Kaip buržuazinis publicistas klasių kovą paneigė…
ŽILVINAS BUTKUS
Jau seniai norėjosi pakomentuoti prieš keletą savaičių delfi.lt pasirodžiusį G. Drukteinio straipsnį apie visuomenės klasės. Pagaliau yra galimybė.
Straipsnis įdomus tuo, kad kažkoks buržuazinis publicistas, portalo apie prašmatnų turčių gyvenimo būdą elegancija.eu įkūrėjas staiga sugalvojo stambiausio buržuazinio naujienų portalo puslapiuose prisiminti klasių klausimą ir, žinoma, klasių kovos teoriją, kuri buržuazinių ideologų, kaip jiems patiems turbūt atrodo, jau seniai buvo „sutriuškinta“, „paneigta“ arba bent jau pasenusi. Kodėl ten, kažkur didesnėse ar mažesnėse aukštybėse, staiga prisimenamas šitas varganas anachronizmas, ši pasigailėtina atgyvena, kuri, anot paties G. Drukteinio, visiems įgriso iki gyvo kaulo, ir, vadinasi, neturėtų būti verta nei menkiausio dėmesio? Juk visa tai seniai „pasenę“ ir seniai pasakyta, kad tai seniai „pasenę“… Ką gi, čia galima pastebėti, kad vinis į marksizmo karstą buržuaziniai ideologai ir publicistai kalė dar prieš šimtą metų ir, kaip matome, kala iki šiol, niekaip neįkaldami.
Palikime šį klausimą atsakyti pačiam G. Drukteiniui. Antras dominantis momentas yra tai, kad straipsnyje ši klasių ir jų kovos teorija, žinoma, neigiama ir „sumalama į miltus“. Pažiūrėkime, kaip tai daroma.
Pagrindinis autoriaus metodas paneigti marksistinę klasių kovos ir klasių skirtumų teoriją yra paprasčiausias marksistinio klasių aiškinimo nutylėjimas. Daroma tai todėl, kad sąžiningai paaiškinęs šią teoriją jis nebegalėtų jos paneigti. Autorius marksistinei klasių teorijai primeta tai, kaip jas aiškina buržuaziniai specialistai, tarytum tai turėtų labai daug bendro, ir tokiu būdu suklastojęs marksistinę teoriją neigia ją. Toks fokusas galėtų lengvai supainioti nesusipažinusį skaitytoją, tačiau marksistams belieka nurodyti tik grubią falsifikaciją.
Autorius lyg ir užsimena apie tarybinių laikų visuomenės mokslų kurso apibrėžimą, kad „klasės yra grupė žmonių, turinčių bendras socialines ir ekonomines pozicijas“, tačiau nesusipažinusiam skaitytojui lieka nelabai aišku, kas tos „pozicijos“. Užuot užsiminęs apie esminį faktorių, kurį išskiria marksizmas, kurio bazinės nuostatos ir buvo dėstomos tarybinių visuomenės mokslų kurse – santykis su gamybos priemonėmis – Drukteinis ima pasakoti apie gyvenamąsias vietas ir tai, kad „egzistuoja begalė kitų požymių“.
