Kas yra Socialistinis liaudies frontas?
ŽILVINAS BUTKUS
Įvyko. Susikūrė ilgai lauktas Socialistinis liaudies frontas (SLF). Ir paliko slogų įspūdį.
Dar šių metų vasarą, kai buvo imta plačiau kalbėti apie LSP ir Fronto susijungimą, galima buvo prognozuoti, kad arba SLF išgyvens naujus skilimus, kokių jau buvo Fronte iki to, arba nuo pat pradžių nueis oportunizmo keliu. Po gruodžio 19 d. suvažiavimų galima konstatuoti rimtą posūkį į oportunizmą. Tačiau norint įvertinti naująjį SLF pradžiai reiktų apžvelgti, kaip kūrėsi ši partija, tiksliau, su kuo teko susidurti šios partijos kūrimosi procese.
Šių eilučių autoriui teko dalyvauti SLF kūrimosi procese. Tiek jį, tiek ir bendradarbius draugus iš pat pradžių patraukė atviras marksizmo deklaravimas, kurio dar visai neseniai buvo neįmanoma įsivaizduoti dabartinės Lietuvos politinėje sferoje. Tai įvyko dalyvaujant LSP ir Fronto veikėjų susitikimuose bei susirinkimuose, kuriuose buvo imtas svarstyti „kairiųjų jėgų vienijimosi“ klausimas po sausio 16-osios ir visiems žinomų batalijų Fronte su butkevičiais, pociais ir t.t. Tuo laikotarpiu A. Paleckis visiškai natūraliai paaiškino pastarąjį reiškinį, kad Frontas kūrėsi ant bendros „antioligarchinės bangos“, ir tai lėmė, kad į jį priėjo daug smulkiaburžuazinių elementų, su kuriais dabar, atsigręžiant į marksizmą, tenka atsisveikinti. Taigi, marksistinės kategorijos. Tai jau atrodė „kažkas“.
Daug buvo kalbų apie marksizmą šių metų pavasarį ir vasarą. Tačiau labai greit pasigirdo dviprasmiški ir nuviliantys signalai.
Nors privačiuose pokalbiuose pastoviai kildavo idėjos kurti ne kažkokį SLF, o atvirą Komunistų partiją, jų anksčiau ar vėliau buvo atsisakoma (ir gerai, kaip dabar rodo praktika, kadangi tokia „Komunistų partija“ būtų tik kompromitavusi šį didį pavadinimą).
Vasarą gavus LSP veikėjo M. Bugakovo paruoštą SLF programos projektą prieš akis su retomis išimtinis atsivėrė ganėtinai nykus vaizdas. Kadangi buvo paprašyta duoti pastabų, jos buvo duotos. Tačiau tai pareikalavo laiko – didžiuliame programos projekte, kuris labiau priminė ne veiksmų programą, o bandymą parašyti kažkokį mokslinį darbą, kritikuoti galima buvo vos ne kas antrą sakinį. Labai ginčytinos teorijos apie nuosavybės formų ir santykių pakitimus, buržuazinės ideologijos štampai vertinant įvairius politinius aspektus, bet kokio konkretumo trūkumas, atvirai deklaruojama parama vidutiniajam bizniui ir visą šį, kaip kažkas išsireiškė, „skystą vandenėlį“ vainikuojantis tvirtinimas, kad programa „marksistinė“ – tai niekaip negalėjo būti tikros kovingos kairiosios partijos programa.
Šio „mokslinio“ skrajojimo padebesiais fone ypač pažymėtinas buvo atitrūkimas nuo realių, kasdienių darbo kolektyvų problemų, kurios, atrodo, turėtų būti neatsiejama programos dalimi. Darbo žmones ginti ketinantys veikėjai, būdami iš inteligentijos sluoksnių ir nežinodami konkrečių žemutinių socialinių sluoksnių problemų, nėjo pas tuos pačius darbo žmones ir nesiaiškino, su kuo konkrečiai šiems tenka susidurti. Kadangi teko būti šių idėjų – eiti į darbo kolektyvus ir būtent su jų pagalba ruošti programą – autoriumi, pačiam teko ir tuo užsiimti. Susitikimų buvo ne vienas ir jie buvo produktyvūs. Atsivėrė vidinė vadinamosios socialinės apatijos struktūra, kurios iki to nenusakė nei vienas kairiuoju save laikantis inteligentas. O atsivėrus šiai struktūrai, paaiškėjo ir ką reiktų daryti siekiant ją pašalinti. Šiam klausimui, matyt, reiktų skirti atskirą publikaciją. Čia galima pažymėti tik tiek, kad su darbo kolektyvų aktyvistų pagalba buvo parengtas artimiausių veiksmų sąrašas, kuriuos palaikė netgi dabartinių geltonųjų ir pusiau geltonųjų profsąjungų viduriniosios grandies aktyvistai, pareiškę, kad „tai utopija, bet įrašyk – profsąjungos palaikys“.
O tuo tarpu jau tada pasiliko įspūdis, kad ne tik niekas daugiau nei Fronte (teisingumo dėlei reiktų pridurti, kad A. Paleckis keliuose tokiuose susitikimuose dalyvavo), nei LSP tokia veikla neužsiima (bent jau niekas niekada nesakė, kad turėtumėm kolegų), bet ir kad visai šiai buržuazinei inteligentijai tokia veikla apskritai yra svetima.
