Kaip auka paverčiama agresore: žiniasklaidos melas apie KLDR branduolinius bandymus
STYVENAS GOVANSAS
Kolinas Pauelas sykį pasakė, kad mes… paversime Šiaurės Korėją anglies briketu. Aš noriu pasakyti, kad mes taip kalbame su Šiaurės Korėja, nors stambioji žiniasklaida nekreipia dėmesio į tokią pokalbio manierą… Anglies briketas…(1) Šis Pietų Korėjos vyriausybės pareiškimas buvo paskelbtas 2009 m. gegužės 29 d. „New York Times“: „Jeigu Šiaurės Korėja imsis provokacijų, mes duosime griežtą atsaką. Mes patariame mūsų tautai pasitikėti armija ir jaustis saugiai.“ Norėdamas parodyti Pietų Korėją kaip agresorę ir provokatorę, redaktorius galėjo parašyti antraštę „Pietų Korėja grasina Šiaurei kariniu smūgiu“ Vietoj to „New York Times“ piešia tokį paveikslą: „Šiaurės Korėja grasina Pietums karu“ Akcentuodama paskutinį Šiaurės Korėjos branduolinį bandymą ir raketų paleidimus, „New York Times“, „Wall Steet Journal“, „Washington Post“ ir kita Vakarų žiniasklaida pateikė faktų rinkinį be būtino konteksto. Kritinių nutylėjimų būdu, pagal oficialų JAV valstybės sekretorės Hilari Klinton įvertinimą, Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika buvo pateikta kaip provokatorė ir agresorė. Kaip ir įprasta, Amerikos žiniasklaida dirbo kaip ištikimas Amerikos valstybės patarnautojas. Tai, kad JAV žiniasklaida visada išreiškia ir pateisina oficialiąją poziciją, yra neišvengiama jos tvirto sąryšio su bizniu ir vyriausybe pasekmė. Nepaisant vakarų žiniasklaidos tvirtinimų, Šiaurės Korėjos pozicija yra gynybinė, racionali ir pilnai nuspėjama. KLDR neužsiiminėjo provokacijomis ir negrasino karu. Tai JAV ir jų sąjungininkai — Pietų Korėja ir Japonija — elgiasi kaip karo kurstytojai. Šiaurės Korėjos reakcija yra gynybinė ir protinga — tokia, kokios galima tikėtis iš bet kokios šalies, aukštai vertinančios savo nepriklausomybę ir nenorinčios pasiduoti užsienio šantažui. JAV ir jų sąjungininkai atmeta KLDR siekį taikiai sugyventi. Šiaurės Korėjos pastangos, nukreiptos normalizuoti santykius su savo kaimynais ir Vakarais, pastoviai atsimuša į šiurkštų pasipriešinimą ir norą nubausit ją už „blogą elgesį“. Pietų Korėjos prezidentas Li Mion Bakas pakeitė ankstesnės vyriausybės politiką, kuri buvo nukreipta į suartėjimą su KLDR. Vietoj pagalbos suteikimo ir ekonominio bendradarbiavimo, Li pradėjo vesti kietą liniją turėdamas tikslą palaužti Šiaurės pasipriešinimą. Žiūrint iš Pchenjano taško, Pietų Korėja „stojo į konfrontacijos kelią“ ir atmeta „nacionalinį susitaikymą ir bendradarbiavimą“. Nors iki to laiko viskas ėjosi visiškai normaliai. Šiaurės Korėja sutiko demontuoti savo branduolinius objektus, užtikrinti pilną savo branduolinių programų atvirumą ir patvirtinti savo įsipareigojimą neplatinti branduolinių žaliavų bei technologijų. Derybos nutrūko po to, kai JAV, Pietų Korėja, Rusija, Kinija ir Japonija arba nustojo laikytis savo įsipareigojimų, arba atsisakė jų apskritai. Japonija atskilo paskelbdama apie savo nenorą turėti reikalų su KLDR, kol pastaroji nepasakys visos tiesos apie Japonijos piliečių pagrobimą. Tuo metu, kai Šiaurės Korėja jau seniai prisipažino tai