Grasinimas išeiti iš raketų likvidavimo sutarties ar Ezopo kalba?
ŽILVINAS BUTKUS
JAV susilaukė Rusijos atsako į savo veiksmus. Negana to, kad Putinas Miunchene smarkiai sukritikavo Vašingtono politiką, šių metų vasario 15 d. Rusijos Generalinio štabo viršininkas generolas Jurijus Baluevskis pareiškė, kad Rusija gali išeiti iš vidutinio ir mažo nuotolio raketų likvidavimo sutarties, kurią TSRS ir JAV pasirašė 1988 metais.
Kaip pranešama, Baluevskis pabrėžė, kad galutinis sprendimas priklausys nuo tolesnių Vašingtono žingsnių priešraketinės gynybos sferoje. Pirmiausia čia kalbama apie JAV planus pastatyti priešraketinės gynybos sistemas Čekijoje ir Lenkijoje.(1)
Žinoma, tai rodo, kad JAV ir aiškiai atsigaunanti Rusija po truputį artėja prie rimtos konfrontacijos. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad šį Baluevskio pareiškimą galėjo iššaukti ir tam tikri Rusijos vidaus politikoje vykstantys procesai.
Lygiai tą pačią dieną tapo žinoma, kad Putino įsakymu dabar jau buvęs gynybos ministras Sergėjus Ivanovas tampa pirmuoju vicepremjeru, o jo vietą gynybos ministerijoje užima iki šios dienos Federalinės mokesčių tarnybos vadovo pareigas ėjęs Anatolijus Serdiukovas.(2)
Ivanovas ir Putinas
Viena vertus, tai gali būti natūrali kadrų rotacija tarp valstybės organų, kuri visada vyko ir vyks. Rusijos politikai jau spėjo teigiamai sureaguoti į šiuos perstatymus ir išgirti Putiną. Tačiau gerai pagalvojus, už to gali slypėti skilimas Rusijos politinėse viršūnėse. Pirma, tai Ivanovas puikiai gaivino Rusijos armiją ir karinę pramonę, Gynybos ministerijoje jis su kariškiais sudarė gerą komandą. Kam nušalinti jį nuo gynybos ministro posto atplėšiant jį nuo kariškių ir sodinti į jo vietą žmogų, kuris mažai ką bendro turėjo su armija (Ivanovas, kaip ten kaip, tarnavo žvalgyboje)?
Antra, per eilės pastarųjų metų politinius įvykius kartas nuo karto tarsi šmėkštelėdavo skirtingos Ivanovo ir Putino pozicijos. Pvz., dar 2002 m. rodės, kad Ivanovas nelinkęs palaikyti JAV konfrontacijoje su Iraku. Tų metų vasario 3 d. jis pareiškė, kad Rusija nepalaikys JAV atakų. Kartu jis tada padarė ir tokį pareiškimą: „Kalbant apie terminologiją „blogio imperija“ ir panašiai, tai mes turime savo šalių sąrašą, kurios kelia grėsmę, ir Amerika žino mūsų susirūpinimą“.(3) Kai 2002 m. lapkritį buvo priimta nauja JTO rezoliucija Irako klausimu, kurioje buvo patvirtintas Irako suverenitetas ir kurioje buvo pareikšta, kad Bagdadas susilauks rimtų pasėkmių tik tuo atveju, jei nesilaikys inspekcijos sąlygų, Ivanovas reagavo į tai daugiau mažiau teigiamai, pareiškęs, kad dabar karo pavojus mažų mažiausiai atitrauktas.(4) Ivanovas, atrodo, nenorėjo šio karo. Tačiau 2003 m. balandį, kai karas jau vyko, Putinas, iki to taip pat ne kažin kaip palaikęs JAV, pareiškė, kad JAV pralaimėjimas Irake Rusijai „nenaudingas“. Tarp kitko, šis pareiškimas buvo padarytas greit po to, kai Rusijos URM išreiškė protestą JAV dėl Bagdado bombardavimo ryšium su tuo, kad tai kelia grėsmę Rusijos ambasados darbuotojams Irake.(5) Tad toks Putino išstojimas gana ryškiai kontrastavo su nuotaikomis politiniuose sluoksniuose. Kontrastavo ir su ankstesniais Ivanovo pareiškimais.
