Iš “Naujosios kairės” nieko naujo
ŽILVINAS BUTKUS
Neseniai tarp suvienodėjusių ir vienodai susikompromitavusių politinių organizacijų Lietuvoje atsirado šis tas naujo. Tiksliau, naujo tik dabartinės užakusios politinės pelkės atžvilgiu. Mums, marksistams, ši „naujovė“ visiškai neatrodo nauja, atvirkščiai, tai tik senų melodijų kartojimas.
Ši „naujovė“ tai „Naujoji kairė 95“ – „kritišką požiūrį į kapitalistinę visuomenę ir valdžią ugdantys Lietuvos intelektualai ir menininkai“ (taip šią žmonių grupę apibūdina Balsas.lt). Tokios grupuotės atsiradimas kapitalizmą kenčiančioje Lietuvoje visiškai dėsningas, kadangi kapitalizmo blogybės anksčiau ar vėliau turėjo iššaukti protestą. Deja, šiuo atveju tai tik smulkiaburžuazinis protestas, rėksmingas ir tuščias. Jei nuimsime visas „naujumo“ dekoracijas, pamatysime, jog tokioms idėjinėms pakraipoms pavadinimai sugalvoti jau labai seniai – oportunizmas, reformizmas.
Gegužės 1-ąją „Naujoji kairė 95“ paskelbė savo manifestą su 45 tezėmis. Jame sakoma, kad „atėjo laikas Lietuvoje kurti alternatyvią politiką“, ir kad NK95 „siekia socialinio teisingumo, kurio šiandien taip trūksta Lietuvoje“ bei nenori taikstytis su „iškreiptais galios santykiais bei sustabarėjusiomis institucijomis“. Apžvelkime, kaip jie tai darys.
2. Naujoji kairė – tai Europos kairiąsias idėjas Lietuvoje atgaivinti siekiantis bendraminčių būrys.
Kokias Europos kairiąsias idėjas? Srovių čia buvo visokiausių – Vokietijos socialdemokratija, kuri susikompromitavo su Pirmo pasaulinio pradžia; leiboristai, kurie niekada nesistatė tikslo sukurti socializmą; Italijos komunistai, kurie 1945 m. pradėjo nuo buržuazinių demokratinių reikalavimų ir sąjungos su buržuazijos grupuotėmis, tačiau galutinį tikslą statėsi sunaikinti kapitalizmą; idėjiškai bankrutavę Prancūzijos socialistai, kurie dabar, po Ruajal pralaimėjimo, ėmė kalbėti, kad būtina pasisukti dešinėn ir tokiu būdu plėsti savo elektoratą, t.y. orientuotis į dešiniųjų pažiūrų rinkėjus; ir t.t. Kuriems gi prijaučia NK95? Bet tai tik tarp kitko.
5. Tikime, kad menas, mokslas ir reformuota akademija gali išgelbėti Lietuvą nuo kultūrinio provincialumo.
Kultūra yra antstatinis reiškinys ir jos padėtis yra sąlygojama ekonominės bazės, joje viešpataujančių jėgų. Ir menininkų bei akademikų siekiai pagerinti kultūros padėtį, kreipiant dėmesį tik į pačią kultūrą, iš anksto yra pasmerkti, kadangi keisti kultūros padėtį nekreipiant dėmesio į ekonominę bazę reiškia bandyti pakeisti realybės atspindį nekeičiant pačios realybės. Kultūra, kaip antstatas, kaip ekonominių jėgų atspindys, gali keistis tik besikeičiant toms jėgoms. Deja, tokių permainų įvykdyti negali nei mokslas, kadangi jis tėra įrankis, nei menas, kadangi jis pats tėra antstato dalis.
Dar Einšteinas savo garsiajame straipsnyje “Kodėl socializmas?” rašė: „Mokslas negali kurti tikslų. Juolab, ugdyti jų žmoguje. Geriausiu atveju mokslas gali sukurti priemonės tam tikriems tikslams pasiekti. Tačiau pačius tikslus stato žmonės su aukštais etiniais idealais. Ir jeigu šios idėjos nėra negyvybingos, jas priima ir įgyvendina tos žmonių masės, kurios pusiau sąmoningai apsprendžia lėtą visuomenės evoliuciją.“
Viso to NK95 nežino. Tad galime daryti išvadą, jog ką nors nutuokiančių apie marksizmą tarp jų nėra. Reiškia, nėra ir įžvelgiančių reikalo esmę.