padariusi ir grąžino Japonijos piliečius į jų šalį, Japonija užsispyrusiai teigė, kad jai buvo pristatyta ne visa informacija. Japonijai, kuri savo laiku eksploatavo ir engė Korėją, konfrontacija, o ne susitaikymas lieka pagrindiniu atskaitos tašku kuriant savo politiką Šiaurės Korėjos atžvilgiu. Iki praeitų metų liepos, KLDR demontavo apie 80 proc. savo branduolinių įtaisų. Pchenjanas buvo pasiruošęs įvykdyti savo sandėrio dalį iki galo, tikėdamasis už tai atsikratyti daug dešimtmečių trunkančios izoliacijos, primestos JAV. Šalis stipriai išlošia normalizuojant santykius ir šiaurės korėjiečiai troško sėkmingai užbaigti procesą. Būtinumas išlaikyti pastovią kovinę parengtį potencialios JAV agresijos akivaizdoje sukeldavo rimtas problemas Šiaurės Korėjos visuomenėje. Didelė šalies ribotų resursų dalis buvo skirta kariniams reikalams vietoj to, kad būtų skiriama ekonomikai ir piliečių gyvenimų pagerinimui. Amerikietiškos sankcijos blokuoja KLDR eksportą ir apriboja šalies galimybes gauti kreditų ir pritraukti užsienio investicijas, taip stabdydamos KLDR ekonomikos vystymąsi. Šiaurės Korėjos ekonomikos sunkumai nėra centralizuoto planavimo ir visuomeninės nuosavybės (mėgstamiausia antikomunistų daina) padariniai. Jie buvo sąlygoti Jungtinių Valstijų priešiškumo ir priverstinio milžiniškų resursų panaudojimo kariniams reikalams. Pchenjanas ne kartą prašė Vašingtono paskelbti formalų Korėjos karo nutraukimą ir pasirašyti ilgalaikę taikos sutartį, tačiau kiekvieną kartą jam buvo atsakoma. Derybos KLDR suteikdavo viltį, nors ir kuklią, galiausiai laisvai atsikvėpti ir išsilaisvinti nuo Amerikos pretenzijų. Iki praėjusių metų liepos buvo patiekta tik 60 proc. visų energetinių resursų, kuriuos kaip energetinių netekčių kompensaciją už uždarytą reaktorių Jongbene žadėjo JAV ir kitos derybų proceso šalys. Visa tai atrodė kaip Klintono administracijos politikos, kurios esmė buvo delsimai, sankcijos, embargai, turint tikslą priversti Pchenjaną paklūsti Vašingtono spaudimui, tęsinys. Klintono režimas žadėjo Šiaurės Korėjai tiekti degalus ir reaktorius manais už įrenginių Jongbene uždarymą. KLDR naudojo šį reaktorių gamindamasi branduolinį kurą, tačiau pradėjo tai daryti tik tada, kai JAV po TSRS žlugimo paskelbė nukreipianti savo strategines raketas į Šiaurės Korėją. Šiaurės Korėja buvo tiesiog sulyginta su žeme Amerikos oro pajėgų Korėjos karo metu ir šiaurės korėjiečiai turėjo pagrindo baimintis tokių Vašingtono žingsnių. Branduolinės ginkluotės vystymas atrodė geriausiu būdu išsaugoti taip sunkiai iškovotą suverenitetą. Bušo administracija atsisakė laikytis savo įsipareigojimo išbraukti KLDR iš juodojo embargo sąrašo (Trading with the Enemy Act). Bušas užtikrino antikorejietiškai nusiteikusius konservatorius, kad nepaisant sandėrio su Šiaurės Korėja, platus amerikietiškų sankcijų spektras veiks dar ilgą laiką. Normalizacija nebuvo įtraukta į darbotvarkę. Vašingtonas teisino įsipareigojimų nevykdymą tuo, kad pridėjo naują reikalavimą ir po to pareiškė, kad negali judėti toliau, kol Pchenjanas neįvykdys naujų reikalavimų. Tačiau oficialūs Amerikos pareigūnai niekada