O tų pareiškimų buvo ne vienas. Ir kas su jais visais atsitiko? Per 2005 m. NATO karinės infrastruktūros plėtimą Ivanovas pareiškė: „JAV ir NATO karinės infrastruktūros plėtra kelia klausimus apie Sutarties dėl įprastos ginkluotės apribojimo Europoje prasmę. Rusija perspėjo, kad gali peržiūrėti šią sutartį, jei JAV plės savo karines struktūras link Rusijos sienų“.(6) Po tokių pareiškimų nieko nesekė. Putinas ir vėl visiems aiškino, kad Bušas yra jo „draugas“ ir kad Rusija negrįš prie konfrontacijos su JAV.
Tokie Putino susitaikėliški žingsniai ir bet kokio stipresnio nepasitenkinimo Vakarais gesinimas negali neiššaukti nepasitenkinimo kariškių (ir ne tik) sluoksniuose, kurie stoja už stiprią ir savarankišką valstybę. Tuo tarpu Ivanovas, kaip matome, prisilaikė kiek kitokių pozicijų, nei Putinas. Palyginti griežtesnių. Tai galėjo traukį į jo pusę kariškius (gynybos ministras, kaip ne kaip, reali valdžia). Juolab, kad jis dėl armijos ir karo pramonės per eilę pastarųjų metų padarė labai daug.
Kariškių nepasitenkinimas 1: kietasis sparnas
Apie kariškių nepasitenkinimą reiktų pakalbėti atskirai. Visų pirma, kai Putinas atėjo į valdžią, jis ėmė valyti armiją nuo griežtos linijos prisilaikančių kariškių. Štai, pvz., generolas-pulkininkas Leonidas Ivašovas 2001 m. buvo nušalintas nuo pareigų Gynybos ministerijoje. O jis aiškiai prisilaikė griežtesnių pozicijų, nei Putinas. Savo interviu, duotame tais metais, jis, pvz., Rusijos karinių bazių užsienyje likvidavimą pavadino strategine klaida. Jis sakė: „…Generalinis štabas nebuvo nuoseklus… nustatant užsienio politikos prioritetus ir karinį bendradarbiavimą. Sakykim, likviduojamos mūsų bazės Kuboje. Tačiau dar prieš metus MŪSŲ objektai ten buvo laikomi prioritetu mums. Mes planuojam turėti bazes Pasauliniame vandenyne, tačiau kažkodėl likviduojam karinę jūrų bazę Kamrani.“ Paklaustas žurnalisto, ar Rusija netenka savo įtakos situacijos Afganistane sureguliavime, jis pasakė: „Deja, Rusija neturi geopolitinės doktrinos, neturi aiškaus geopolitinio elgesio modelio. Ir dėl to mūsų užsienio politika tampa nenuosekli, dėl ko, norim mes to ar ne, tampame pavaldūs amerikiečių, Vakarų ir taip toliau politikai. Mes tarsi sekam šios politikos farvateriu. Nors Rusija šiandien turi didžiulį potencialą. Juolab, jeigu mes veiktume kartu su mūsų broliška Ukraina, su kitomis NVS šalimis, Kinija, Iranu, Islamo pasauliu… Jei veiktume strategine Centrinės Azijos kryptimi kartu, turėtume visai kitokius rezultatus. Tačiau turim, ką turim. Štai šiandien mūsų lėktuvai skrendą į Bagramą su humanitariniu kroviniu, tačiau leidimo klausia jau pas amerikiečius.“ Tame pat interviu jis aiškiai parodė, kad Putino ir jo požiūriai į JAV elgesį skiriasi, ir kad jis žiūri kur kas realiau: „Žinote, jei nebūtų tragiškų rugsėjo 11 įvykių, amerikiečiai vis tiek būtų radę kokią nors dingstį įsibrauti į Afganistaną. …Jiems svarbiausia įsitvirtinti Afganistane, kontroliuoti šį svarbų Centrinės Azijos rajoną. Tai nebūtinai bus padaryta viena kariniais metodais… Tai tik visos Centrinės Azijos užgrobimo preliudija. …Nereikia pamiršti, kad maždaug prieš du su puse metų JAV, niekieno neatsiklaususios, paskelbė Centrinę Aziją JAV centrinės vadavietės atsakomybės zona. Jie seniai domėjosi Centrine Azija, ir neatsitiktinai. Šiandien jiems atsirado dingstis, ir jie ten įsibrovė. Ir įsibrovė ilgam, jeigu ne amžiams. …Aš pacituosiu JAV energetikos ministro Ričardsono frazę, pasakytą 1999 metais: „Jungtinių Valstijų politikos kryptis turi sutapti su naftos maršrutų kryptimi“. Komentarai, kaip sakoma, nereikalingi“.(7) Ir štai toks generolas, kai Putinas atėjo į valdžią, buvo pašalintas iš Gynybos ministerijos.