12. Privalo ateiti politiškai atsakinga, veikli bei viešajam interesui atstovaujanti nauja politikų karta.
Laikas bėgs, pasikeis ir politikai. Tačiau liekant kapitalizmui, privačiai nuosavybei, jie, kaip ir šiandieniniai, bus susipynę su buržuazija ir toliau atstovaus jos interesus, kaip tai daro šiandieniniai. Pati savaime politikų kartų kaita, nesikeičiant santvarkai, nieko nepakeis. Šito NK95, sprendžiant iš visko, irgi nesupranta.
14. Krikščioniškoji, judėjiška, budistinė bei islamiška meilė ir rūpinimasis silpnaisiais bei vargstančiais yra kairiosios vertybės.
15. Metame iššūkį bet kokiam norui krikščionybę bei kitas religijas sieti su reakcinga ir konservatyvia laikysena.
Tokia eklektika šie „naujieji kairieji“ bando nubraukti visą žmonijos istoriją, kurioje bet kokia religija, bet kokia jos organizacija esant valstybei beveik visada gynė engėjų interesus. Ar ne Biblijoje liepiama nereikalauti atgal iš to, kuris atima tavo? Ar ne ten sakoma, kad jei iš tavęs atims apsiaustą, tai nepagailėk ir švarko? Ar ne ten vergams liepiama klausyti ponų, jų bijoti ir juos gerbti? Ar tai nėra piršimas žmogui minties, kad jei darbdavys tave apvagia, tai tu prieš jį nesišakok? Ar ne dešinieji visur skelbiasi puoselėją krikščioniškas ir pan. vertybes? Ar ne už dešiniuosius visur agituoja kunigai? Ar ne jie, esant gyventojų pasipiktinimui, aiškina, kad bet kokia valdžia yra dievo duota? Jokia religija niekur pasaulyje nepanaikino skurdo, socialinės neteisybės, priešingai, ji vienaip ar kitaip tarnavo išnaudotojams. Ir po viso to „kairieji“, paleidę žaibus kapitalizmo adresu, dar pareiškia, kad religijai būdingos kairiosios vertybės, ir meta iššūkį „bet kokiam norui krikščionybę bei kitas religijas sieti su reakcinga ir konservatyvia laikysena“. Ar tai ne bandymas prisišlieti prie dabartinio, dirbtinai sudaryto kultūrinio status quo?
Vienas iš NK95 veikėjų, kvazianarchistas Kasparas Pocius, viename savo interviu buvo pareiškęs, kad Marksas yra vienas iš jį žavinčių mąstytojų. Tačiau tas pats Marksas yra aiškiai aprašęs religijos vietą klasinėje visuomenėje: „Religija – tai engiamos būtybės atodūsis, beširdžio pasaulio širdis, nes ji yra bedvasės santvarkos dvasia. Religija yra liaudies opijus. Panaikinti religiją – iliuzinę liaudies laimę – reikalauja jos tikroji laimė. Kai reikalaujama išsižadėti iliuzijų dėl savo padėties, tai reikalaujama išsižadėti tokios padėties, kuriai reikalingos iliuzijos. Vadinasi, kritikuoti religiją reiškia pradėti kritikuoti tą ašarų pakalnę, kurios šventa aureolė yra religija“ (K. Marksas „Dėl Hegelio teisės filosofijos kritikos. Įvadas“. 1985 m., 4 psl.). O mūsų „naujieji kairieji“, „nuosekliai kritikuojantys“ šią ašarų pakalnę, t.y. kapitalizmą, pareiškia, kad jo „šventoji aureolė“, t.y. religija, neturi nieko bendro su reakcija ir yra tapati kairiosioms idėjoms. Iš to automatiškai seka, kad jie atsisako religijos kritikos. „Naujieji“!
17. Nuosekli kapitalizmo kritika nereiškia flirto su sovietine praeitimi.
„Sovietinė“ – Lietuvos dešiniųjų terminologija. Be to, ką tai reiškia „flirtas su sovietine praeitimi“? Ar tai reiškia tos istorinės tiesos, kad eiliniam dirbančiajam tarybiniais laikais buvo geriau, pripažinimą? Ar tai reiškia pripažinimą tos elementarios teisybės, kad nepaisant visų tuometinės valdžios klaidų, visų tuometinio socializmo modelio trūkumų, tada daugeliu aspektų buvo geriau? Tačiau šie vadinamieji „kairieji“ nori atsiriboti nuo tarybinės santvarkos ir tuo pat metu išlikti kairiaisiais, kas yra neįmanoma.
