Gruzija, Vašingtonas ir Maskva: branduolinis pokeris
VILJAMAS ENGDALIS
Gruzija nėra stambus žaidėjas pasaulinėje arenoje, tačiau Vašingtonas išleido daug pinigų, kad atvestų joje į valdžią savo kišeninį tironą Michailą Saakašvilį ir tuo pačiu uždarytų branduoliniu ginklu apsiginklavusio NATO bloko žiedą aplink Rusiją. JAV Valstybės sekretorė Kondaliza Rais, lankydamasi Tbilisyje, pasmerkė Maskvą už tai, kad ši palaiko kaimyninių Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Faktiškai Rais verčia ant Maskvos atsakomybę už gresiantį karą, kurį kursto Vašingtonas, siekdamas iki viršūnių susitikimo gruodį garantuoti Gruzijai įstojimą į NATO.
Vakarų žiniasklaida arba apskritai ignoruoja augančią įtampą strategiškai svarbiame Kaukazo regione, arba, kaip Rais, teigia, kad visas konfliktas kilo dėl to, jog Maskva palaiko „atskilusias“ nuo Gruzijos Abchaziją ir Pietų Osetiją. Iš tikrųjų regione vyksta visai kiti dalykai, ir tie dalykai teoriškai gali sukelti rimtą įtampos tarp Maskvos ir NATO augimą.
Pagrindinė šių įvykių priežastis yra ta, kad panaikinus Varšuvos bloką 1991 metais jo narės, kaip ir buvusios TSRS respublikos, viena po kitos apgaulės ir melagingų pažadų būdu buvo įviliotos į NATO.
Vietoj to, kad po Varšuvos bloko paleidimo 1991 metais būtų pradėtos derybos dėl laipsniško NATO paleidimo, Vašingtonas pradėjo sistemingą NATO transformaciją į karinės ekspansijos instrumentą, tarnaujantį Amerikos globalinio hegemonizmo ideologams, į karinių bazių tinklą, nusidriekusį nuo Kosovo, Lenkijos ir Turkijos iki Irako ir Afganistano. 1999 metais buvusios Varšuvos bloko narės Vengrija, Lenkija ir Čekija įstojo į NATO. 2004 metų kovą jų pavyzdžiu pasekė Bulgarija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Estija. Dabar Vašingtonas siekia priversti šalis, kurios įeina kartu ir į ES, ir į NATO, ypač Vokietiją ir Prancūziją, sutikti priimti į NATO Gruziją bei Ukrainą.
Gruzijos ir Abchazijos jėgų santykis
Paskutinį sykį įtampa šiame regione ėmė kilti gegužę, kai Abchazija paskelbė numušusi savo oro erdvėje du Gruzijos radijo bangomis valdomus lėktuvus. Po dviejų savaičių Gruzija apkaltino Rusiją, kad ši numušusi vieną tokį lėktuvą virš Abchazijos, kurią Gruzija laiko savo teritorija. Maskva tai paneigė.
Nuo devyniasdešimtųjų, kai šiame regione siautė kruvini karai, Rusija čia laiko taikdarių kontingentą. Neseniai į Abchaziją buvo pasiustas pastiprinimas prieš galimas atakas, kurias planuoja Gruzija. 1993 metais abchazų separatistai, palaikomi Rusijos pajėgų, išstūmė gruzinus iš Abchazijos. Nuo to laiko Gruzija ir Abchazija yra karo stovyje, tačiau neatlieka aktyvių kovinių veiksmų. Tbilisis pretenduoja į teisę turėti Abchaziją ir Pietų Osetiją ir vadina abu regionus „atskilusiomis respublikomis“. 2001 metais gruzinų pajėgos kartu su priešiškai Rusijos atžvilgiu nusiteikusiais madžohedais iš Čečėnijos bandė pulti Abchaziją, tačiau nesėkmingai.
Analizuodamas galimą karinio susidūrimo baigtį (su sąlyga, kad tai nesibaigs atominiu karu tarp Rusijos ir NATO), Rusijos valstybinės naujienų agentūros „RIA Novosti“ karinis ekspertas Ilja Kramnikas paruošė abiejų pusių karinių pajėgų apžvalgą. 2007 metų pabaigoje Gruzijos karinės pajėgos turėjo apie 33 tūkst. kareivių ir karininkų, tarp jų 5 brigadas ir 8 atskirus batalionus su 22 tūkst. žmonių, sudarančių armiją. Šie daliniai turėjo daugiau kaip 200 tankų, tarp jų 40 T-55 tankų ir 165 T-72, kurie dabar yra atnaujinami.
