Įspūdžiai iš Šiaurės Korėjos
IRINA MALENKO
Įvadas
Perduoti visus KLDR patirtus įspūdžius ne taip lengva, ypač dėl to, kad lieka mažai laiko (ir jėgų!) po kiekvienos gana intensyvios kultūrinės programos. Seniai man jau teko susidurti su tokia turininga programa kelionės metu – dar nuo tarybinių laikų! Tada mūsų kelionės vyko ne tam, kad nusigerti iki sąmonės netekimo kitame mieste arba voliotis visą dieną kažkur ant žolytės, o kad kuo daugiau visko sužinoti apie nepažįstamas tau vietas per trumpą laiką.
Jaučiuosi be galo laiminga, kad man teko pabuvoti šioje šalyje. Ne kiekvienam tenka tokia garbė.
Kai ruošiausi šiai kelionei, papasakojau vienai savo pažįstamai rusei, kad netrukus išvyksiu į Korėją. „Į normalią ar į Šiaurės?“, - paklausė ji, turbūt manydama, kad tai labai juokinga. Tačiau kas juokingo tame, kad mūsų žmonės jau nebemoka patys mąstyti ir kaip papūgos kartoja viską, ką jiems nuolankiai išverčia iš Vakarų spaudos mūsų vadinamieji žurnalistai?
Mano nuomone, ši šalis kur kas normalesnė už bet kokią amerikiečių pusiau koloniją, kad ir kokioje pasaulyje dalyje ji būtų.
Argi ne normalu, kad gatvės švarios? Kad jose saugu vaikščioti dieną ir naktį? Kad vakarais jose negirdėti girtų blevyzgų, o žmonės nesišlapina ant sienų? Kad žmonės pilnai gali būti laimingi be barų, kazino ir bordelių?
Argi ne normalu, kad visi žmonės rytais ramiai ir su savigarbos jausmu eina į darbą nebijodami, kad taps nereikalingais dėl „restruktūrizacijos“?
Argi ne normalu, kad parduotuvėse parduodama tai, kas reikalinga žmonių gyvenimui, o ne visokie „pribambasai“, išrandami specialiai, kad ištempti iš žmonių kišenių kaip tik galima daugiau pinigų, įkyriai siūlant visokius niekus, kurių visai nereikia laimei? („Oj, aš pasikarsiu, jeigu negausiu paskutinio modelio mobilaus!)
Argi ne normalu, kad vaikai užsiima sportu, muzika ir piešimu ir padeda suaugusiems, vietoj to, kad elgetautų, plautų turtingų dėdžių mašinas ar trainiotųsi gatvėmis uostydami klijus, pumpuodamiesi narkotikus ir gėrėdamiesi savo „krūtumu“? Argi ne normalu, kad vaikai, netgi pirmokai, gali saugiai vaikščioti į mokyklą, nebijodami juos medžiojančių pedofilų ir girtų šaunuolių „Mersedesuose“? Argi ne normalu, kad vaikai elgiasi ir rengiasi kaip vaikai, o ne kaip pigios kekšytės iš tarpuvarčio, ir nesistengia kaip galima greičiau su kuo nors permiegot, kad „būtų kaip visi“? Kad televizijoje nėra idiotiškų žaidimų, reklamos ir prievartos su seksu?
Argi ne normalu, kad nėra benamių, o žmonės iš tikrųjų nėra abejingi vienas kito dalei? Kad nebijai, jog nesugebėsi laiku sumokėti sąskaitų? Kad parduotuvėse parduodama tai, kad pagaminta tavo šalyje? Ir taip galima tęsti iki begalybės…
Jei jūs tikrai manote, kad visa tai nenormalu, tai mūsų visuomenei skubiai reikia psichiatro pagalbos.
Ypač (ir be eilės!) tiems, kurie su putomis burnoje rėkia, kad visą tai turinčiai visuomenei trūksta kažkokios mistinės „laisvės“. Jeigu VISA TAI ne laisvė, tai kas tada laisvė? Galimybė pavadinti prezidentą idiotu? Teisė pasakoti net gi tiems, kuriems tai visiškai neįdomu, apie savo seksualinius polinkius? Turėti pasirinkimą tarp daiktų ir žmonių, kurie praktikoje vienas nuo kito iš esmės niekuo nesiskiria? Ir kas toliau? Ką jūs tuo pasieksite, tiek dėl savęs, tiek dėl visos visuomenės? Ką, nuo to bus mažiau benamių? Alkanų? Mirštančių nuo narkotikų ir alkoholizmo? Vaikai gaus geresnį išsilavinimą? Jų lauks geresnė ateitis? Bus daugiau darbo vietų? Mažiau vaikų namuose paliekamų kūdikių ir vienišų užmirštų senolių? Nemanau…
Aš nesentimentalus žmogus, netgi griežtas. Tačiau man vos neištryško ašaros – geros, džiaugsmo ašaros – dėl to, ką pamačiau Pchenjane. Tie, kas kalba, jog tai „skurdi šalis“, nematė, kad iš tikrųjų yra skurdas. Tegu atvyksta pas mus į Rusijos gilumą, kur seniai rausiasi šiukšlių dėžėse. Arba į tokias civilizuotas Europos Sąjungos šalis, kaip Bulgarija ar Rumunija. Arba net gi į Nyderlandų karalystės salą Kiurasao. (Arba į Vilnių, kur nėra konteinerio, kuriame nesiraustų benamiai! – Leftas).
Seniai jau nebuvau tokia rami ir atsipalaidavusi, kaip čia, KLDR. Ir gatvėse aš čia matau normalius, gerai apsirengusius, kuklius, dirbančius ir gyvenimu patenkintus žmones, kurie mėgsta ir smagiai pasijuokti, ir gyvena tokį turtingą kultūrinį gyvenimą, kuris nepasiekiamas daugeliui Vakarų gyventojų, ir apskritai niekuo neprimena tų fanatiškų robotų, kokiais juos piešia Vakarų spauda.
Ech, tie Vakarai… Ką iš jų paimsi! „Negalima šaipytis iš invalidų“. Jie taip daug nesupranta šiame pasaulyje. Viskas, kas jiems nepaklūsta, gąsdina juos. Viskas, kas neatitinka jų standartų, jiems atrodo nenormalu. Ir tikrai, kaip gi jie gali suprasti tokį dalyką, kaip šalies gyventojo pagarba prezidentui, jei jų pačių prezidentai tai velniai žino kuo užsiima savo darbo vietoje su praktikantėmis, tai riestainio negali suvalgyti taip, kad neimtų dusti?
O tie turistai, kurie sako, kad KLDR jaučiasi „suvaržytais“ arba jiems „nuobodu“, tegu keliauja sau ramiai kur nors į Ispaniją ar Turkiją ir tegu nusigeria ten iki vėmimo, jei tai vienintelis jiems linksmas dalykas. Ir tegul neteršia šios nuostabios šalies savimi.
Pchenjanas, 2007 m. liepa
Laukite tęsinio