Dar daugiau apie jų požiūrį galima sužinoti minėtame K. Pociaus interviu, kai jo paklausė, koks jo požiūris į Tarybų Sąjungą: „SSRS buvo totalitarinė valstybė, kuri išsigimė, joje buvo panaikintos visos žmogaus teisės ir laisvės. Tai, be abejonės, bloga santvarka. Kita vertus, tam tikrų socialistinių idėjų, manau, nebūtina atsisakyti ir šiuolaikinėje valstybėje. Beje, pokario partizanų dienoraščiuose apie ateities Lietuvą buvo kalbama kaip apie į socialinę pusę orientuotą valstybę.“ Ir vėl nuvalkioti žodžiai apie totalitarinę valstybę, apie žmogaus teisių ir laisvių joje nebuvimą. Ir tai kalba kairysis? Totalitarizmas – tai ne santvarka, o tuščias garsas, kuris nieko nepaaiškina. Jei Pocius žavisi Marksu, jis turi žinoti, kad santvarkos esmė yra viešpataujanti nuosavybės forma. Tačiau Pociaus žodžiuose nėra absoliučiai jokio klasinio supratimo, nė žodžio apie teigiamas TSRS puses, ir nedrąsus, vos girdimas cyptelėjimas, kad „tam tikrų socialistinių idėjų“ nereikėtų atsisakyti ir „šiuolaikinėje valstybėje“. Dar daugiau – buržuaziniai, kapitalizmą atkurti norėję nacionalistai, talkininkavę hitlerininkams, o pokaryje žudę eilinius Lietuvos gyventojus bei tuos, kurie tempė Lietuvą iš skurdo, ir už tai liaudies praminti banditais, čia įvardijami kaip „partizanai“, kas irgi yra dešiniųjų ideologija. Kas tai, jei ne šliaužiojimas prieš kapitalistinę santvarką Lietuvoje? Kas tai, jei ne jos kurpių bučiavimas? Lankstimasis jos „šventajai aureolei“, kurios dalimi tapo ir pasakos apie „tautinį pasipriešinimą sovietinei okupacijai“?
Tai, aišku, yra jų bilietas gauti žodį kapitalo kontroliuojamose masinės informacijos priemonėse. Ir jie šį bilietą puikiausiai išnaudoja, jų straipsnių galima rasti net ir tokiame reakcingame portale, kaip Delfi.lt. Tačiau kuo jie tada skiriasi nuo tokio oportunisto ir buržuazinės demokratijos padlaižio, kaip susikompromitavusio II internacionalo vadas „kairysis“ Kautskis, kurio darbeliui „Proletariato diktatūra“, prakeikiančiam Tarybų valdžią Rusijoje, dar prieš beveik šimtmetį plojo Vokietijos buržuazija?
18. Kritikuoti kapitalizmą juo labiau nereiškia pataikavimo Rusijai.
Kad tai nereiškia pataikavimo Rusijai, mąstantis žmogus ir taip supranta. Kam šis punktas? Ir apskritai, kas per patologija – kad tik ne Rusija. Rusija dabar lygiai tokia pati kapitalistinė valstybė, kaip ir bet kuri kita. O gal už to slypi siekis įsiteikti dabartinei Lietuvos buržuazijai, kuri yra priklausoma nuo Vakarų kapitalo? Gal tai noras prisigretinti prie bendros, dirbtinai kuriamos rusofobinės atmosferos buržuazinėje žiniasklaidoje ir politikoje?
20. Verslas yra dinamiška visuomenės gerovę kurianti jėga, tačiau jis privalo būti grindžiamas socialinės atsakomybės bei socialinio teisingumo principais.
Įsiklausykite: kapitalistams (kurie dabar švelniai vadinami verslininkais) gali rūpėti socialinė atsakomybė! Ir kaip gi naujumu spindintys, minkšti ir pūkuoti „naujieji kairieji“ ruošiasi spręsti šią problemą, kur toji stebuklinga lazdelė, kuri tai padarys? Ar ne kapitalistai Lietuvoje mano, kad jie yra kažkas aukščiau už dirbančiuosius, o visus skurdžius bei nepatenkintus savo materialine padėtimi laiko nevykėliais? Kaip tokie gali galvoti apie socialinę atsakomybę ir socialinį teisingumą? Kaip ten bebūtų, tai rodo, kad „naujieji kairieji“ tenori pagražinti kapitalizmą, o tai reiškia, kad jie yra viso labo reformistai ir nieko naujo nepristato. Jie nori sėdėti ant dviejų kėdžių, kas dar niekam nėra pavykę.