Kramniko duomenimis, prieš Gruzijos armiją stos Abchazijos gynybos pajėgos su 10 tūkst. žmonių, kurie turi 60 tankų, tarp kurių 40 T-72. Taipogi Abchazija turi 65 artilerijos vienetus (tarp kurių kelios dešimtys yra 122-152 mm kalibro), 116 įvairių rūšių kovinių mašinų, daugybė prieštankinių ginklų pradedant granatsvaidžiu RPG-7 ir baigiant prieštankinėmis raketomis „Konkurs-M“ (ATGMs). Abchazijos jūrų laivyną sudaro daugiau kaip 20 katerių su kulkosvaidžiais ir mažo kalibro patrankomis.
Kaip rodo 1992-1993 metų Gruzijos ir Abchazijos konflikto patirtis, netgi nedideli koviniai būriai kalnų sąlygomis gali ilgą laiką priešintis didesnėms priešo pajėgoms. Tokiu būdu, hipotetinio konflikto baigtis priklauso nuo agresoriaus pasiruošimo ir nuo trečių šalių dalyvavimo konflikte (visų pirma, nuo Rusijos pajėgų iš kolektyvinių pajėgų palaikyti taiką Nepriklausomų valstybių sandraugoje). Gruzijos ginkluotosios pajėgos liūdnai pagarsėjo savo korumpuotumu ir žemu pasiruošimo lygiu. Pastaraisiais metais JAV treniravo Gruzijos elitinių pajėgų dalinius, tačiau bendrai paėmus Gruzijos ginkluotųjų pajėgų efektyvumas iki šiol lieka žemas. Pavyzdžiui, nėra apmokytų puskarininkių, o ir karių moralinė būklė žema. Tik apie 50 proc. ginkluotės yra paruošta veiksmams, veiksmų koordinacija nepalankiomis sąlygomis nėra galima.
Abchazijos pajėgų pranašumas yra tas, kad prieš ją stos agresorius, sykį jau bandęs kėsintis į respublikos nepriklausomybę. Abchazų daliniams vadovaus karininkai, baigę Rusijos karines akademijas. Daugelis jų turi karinių veiksmų 90-ųjų pradžioje patirtį. Daugelis analitikų sutaria, kad Abchazijos kariuomenėje nėra korupcijos. Maskva neseniai sustiprino savo taikdarių kontingentą. Kaimyninės respublikos, Šiaurės Osetija ir kt., palaiko Abchaziją ir yra pasiruošusios stoti prieš Gruziją.
Galima Maskvos strategija
Kosovo nepriklausomybės pripažinimo iš Vakarų pusės ir Gruzijos veržimosi į NATO fone Maskva stiprina bendradarbiavimą su dvejomis nedidelėmis respublikomis, tačiau oficialiai jų dar nepripažįsta.
Nepaisant to, Maskva seniai de facto laiko Abchaziją nepriklausoma. Daugumai jos gyventojų jau suteikta Rusijos pilietybė, neseniai buvo įteisinti ekonominiai santykiai su ja. Rusijai šis konfliktas yra patogus momentas stiprinti savo įtaką tiek Abchazijoje, tiek ir Gruzijoje. Kuo labiau Gruzija bando atsiriboti nuo Rusijos, tuo labiau Rusija bendradarbiauja su Abchazija.
Ir vis dėlto Michailas Saakašvilis, kuris yra Vašingtono statytinis ir, kaip parodė neseni įvykiai (opozicijos protestų nuslopinimas), žmogus, galintis elgtis kaip rūstus diktatorius, neatsisako savo provokacinių siekių įtempti šalį į NATO.
Be viso kito, Gruzija užima strategiškai svarbią teritoriją, per kurią driekiasi anglų-amerikiečių naftotiekis, jungiantis Azerbaidžano sostinę Baku su Turkijos uostu Džeichanu. Dujotiekis Baku-Tbilisis-Erzurumas taipogi yra svarbus Azerbaidžanui tuo atžvilgiu, kad sudaro alternatyvą vieninteliam (šiuo metu) įmanomam naftos tiekimo į Vakarus variantui – per Rusijos valstybinį monopolistą „Transneft“. Tokiu būdu, visas Kaukazo regionas šiuo metu yra neatsiejama dalis naujo Maskvos ir Vašingtono žaidimo, kurio prizas - hegemonija Eurazijoje.
