“Irako tyrinėjimo grupės” ataskaita
Ar iš tiesų imperija patyrė pralaimėjimą?
DŽONAS BELAMIS FOSTERIS (Left.ru)
„Imperijos pralaimėjimas“ – taip aš pavadinau baigiamąją savo knygos „Imperializmas be pagražinimo“ dalį (Monthly Review, 2006). Ši dalis pasirodė pasirodė straipsnio pavidalu prieš 2 metus – 2005 metų sausį. Ji prasideda taip: „Gali būti, kad JAV laukia stambus pralaimėjimas Irake, kuris gali sustabdyti Amerikos imperijos plėtimą“. Baigiasi straipsnis taip: „Įsiveržimas į Iraką ir jo okupacija gali sukurti sąlygas pilietiniam karui, galinčiam susprogdinti visus Artimuosius Rytus“.
Šias pastabas patvirtino tolesni įvykiai. Tačiau net gi kai JAV gynybos ministras Robertas Geitsas pareiškia, kad JAV „nelaimi“ karo Irake, galima suprasti, kad bent jau kol kas tam tikra prasme imperija gali ir nepatirti pilno pralaimėjimo. Šį karą beveik vienbalsiai laiko politine ir karine JAV imperijos katastrofa. Nežiūrint į tai, Vašingtonas vis dar tikisi tarp tų griuvėsių išlaikyti kai kuriuos iš ilgalaikių ekonominių ir strateginių tikslų Irake. Tai karą padarytų „vertingu“ JAV vidurinei klasei, nežiūrint į žmonių ir materialines netektis.
Nėra abejonių, kad į šį laimikį įeina:
1) Irako naftos atsargų (antrų pagal dydį pasaulyje) kontrolė.
2) „Geopolitinis laimėjimas“ (didesnis dominavimas Artimųjų Rytų, turtingų nafta, regione
3) Tarptautinės JAV hegemonijos sustiprinimas naujos naftos imperijos sukūrimo rezultate.
Kad turėtų tokį laimikį, JAV ne tik turi okupuoti Iraką, bet ir ateičiai pastatyti ten ilgalaikes (paprastai vadinamas „laikinosiomis“) karines bazes, kuriose jie planuoja laikyti didžiąją ginkluotųjų pajėgų ir priemonių dalį net gi po vadinamo „pajėgų išvedimo“. Tokios bazės, kaip dalis pasaulinės JAV galybės, turi vienintelį aiškų tikslą: grasinti imperine JAV galybe visam Irakui, Persijos įlankai ir aplinkiniams regionams. Mažai buvo kalbėta žiniasklaidoje, kai buvo paskelbta „Irako tyrinėjimo grupės“ ataskaita, kurioje vienas iš pasiūlytų „svarbių įvykių“ „2006 m. pabaigai-2007 m. pradžiai“ – Irako vyriausybės „naujo įstatymo apie naftą“ priėmimas. Vašingtonas ne tik sukūrė įstatymo tekstą (su stambiausių naftos kompanijų atstovų pagalba), bet ir aktyviai rūpinasi jo priėmimu. Pilnas naujo įstatymo tekstas nepasiekiamas, tačiau aišku, kad jis ketina įvesti „susitarimą apie produkcijos paskirstymą“ (SPP). SPP – dabartinė senų imperinių koncesijų, duodančių užsienio korporacijoms pilną Irako naftos gavimo bei pardavimo kontrolę ir didžiąją pelno dalį, versija.
Taigi, „Irako tyrinėjimo grupės“ ataskaitos rekomendacijoje Nr.63 pareiškiama:
1) JAV turi skatinti tarptautinės bendruomenės ir tarptautinių energetinių kompanijų investicijas į Irako naftos sektorių.
2) JAV turi padėti Irako vyriausybei pažvelgti į nacionalinės naftos pramonę kaip į komercinę įmonę, kad pakelti jos efektyvumą, skaidrumą ir atsakingumą.