Kiečiausiojo kariškių sparno nuotaikas gerai apibūdina to paties Ivašovo 2004 m. straipsnis „Welcome, NATO!“, kuriame jis atkreipė dėmesį į sensacingą Ivanovo pareiškimą Jungtinėse Valstijose. Ivanovas tada pareiškė, kad po rugsėjo 11-osios Putinas asmeniškai susisiekė su Centrinės Azijos valstybių vadovais ir rekomendavo jiems įsileisti NATO bazes, kad galima būtų vykdyti „antiteroristines“ operacijas. Ivašovas rašė: „Gaunasi, kad Rusijos visuomenė buvo apgauta patriotinių jausmų atžvilgiu. Mes galvojom, kad tai JAV ir NATO šalių pajėgos savivaliauja ir paslapčiomis supa Rusiją savo karinėmis bazėmis. O ne, pasirodo, kad tai paties Aukščiausiojo ginkluotųjų pajėgų vado iniciatyva.“(8)
Kariškių nepasitenkinimas 2: „minkštasis“ sparnas
Tame pačiame straipsnyje Ivašovas rašo: „Kartu su šia fraze RF gynybos ministras leidžia suprasti, kad visos jo politinės novacijos suderintos su šalies prezidentu.“. Iš to galima daryti išvadą, kad ir pats Ivanovas nepriklauso kietajam kariškių sparnui. Tačiau nežiūrint į tai, kad dabar vyrauja „minkštesni“ kariškiai, jie vis tiek lieka kariškiais. Dabar armija gaivinama, o atgimstančioje armijoje atgimsta ir patriotiniai jausmai bei nenoras ne prieš nieką lenkti galvos. Ir štai jau galima pamatyti skirtingas Putino ir tų kariškių, kurie liko savo postuose, pozicijas. Pvz., dar 2004 m. spalio 17 d. Rusijos gynybos ministerijos Pagrindinės tarptautinio karinio bendradarbiavimo valdybos viršininkas generolas-leitenantas Jevgenijus Bužinskis buvo išreiškęs susirūpinimą JAV planais pastatyti Europos šalyse priešraketinės gynybos objektus. Savo straipsnyje jis rašė, kad „priešraketinės gynybos objektai prie Rusijos sienų gali kelti realią grėsmę. Tai bus vertinama kaip nedraugiškas žingsnis iš JAV, atskirų Rytų Europos šalių ir viso NATO pusės. Tokie veiksmai turi susilaukti adekvačių priemonių tiek kariniu, tiek politiniu atžvilgiu“(9). Tačiau nesusilaukė. Arba, pvz., kai Gruzijoje 2006 m. rugsėjį buvo areštuoti rusų kariškiai, vadovaujantis Užkaukazės karinėms pajėgoms generolas Aleksandras Baranovas sustabdė Rusijos kariškių išvedimą iš Gruzijos ir paskelbė kovinę parengtį. Tačiau jau sekančią dieną Putinas davė įsakymą tęsti pajėgų išvedimą. Tokie susitaikėliški Putino žingsniai negali nekelti nepasitenkinimo kariškių sluoksniuose ir tie sluoksniai pradeda žiūrėti iš to paties kietojo sparno pozicijų.
Spaudimas Putinui
Kariškių nuotaikų analizė rodo, kad Putinas savo kritišką Vašingtono atžvilgiu kalbą Miunchene galėjo išrėžti spaudžiamas kariškių sluoksnių. Tai, ką jis Miunchene pasakė, karinės įstaigos kalbėjo jau iki jo.
Būtent Ivanovas pirmas pareiškė, kad Vakarai nesilaiko savo pažadų, o ne Putinas, kuris tik šių metų vasario 10 d. priminė Vakarams NATO duotas garantijas neplėsti karinės infrastruktūros. Apie tai Ivanovas kalbėjo dar 2006 m. lapkritį, pareiškęs, kad NATO „paprasčiausiai apgavo“ Rusiją, kai žadėjo, jog neplės karinės infrastruktūros naujų narių teritorijose.(10)
Griežtokai 2006 m. gegužį pasisakė tas pats Baluevskis. Tada jis pareiškė: „Vienos supervalstybės – JAV – monopolizmas, paremtas didžiule karine galia ir milžiniškais materialiniais resursais, gali nuvesti pasaulį į akligatvį… Pirmuosius „rezultatus“ mes su jumis matome tiek Irake, tiek ir buvusios TSRS erdvėje, ypatingai Centrinėje Azijoje ir Užkaukazėje. JAV vadovybė, neslėpdama savo siekių lyderiauti pasaulyje, jau pati, neatsiklaususi kitų, „paskyrė“ save ir kapitonu ir vairuotoju pasaulio pakeitimo procesuose“(11). Juk tai beveik toks pat tonas, kokiu pasižymi ir nušalintas Ivašovas.