neįvardino šių reikalavimų kaip naujų sąlygų. Nepaisant to, Vašingtons veikė taip tarsi Šiaurės Korėja jau būtų su jomis sutikusi ir tarsi Pchenjanas, o ne Vašingtonas nevykdo savo žodžio. Dabar, visiškai atverdama savo atominę programą, Šiaurės Korėja turėjo dar ir paklūsti patikrinimo protokolui, leidžiančiam amerikiečių inspektoriams pasirodyti bet kurioje KLDR teritorijos vietoje, įskaitant karinius objektus, ir kišti savo nosį į gynybinės ginkluotės įrengiamuosius statybos darbus. Pchenjanas iškėlė atitinkamą reikalavimą, pareikalavęs neriboto priėjimo prie analogiškų Pietų Korėjos objektų turint tikslą patikrinti Amerikos taktinės branduolinės ginkluotės sandėliavimą Korėjos žemėje. Vašingtonas tvirtina, kad jis nesandėliuoja, tačiau Pchenjanas žiūrį į tokius pareiškimus skeptiškai. JAV atmetė šiuos reikalavimus, o dėl to KLDR paskelbė apie derybų pabaigą, neturėdama jokio noro aukoti savo nacionalinį saugumą. Visu tuo JAV, Pietų Korėja ir Japonija parodė, kad neturi jokio noro normalizuoti situacijos. Derybos buvo tik būdas atimti iš Šiaurės Korėjos paskutinę priemonę, ginančią ją nuo Irako likimo – masinio naikinimo ginklą. Po kelių mėnesių Šiaurės Korėja raketos pagalba iškėlė į kosmosą dirbtinį palydovą. Kadangi tai parodė raketinių technologijų vystymąsi ir galimybę panaudoti raketas su branduolinėmis galvutėmis, JAV įtikino JTO Saugumo Tarybos narius pasmerkti KLDR. Pchenjanas pažymėjo, kad turi pilną teisę paleisti palydovą ir kad bet kokia bausmė bus nepateisinama. Jokiai šaliai negalima drausti turėti teisę įsigyti raketines ir branduolines technologijas bei teisę rinktis savigynos priemones, įskaitant raketas ir branduolinį ginklą. Šiaurės Korėja niekada nekariavo už Korėjos pusiasalio ribų. Branduolinės technologijos KLDR reikalingos ne agresyviems karams, o apsiginti nuo galimos JAV ir Japonijos — šalių su ilga kruvinų kolonijinių karų visame pasaulyje istorija – agresijos. Briusas Kamingsas paaiškina: „Jeigu grįžtume prie Korėjos karo, jo kontekstas Šiaurės Korėjai buvo tas, kad mes nukreipdavome į ją branduolinį ginklą nuo 1950-ųjų metų. Mes esame vienintelė valstybė, turėjusi Korėjos pusiasalyje branduolinį ginklą nuo 1958 m. iki 1991 m. Ir kai jūs žiūrite į 2003 metų pavyzdžio Doną Ramsfeldą, kada jis galvojo, kad mes laimėsime karą Irake iki 2003 m. gegužės—birželio, tai tada jis prašė Kongreso skirti pinigų naujoms branduolinėms antibunkerinėms bomboms, kad būtų galima sunaikinti Kim Čen Irą ir šiaurės korėjiečių vadovybę.“(2) Šiaurės Korėjos branduolinių ir raketinių technologijų vystymasis JAV ir Japonijai sudaro dvi grėsmes: savigynos grėsmė ir pavojus, kad kitoms valstybėms bus suteiktas pavyzdys, kaip galima ekonomiškai vystytis už kapitalizmo ir imperializmo struktūrų ribų. Skaitydamas apie šiaurės korėjiečių branduolinius bandymus „New York times“, „Wall Street Journal“, „Washington Post“ ir kitoje Vakarų spaudoje aš buvau priblokštas to vienodumo, kaip nušviečiami įvykiai. Toks įspūdis, kad reporteriai nusirašo vienas nuo kito. Tam tikrais atžvilgiais toks elgesys turi naudos. Kaip galima jus patraukti atsakomybėn, jeigu tai, ką