Kitaip tariant, tikslas yra privatizuoti Irako naftos pramonę iki tokio laipsnio, kuris neegzistuoja dabar jokioje šalyje, esančioje stambiu naftos eksporteriu. Tai atvers Irako naftos telkinius pilnai užsienio kompanijų eksploatacijai (tarp kurių vyraus amerikietiškos ir angliškos). Nauji SPP tiek pakels korporacijų, gavusių savo dalį, vertę, kad šios korporacijos galės atsižvelgti savo balanse į Irako naftos, kurią jie kontroliuoja kaip savo priemones, vertę. (žr. Notes from the Editors, Monthly Review, 2006 m. gruodis).Atsižvelgdami į ankstyvąjį antikarinio judėjimo lozungą „Ne kraujui už naftą“, politiniai ir ekonominiai valdantieji JAV sluoksniai bei kapitalistinė žiniasklaida, savaime suprantama, daro viską, ką gali, kad nuslėpti ir sumažinti naftos reikšmę Irako kare. Tai galima matyti gruodžio 9 d. „New-York Times“ numerio pirmo puslapio straipsnyje, pavadintame “Irakiečiai beveik susitarė dėl naftos pelno pasidalijimo” , apie naują Irako įstatymą dėl naftos. Visas straipsnis skirtas tik naftos pelno paskirstymo tarp šiitų, kurdų ir sunitų temai – svarbiam klausimui dėl naujos Irako vyriausybės formavimo. Tačiau kai ko čia trūksta. Nė karto išsamiame ir ilgame straipsnyje nepasakyta apie tai, kad Irako naftos pramonė turi būti, pagal esmę, privatizuota, ir naftos atsargų kontrolė bus atiduota pagrinde užsienio kompanijoms per SPP, su kuriais joks stambus naftos eksporteris nesutiks be prievartos.
Žinoma, tokius įtarimus turi išsklaidyti rekomendacija Nr.23, kurioje pareiškiama, kad „prezidentas turi dar sykį patvirtinti, kad JAV nenori kontroliuoti Irako naftos“. Bet pats faktas, kad prezidentui siūlo „dar sykį patvirtinti“, įrodo, kad pirmu tokiu pareiškimu irakiečiai nepatikėjo. Ir ne veltui. Nors JAV pasiūlė Irakui juridines jų pačių naftos kontrolės „garantijas“, SPP įstatyme apie naftą skirti gauti faktišką kontrolę.
Tai, kad „New-York Times“ neapšvietė šios temos, ryškiai kontrastuoja su gruodžio 7 d. Londono „Financial Times“ numerio straipsniu „Naftos firmos svajoja apie tai, kada jos galės įeiti į Iraką“. Štai apie ką kalbama. „Politiniai susidūrimai užtemdė tai, kas galėjo būti istoriniu momentu šiame įstatyme: …jis skirtas galutiniam 1972 metų nacionalizacijos atšaukimui. Pagal prasiskverbusius į spaudą juodraščius, įstatymas leis įvairias partnerystės formas su užsienio firmomis, įskaitant SPP. Tokiems kontraktams visos firmos teikia pirmenybę… jie duoda joms didžiąją dalį nuo kylančių naftos kainų“. Toliau „Financial Times“ pareiškia: „Didelės naftos transnacionalinės korporacijos iš visų jėgų stengiasi padidinti savo produkcijos apimtį ir gauti daugiau rezervų, taigi jos stengiasi gauti galimybę įsisavinti Irako telkinius“. Straipsnyje cituojami „British Petroleum“ atstovo žodžiai: „Visa šaka suinteresuota Iraku, įskaitant mus“. „Visame pasauliniame maste“, - praneša FT savo skaitytojams, pagrinde biznio žmonėms, - „Irako nafta tampa vis svarbesnė pasiūlos palaikymui, tuo metu kai paklausa vis auga, ypač kiniška, ir JAV, Europos bei dalies Azijos gavyba mažėja su telkinių amžiumi“. Irako naftos gavyba, tvirtina FT, turi augti 4,9 proc. kiekvienais metais iki 2030 metų, kad atitikti pasaulinę paklausą.