Štai tokia „Moscow Times“ redakcijos nuomonė: „Vienas iš būdų sužlugdyti Gruzijos įstojimą į NATO yra tolesnis Abchazijos konflikto kaitinimas iki tokio lygio, kuris taptų nepriimtinas aljansui, kuriame viena iš pagrindinių taisyklių yra santarvė tarp narių. Galimas daiktas, kad Gruzijos valdžia sąmoningai eskaluoja įtampą, tikėdamasi išprovokuoti Abchaziją ir Rusiją tokiems veiksmams, po kurių Vakarams neliks jokių kitų variantų, kaip tik tiesioginis įsikišimas. Tie, kurie eskaluoja konfliktą, nepriklausomai nuo to, kas juos valdo, turi suprasti, kad jie žaidžia su ugnimi. Toks balansavimas virš bedugnės krašto gali peraugti į karą. Jeigu Rusija palaikys Abchaziją, Gruzija pralaimės, tačiau Rusija praras viltį pasirodyti „gera“ ir tai gali sužlugdyti jos santykius su Europos Sąjunga ir JAV“.
Rais pila benziną į ugnį
Džordžo Bušo jaunesniojo administracija pila benziną į Kaukazo konflikto ugnį. Liepos 10 d. Rais, kalbėdama spaudos konferencijoje Tbilisyje, pasakė: „Rusija turi tapti konflikto sprendimo instrumentu, o ne gilinti jį. Aš sakiau jiems tai atvirai. Aš sakiau tai ir neviešai“.
Apkaltinusi Maskvą konflikto eskalavimu, Rais leido suprasti, kad JAV palaiko Gruziją, kuri siekia išvesti Rusijos pajėgas iš Pietų Osetijos ir Abchazijos. Gegužę Abchazijos prezidentas Sergėjus Bagapšas pareiškė, kad yra pasiruošęs pasirašyti su Maskva karinę sutartį, analogišką sutarčiai tarp JAV ir Taivanio.
„Abchazija pasiūlys Rusijai sudaryti karinę sutartį, garantuojančią mūsų respublikos saugumą“, - pareiškė Bagapšas. „Taipogi mes pasiruošę pagal šią sutarti suteikti Rusijai teritoriją karinėms bazėms. Norėčiau pabrėžti, kad tai neprieštaraus jau egzistuojantiems precedentams pasaulio praktikoje. Pavyzdžiui, sutartis galėtų būti sutarties tarp JAV ir Taivanio analogu“.
Lygiai kaip Maskva atsisako pripažinti Kosovo nepriklausomybę, Vašingtonas nepripažįsta Abchazijos suvereniteto. Gegužės mėnesį Abchazijoje lankėsi JAV Valstybės departamento delegacija, buvo susitikimai su vietinėmis nevyriausybinėmis organizacijomis ir prezidentu. Anksčiau JAV žvalgybos tarnybos jau veikė prisidengdamos savo nevyriausybinėmis organizacijomis (tokiose šalyse kaip Serbija, Gruzija ir Ukraina), tarp kurių buvo „Atviros visuomenės“ fondai (priklausantys Džordžui Sorosui), Nacionalinis fondas palaikyti demokratiją (jo finansinis rėmėjas yra JAV Kongresas), „Freedom House“ (susijęs su CŽV) ir vadinamasis Alberto Einšteino institutas, vadovaujamas Džino Šarpo. Visi šie susivienijimai dalyvavo valstybiniuose perversmuose, žinomuose „spalvotųjų revoliucijų“ pavadinimu.
Kiekviena nauja valdžia, atėjusi per tokias „revoliucijas“, buvo proamerikietiška ir antirusiška (būtent tokių pažiūrų prisilaiko Michailas Saakašvilis Gruzijoje ir Viktoras Juščenko Ukrainoje). Iškart po Amerikos finansuojamų „spalvotųjų revoliucijų“ pergalės abi šalys pradėjo aktyviai veržtis į NATO.
Be abejo, tempdamas į NATO Gruziją ir Ukrainą, Vašingtonas žaidžia su ugnimi, ir ne su paprasta, o su branduoliniu gaisru. Liepos 8 d. Čekijos užsienio reikalų ministras Karlsas Švarcenbergas pasirašė sutartį, pagal kurią JAV leidžiama išdėstyti Čekijos teritorijoje specialius radarus, kurie yra visiškai slaptos JAV „priešraketinės gynybos“ programos komponentas.
Netgi buvęs JAV Valstybės sekretorius Henris Kisindžeris pastebėjo, kad tai, jog Bušo administracija atsisakė nuo 2007 metų Vladimiro Putino, kuris tuo metu buvo valstybės vadovas, pasiūlymo išdėstyti sekimo sistemas Rusijos nuomojamoje Azerbaidžano teritorijoje, buvo kartu ir klaida, ir provokacija.
Visiškai aišku, kad Vašingtonas ketina sutriuškinti Rusiją kaip politinį priešininką. Tačiau padarius klaidą šiame žaidime galima netyčia įžiebti branduolinį karą. Pastarieji Rais vizitai į Čekiją ir Kaukazą tik pagilino šią grėsmę.
Šaltinis: http://info.kopp-verlag.de/news/georgien-washington-moskau-atomarer-geopolitischer-machtpoker.html