jūs rašote, visiškai sutampa su tuo, ką kalba kiti? Tačiau kopijuojamos idėjos turi iš kažkur sklisti. Iš kur? JAV Valstybės departamentas ir Tarptautinių santykių taryba — štai visi šaltiniai, iš kurių žurnalistai-tarptautininkai semiasi savų minčių. Oficialių asmenų, tarnaujančių šiose įstaigose, nuomonės reguliariai Oficialiai dirbančių žmonių nuomonės šiose įstaigose reguliariai replikuojamos stambiojoje žiniasklaidoje ir akademiniuose institutuose. Džeremis Paltielis(3), miesto, kuriame aš gyvenu, universiteto politologijos profesorius, siūlo patogų ir kompaktišką išdėstymą tų ideologinių štampų, kuriuos žurnalistai skleidžia apie Šiaurės Korėją ir jos paskutiniuosius branduolinius bandymus. Apžvelkime juos. Paltielis apibūdina požeminį branduolinį sprogimą Šiaurės Korėjoje kaip „aiškią provokaciją“, bandančią „pasaulio bendruomenės ryžtą“. Prie to jis nekalba apie tai, kokiu būdu požeminė detonacija gali būti provokacija ir kas yra „tarptautinė bendruomenė“. Pasaulyje iki šios dienos buvo išbandyti 2054 branduoliniai įtaisai, iš kurių tik du buvo šiaurės korėjiečių, o didelė dalis priklausė didžiosioms valstybėms — pastovioms JTO Saugumo Tarybos narėms. Būtent šias šalis Paltielis turi omeny, kada kalba apie „tarptautinę bendruomenę“. T.y. šalys, priklausančios branduoliniam klubui, sunerimusios dėl to, kad kita šalis meta iššūkį jų maloniai monopolijai. „Grėsmė didelė, — rašo Paltielis, — ne tik todėl, kad Pchenjano provokacija pažeidžia saugumą Šiaurės Rytų Azijoje, bet ir dėl kritiškos Jungtinėms Valstijoms Iranos problemos, kuris siekia įsigyti branduolinį ginklą“. Mes galime paklausti, kieno saugumui Šiaurės Rytų Azijoje iškilo grėsmė ir kokiu būdu? Jungtinės Valstijos nukreipė strategines branduolines raketas į Šiaurės Korėją, ir tai darė todėl, kad ši šalis įgavo branduolinį potencialą. Iš tikrųjų Šiaurės Korėja įsigijo branduolinį ginklą tam, kad apsaugotų save nuo jau egzistavusios Amerikos grėsmės. Realios Amerikos raketos, nukreiptos į KLDR, yra grėsmė Šiaurės Korėjos saugumui, bet Paltielis nemano, kad tai provokacija. Kažkokiu būdu Šiaurės Korėja su savo atsilikusia branduoline programa yra provokatorė, tuo metu, kai Jungtinės Valstijos su šimtais branduolinių užtaisų, nukreiptų į Šiaurės Korėją, su 27 000 kareivių Korėjos žemėje ir 400 000 Japonijos nėra provokatorės! Nė vienas sveiko proto žmogus nepatikėtų, kad KLDR kam nors kelia grėsmę. Atsižvelgiant į tai, kad Pietų Korėja ir Japonija yra po amerikiečių branduoliniu skėčiu, Šiaurės Korėjai pirmai smogti branduolinį smūgį per savo kaimynus būtų tolygu savižudybei. Šiaurės Korėjos vadovybė tai puikiai supranta. Kalbant apie branduolinį Iraną, tai neaišku, ar Pantielis turi omeny Irano civilinės branduolinės pramonės kūrimą. Jeigu taip, tai tokiu atveju jis privalo paaiškinti, kodėl Iranas, pasirašęs neplatinimo sutartį, neturi teisės naudotis branduolinės energijos teikiama nauda taikiais tikslais ir kodėl jis turi priklausyti nuo didelių valstybių malonės, kad įsigytų branduolinę energiją. O jei jis turi omeny nepagrįstus kaltinimus Iranui dėl slapto branduolinio ginklo gaminimosi, tai