JAV kalėjimų industrija: stambusis biznis ar nauja vergovės forma?
Teisingiau būtų pavadinti straipsnį „stambusis biznis kaip nauja vergvaldystės forma“. JAV pavyzdys akivaizdžiai parodo, kur link vystosi „demokratija“ esant privačiai nuosavybei. Imperialistams maža grobti pusę pasaulio ir visai nebūtina pastoviai papirkinėti savo gyventojus geresnėmis sąlygomis. Kai sąlygos leidžia, galima ir labiau juos apiplėšti. Viskas baigiasi tuo, kad kartu su klasikiniu pramonės perkėlimu iš JAV į „trečiojo pasaulio“ šalis, dalis jos grįžta atgal į JAV, bet jau į kalėjimus. Taip naudingiau.
Vergų paklausa pagimdo pasiūlą: valstybė, suaugusi su bizniu, aprūpina jį vis naujomis ir naujomis pigios vergų iš „brangių tautiečių“ tarpo darbo jėgos porcijomis. Tokiu būdu labiausiai išsivystęs imperializmas, siekdamas vis didesnių pelnų, supanašėja su seniausia klasine santvarka – vergvaldyste. Šis pavyzdys parodo, kokie neteisūs yra tie, kurie mano, jog imperializmas „vis labiau stabilizuojasi, suteikdamas metropolijos gyventojams geresnes sąlygas“. Iš tikrųjų jis nė prieš nieką negali sustoti dėl pelno, plėšdamas visus, ką tik gali – ar kolonijose, ar metropolijoje.
Redakcija
VIKI PALEAS
Nauja nežmogiškos eksploatacijos forma
Teisių gynėjų organizacijos, tiek politinės, tiek ir socialinės krypties, kovoja prieš tai, ką jos vadina „nauja nežmogiškos eksploatacijos forma JAV“. Jos tvirtina, kad beveik 2 milijonai kalinių, daugiausia juodaodžių ir ispanakalbių, dirba įvairiose pramonės šakose už menką atlyginimą. Pramonės magnatams tai aukso dugnas. Čia nereikia nervintis dėl streikų, dėl nedarbo draudimo išmokėjimo, atostogų ir kompensacinio laisvalaikio. Visi jų darbuotojai dirba visą laiką, niekada nevėluoja, niekada nepravaikštinėja dėl „šeimyninių priežasčių“. Dar daugiau, jei jiems nepatinka 25 centų už valandą atlyginimas ir jie atsisako dirbti, juos uždaro į vienutes.
Federaliniuose ir privačiuose kalėjimuose laikomi maždaug 2 milijonai žmonių. Kaip tvirtina „California prison focus“, „dar nebuvo istorijoje žmonių visuomenės, kuri laikytų kalėjimuose tiek savo narių. Skaičiai rodo, kad JAV kalėjimuose yra daugiau kalinių nei bet kokioje kitoje pasaulio šalyje – puse milijono daugiau nei Kinijoje, nors šios šalies gyventojų skaičius penkis kartus didesnis nei Jungtinių Valstijų. Statistika byloja, kad JAV yra 25 proc. viso pasaulio kalinių, nors JAV gyventojų skaičius – tik 5 proc. Dar 1972 metais JAV buvo mažiau nei 300 000 kalinių, 1990 metais – jau 1 milijonas. Prieš dešimt metų visoje šalyje buvo viso labo penki privatūs kalėjimai, kuriuose atlikinėjo bausmę 2 tūkstančiai kalinių. Dabar tokių galėjimų yra 100, o kalinių juose – 62 000. Remiantis paskaičiavimais, sekančiame dešimtmetyje jų jau bus 360 000.
Kas gi atsitiko per pastaruosius dešimt metų? Iš kur atsirado tiek kalinių?
„Privatus kalinių samdymas provokuoja siekį sodinti žmones į kalėjimą. Kalėjimai priklauso nuo pelno. Korporacijų akcininkai, kurie daro pinigus iš kalinių darbo, lobuoja ilgesnius nuosprendžius, kad apsirūpintų darbo jėga. Sistema maitina pati save“, - rašoma Progresyviosios Leiboristų partijos, kuri kalėjimų sistemą laiko „priverstinio vergiško darbo ir koncentracijos stovyklų nacistinėje Vokietijoje atkartojimu“, tyrime.
