersto propagandoje tapo Endriu Smitas, grįžęs iš Tarybų Sąjungos ir nusprendęs užsidirbti šiek tiek pinigų iš „karštos“ temos. Smito pasakojimus taipogi paneigė vienas iš darbininkų, buvusių tuo metu Tarybų Sąjungoje ir žinojusių Smitą, Karlas Blacha. Šiaip ar taip, tai nebuvo Smito smukimo riba. Jau 1949 m. jis ims bendradarbiauti su makartistine antiamerikietiškos veiklos tyrimo komisija.
Kitu makartistinės „raudonųjų“ (dažnai įsivaizduojamų) raganų medžioklės dalyviu netolimoje ateityje taps kitas „golodomoro“ dainininkas Fredas Bilis, kurio straipsniai nuo 1935 m. kovo buvo publikuojami Lengo „Daily Forward“ ir Hersto laikraščiuose. Bilį pagavo meluojant dirbęs su juo Charkovo traktorių gamykloje amerikiečių darbininkas Dž. Volinekas. Volinekas pažymėjo, kad Bilis nežinojo nei rusų, nei ukrainiečių kalbos, todėl bet kokios jo istorijos, paremtos neva vykusiais pokalbiais, buvo akivaizdus melas. Dar daugiau, Volinekas kaip argumentą pateikė anksčiau išleistą Bilio brošiūrą pavadinimu „Užsienio darbininkai tarybinėje traktorių gamykloje“, kurioje nebuvo jokių teiginių apie „genocidą badu“, kol tam neatsirado atitinkama rinkos ir politikos konjunktūra. Tokios pat kokybės buvo ir 1937 m. išleista Bilio knyga „Proletarinė kelionė“, pilna baisių istorijų, niekaip nepatvirtintų Bilio padarytomis nuotraukomis.
Šiandien Hersto imperija toliau klesti ir jungia savyje virš šimto kompanijų, leidžiančių knygas, žurnalus ir transliuojančių televiziją bei radiją. Niekur nedingo ir melas ukrainietiško „golodomoro“ temoje, publikuojamoje jo laikraščiuose. Ir iki šių dienų konservatyvūs ir nacionalistiniai sluoksniai laiko jį svarbiu ir teisingu informacijos apie „golodomorą“ šaltiniu, nors jis ir buvo ne kartą paneigtas. Sunku pasakyti, ar juos trikdo Hersto ryšiai su nacistais. Tačiau net ir jie „galutiniame rezultate“, žiūrint iš istorijos taško, būtų ne tokie jau svarbūs sąžiningiems 1930-ųjų bado Ukrainoje tyrinėtojams, jeigu ši informacija būtų tikrai teisinga.Tačiau tai yra melas. Ir tai, kad šis melas yra tiesiogiai susijęs su daktaro Gebelso įstaiga, ir būtų buvęs neįmanomas be propagandinės Trečiojo Reicho kampanijos, apie kurią bus kalbama sekančiame straipsnyje, yra rimčiausia sunkinanti aplinkybė bet kokiam žmogui, išskyrus istorijos falsifikatorius iš ukrainiečių nacionalistų tarpo. Ką gi, jų istorija pilna ir žymiai sunkesnių nusikaltimų.
___________________
(1) Ryškiausiu šios propagandos pavyzdžiu yra amerikiečių juristo Džeimso Meiso, vadovavusio JAV Kongreso Komisijai 1932-1933 metų Golodomoro Ukrainoje klausimams nagrinėti, darbai ir Ukrainos istorinio isteblišmento atstovo Stanislavo Kulčickio, pertvarkos pabaigoje griebusio šią temą po Stalino industrializacijos garbinimo. Žr., pavyzdžiui: Мейс Дж. Політичні причини голодомору в Україні (1932 – 1933 рр.) // Український історичний журнал. – 1995. – № 1; “День” і вічність Джеймса Мейса. / За заг. ред. Л. Івшиної. – К.: Українська прес-група, 2005; Кульчицький С. Демографічні наслідки голодомору 1933 р. В Україні // Кульчицький С. Демографічні наслідки голодомору 1933 р. В Україні. Єфименко Г. Всесоюзний перепис 1937 р. В Україні: документи та матеріали. – К.: Інститут історії України НАНУ, 2003.
(2) Финкельшейн Н. Индустрия Холокоста. Кто и как наживается на страданиях евреев. – M.: Русский вестник, 2002. Žr. taip pat jo straipsnio vertimą Left.ru
(3) Tottle D. Fraud, Famine and Fascism: The Ukrainian Genocide Myth from Hitler to Harvard. – Toronto: Progress Books, 1987.
(4) Tauger M. B. The 1932 Harvest and the Famine of 1933 // Slavic Review. 1991. Vol. 50., № 1; Davies R. W.., Tauger M. B., Wheatcroft S. G. Stalin, Grain Stocks and the Famine of 1932 – 1933 // Slavic Review. 1995. Vol. 54, № 3; Tauger M. B. Natural Disaster and Human Actions in the Soviet Famine of 1931 – 1933. The Carl Beck Papers in Russian and East European Studies № 1506. Pittsburgh: University of Pittsburgh, 2001.
(5) Mario Souzos duomenimis, 1935 m. Herstas buvo vienu iš turtingiausių žmonių pasaulyje, turtas buvo vertinamas 200 mln. dol., ir jis kontroliavo 25 dienraščius, 24 savaitraščius, 12 radijo stočių, dvi pasaulines naujienų tarnybas ir kinokompaniją Cosmopolitan. Žr.: M. Sousa Lies Concerning the History of the Soviet Union. Northstar Compass. December 1999.
(6) Cit. iš: Tottle D. Fraud, Famine and Fascism: The Ukrainian Genocide Myth from Hitler to Harvard. – Toronto: Progress Books, 1987. P. 16.
(7) Ibid. P. 8.
(8) Ibid. P. 17.