jis pereina į politinės fantastikos sritį. Juk net JAV žvalgyba buvo pareiškusi, kad Iranas neturi branduolinės ginkluotės programos. Nors jeigu tokia programa ir yra, ar gi galima kaltinti Iraną tuo, kad jis bando apsiginti nuo JAV ir Izraelio grėsmių? Kas nors pasakys, kad Irano prezidentas Machmudas Ahmadinedžadas grasino ištrinti Izraelį iš pasaulio žemėlapio. Problema ta, kad Irano prezidento žodžiai buvo iškraipyti. Iš tikrųjų Achmadinežadas pasakė, kad Izraelis kaip sionistinis darinys yra pasmerktas neišvengiamam išnykimui ateityje, taip pat, kaip išnyko aparteido režimas PAR. Ahmadinežado žodžiuose nebuvo jokių grasinimų Izraeliui branduolinėmis atakomis, beje, kaip ir apskritai grasinimų panaudoti jėgą. Tuo tarpu JAV grasino užpulti Iraną dar iki to, kai Ahmedinedžadas pasakė savo kalbą, iškraipytą Vakarų žiniasklaidos. Tai įvyko dar tada, kai Bušo administracija įtraukė Iraną į „blogio ašies“ šalių sąrašą, o po to užpuolė pirmą šalį šiame sąraše – Iraką. Tad toli gražu ne Ahmedinedžadas kelia Vašingtono priešiškumą Iranui. Paltielis sieja branduolinę KLDR su Izraelio branduolinio sunaikinimo grėsme: „Jeigu Šiaurės Korėja įgis branduolinės valstybės statusą, tai visos pastangos neleisti Iranui įsigyti branduolinio ginklo nueis veltui.“ Man pradžiai apskritai neaišku, kam reikalingos šitos pastangos. Jis tęsia: „Branduolinio Irano perspektyva susilpnins JAV politiką Artimuosiuose Rytuose, keldama grėsmę Izraelio išlikimui ir Saudo Arabijos bei šalių, eksportuojančių Persijos įlankos naftą, saugumui“. Visa tai labai miglota. Neaišku, kokiu būdu branduolinis Iranas susilpnins JAV politiką Artimuosiuose Rytuose ir kodėl šios politikos susilpninimas turėtų baigtis Izraelio sugriovimu. Nebent daryti prielaidą, kad be Amerikos paramos Izraelis nustos egzistuoti kaip kolonijinė valstybė. Jeigu taip, tai nėra ko ir bijoti. Juk tai reikš rasistinės ideologijos pralaimėjimą ir atneš milžinišką naudą žmonijai. Paltielis pereina prie aiškinimo, kodėl Šiaurės Korėja įvykdė branduolinį bandymą. Visi jo argumentai buvo pakartoti stambiosios žiniasklaidos, tiksliau, Paltielis kartoja stambiosios žiniasklaidos argumentaciją. Jis tvirtina, kad KLDR branduolinės ambicijos neturi jokio ryšio nei su JAV, Japonijos ir Pietų Korėjos konfrontacine pozicija, nei su įvestomis didžiųjų valstybių sankcijomis KLDR dėl palydovo paleidimo, nei su nukreiptomis į Šiaurės Korėją Amerikos branduolinėmis raketomis, nei su provokaciniais JAV ir Pietų Korėjos kariniais žaidimėliais prie šiaurės korėjiečių sienos, nei su agresyviais karais, kuriuos JAV sukėlė paskutiniaisiais metais visame pasaulyje ir t.t. ir pan. Paltielis netgi neužsimena apie visus šiuos dalykus, nors jie turi tiesioginį ryšį su Šiaurės Korėjos veiksmais. Vietoj to Paltielis KLDR branduolinio ginklo įsigijimą aiškina „Kimų dinastijos siekiu užtikrinti savo išlikimą“. Prieš mus klasikinis „Okamo principo“ pavyzdys. Kokiu būdu branduolinis ginklas gali užtikrinti Kimų išlikimą? Aš įsitikinęs, kad Paltielis gali pateikti krūvą argumentų apie ryšį tarp branduolinio ginklo ir Kimų šeimos interesų, tačiau kam to