Kalėjimų industrija – viena iš greičiausiai augančių biznio šakų ir jos investuotojai sėdi Volstryte. „Ši daugiamilijoninė industrija turi savo prekybos parodas, suvažiavimus, interneto puslapius, interneto katalogus. Ji atlieka tiesiogines reklamines kampanijas, turi projektavimo ir statybos firmas, investicinius fondus Volstryte, pastatų eksploatacijos firmas, aprūpinimo maistu firmas, o taipogi turi ginkluotą apsaugą ir apmuštas veltiniu kameras“.
Kaip rašo „Left Business Observer“, JAV kalėjimų industrija pagamina 100 proc. visų karinių šalmų, formų diržų ir perpečių, šarvuotų liemenių, identifikacinių kortelių, marškinėlių, kelnių, palapinių, kuprinių ir gertuvių. Be aprūpinimo kariniais reikmenimis ir apranga, kalėjimai pagamina 98 proc. montavimo instrumentų rinkos, 46 proc. neperšaunamų liemenių, 36 proc. buitinės technikos, 30 proc. ausinukų, mikrofonų, megafonų ir 21 proc. ofiso baldų, o taipogi gamina aviacinę bei medicininę techniką ir dar daug kitų dalykų – kaliniai netgi dresiruota šunis-vedlius akliesiems.
Nusikalstamumas krenta, kalinių daugėja
Teisių gynėjų organizacijų duomenimis, potencialaus pelno tiems, kurie investuoja pinigus į kalėjimų industrini kompleksą, didėjimui padeda keletas faktorių:
1) Nuosprendžiai atimti laisvę už neprievartinius nusikaltimus ir ilgi kalinimo laikotarpiai už mikroskopinių uždraustų medžiagų kiekių laikymą. Federalinis įstatymas numato penkių metų laisvės atėmimą be teisės į priešlaikinį paleidimą lygtinai už 5 gramų kreko arba 3,5 heroino uncijų (1 uncija - 28,35 g) laikymą arba 10 metų už mažiau nei 2 kokaino pastos arba kreko uncijų laikymą. Už 500 gramų gryno kokaino tas pats įstatymas numato tik penkerių metų laisvės atėmimą. Daugelis tų, kurie vartoja grynąjį kokainą, yra turtingieji arba priklausantys viduriniajai klasei baltieji. Juodieji ir ispanakalbiai vartoja kokaino pastą. Teksase žmogų galima nuteisti daugiau nei 2 metams laisvės atėmimo už 4 marichuanos uncijas. Niujorko valstijoje 1973 metų antinarkotinis įstatymas numato nuo 15 metų laisvės atėmimą iki gyvos galvos už 4 bet kokios uždraustos medžiagos uncijas.
2) Priėmus 13 valstijų „trijų nusikaltimų“ įstatymą (kalėjimas iki gyvos galvos už tris nusikaltimus) tapo būtina statyti dar 20 federalinių kalėjimų. Viena iš stulbinančių šio įstatymo pasekmių buvo trys nuosprendžiai (kiekvienas – 25 metams) žmogui, kuris nuvarė automobilį ir pavogė du dviračius.
3) Ilgesnis laisvės atėmimas:
- įstatymų, kurie reikalauja nors minimalaus laisvės atėmimo neatsižvelgiant į aplinkybes, priėmimas;
- stambus pelną nešančio kalinių darbo išplitimas, kas skatina ilgesnį laisvės atėmimą didesniam žmonių kiekiui.
- nuobaudų kaliniams skaičiaus didėjimas, kuris pratęsia jų buvimo kalėjime laikotarpį.