Marksizmas skirsto klases labai tiksliai ir paprastai – pagal jų santykį su gamybos priemonėmis. Žmonės, neturintys gamybos priemonių, yra priversti pardavinėti savo darbo jėgą. Tai proletarai. Darbo jėgą jie pardavinėja tiems, kurie turi gamybos priemones – buržuazijai (buržua – savininkas). Iš buržuazijos verta išskirti smulkiosios buržuazijos sluoksnį, kurios ypatybė ta, kad ji yra savo smulkių gamybos priemonių savininkė ir pati jas apdirba (arba samdo kelis proletarus ir dirba greta jų). Mes galime pastebėti formų pasikeitimą nuo Markso laikų, tačiau turinys nepakito iki pat šių dienų. Mes vis dar pardavinėjame savo darbo jėgą, ir vis dar yra, kas tą darbo jėgą supirkinėja, kas yra savininkai tų gamybos priemonių (plačiąja prasme), su kuriomis mes dirbame. Vis dar yra smulkieji savininkai – ar tai būtų nedidelis kioskelis, ar keletas akcijų. O nedidelis ir nestabilus kolektyvinės nuosavybės sektorius, kuriame veikia nedidelės įmonės, kurių darbo kolektyvams priklauso jų įmonės akcijos, niekaip neįtakoja šių kur kas labiau paplitusių santykių. Tai ir yra tos „pozicijos“, kurias Drukteinis ištraukė iš konteksto. O kadangi šios realybės neįmanoma paneigti, tai nebelieka nieko kito, kaip tik imti pasakoti apie iPod ir Norfos nuolaidų kortelę, kurią gali turėti ir proletarai, ir „priemiesčio gyventojai“. Reik suprasti, tai klasių skirtumų išnykimas. Tačiau jei vadovautis tokiais kriterijais, tai klasių skirtumai turėjo išblukti dar labai seniai, kai prieš kokį šimtmetį dalis Europos proletarų pradėjo persiimti tokiais buržuazijos įpročiais kaip bendras šeimos pietų stalas ir panašiai. Tačiau tada niekam nešovė į galvą, kad klasės nyksta, tuo labiau tai nesutrukdė ateiti 1917-1923 metų revoliucinei epochai. Visa tai, apie ką rašo Drukteinis, vienaip ar kitaip, vienokiu ar kitokiu pavidalu, jau buvo, ir labai seniai, kaip žemiau pamatys skaitytojas.
Vargu ar galima dar labiau suvulgarinti Markso požiūrį nei tai padarė Drukteinis:
„Kai prieš porą šimtų metų visuomenės struktūra buvo paprastesnė, skirtumus tarp klasių buvo nustatyti labai lengva. XIX amžiuje Karlas Marksas dalino visuomenę vos į dvi klases – buržuaziją (gyvenančią sočiai) ir proletariatą (gyvenantį skurdžiai), pranašaudamas amžiną jų konfliktą…“
Pirmiausia, tai Marksas nedalino visuomenės vos į dvi klases. Tam net nereikia išsamiai išstudijuoti visų jo raštų, užtenka atsiversti elementarų „Komunistų partijos manifestą“, kuriame, pavyzdžiui, rašoma:
„Iš visų klasių, kurios dabar priešingos buržuazijai, tik proletariatas tėra tikrai revoliucinė klasė. Visos kitos klasės smunka ir nyksta, stambiajai pramonei besivystant, o proletariatas yra jos pačios produktas“ (K. Marksas ir F. Engelsas, Komunistų partijos manifestas, Vilnius 1974, p.37)
Taigi, Marksas su Engelsu pažymėdavo visuomenės kintamumą, susijusį su jos vystimusi, vienų ar kitų klasių lyginamojo svorio didėjimą arba mažėjimą, jų pozicijų ekonomikoje augimą ir žlugimą, jų santykio su esama visuomenine santvarka radikalumą arba oportunizmą, tačiau niekur nėra pareiškę, kad proletariatas ir buržuazija yra vienintelės egzistuojančios klasės.
