Istorinio vandalizmo aktas
Lietuvos Socialistų Partijos pareiškimas
Lietuvos valdantysis elitas įvykdė eilinį istorinio vandalizmo aktą. Seimas beveik vienbalsiai priėmė įstatymą draudžiantį TSRS ir Lietuvos TSR simboliką naudoti viešuose susirinkimuose. Projektą parengė Seimo narė konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, tačiau jam iš esmės pritarė visų partijų, tame tarpe ir LSDP atstovai.
Įstatymu uždrausta susirinkimuose demonstruoti nacistinės Vokietijos, TSRS ir Lietuvos TSR vėliavas bei herbus, nacistinės Vokietijos, TSRS ir Lietuvos TSR himnus, Vokietijos nacionalsocialistų ir TSRS komunistų partijos vadovų atvaizdus, nacistinių ir komunistinių organizacijų simbolius ar uniformas, nacistinę svastiką, nacistinį SS ženklą, tarybinius kūjo ir pjautuvo ženklus, tarybinės raudonos penkiakampės žvaigždės ženklo pagrindu sudarytas vėliavas ir ženklus.
Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisos numato baudas už tokių simbolių platinimą ar demonstravimą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų su daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis, konfiskavimu.
Lietuvos socialistų partijos Taryba atkreipia visuomenės dėmesį į tai, kad šis Lietuvos valdžios žingsnis iškrenta iš bendro Europos demokratijos konteksto, kur įvairios kairiosios politinės jėgos savo protesto akcijose ir renginiuose tradiciškai naudoja komunistinę bei socialistinė simboliką dažnai sutampamčią ir su tarybine. Daugeliui europiečių raudona vėliava, kūjis ir pjautuvas asocijuojasi su socialiniu teisingumu, solidarumu, kova už lygias galimybes.
Kita vertus kai kurių dabartinių valstybių simboliai (Rusijos, Kinijos, Vietnamo, Baltarusijos, Austrijos ir kt.) dalinai yra panašūs į buvusius tarybinius simbolius. Šia prasme Seimo sprendimas, be abejo, nepasitarnaus gerų Lietuvos tarptautinių santykių plėtojimui.
Šis Seimo įstatymas demostruoja mūsų elito nepagarbą ir Lietuvos istorijai. Iš jos bandoma visiškai išbraukti visą tarybinį laikotarpį, kuris visais atžvilgiais buvo itin reikšmingas Lietuvai kaip valstybei su jos dabartine teritorija ir su kuriuo susijęs ištisų kartų gyvenimas. Įstatymo autoriai parodė stulbinantį istorinį neraštingumą. Jie net nežino, kad ir dabartinės Lietuvos vėliava bei himnas kurį laiką buvo ir Tarybinės Lietuvos simboliais. Tarybų Lietuvos raidos metu, nepaisant gausių klaidų, skaudžių netekčių ir šiurkščių represijų, perdėto centralizavimo ir biurokratizavimo, mūsų šalis iš gūdžios agrarinės Europos provincijos tapo urbanizuotu, industriniu kraštu. Mokslas, materialinė bei humanitarinė kultūra sparčiai vystėsi. Daugelis tarybinio laikotarpio kultūros pasiekimų verti pratęsimo. Buvo įveiktas paveldėtas iš prieškarinės santvarkos skurdas bei nedarbas, atsigauta po karo, fašizmo bei pokario baisumų. Piliečiai turėjo socialines garantijas, kurių ,deja, dauguma neturi dabartinėje Lietuvoje.
Seimo draudimas viešai demonstruoti TSRS komunistų partijos vadovų atvaizdus atrodo itin tragikomiškai, matant tai, kiek išvertusių kailį buvusių komunistų ir komjaunuolių dabar sėdi Seime ir Vyriausybėje bei kitose valdžios struktūrose…
Pagaliau komunizmo ir socializmo sutapatinimas su fašizmu ir nacizmu yra teisine ir politine prasme niekinis bei amoralus. Niurnbergo tarptautinis tribunolas kadaise pripažino fašizmą nusikalstamu režimu žmonijai, tuo tarpu jokių teisinių tarptautinių sprendimų, smerkiančių Tarybų Sąjungą, nebuvo ir nėra. Toks sugretinimas žeidžia visų antihitlerinės koalicijos kovotojų atminimą. Užmirštama, kad būtent tarybinių žmonių milžiniška auka ir didvyriškas pasipriešinimas išgelbėjo Europą ir Pasaulį nuo fašistinės vergovės grėsmės. Šis barbariškas Lietuvos valdžios aktas pirmiausia nukreiptas prieš kairiąsias politines jėgas kaip realaus antifašistinio pasipriešinimo simbolius. Komunizmo ir fašizmo sugretinimas, nepaisant tikrųjų ar tariamų antikomunistinio ir antitarybinio įstatymo rengėjų ketinimų objektyviai veda į fašizmo reabilitavimą. Tai eilinis Lietuvos elito bandymas revizuoti XX amžiaus istoriją bei įsiteikti globalinėms užjūrio „dirigentams“.
LSP Taryba smerkia tokius Lietuvos valdžios žingsnius ir viliasi, kad Lietuvos žmonės sugebės patys atskirti pelus nuo grūdų savo šalies istorijoje. Socialistai mano, kad išnarplioti sudėtingus Lietuvos prieškario, karo ir pokario istorijos vingius bei atkurti istorinę tiesą ir teisingumą, klaidinga remtis tik etnocentristine metodologija, kaip tai dabar daro mūsų istorikai ir politikai. Analizuojant anų metų įvykius, būtina turėti omeny taip pat ir istorinę, geopolitinę bei socialinę, klasinę metodologiją. Tik sisteminis požiūris gali atskleisti objektyvų istorinį nepolitizuotą vaizdą (jeigu žinoma, jis kam rūpi šiais laikais) iš mūsų dienų retrospektyvos. Dėja, panašu kad tokiam požiūriui mūsų istoriografija ir politologija dar nepribrendo.
2008-08-02 Lietuvos Socialistu Partija
VILNIUS
Taip pat skaitykite:
“Tarybinės simbolikos uždraudimas - dar vienas žingsnis fašizmo link” (2008 m. birželio 18 d.)