“Golodomoro” industrija (II)
JURIJUS DERGUNOVAS (Left.ru)
Mitas apie „golodomorą“: padaryta Trečiajame Reiche
Nors kampanija apie „genocidą badu“ Ukrainoje nacistinėje spaudoje prasidėjo 1933 m., savo apogėjų jį pasiekė 1935-1936 m., kada vokiečių ir anglų kalbomis pasirodė Evaldo Amende knyga „Žmonių gyvenimas Rusijoje“. Amende buvo garbės sekretorius Tarpkonfesiniame ir tarptautiniame Komitete, užsiimančiame pagalbos tiekimu Rusijos regionams, kenčiantiems nuo bado. Jo faktiškas vadovas buvo austrų kardinolas Teodoras Iniceris.
Kardinolo Inicerio asmenybė, tai ryškus kolaboracionizmo pavyzdys. Būdamas Vienos arkivyskupu, jis aktyviai palaikė Austrijos fašistines Engelberto Dolfuso ir Kurto Šyšningo vyriausybes, padėdamas jiems plauti austrams smegenis. Kai tapo aišku, kad austrų fašizmui, kaip savarankiškai srovei, atėjo galas, ir kad Austrija bus prijungta prie Vokietijos, Iniceris nepasimetė ir greit perėjo į Hitlerio pusę. Po susitikimo su Hitleriu 1938 m. kovą Iniceris išleido eilę politinių instrukcijų Austrijos dvasininkijai. Štai ištrauka iš vienos iš jų: „Tikintieji ir besirūpinantys savo sielomis turi besąlygiškai burtis apie fiurerį ir didžiąją vokiečių valstybę. Istorinė kova prieš nusikaltėlišką bolševizmo iliuziją ir už Vokietijos saugumą, už darbą ir duoną, už jėgą ir Reicho garbę, už vokiečių nacijos vienybę, aiškiai yra palaiminta dievo apvaizdos“. Po dviejų savaičių Iniceris pasirašė deklaraciją apie susijungimą, savo ranka prirašydamas prie parašo „Heil Hitler!“. Būtent šie žodžiai ir taps jo pokario pravarde („Kardinolas Heil Hitler“).(1)
Pats Inicerio pagalbos badaujantiems komitetas buvo sukurtas jau 1933 m. pabaigoje, t.y. jau po to, kai badas padarė didžiausią žalą Ukrainos gyventojams. Tai pripažinti teko net gi tokiems jo apologetams, kaip Džeimsas Meisas. Nenuostabu, kad pagrindine komiteto užduotimi tapo propagandinis karas prieš Tarybų Sąjungą. Evaldas Amende tiesiog puikiai tiko šiai užduočiai.
Amende turėjo pakankamai didelę gyvenimo ir darbo Rusijoje bei Ukrainoje patirtį. Dar iki revoliucijos jis tyrinėjo valstietiją ir prekybą grūdais Pavalgio regione. Po revoliucijos išryškėjo jo politinės simpatijos. Amende užėmė postus kontrrevoliucinėse Latvijos ir Estijos vyriausybėse, o po to vykdė tarpininko funkcijas tarp Vokietijos ir getmano Skoropadskio rėžimo, kuris nesėkmingai bandė sustabdyti socialistinę revoliuciją Ukrainoje ir aprūpinti Vokietiją grūdais mainais už vokiškus durtuvus. 1921-1922 m. jis buvo Rusijoje, kur padėjo kovoje su badu (kas, be abejo, turėjo reikšmę jo ateičiai). 1933 m. jis vėl pasirodė politinėje sferoje, tapdamas generaliniu sekretoriumi vadinamojo Europos tautų kongreso, kuris jungė savyje nacionalistines emigrantų organizacijas, tuo metu įgijusias atvirai fašistinius bruožus.
1935 m. pasirodė vokiškas, o 1936 m. – angliškas Amende knygos „Žmonių gyvenimas Rusijoje“ leidimas. Angliškas leidimas buvo pilnesnis, jame buvo daugiau fotografinių bado „liudijimų“ nei vokiškame leidime, kuriame anoniminio „austrų specialisto“ fotografijos arba mažai ką galėjo pasakyti apie badą, arba buvo analogiškos Tomo Volkerio falsifikacijoms, tiražuotoms tuo metu herstiškoje spaudoje. Fotografijas angliškame leidime Amende pripaišė daktarui Ditlofui, kuris neva padarė jas 1933 m. vasarą (nežiūrint į tai, kad kai kuriose iš jų buvo žiemos scenos).
Ditlofas buvo dar vienas įsitikinęs nacistas, kurių taip gausu šioje istorijoje. 1933 m. jis ėmė vadovauti Vokietijos-TSRS žemės ūkio koncesijai Šiaurės Kaukaze, kuri buvo sukurta pagal tarybinės ir vokiečių vyriausybės susitarimą. Skirtingai nuo daugelio NSDAP priešininkų, kurie protestuodami atsistatydino iš pareigų tame periode, Ditlofas pradirbo ten iki 1934 m., kada baigėsi susitarimo terminas, ir grįžo į Vokietiją.