O antra, jeigu kas nors sugebėtų atrasti Markso raštuose, kad jis skirstė klases pagal maisto medžiagų kiekį virškinimo trakte, tai toks perversmas mokslo pasaulyje turbūt būtų vertas visų įmanomų premijų. Todėl palinkėsime kantrybės Drukteiniui ieškant tokių citatų, o patys nesileisdami į tokį iš anksto bevaisį darbą, pastebėsime, kad šis konkrečios asmenybės požiūrio klastojimas yra tiesiogiai susijęs su bandymu paneigti šios teorijos taikymo šiandien galimybę. Užuot rašęs apie vidines struktūrines skaldimosi priežastis – minėtąjį santykį su gamybos priemonėmis, Drukteinis rašo tik apie tai, kas matoma paviršiuje – kažkas labiau sotus, kažkas labiau alkanas, kažkas turtingesnis, kažkas skurdesnis, ir tai leidžia jam pradėti pasakojimą apie nenumaldomą darbininkų pragyvenimo lygio kilimą ir nurodinėti Markso „klaidas“:
„Tokių filosofų kaip K. Marksas pagrindinė teorijų klaida buvo ta, kad jie manė, jog proletariato atstovai niekada neturės galimybės patys tapti buržuazija, nors proletarai vis dėlto neišvengiamai turtėjo, bent jau Vakarų Europoje ir JAV. Ir kai XX amžiaus viduryje Vakarų pasaulio visuomenių struktūra pasidarė sudėtingesnė, ypač kai per pastaruosius tris dešimtmečius žmonės Vakarų pasaulyje ūmiai praturtėjo – dėl žymios pasaulio ekonomikos transformacijos, globalinių rinkų ar naujų technologijų atsiradimo, kaip ir sėkmingų investicijų – šios pagrindinės trys klasės (Drukteinis prie buržuazijos ir proletariato pridėjo Vėberio „viduriniąją klasė“ – Ž.B.) suskilo dar į tuzinus „mikroklasių“ arba „poklasių“, besiskiriančių viena nuo kitos savo gyvenimo būdu bei pomėgiais. Ir senoviniai XIX amžiaus sociologiniai-ekonominiai kriterijai, kuriuos mes patys ir buvome priversti išmokti marksizmo įskaitai gauti, jau nebepajėgė apibūdinti didėjančio visuomenės susiskirstymo“.
…ir, vadinasi, buržuazijos ir proletariato konfliktas visai nebuvo amžinas.
Visų pirma, proletariatas ir dabar nėra buržuazija, antraip jis nebūtų proletariatas. Samdomas darbininkas gali būti turtingesnis, gali būti skurdesnis, tačiau tai dar nereiškia, kad jis taps savininku. Drukteinis eilinį sykį nuslepia santykį su gamybos priemonėmis ir viską suveda į turto santykį.
O kalbant apie tokius dalykus kaip pragyvenimo lygio kilimas, visuomenės sluoksnių nevienodumas ar jų požiūrių supanašėjimas, globalinių rinkų atsiradimas, įdomu tai, jog šie reiškiniai atsirado toli gražu ne XX amžiuje – tai matė dar patys klasikai. Štai 1858 m. spalio 7 d. Engelso laiške Marksui galime aptikti tokį pastebėjimą:
„…Anglijos proletariatas faktiškai vis labiau suburžuazėja ir ši buržuaziškiausia iš visų nacijų, matyt, nori galų gale pasiekti, kad greta buržuazijos turėtų buržuazinę aristokratiją ir buržuazinį proletariatą. Žinoma, tokiai nacijai, kuri išnaudoja visą pasaulį, tai šiaip jau pateisinama. Čia tegali padėti tik keletas labai prastų metų, o jų, matyt, taip lengvai žada nebūti, kai yra atrastos aukso kasyklos“ (K. Marksas, F. Engelsas, Rinktiniai laiškai, Vilnius, 1983, p.97)
„Jūs mane klausiate, ką Anglijos darbininkai mano apie kolonijinę politiką, - po kelių dešimtmečių, 1882 m. rugsėjo 12 d. rašė Engelsas Kautskiui. – Ką gi, tą pat, ką jie iš viso mano apie politiką; tą pat, ką apie ją mano buržua. Juk čia nėra darbininkų partijos, yra tik konservatorių ir liberaliųjų radikalų partijos, o darbininkai drauge su jais kuo ramiausiai naudojasi Anglijos monopoliu pasaulinėje rinkoje ir jos kolonijiniu monopoliu.“ (ten pat, p.333)
Tai buvo tas pats laikas, kai Bismarkas Vokietijoje pradėjo savo socialinę politiką, suteikiant atskiroms darbininkų grupėms sveikatos draudimą, senatvės ir invalidumo pensijas.