Putinas negalėjo nejausti šių nuotaikų, augančio nepasitenkinimo ir spaudimo. Tad jo kalba Miunchene galėjo būti šių faktorių rezultatas. Tiesa, neaišku, ar šis Putino sugriežtėjimas tėra epizodinis, ar ilgalaikis. Tačiau sprendžiant iš jo pareiškimų arabų šalyse, padarytų neužilgo po konferencijos Miunchene, galima manyti, kad teisingas pirmas variantas, kadangi Putinas sakė, jog tikisi, kad jo kalba „susilauks teigiamo atgarsio“ Vakaruose, o tai reiškia, kad tolesnės politikos bent jau kol kas jis negriežtins.
Ezopo kalba
Taigi, susitaikėliška Putino politika negali nekelti kariškių nepasitenkinimo, tačiau kartu gali sudaryti dirvą kariškių simpatijoms Ivanovui, kuris, nors ir nepriklauso kietajam sparnui, tačiau stumiamas aplinkybių su visais „minkštaisiais“ yra priverstas griežtinti savo pozicijas ir pasisakymus.
Ir štai po viso to Ivanovas taip netikėtai nušalinamas nuo gynybos ministro posto ir jo vietą užima mažai ką bendro su armija turėjęs žmogus, kurį galima bus vairuoti. Sprendžiant iš Ivanovo mimikos, jis nebuvo tuo labai patenkintas. Ne kažin kaip patenkinti gali būti ir kariškiai, su kuriais Ivanovas per pastaruosius metus suaugo.
Ir būtent tą pačią dieną Generalinio štabo viršininkas Baluevskis išstoja su ganėtinai griežtu ir grynai politiniu pareiškimu, kad Rusija gali išeiti iš vidutinio ir mažo nuotolio raketų likvidavimo sutarties. Tai gali būti savotiška Ezopo kalba. Kitaip tariant, tai gali būti tiesus atsakomasis į Ivanovo nušalinimą signalas Putinui, parodantis, ko kariškiai iš tiesų nori, kad jie Putinu nepatenkinti, ir kad jis neamžinas – po metų jis išeis, o jie liks. Jei tai tiesa, tai skilimas Rusijos viršūnėse aiškiai gilėja.
Žinoma, visa tai nereiškia, kad dabartiniai Rusijos kariškių sluoksniai vieningai ir griežtai pasisako prieš JAV, o Ivanovas yra atsvara Putino nuolaidžiavimui prieš Vakarus. Ivanovas ir pats yra kalbėjęs apie draugystę su Vakarais ir pan., o Baluevskis buvo pareiškęs, kad JAV-Irano karo atveju Rusija nepalaikys nė vienos pusės. Visa tai rodo tik tiek, kad kariškių sluoksniai šiuo momentu yra dreifavimo link kietų pozicijų stadijoje (panašu, kad tokioje pat stadijoje buvo ir Ivanovas) ir neturi aiškių pozicijų, tačiau dreifuodami šia kryptimi jie tolsta nuo Putino, kuris pats negali nustatyti savo konkrečių pozicijų bei tikslų, stengiasi draugauti su visais ir primena besimėtantį politiką. Ir tai yra papildomas argumentas, kad skilimas Rusijoje vyksta. Kuo visa tai gali užsibaigti – atskira tema.
(1) Москва может в одностороннем порядке выйти из Договора о ликвидации РСМД. Первый канал
(2) Важные перестановки в правительстве. Сергей Иванов стал первым вице-премьером. Первый канал.
(3) Mинистр обороны России: Россия не поддержит возможные удары США по Ираку
(4) Министр обороны России: после принятия резолюции ООН по Ираку опасность войны отодвинута
(5) Путин: Россия не хочет поражения США. ВВС
(6) Обзор прессы. Ольвия-Пресс
(7) «Ликвидация баз за рубежом - стратегическая ошибка» Интервью с генерал-полковником, вице-президентом Академии геополитических проблем Леонидом Ивашовым. Независимая газета, 18.12.2001
(8) Расширение НАТО. Оборона и международная безопасность.
(9) Сергей Иванов: НАТО нарушило свое обещание, данное России.
(10) Ten pat.
(11) Балуевский: стремление США к монополизму заведёт мир в тупик.