Pagrindinė kliūtis šios „svajonės“ išsipildymui, savaime aišku, nesaugi padėtis, kuri labai kelia riziką. Irakas šiam tikslui turi būti griežtoje karinėje kontrolėje. Tai reiškia – arba stipri, bet paklusni Jungtinėms Valstijoms vyriausybė, arba imperinės jėgos (arba greičiausiai – pirmo ir antro suderinimas). Tik tokiu atveju galima garantuoti ilgamečių SPP įgyvendinimą ir spėjamo pelno gavimą. Kaip pareiškė tas pats žmogus iš „British Petroleum“, „saugumo padėtis turi smarkiai pagerėti, kad tokios naftos kompanijos, kaip mūsų, sutiktų pradėti ilgalaikį įsisavinimą ir gavybą“. Viskas susiveda į tai, kad rasti būdą, kaip išlaikyti Irako naftą JAV imperijos ribose.
Iš šio požiūrio taško, kad Irako nafta pralenkia visas kitas perspektyvas, mes galime suprasti „Irako tyrinėjimo grupės“ ataskaitos – labiausiai išdirbto plano iš dabar egzistuojančių – esmę: kaip užbaigti karą Irake ir kartu garantuoti JAV valdžios šioje šalyje išsaugojimą. Atvirkščiai nei pirmi pranešimai žiniasklaidoje, ši ataskaita, sukurta diplomatų-„realistų“ iš abiejų partijų (Džeimsas Baikeris Trečiasis, Li Hamiltonas ir kiti autoriai), yra ne tik apie tai, kaip JAV gali išeiti iš Irako. Greičiau, ji apie tai, kaip padaryti taip, kad kartu išsaugoti karinį laimikį. Irako kontrolės išsaugojimas lieka prioritetu, skirtingai nuo pilno karinių pajėgų išvedimo. Imperija, kaip matome, dar nepripažino savo pralaimėjimo ir, nors ir sužeista, vis dar ruošiasi diktuoti savo sąlygas.
„Irako tyrinėjimo grupė“ iš tikrųjų numato amerikietiškų pajėgų „antplūdį“ į Iraką artimiausioje ateityje, kad pagreitinti stiprios Irako armijos organizavimą ir stabilizuoti Bagdadą. Ataskaitoje pasakyta: „JAV turi smarkiai padidinti kariškių skaičių, įskaitant karinės dalis, skirtas padėti Irako armijos daliniams“.
Iš tikrųjų, dvipartiniai „realistai“ jau greičiau siūlo dalinį JAV pajėgų išvedimą ir jų perdislokavimą, negu pilną išvedimą iš Irako. Svarbu suprasti, kad nepaisant to, kad ataskaitoje pabrėžta, jog „visos nebūtinos gynybai karinės dalys gali būti išvestos iš Irako“ 2008 metų pradžioje, visiškai aišku, kad vis tiek bus išsaugomas didelis JAV karių vaidmuo: „gynybos“ rajonuose, kaip „dalys, sujungtos su irakietiškomis dalimis, greitojo reagavimo dalys ir spec. daliniai, ir treniruojant, parūpinant ekipuotę ir karinius patarėjus… o taip pat paieška ir gelbėjimas“, taip pat kaip ir žvalgyba ir kitos palaikymo operacijos – viskas paminėta „Irako tyrinėjimo grupės“ ataskaitos rekomendacijoje. Iš tikrųjų, šis planas siūlo 5 kartus padidinti JAV karių, atiduotų irakietiškoms dalims neribotam terminui, skaičių.