Taigi, tam tikrą socialinės padėties pagerėjimą, pasaulinių rinkų atsiradimo įtaką (argi Engelso minima Anglija ne primena į šių laikų JAV?) klasikai pastebėjo dar XIX amžiuje ir be Drukteinio pamokymų. Tačiau kadangi jie matė visuomenę kaip gyvą organizmą, gyvenanti nuolatos kintančiomis sąlygomis, tai jiems niekaip nesutrikdė klasių kovos teorijos, ir Marksui turbūt nė į galvą nešovė tokia nesąmonė, kad jis kažkur galėjo apsirikti kalbėdamas apie klasių skirtumus ir jų amžiną konfliktą (kadangi neaiškino klasių taip, kaip tai daro Drukteinis). Ir klasikai neapsiriko (o ir negalėjo apsirikti). Nepaisant suburžuazėjusio XIX a. antros pusės Anglijos proletariato ar Bismarko socialinės politikos, 1871 m. įvyko Paryžiaus Komuna, 1905 m. revoliucija sudrebino Rusiją, o tokia pat klasinė 1917 m. Spalio socialistinė revoliucija, nugalėjusi šalyje, kurioje visuomenės struktūra tiek skyrėsi nuo labiau pažengusio Europos kapitalizmo, kad čia revoliucija, jei žiūrėti dogmatiškai, turėjo nugalėti paskutinė, iš tiesų pradėjo pasaulinę revoliuciją, kuri ėmė ristis per Europą, tačiau, deja, buvo nuslopinta. 1918-1923 m. Vokietijoje įvyko net penki revoliuciniai aktai (socialdemokratų išduota Lapkričio revoliucija, Berlyno, Rūro ir Hamburgo darbininkų sukilimai bei Bavarijos Tarybų Respublika), socialistinė revoliucija Vengrijoje ir Vengrijos Tarybų Respublikos susikūrimas, ir daugybė bruzdėjimo bei rimtos įtampos proveržių kitose valstybėse, pavyzdžiui, 1919 m. Prancūzijos matrosų sukilimas Juodojoje jūroje, kurie rodo, kad jei revoliucija nebūtų nuslopinta ten, kur buvo nuslopinta, ji greičiausiai būtų nusiritusi iki Atlanto vandenyno. O kiek dar kitų buržuazijos ir proletariato konfliktavimo pavyzdžių – kad ir tos pačios Anglijos darbininkų 1926 m. visuotinis streikas ar bedarbių neramumai 30-ųjų Europoje. Taigi, socialinės padėties pagerėjimas vienoje ar kitoje šalyje vienu ar kitu laikotarpiu – tai tik vienas iš ateinančių ir praeinančių etapų, kurie neturi įtakos buržuazijos ir proletariato konfliktavimo amžinumui, kaip išsireiškė Drukteinis. O kodėl jis pagal Marksą yra amžinas, tiksliau, amžinas tol, kol egzistuoja kapitalizmas, Drukteinis nepaaiškino dėl tų pačių priežasčių – paaiškinęs jis būtų turėjęs pripažinti, kad jis iš tiesų amžinas.