reikia, kai egzistuoja paprastas, išsamus paaiškinimas, kodėl KLDR išbandė atominę bombą? O to reikia tam, kad būtų nukreiptas dėmesys nuo esmės, nuo realių priežasčių, sąlygojančių Šiaurės Korėjos elgesį. Būtina mobilizuoti visuomenės nuomonę, kad ši palaikytų šiaurės korėjiečių „išlaisvinimo“ nuo „valdingų“ ir „negailestingų“ Kimų akcijas. Paltielio atitrūkimas nuo realybės tampa akivaizdus, kai jis kalba apie „JAV prezidento Barako Obamos svajonę apie ateitį be branduolinio ginklo“, kuri išsigimsta „į grybo pavidalo debesį“. Ką su šituo Paltieliu daryti! Obama gali svajoti apie ateitį be branduolinio ginklo, bet šansai tam, kad JAV vadovaus žygiui į tokią ateitį, sunaikindamos arba nors rimtai sumažindamos savo branduolinį arsenalą, yra tolygūs šansams, kad Kim Čen Iras suvaidins kartu su Dženifer Aniston romantinėje komedijoje. Jei Obama iš tiesų būtų suinteresuotas ateitimi be branduolinio ginklo, jis nutrauktų nebranduolinių šalių persekiojimą, kuris yra tikroji Šiaurės Korėjos branduolinio ginklavimosi priežastis. Jis pradėtų kovą su Amerikos potraukiu užgrobinėti silpnas šalis. Jei jis tai padarytų, tai būtinumas šalims, jaučiančioms grėsmę, įsigyti branduolinį ginklą atkristų pats savaime. Štai jis – vienintelis realus kelias į ateitį be branduolinio ginklo. Paltielio straipsnis buvo parašytas iki to, kai Pietų Korėja paskelbė prisijungianti prie „Saugumo plėtros iniciatyvos“ („Proliferation Security Initiative“) - Amerikos programos, skirtos neleisti Šiaurės Korėjos laivams išplaukti iš savo teritorinių vandenų, inspektuoti jų krovinius ieškant vadinamosios „kontrabandos“ - raketų, kurias Šiaurės Korėja pardavinėja kitoms šalims, kad įsigytų be galo būtinos užsienio valiutos. Pchenjanas korektiškai pareiškė, kad tai reiškia karo paskelbimą, kadangi kitos šalies laivininkystės pažeidimas yra karo aktas. Pradėkite karą prieš mus, pareiškė šiaurės korėjiečiai, ir mes atsakysime. Galima neabejoti, kad Paltielis su malonumu prisijungtų prie smerkiančiųjų šį KLDR perspėjimą choro. Jis pareikštų, kad tai yra ne kas kita, kaip grasinimas karu Pietų Korėjai. Neįmanoma susidaryti objektyvaus vaizdo to, kas vyksta Korėjos pusiasalyje, remiantis Vakarų laikraščiais, nes jie praleidžia kontekstą ir lydinčiąsias aplinkybes. Faktai pranešami tikri, tačiau jie pateikiami naratyvo, kuris pateikia Šiaurės Korėją kaip provokatorę ir karo kurstytoją, o jos lyderį kaip beprotį ir nenuspėjamą, ribose. Tai gryniausia politinė fantastika, kurioje juodas tampa baltu, naktis – diena, o savigyna virsta provokacija. „Jei būsi neatsargus, - perspėdavo Malkomas X, - laikraščiai privers tave nekęsti engiamųjų ir pamilti engėjus“. O taipogi patikėti, kad agresoriams grasinama. ______ 2009-08-09 Šaltinis: http://www.left.ru/2009/6/gowans188.phtml Taip pat skaitykite: “Įspūdžiai iš Šiaurės Korėjos” (2007 m. rugsėjo 3 d.)
(1) Bruce Cumings: Latest North Korean provocations stem from missed US opportunities for demilitarizaton,” Democracy Now!, May 29, 2009.
(2) Ibid
(3) Jeremy Paltiel, “Chimerica must rise to Kim Jong Il’s challenge,” The Globe and Mail (Toronto), May 25, 2009.