Kapitalizmo krizė ir kairysis judėjimas
EMIRAS SADERAS
Naujoji kapitalizmo krizė panaši į 1929 metų. Kapitalistinio kazino teorijos pasitvirtina. JAV vyriausybė vėl prieštarauja pati sau ir intensyviai kišasi į ekonomiką, demonstruodama, kad jos pasitikėjimas rinka ne toks jau ir didžiulis, kaip piešia propaganda. Neoliberalus kapitalizmas byra ir kritinės kairiųjų teorijos – Keinso arba antikapitalistinės – pasitvirtina.
Mūsų teorijos apie antisocialinį ir, galimas daiktas, žudikišką kapitalizmo pobūdį pasirodo esančios teisingos ir mes, kairieji, šypsomės, triname delnus, nekantriai laukdami socialinių ir politinių krizės pasekmių.
Tačiau ar mes turime tai daryti? O gal mes turime paklausti savęs, kokias kairiąsias alternatyvas paruošėme iki naujosios krizės pradžios? Ne tik teorijas, bet ir visuomenines, politines ir ideologines jėgas, kurios kovos už hegemoniją krizės metu. Ar mes pasiruošę paklausti savęs, ar vyriausybės antikrizinės priemonės nereikš naujų kančių neturtingiesiems, ar nesukels jos dar didesnio nusivylimo, aplaidos, nedarbo – be to, kad žmonės pamatys alternatyvą?
Jeigu mūsų vaidmuo yra atlikti intelektualinę kapitalizmo kritiką, tai tada naujoji krizė mums – didžiulė švente! Mes galime džiūgauti ir spausdinti nesuskaičiuojamą daugybę naujų straipsnių, kuriose pranašausime, „kaip mes ir anksčiau rašėme“ – greitą kapitalizmo galą.
Tačiau bet koks katastrofizmas iš esmės yra saviapgaulė. 1930-aisiais komunistinis internacionalas palaikė teoriją Eugenijaus Vargos, kuris ėmėsi revizuoti Lenino pažiūras ir paskelbė, kad 1929 metų krizė atvedė kapitalizmą prie jo paskutinės stadijos. O kai „Naujasis kursas“ išgelbėjo kapitalizmą nuo jo paties, buvo įvesta „paskutinės kapitalizmo stadijos antrosios fazės“ kategorija. Šiandien mes jau turėtume būti penktoje arba šeštoje fazėje.
Džovanis Arigi prisimena, kad 1970-aisiais buvo kalbama ne apie kapitalizmo galą, o apie tai, kada ir kaip kapitalizmas pasibaigs – tuo tikėjo netgi prokapitalistiniai teoretikai.
Nepaisant to, kaip mums primena pats Leninas, kapitalizmas niekada nesusinaikins pats savaime, kol nebus nugalėtas. Tai ir buvo įrodyta revoliuciniu procesu, kuriam pavyko laikinai pribaigti kapitalizmą. Kapitalizmas negriūna pas savaime. Maža to, jis netgi geba atsistatyti. Kas galėjo numatyti, kad Lenino tėvynėje – pirmoje darbininkų ir valstiečių valstybėje – kapitalizmas atgims savo banditiška forma?
Kas galėjo žinoti, kad Jungtinės Valstijos, „mirtinai sužeistos“ 1929 metų krizės, po antrojo pasaulinio karo taps pasauliniu hegemonu ir vadovaus pačiam ilgiausiam ir giliausiam kapitalizmo plėtros ciklui per visą istoriją, jo „aukso amžiui“, Hobsbaumo žodžiais tariant, o po to sutraiškys TSRS technologiškai ir ekonomiškai, prieš susprogdinant politiškai?
Aš tai kalbu ne dėl kapitalizmo propagandos, ne tam, kad demoralizuočiau, bet tam, kad mes nepasiduotume saviapgaulei realių antikapitalistinės kovos sąlygų atžvilgiu, kad nenuvertintume kapitalizmo jėgų, ir, svarbiausia, nepervertintume savo pačių jėgų.
Kiekviena krizė, kurią kairieji su pasitenkinimu sutinka trindami delnus, tik silpnina juos, kadangi tokie kairieji tik stebi paskutinę dieną kapitalistinės Pompėjos, kuri, nepaisant visko, kiekvieną kartą pakyla iš pelenų dėl teorinės ir politinės alternatyvos nebuvimo. Vietoj to, kad sukurtų tokią alternatyvą ir paverstų teoriją realia ekonomine, socialine, politine ir ideologine jėga, kairysis judėjimas toliau tiki, kad vieną gražią dieną netolimoje ateityje pasaulio tautos įsitikins jo apokaliptinės teorijos teisingumu.
Tačiau kol kas, kaip kalbėjo Marksas apie smulkiąją buržuaziją, susidaro įspūdis, kad liaudis nepakankamai subrendus, kad suprastų savimi patenkintų kairiųjų teoriją, mūsų nuostabią teoriją, skelbiančią, kad anksčiau ar vėliau istorinis neišvengiamumas nuves mus į socialistinį kelią.
Matomai, mes nieko neišmokome iš revoliucinių ir kontrrevoliucinių XX amžiaus posūkių. Juk mes vis dar laukiame mūsų priešo žūties vietoj to, kad kruopščiai dirbtume ties mūsų svajonės pavertimu realybe, kaip to reikalauja Lenino revoliucinis realizmas.
Šaltinis: http://left.ru/2008/10/sader179.phtml