Pradėkime nuo pačių pradžių. Kaip buvo minėta, klasės skirstomos pagal santykį su gamybos priemonėmis. Tai reiškia, kad yra savininkų klasė ir samdomųjų darbuotojų klasė. Tai lemia kapitalizme viešpataujanti privati gamybos priemonių nuosavybės forma – kažkas tas gamybos priemones turi, kažkas neturi. Jei gamybos priemonės bent kiek stambesnės, savininkas negali jų apdirbti, jam reikia samdinių. Tokiu būdu visuomenė skyla į kelis priešingus gamybos atžvilgiu polius. Pirmasis perka antrojo darbo jėgą, antrasis parduoda savo darbo jėgą. Tačiau jei savininkai atiduos nusamdytiems darbuotojams visą vertę, kurią šie sukūrė, tai patys nieko neturės – jie nei savo gamybos negalės atnaujinti, nei jos plėtoti, nei galiausiai asmeniškai pasipelnyti. Todėl savininkai tik apmoka darbo jėgą pagal rinkos kainą, o tą vertę, kurią sukuria darbo jėga savo darbo eigoje, pasilieka savo reikmėms. Tai yra išnaudojimas, kurį nurodė klasikai. Ką tai reiškia realiame kintančiame gyvenime. Jei tai yra brandaus kapitalizmo klestėjimo kažkurioje šalyje laikotarpis, tai nors ir išnaudojami, proletarai vis tiek turi galimybę daugmaž patenkinamai gyventi ir todėl nėra radikalizuoti. Tačiau kadangi kapitalizmas gyvena pakilimų ir nuosmukių laikotarpiais, ateina laikas kai dėl perpildytos rinkos, nukritusios pelno normos savininkai nustoja samdyti darbuotojus, atleidžia dalį tų, kurie jau buvo nusamdyti, dėl sumažėjusių įmonės pajamų mažina atlyginimus dirbantiems. Auga bedarbių armija, dar labiau numušanti darbo jėgos kainą rinkoje. Tas pats išnaudojimas ima reikštis aštriau, akivaizdžiau, proletarai nebegali patenkinti savo gyvenimo poreikių. Tampa galimi neramumai. Pasibaigus krizei ir prasidėjus ekonomikos pakilimui atidarytos įmonių durys pasitinka didžiulę nupigusią darbo jėgos masę, kuri vis dar menkai apmokama ir matydama spartų gamybos augimą bei savininkų turtėjimą dar labiau radikalizuojasi, dar labiau galimi neramumai – ar tai būtų riaušės, ar streikai. Taigi, periodiškas konfliktavimas akivaizdus. Ir jis yra amžinas kapitalizmo ribose. Žinoma, šios aplinkybės yra įtakojamos daugybės kitų aplinkybių, kurios yra specifinės kiekvienoje šalyje ar regione. Jos gali tiek artinti, tiek ir tolinti revoliuciją. Tačiau ši schema vienaip ar kitaip kartojosi jau daugybę kartų. Pridėkime prie kurio nors iš šių ciklų kokį nors vietinį karinį konfliktą (kuris, tarp kitko, taipogi įtakoja ekonomikos būseną) – o tai reiškia padidėjusį apginkluotų žmonių skaičių ir bendrą masių suradikalėjimą – ir gausime panašią revoliucinę situaciją, kokia buvo 1871 m. Prancūzijoje (karas su Prūsija), 1905 m. Rusijoje (karas su Japonija), 1917 m. Rusijoje (Pirmasis pasaulinis karas) ar 1945 m. Belgijoje, Graikijoje ar Jugoslavijoje (Antrasis pasaulinis karas).
