Irakas, Libanas, Palestina: trys frontai, viena kova
DIJABAS ABU DŽACHJA (Left.ru)
Savo ataskaitoje Kongresui Džordžas Bušas įvardino du pagrindinius pavojaus šaltinius arabų pasaulyje: sunitų ekstremistus ir šiitų ekstremistus. Atskirai jis pažymėjo dvi organizacijas – Alkaidą ir Hesbolą – kaip pagrindinius grėsmės JAV interesams ir projektams kėlėjus. Tačiau nėra abejonių, kad minėdamas ekstremistų atstovus jis taipogi turėjo omeny tokias organizacijas, kaip Hamas ir „Islamo džihadas“, ir liaudies pasipriešinimą Irake, Palestinoje ir Libane. Džordžas Bušas kviečia susivienyti „nuosaikias jėgas“ tarp sunitų ir šiitų į bendrą frontą, o nuosaikiais JAV prezidentas aiškiai laiko kolaborantus.Mes visada sakėm, kad kova prieš amerikiečių projektą arabų regione, tai ne religinė ar sektantiška kova, ir kad pasipriešinimo ir kolaborantų stovyklose galima rasti žmones, priklausančius įvairioms religinėms srovėms ir politinėms ideologijoms. Kaip ten bebūtų, gerai, kad Amerikos prezidentas pats tai priminė, kad padėti kai kuriems mūsų žmonėms, apakintiems sektantiško priešiškumo ir emocijų, aiškiai tai pamatyti.
Šiandien Irake amerikiečių projektui priešinasi daugiausia sunitų organizacijos. Kai kurios iš jų susijusios su Alkaida ir suorganizuotos po „medžlis-šurų modžahedų“ vėliava, o kitos organizacijos nepriklausomos ir vienija tokius nacionalistinius ir islamistinius elementus, kaip „Islamiška Irako armija“, vadovaujama Salafio Džichaži, arba tokie nuosaikūs islamistai su stipriomis nacionalistinėmis nuotaikomis, kaip „Dvylika revoliucinių brigadų“. Kartu su jomis po baasistinių organizacijų vėliava suvienyti daugiausia sunitai, bet yra ir šiitų elementų, lygiai kaip ir mažos nacionalistinės ir kairiosios pasipriešinimo brigados, išmėtytos visoje šalyje.
Šiitų pasipriešinimui okupacijai ilgą laiką vadovavo Machdi Moktados al-Sadros Armija, ir mes visi pamenam žiaurią konfrontaciją tarp Machdi Armijos ir amerikiečių Al-Nadžafe. Al-Sadra pralaimėjo ir buvo įtrauka į politinį procesą, ir šiandien Machdi Armija vis labiau įsivelia į sektantišką kovą tarp šiitų ir sunitų fanatikų. Vienu metu atrodė, kad amerikiečių puolimas privers al-Sadrą nukreipti automatų vamzdžius į okupantus, tačiau al-Sadra nusprendė nulenkti galvą prieš okupantus ir bendradarbiauti su kolaborantų vyriausybe. Sprendžiant iš visko, Machdi Armija yra sektantiški savanoriai, sueinantys į retus ir sporadiškus konfliktus su amerikiečiais.
Šiandien įsiplieskė priešprieša tarp Irako kolaborantų bei okupacinės armijos ir Džund-Al-Sama grupės. Ataskaitos praneša apie tai, kad daugiau nei trys šimtai grupės kovotojų žuvo, o šiitų kolaborantų šaltiniai vadina šią grupę ekstremistine ir teroristine. Džund-Al-Sama – tai šiitų organizacija, vis aktyviau atakuojanti okupacines jėgas. Jai vadovauja ajatola Al-Hasni, kuris atvirai oponuoja okupacijai, kolaborantų vyriausybei ir dviprasmiam Irano vaidmeniui Irake. Tai ne sutapimas, kad Džund-Al-Sama puola po Bušo ataskaitos, kurioje paminėtas šiitų ekstremizmo pavojus.
Šiandien galima įvardinti tris arabų pasipriešinimo Amerikos hegemonijos projektui frontus:
Pirmas foruotas, ir svarbiausias, tai Palestina. Palestina lieka kovos centru ir jos katalizatoriumi. Kova Irake, okupuotame imperinių armijų, turi didelę reikšmę, o Palestina ne tik okupuota, bet ir kolonizuota. Kolonizuota Palestina, sionistų švietimo pristatoma pavadinimu „Izraelis“, tai regiono puolimo pritraukimo centras. Pasipriešinimo Palestinoje jėgas bando uždusinti sionistai ir jų sąjungininkai. Hamas vyriausybė atakuoja Abu Mazeną, kuris tapo amerikiečių marionetė, vykdanti jų projektus. Vidinę kovą, kuri gali peraugti į pilietinį karą, galima sustabdyti tik nukreipus ginklą į priešą, todėl ataka okupuotame Eilate, tai žingsnis teisinga kryptimis, kova prieš kolonizatorius, laukiančius mūsų, o ne jų vietinių kolaborantų, kraujo praliejimo.
Libane kita amerikiečių marionetė Fuadas Sinjora gauna Vakarų palaikymą, kad korumpuota vyriausybė, palaikoma ne daugiau trečdalio šalies, vykdanti neoliberalią politiką ir pavertusi egzistuojančią sistemą į mafiokratiją, liktų vietoje. Vyriausybė tikėjosi, kad su Libano pasipriešinimu bus baigta praėjusią vasarą, kada Izraelis pradėjo karą, o kai puolimas žlugo, vyriausybė nieko negalėjo padaryti su pasipriešinimo pergalės transformacija į naują politinę situaciją šalyje. Šiandien Libano opozicija, atstovaujanti Libano liaudies daugumą, ir jungianti savyje daugybę politinių ir religinių srovių, bando politiškai laimėti prieš Ameriką ir Izraelį po karinės pasipriešinimo pergalės. Kad neliktų už borto, proamerikietiška Sinjoros vyriausybė bando įžiebti sektantišką kovą tarp šiitų ir sunitų.
Irakas, tai frontas, kur amerikiečių armija primetė mirtiną kovą, ir kur ją palaiko kai kurie kolaborantai ir kai kurios sektantiškos šiitų grupės, kurios arba bijo irakiečių pasipriešinimo Salafio elementų, arba jomis manipuliuoja Iranas, bandydamas naudoti Iraką kaip ginklą kovoje prieš JAV už regioną. Irake šiitai turi atsiriboti nuo Irano interesų ir pilnai įsijungti į pasipriešinimą okupacijai. Jie taipogi turi išlaikyti distanciją nuo kolaborantų ir sektantų, kurie žudė nekaltus sunitus. Irakiečiai-sunitai taipogi turi išlaikyti distanciją nuo tokių fašistinių grupių, kaip Alkaida, kurios žudė nekaltus šiitus iš sektantiškos neapykantos. Nacionalistinės ir pasaulietinės pasipriešinimo grupės turi didinti savo veiksmų ir komunikacijų kokybę ir kiekybę, kad apie jų egzistavimą geriau žinotų užsienyje, kuriame daugiausia dėmesio kreipia į religines grupes.
Visa arabų tauta turi sužinoti apie šiuos tris frontus, kurie yra arabų pasipriešinimo okupacijai ir užsienio priespaudai arena.