“Broliai bėdoje”
Kaip ir galima buvo numatyti, Amende ir Ditlofo fotografijos taipogi buvo melagingos. Pavyzdžiui, fotografija, žinoma kaip „Broliai bėdoje“, buvo paimta iš dokumentinio filmo, pastatyto dar iki 1920-ųjų, o po to ne kartą tiražuota dokumentinėje kinematografijoje, pavyzdžiui, filme „Piterio Ustinovo Rusija“.
Ditlofas ir Amende bandė tikinti, kad šie kariai su Pirmo pasaulinio karo laikų Rusijos armijos apranga yra 1932-1933 m. bado Ukrainoje aukos
Kaip ten bebūtų, dauguma fotografijų buvo padarytos būtent 1920-aisiais, ir čia Amende biografija viską atskleidžia. Duglas Totlas rašo: „Amende asociacijos, kelionės ir veikla liudija apie tai, kad jis turėjo puikias galimybes gauti daug bado ir jo aukų fotografijų, padarytų likus dviems dešimtmečiams iki 1930-ųjų. Iš tikrųjų fotografijos ir dokumentiniai kadrai buvo padaryti Rusijoje, Ukrainoje, Rytų Europoje ir Armėnijoje per Pirmą pasaulinį karą, Rusijos revoliuciją, pilietinį karą ir užsienio intervenciją, įvykius, įtakojusius 1921-1922 m. badą Rusijoje. Šios fotografijos, kurias padarė žurnalistai, pagalbos organizacijos, gydytojai, kariai ir privatūs asmenys buvo publikuojamos to laiko laikraščiuose ir brošiūrose. Tokios fotografijos buvo puikus genocido badu „liudijimų“ šaltinis – jas galima buvo lengvai paimti iš archyvų, kolekcijų ir laikraščių, ir pateikti kaip 1930-ųjų liudijimus“.(2)
Pagrindiniu informacijos šaltiniu Amende ir Ditlofui tapo medžiaga iš Fritjofo Nanseno komiteto, teikusio pagalbą nukentėjusiems nuo 1922 m. bado. Pirmoj eilėj, tai šio komiteto 1922 m. Ženevoje išleista knyga „Informacija 22“. Amende, be jokių abejonių, buvo pažįstamas su šia knyga. Dar daugiau – jis pats minėjo apie savo susitikimus su Nansenu.
Iš tiesų ši fotografija iš knygos “Informacija 22″
Iš visko sprendžiant, būtent 1920-ųjų fotografijos, kurias surinko Ditlofas su Amende, tapo ir Hersto falsifikacijų (kartu ir garsiausios iš jų – Tomo Volkerio kelionės) šaltiniu. Yra žinoma, kad 1934 m. jie buvo Anglijoje, kur bandė išreikalauti iš Anglijos užsienio reikalų ministerijos griežtesnės pozicijos Tarybų Sąjungos atžvilgiu dėl neva vykusio ten ukrainiečių genocido. Tomas Volteris tuo metu taipogi buvo Anglijoje ir, matomai, gavo iš jų medžiagą savo straipsnių serijai. Nepriklausomai nuo to, ar iš tiesų buvo toks susitikimas, pats Inicerio komiteto bendradarbiavimo su Herstu faktas niekada nebuvo slepiamas, tai jau buvo minėta praėjusiame straipsnyje.
Šis “golomodoro” “liudijimas” pirmą sykį pasirodė 1922 metų knygoje “Badas Rusijoje”
Verta pažymėti, kad ir dabartiniai „golodomoro“ apologetai neslėpė, jog naudojosi fašistine medžiaga. Dž. Meisas rašė: „Akivaizdu, kad daugiausia informacijos turi Italija, kuri turėjo konsulatą UTSR sostinėje. Šiuos dokumentus su pastabomis, parašytomis garsiuoju Benito Musolinio mėlynu pieštuku, rado Ukrainos katalikų cerkvės Romoje atstovai, ir mūsų Komisija dalį jų paskelbė anglų kalba mūsų „Ataskaitoje Kongresui“ 1988 m.“(3)
Taigi, galima sakyti, kad didelis nacistų vaidmuo fabrikuojant mitą apie „golodomorą“ nustatytas. Tai, kad anglų-amerikiečių propagandinio korpuso veikėjai ir ukrainiečių nacionalistai, nežiūrint į abejotiną ukrainiečių tautos genocido liudijimų pobūdį, iki šiol laiko tuos liudijimus svariais, rodo tik jų istorinį perimumą kovoje prieš progresą ir socialinį išsilaisvinimą.
Laukite Tęsinio
________________
(1) Apie Inicerą žr., pvz.: Madelin H. The Vatican‘s slow repentance // Le Monde Diplomatique. May 1998.
(3) Мейс Дж. Вибіркова пам’ять // „День” і вічність Джеймса Мейса. / За ред. Л. Івшиної. – К.: Українська прес-група, 2005. – С. 60.