Kalėjimų darbų JAV istorija
Kalėjimų darbo šaknys glūdi dar vergvaldystės epochoje. Po 1861-1865 metų Pilietinio karo buvo įvesta „kalinių nuomos“ sistema, kuri pratęsė vergvaldystės tradicijas. Paleistus į laisvę vergus apkaltindavo nevykdant nuomojimo iš pusės (kieno nors kito žemės apdirbimas mainais už dalį derliaus) įsipareigojimų arba smulkiomis vagystėmis, kurios beveik niekada nebuvo įrodomos, ir „nuomojo“ juos medvilnės rinkimui, darbams šachtose ir geležinkelių tiesybai. Nuo 1870 iki 1910 metų Džordžijoje 88 proc. „išnuomotų“ kalinių buvo negrai, Alabamoje – 93 proc. Misisipėje didžiulė kalėjimo ferma, labai panaši į vergovės laikų plantacijas, egzistavo iki 1972 metų.
Po pilietinio karo Džimo Krou segregaciniai įstatymai buvo primesti visoms valstijoms, rasinė segregacija palietė mokyklas, vedybas ir daugelį kitų kasdieninės buities klausimų. „Šiandien nauji įstatymai, aiškiai rasistinio pobūdžio, įdiegia vergišką darbą ir prakaitą varančią gamybą penitenciarinėje sistemoje, kuri dabar vadinasi „kalėjimų industrinis kompleksas“, pažymi „Left Business Observer“.
Kas gi investuoja į šį kompleksą? Mažiausiai 37 valstijose legalizuotas kalinių darbas privačioms kompanijoms, kurios organizuoja gamybą kalėjimų viduje. Į šių korporacijų sąrašą patenka pati Amerikos korporacinės bendruomenės grietinėlė: IBM, „Boeing“, „Motorolla“, „Microsoft“, „AT&T“, „Wireless“, „Texas Instrument“, „Dell“, „Compaq“, „Honeywell“, „Hewlett-Packard“, „Nortel“, „Lucent Technologies“, „3Com“, „Intel“, „Northern Telecom“, TWA, „Nordstrom’s“, “Revlon“, „Macy’s“, „Pierre Cardin“, „Target Stores“ ir daugelis kitų. Visos šios kompanijos džiūgavo dėl šviesių ekonominių perspektyvų, kurias žadėjo kalinių darbas. Nuo 1980 iki 1994 metų pelnai išaugo nuo 392 milijonų iki 1,31 milijardo. Kaliniai, kaip taisyklė, gauna minimalią algą, nustatytą toje ar kitoje valstijoje, tačiau toli gražu ne visada: Kolorade jiems moka apie 2 dolerius už valandą, o tai yra žymiai mažiau už minimumą. Privačiuose kalėjimuose jie gauna viso labo 17 centų už valandą, darbo diena sudaro daugiausia 6 valandas, t.y. 20 dolerių per mėnesį. Tenesyje daugiausia iš visų privačių kalėjimų moka CCA, ten kaliniai gauna 50 centų už „aukštos kvalifikacijos“ darbo valandą. To fone nėra nieko stebėtino, kad kalintiems federaliniuose kalėjimuose atlygis už jų darbą atrodo visai dosnus – čia jie uždirba 1,25 dolerio už valandą ir dirba 8 valandas per dieną, o kartais ir viršvalandžius. Jie gali nusiųsti namo 200-300 dolerių per mėnesį.
Dėka darbo kalėjimuose Jungtinės Valstijos vėl tapo patrauklia vieta investuoti į darbą, kas anksčiau buvo būdinga Trečiajam pasauliui. Meksikoje netoli sienos esanti surinkimo gamykla užsidarė ir pervedė savo operacijas į valstybinį „San Quentin“ kalėjimą Kalifornijoje. Teksase iš gamyklos atleido 150 darbininkų ir sudarė sutartį su privačiu kalėjimu „Lockhart“, kur dabar yra surenkamos elektroninės schemos tokioms kompanijoms, kaip IBM ir Compaq.
Oregono valstijos Atstovų rūmų narys neseniai prašė korporacijos Nike pasiskubinti perkelti gamybą iš Indonezijos į Oregoną, pasakęs, kad „čia gamintojas neturės problemų su transportavimu, čia mes aprūpinsime konkurencingą kalinių darbą“.