Tuo tarpu visa tai, apie ką rašo Drukteinis, kuo jis bando paneigti marksizmą, tas socialinės padėties pagerėjimas, visos tos „devynios klasės“ ir „62 poklasės“, kurioms jis tiek dėmesio skiria, jau kažkada ir kažkur buvo, tik kitomis formomis. Ir proletariatas „buržuazėjo“ dar XIX amžiuje, ir toliau tai darė XX a. pirmoje pusėje, ir visuomenė nebuvo pasidalinusi vien į buržuaziją ir proletariatą – užteko dar XIX a. ir įvairių tarnautojų, ir prekybininkų, ir amatininkų sluoksnių su savo atskirais požiūriais ir įpročiais, buvo ir Vokietijos štraubingeriai, kaip juos vadino Marksas su Engelsu (XIX a. keliaujantys pameistriai amatininkai, kurie svajojo apie smulkiųjų amatų grįžimą), ir meistrai, su kuriais pastarieji kovojo dėl „pameistrių išdidumo“, ir darbštieji nepretenzingi kontorų tarnautojai. Ir galiausiai pats Europos proletariatas nebuvo vienalytis, nuo seno sluoksniavosi ir į sąmoningus Anglijos perdirbimo pramonės darbininkus, ir savo interesus mažiau suprantančius kalnakasybos darbininkus bei visai jų nesuprantančius žemės ūkio darbininkus (Engelso „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“), t.y. jie nebuvo „vieningi kovoje dėl savo interesų“, kaip rašė Drukteinis, ir į lacaronius – Italijos liumpenproletarus, kuriuos absoliutinės valstybės sugebėjo panaudoti savo kovai prieš buržuaziją, ir į garsiąją darbininkų aristokratiją. Lygiai taip pat, tarp kitko, ir buržuazija niekada nebuvo vienalytė, smulkieji buržua mėtėsi tarp buržuazijos ir proletariato, o kai kada patys proletarizuodavosi. Viena, kas viso šio įvairialypio ir nuolatos kintančio visuomenės organizmo dalis visais laikais skyrė ir buvo jų tarpusavio konfliktavimo priežastis, tai ne didesnis ar mažesnis maisto medžiagų kiekis virškinimo trakte (tai tik pasekmė), o Drukteinio nutylėtas santykis su gamybos priemonėmis, kuris taip pat ir tokiomis pačiomis panašėjimų ir sluoksniavimusi sąlygomis (tik dabar pasireiškiančiomis kitu pavidalu) išliko iki pat šių dienų.
Tai, ką mes matome šiandien, nėra nei pradžia, nei pabaiga. Tai tik dar vienas istorijos spiralės lankas. Kas dabar yra, kažkur ir kažkada jau buvo, tik kitaip. Ir kas buvo, tas pasikartos, vėlgi – tik kitaip. Stebėdami šiandienos įvykius ir reiškinius mes galime atrasti jų analogus praeityje, pamatydami, kad tame iš tiesų nėra nieko naujo. XIX a. pirmos pusės Anglijos darbininkų thug‘ai, kurie mokėjo premijas už streiklaužių ir neapkenčiamų fabrikantų nužudymą ir šiuolaikiniai Prancūzijos darbininkai, įkaitais ėmę arba tiesiog sumušdavę savo darbdavius. 1843 m. Šefildo darbininkų sprogdintos ir padeginėtos gamyklos, fabrikai, dirbtuvės Anglijoje ir praėjusiais metais Šatelro ir Toneinso darbininkų užminuotos gamyklos Prancūzijoje. Badaujančių bedarbių neramumai praėjusio amžiaus 30-ųjų Europoje ir sausio 16-oji Lietuvoje. Marksizmas nuo seno atsižvelgia į nevienodus klasių kovos etapus - nesąmoningąjį, kuriam būdingas gaivališkumas, savo klasinių tikslų nesupratimas, ir į sąmoningą – kuomet vyksta kryptinga organizuota kova. O klasių kovos nuosmukis, kurį dabar išgyvena Rusija ir Rytų Europa, nebuvo kažkas nematyto ir XIX a. vidurio Prancūzijai, kurios proletariatą Engelsas vadino „suglebusiu ir bejėgiu“ (K. Marksas, F. Engelsas, Rinktiniai laiškai, Vilnius, 1983 m., p.54). Po dviejų dešimtmečių tas pats Prancūzijos proletariatas pakėlė legendinę Paryžiaus Komuną.
Patiko vieno kolegos pasisakymas dėl palaimingų Drukteinio pasvaičiojimų apie dar palaimingesnę visuomenę, kurioje kiekvienas „narys bent jau teoriškai gali naudotis patogumais ar priemonėmis“. Šia citata ir galima užbaigti straipsnį:
„Žmogus teoriškai galintis naudotis patogumais ir priemonėmis. Tai yra scholastika. Šis teiginys visiškai izoliuojasi nuo praktikos… Tikrai ne kiekvienas gali naudotis priemonėmis ir patogumais, kuriais gali viešpataujančioji klasė. Praktiškai beveik visas turtas yra sukoncentruotas buržuazijos rankose“.
2010-01-21