Dar daugiau, ten pasakyta, kad „gyvybiškai svarbu JAV bus laikyti ten (be laiko apribojimo) greitojo reagavimo dalinius ir spec. dalinius. Šie daliniai galės smūgiuoti per Alkaidą Irake, kai atsiras galimybė, kaip ir atlikinėti kitas užduotims, kurias JAV vadovybė Irake palaikys reikalingomis“. JAV taipogi pratęs irakiečių policininkų paruošimą, tuo pat metu pervesdamos „policijos spec. dalinius“ iš policijos (mirties eskadronai, pirmiausia organizuoti JAV – žr. “Notes from the Editors” , Monthly Review, 2006 m. gegužė) į Irako armiją, kur JAV galės geriau kontroliuoti juos per antipartizaniškus veiksmus.
Kad tik atmesti besitęsiančios JAV armijos rolės Irake nesuprantamumą, ataskaita atvirai pareiškia: „Net gi po to, kai JAV išves visas karines dalis iš Irako, mes turėsime žymų ginkluotųjų pajėgų kiekį regione, įskaitant visas vis dar žymias jėgas Irake ir galingas oro, žemės ir jūrų pajėgas Kuveite, Bahreine, ir Katare, kaip ir padidintą pajėgų skaičių Afganistane“ (išskirta mano). Šias jėgas galima naudoti Irako vyriausybės palaikymui, šalies griūties sustabdymui, kovai su terorizmu, Irako pajėgų treniravimui, aprengimui ir palaikymui, o taipogi užsienio agresijos atbaidimui. Trumpai tariant, jas galima bus naudoti bet kokiam kariniam tikslui, būtinam tam, kad kontroliuoti Iraką ir suvesti jo „nepriklausomybę“ iki paklusnios neokolonijos lygio.
Pritraukusi ypatingą dėmesį „Irako tyrinėjimo grupės“ rekomendacija Nr.22 pabrėžia, kad „prezidentas turi pareikšti, kad JAV nesiruošia statyti pastovių bazių Irake“. Tačiau jau sekantis sakinys neigia pirmąjį: „Jeigu Irako vyriausybė panorės turėti laikiną bazę arba bazes, JAV turi pažvelgti į šį prašymą, kaip ir bet kokios kitos vyriausybės atveju“. Aišku, kad tokios „laikinos“ bazės bus apskaičiuotos ilgam laikui.
Pikčiausias „Irako tyrinėjimo grupės“ pareiškimas susijęs su šalies suskaldymu. JAV, kalbama ataskaitoje, neturi palaikyti politinio „išsivaikščiojimo į tris regionus“, ir tuo pat metu, kaip spėja kritikai, stiprios arabiškos naftos valstybės susilpnėjimo. Nepaisant to: „Jeigu įvyks neišvengiamas poslinkis šia kryptimi, JAV turi valdyti padėtį, kad tik… sumažinti regioninį nestabilumą iki minimumo. JAV turi kaip galima stipriau palaikyti centrinę valdžių kontrolę Bagdade, ypač pelno nuo naftos klausimu“. Nors tai galima suprasti kaip stabilumo Bagdade palaikymą ir sąžiningą pelno padalijimą, kur kas protingiau bus suprasti tai kaip pareiškimą apie būtinybę palaikyti naftos imperiją, visų pirma, įskaitant Irako, kaip gyvybingos šalies, egzistavimo tęsimą ir jo byrėjimo sustabdymą.
Visa tai rodo, kad JAV imperija, bent jau kol kas, dar nepatyrė galutinio pralaimėjimo Irake. Žiūrint įtakingų JAV sluoksnių su asmeniniais interesais akimis, Irako karas vis dar gali pasirodyti pelninga investicija. Nafta, galų gale, kainuoja brangiau už kraują, ypač svetimą (įskaitant nekaltų aukų kraują). Irakas gali pasirodyti politine nelaime, tačiau lieka milžiniškos vertės ekonominiu ir geopolitiniu laimikiu. Tad imperija nepasiruošusi paleisti tokio laimikio. Imperializmo be pagražinimų amžius vis dar tęsiasi.