27. Mokytojų, dėstytojų, mokslininkų ir kitų viešajame sektoriuje dirbančiųjų interesams pirmiausia atstovauja politikai, todėl turime kovoti, kad politikai iš tikrųjų juos gintų.
Noras geras. Tačiau tai tas pats, kas bandyti kaprizingą ir ligotą asilą priversti arti žemę. 4 jų manifesto punkte rašoma, kad „būti kairiuoju nūdienos Lietuvoje reiškia drąsą, novatoriškumą ir gerą skonį“. Jei jau iš tiesų turit drąsos, tai ar ne geriau tiesiai pasakyti, kad tam, kad kažkas tikrai pasikeistų į gerą pusę, dabartinę Lietuvą reikia apverst aukštyn kojom, o tą supuvusią politikierių gaują, kuri valdo Lietuvą, apskritai iškratyti iš visų postų?
Palinkėsim sėkmės stumdant asilą.
O dabar klausykit.
29. Likimo valiai paliktas kapitalizmas atvedė Lietuvą į nelygių galimybių, tviskančio turto bei žeminančio skurdo kontrastą.
30. Politikos tikslas – priešintis kapitalizmo sukurtoms nelygioms galimybėms, socialinei atskirčiai bei hierarchiniams galios santykiams.
31. Pasipriešinimas kapitalizmui įmanomas ne tiek nacionalizuojant privatų verslą, kiek buriantis politiniam veiksmui, kurio tikslas – bendrasis gėris.
Taip jų manifeste ir parašyta! Įsiklausykit, kiek konkretumo šioje frazėje, kiek įžvalgumo ir išminties į ją įdėta! Ištisas apskritas nulis!
Ką reiškia bendrasis gėris? Jei priversti buržua smarkiai pakelti savo darbuotojams algas, tai ar jis galės nusipirkti vilą? O jei būti geram buržua atžvilgiu ir visgi leisti jam tą vilą nusipirkti, ar nebus nuskriausti dirbantieji? „Bendrasis gėris“, tai tuščia frazė. Svarbiausia kapitalizme – pelnas. Ir būkit kad ir dešimt kartų geri, tačiau buržuazija, kol egzistuos, visomis išgalėmis sieks kuo didesnio turto ir vogs dirbančiųjų pinigus.
Totali staigi nacionalizacija gal ir neduotų gero. Pradžiai reikėtų įvesti kontrolę kapitalui iš valstybės pusės. Tačiau galiausiai viskas priklauso nuo situacijos. Bet apie tai nė žodžio. Svarbiausia – „bendrasis gėris“.
Sofistika dar niekada nerodė „naujumo“, priešingai, ji rodė tik idėjinę impotenciją.
44. Naujoji kairė – tai ne vidurio kelias tarp socializmo ir kapitalizmo, bet sistemiškas priešinimasis socialinį teisingumą iškreipiančioms galios institucijoms.
Pasirodo, tai ne tik ne socializmas, bet net ir „ne vidurio kelias tarp socializmo ir kapitalizmo“. Nors manifestas kuo aiškiausiai rodo jų polinkį į reformizmą, t.y. vidurio kelią. Ir tai prie to, kad pusę viso manifesto sudaro tik ryškios frazės ir visokiausios „intelektualinės“ ir meniškos įmantrybės.
Kaip gi jūs ruošiatės priešintis socialiniam neteisingumui ne tik nelinkdami į socializmą, bet net ir į vadinamąjį vidurio kelią? Ir net nesuprasdami, kad į pastarąjį jau palinkot?
45. Visi Lietuvos kairieji, vienykimės!
Kad NK95 taptų kairiųjų vienijimosi centru, ji pirmiausia turėtų duoti aiškią idėjinę kryptį. „Bendrasis gėris“, visa eilė frazių apie priešinimąsi socialinei neteisybei (aiškiai nepasakant kaip tai daryti) ir geri, bet naivūs norai, kad politikai atstovautų dirbančiųjų interesus – tai ne kryptis. Tai beprasmybė. O ir galvos nulenkimas prieš lietuviškojo kapitalizmo „šventąją aureolę“ taipogi gali tik atstumti jaunus žmones, kurie ieško atsakymo marksizme arba tiesiog mato šiandieninę neteisybę, o iš savo artimų žmonių kuo puikiausiai žino, kas per žmogžudžių gaujos dabar vadinamos „pokario partizanais“. O tokių tikrai yra.
Tokiu būdu NK95 niekaip negali tapti visų Lietuvos kairiųjų jėgų vienijimosi centru. Bent jau toje formoje, kokia NK95 yra dabar. Amen.