Privatūs kalėjimai
Kalėjimų privatizacijos bumas prasidėjo 80-aisiais, prie Reigano ir Bušo-vyresniojo, tačiau suklestėjo prie Klintono, kai Amerikos akcijos pradėjo masiškai augti. Klintono federalinių darbuotojų mažinimo programa atvedė prie to, kad teisingumo departamentai pradėjo sudarinėti sutartis su privačiomis kalėjimų korporacijomis dėl asmenų be dokumentų ir ypatingai saugomų kalinių laikymo.
Privatūs kalėjimai – pats pelningiausias biznis kalėjimų industriniame komplekse. 27 valstijose maždaug 18 korporacijų laiko 10 000 kalinių. Pačios stambiausios iš jų – Amerikos Korekcinė Korporacija (CCA) ir „Wackenhut“, jos kartu kontroliuoja 75 proc. šios rinkos. Privatūs kalėjimai gauna iš valstybės tam tikras sumas kiekvienam kaliniui nepriklausomai nuo to, kiek kainuoja jo išlaikymas. Privataus kalėjimo Virdžinijoje valdytojas Raselas Borasas prisipažino, kad „mažos išlaidos susijusios su siekiu turėti minimalų apsaugos kiekį maksimaliam kalinių skaičiui“. Lorensvilyje (Virdžinija) CCA turi ultrašiuolaikinį kalėjimą, kur penki žmonės dieną ir du žmonės naktį saugo 750 kalinių. Šiuose kalėjimuose kaliniai gali tikėtis anksčiau išeiti į laisvę už „gerą elgesį“, tačiau už bet kokį prasižengimą jiems pridedamos 30 dienų, o tai reiškia papildomus pelnus CCA. Tyrinėjant Naujosios Meksikos kalėjimus paaiškėjo, kad federaliniuose kalėjimuose yra aštuonis kartus daugiau priešlaikinių paleidimų už „gerą elgesį“ nei CCA kalėjimuose.
Kalinių importas ir eksportas
Pelnai tapo tokie dideli, kad atsirado naujas biznis – nuteistų kalėti ilgiems metams, t.y. už sunkius nusikaltimus, importas. Kai federalinis teisėjas priėmė nutarimą, kad perteklius Teksaso kalėjimuose yra žiauri ir nepateisinama bausmė, CCA pasirašė sutartis su skurdžių apylinkių šerifais dėl naujų kalėjimų statybos su sąlyga, kad pelnas bus pasidalijamas. Kaip rašė 1998 metų gruodį „Atlantic Monthly“, šį planą palaikė tokie investuotojai kaip „Merrill-Lynch“, „Shearson-Lehman“, „American Express“, „Allstate“, ir statybos prasidėjo visame Teksaso žemės ūkyje. Gubernatorė En Ričards pasekė Mario Kuomo iš Niujorko valstijos pavyzdžiu ir pristatė tiek kalėjimų, kad rinka tapo perpildyta ir sumažino privačių kompanijų pelnus.
1996 metais Klintono pasirašytas įstatymas atšaukė lygtinę bausmę su teismo priežiūra, ir tai atvedė prie to, kad kalėjimuose atsirado kalinių perteklius, o jų gyvenimo sąlygos tapo žiaurios bei pavojingos. Tada privačios kalėjimų korporacijos Teksase pradėjo sudarinėti sutartis su tomis valstijomis, kur kalėjimai perpildyti, nuomodamos CCA kalėjimus, stovinčius mažuose miestuose. Paslaugos pardavėjo komisiniai sudaro nuo 2,50 dolerių iki 5,50 dolerių per dieną už „vietą“. Apylinkė gauna 1,50 dolerio už kiekvieną kalinį.
Statistika
97 proc. iš 125 000 federalinių kalinių nuteisti už neprievartinius nusikaltimus.
Manoma, kad daugiau nei pusė iš 623 000 tardomųjų asmenų apylinkių ir municipalitetų kalėjimuose nepadarė tų nusikaltimų, kuriais yra kaltinami. Dauguma jų laukia teismo.
2/3 iš milijono valstijų kalinių padarė neprievartinius nusikaltimus.
60 proc. iš 2 milijonų kalinių visoje šalyje kenčia dėl psichinių sutrikimų.
Amerikiečių kalinių kiekis 1920-2006 m. Šaltinis: http://www.rksmb.ru/get.php?2600