Irakiečių berniukas apie Bušo atneštą demokratiją
Man 11 metų ir aš vienturtis. Aš mokausi Mansur mokykloje Bagdade. Paskutiniu metu klasėje jaučiuosi vienišas. Šią savaitę aš buvau vienintelis mokinys, kadangi visi mano bendramoksliai neateina į mokyklą.
Nuo praėjusio rugsėjo trys mano bendramoksliai buvo pagrobti ir du užmušti. Vienas buvo nužudytas su visa savo šeima name, o kitas žuvo per sprogimą prieš mėnesį.
Kiti bėgo su šeimomis į Jordaniją arba Siriją. Dar kitiems tėvai uždraudė eiti į mokyklą, bijodami, kad jiems kas nors nutiks.
Aš gyvenu prie pat mokyklos. Dvi minutės kelio. Mama nuveda mane į mokyklą ir pasitinka kiekvieną dieną. Ji meldžiasi visą kelią iki mokyklos ir visą kelią atgal, o man sako nebijoti. Ji sako, kad aš bent jau mokausi ir kada nors tapsiu svarbiu žmogumi, išvyksiu iš Irako ir niekada nebegrįšiu.
Kiekvieną kartą, kai kas nors atsitinka su mokiniu iš mūsų mokyklos, visą likusią savaitę klasės būna tuščios. Tėvai ir mokytojai išgąsdinti.
Aš pamenu dieną, kada, kai ėjau iš mokyklos, su mašina privažiavo keturi žmonės ir pagrobė Chadidžą, su kuria aš draugavau. Jai buvo tik dešimt metų. Aš verkiau daug dienų, aš bijojau, kad ją nužudys. Jos tėvai pardavė namą ir mašiną, kad užmokėti išpirką, ir ją paleido. Bet ji taip nusilpo, kad pragulėjo ligoninėje dvi savaites.
Dabar ji su šeima Jordanijoje. Aš ilgiuosi jos, tačiau žinau, kad taip geriau jiems visiems.
Aš bijau, kad jei mane pagrobs, tai būtinai nužudys. Mano šeima neturi pinigų, kad užmokėtų išpirką. Mes neturim namo, mašinos ar dar ko parduoti. Tad aš įsitikinęs, kad galiu tapti dar viena auka to siaubo, kuriame mes gyvename, bet aš tikiu, kad Dievas mane apgins.
Didelė mokytojų dalis išėjo iš mokyklos. Girdėjau, kad kai kurie išvyko į užsienį, o kiti nustojo dirbti, nes to reikalavo jų šeimos, besibaiminančios dėl jų gyvybės. Aš ilgiuosi jų. Aš ilgiuosi tų laikų, kai mes bėgome į mokyklą ir atgal į namus nieko nebijodami.
Šią savaitę aš prašiau mamos, kad ji paliktų mane namuose, nes aš vienintelis mokinys klasėje, bet ji reikalauja, kad eičiau į mokyklą. Aš bijau, tačiau turiu klausyti mamos.
Mūsų buvo 21 mokinys, o dabar aš likau vienas klasėje.
Kai manęs klausia, ar aš tikiuosi, kad viskas susitvarkys ir mes vėl saugiai gyvensime, aš atsakau, kad ne, kadangi prievarta vis baisesnė kiekvieną dieną ir aš toliau prarandu draugus.
Aš daugiau negaliu mokytis. Aš negaliu susikaupti, o mokytojai daugiau mūsų nemoko, kaip anksčiau. Dabar aš kartoju tai, ką mokiausi prieš dvejus metus. Aš nemanau, kad taip besimokydamas galėsiu tapti svarbiu žmogumi, kaip tikisi mano mama.
SAMIRAS IBRAHIMAS,
Bagdadas, 2007 m. sausio 29 d.
Šaltinis: http://left.ru/2007/4/ibrahim156.phtml