Užsimezgus bendradarbiavimui buvo pakuždėta, kad pusė viso Fronto būtų už marksistinę programą, tačiau kadangi jėgos su oportunistais apylygės, partijos suvažiavime balsuojant už programą kiekvienas balsas būtų svarbus. Todėl pasiūlyta prisijungti prie partijos darbo, sustiprinant marksistinę stovyklą. Prisijungėm. Ėmėm organizuoti teritorinius skyrius, siekiant įtraukti eilinius darbo žmones ir kairįjį jaunimą.
Čia verta pastebėti, kad dirbant su studentais išryškėjo įdomi tendencija, kuomet neretas kairiųjų pažiūrų studentas atsisakydavo arba dvejodavo dėl prisijungimo prie kuriamojo SLF darbo dėl to, kad tai ne komunistinis projektas – jie prisidėtų tik prie Komunistų partijos atkūrimo. Tai, beje, turėtų priversti susimąstyti pagyvenusius socialistus, amžinai dejavusius, kad pas juos neina jaunimas. Jaunimas eitų ten, kur konkretu ir ryžtinga, o ne ten, kur vadinant save kairiaisiais ir netgi „marksistais“ amžinai dievagojamasi dėl savo „demokratiškumo“, visokių „nepriklausomybių“ ir panašių geltonai-žaliai-raudonų dalykėlių.
O pradėjus dirbti su paprastais darbo žmonėmis ir aptarus, kad jie neturės kada skaityti M. Bugakovo litanijų, imtas kurti kitas, konkretesnis programos projektas, į kurį įjungtas ir minėtasis artimiausių veiksmų sąrašas, suformuluotas su darbo aktyvistais. Šis programos projektas, tiksliau jo darbinis variantas (kadangi jis taip ir nebuvo iki galo paruoštas), dabar publikuojamas Lefte, jį galima perskaityti čia.
Šis programos projektas atskleidė ir šių partijų idėjinę būklę. Abiejų partijų sudaryta darbo grupė, turėjusi paruošti programą, šį programos projektą atmetė. Ir kaip turbūt jau numano skaičiusieji jį – dėl jo radikalumo. Negalima pasakyti, kad Fronte ir LSP nebuvo jį palaikančių žmonių. Tačiau daugumą sudarė ir viršų paėmė tie, kurie ėmė filosofuoti apie „ortodoksinį marksizmą“ (nors marksizmas arba yra marksizmas, arba tai jau ne marksizmas, nei „ortodoksiniu“, nei „neo“, nei dar kokiu jis negali būti) „per didelį aštrumą“ ir pan. Taip susiklostė, kad panašiu metu imta kalbėti apie suvažiavimo atidėjimą, kadangi Fronto viršūnės pajuto, jog partija gali ir nepanorėt jungtis su LSP, ir marksizmas joje ne tiek pusės nepalaikomas, kiek nepalaikomas 90-ies procentų (LSP formaliai deklaruoja marksizmą). Visi iš pat pradžių daryti neigiami spėjimai, su kuriais anksčiau nenorėjome skubėti, pasitvirtino. Viską susumavus, mes, leftininkai, ir mūsų draugai pasitraukėme. Kadangi lieka neaišku, ką galima veikti oportunistiniame balyne, kuriame blokuojamos bet kokios konkretesnės nuostatos. Juk vienas iš argumentų raginant mus prisijungti prie SLF buvo tai, kad pavadinimas nesvarbus, jeigu programa pagal savo esmę bus komunistinė. Ką gi, komunistinė programa buvo parengta. Ir rezultatas prieš akis. Praktiškai sukomplektuoti skyriai taip ir nebeįstojo į Frontą.
Apie tai, su kuo galima susidurti LSP, jau po mūsų pasitraukimo dar buvo rašyta Lefte straipsnyje „Darbo žmonių „gynėjai“: tu keturių klasių vaikas, su šluota dirbi ir neaiškink ko neišmanai!“. Nors tai dar ne pats didžiausias perlas, kokių ten yra buvę… Ir nors iš istorija su LSP Tarybos nariu Stančiku tik sutvirtino įsitikinimą, kad pasitraukiant buvo teisingai padaryta, tačiau gruodžio 19 d. suvažiavimuose, atvirai atsiskleidus partijų būklei, buvo, kaip sakoma, ant širdies gera, kad mes nesame šiose organizacijose.
Tą dieną įvyko trys suvažiavimai. Atskirai Fronto, LSP, o po to jungiamasis. LSP suvažiavimą pradėjo partijos pirmininkas G. Petružis, savo pranešime pareiškęs du dalykus:
- LSP yra konstitucinė partija, ir valdžia turėtų džiaugtis, kad partija jai padeda;
- mes visada vertinome save kaip marksistinę partiją, bendradarbiavome su užsienio komunistinėmis partijomis;
Kad bendradarbiauta su užsienio Komunistų partijomis, tai pagirtina, bet jei jau būti marksistais, tai reikia pasakyti, kad dabartinė valdžia yra kapitalo valdžia pagal savo esmę, svetima darbo žmonėms ir nesuteikianti jiems jokių realių teisių, slopinanti juos, įtvirtinanti kapitalo grupuočių viešpatiją. Ir ji tai nepriekaištingai patvirtino garsiąją sausio 16-ąją. O tai reiškia, kad palaikyti šią valdžią, padėti jai, reiškia išduoti darbo žmones, išduoti bet kokį socializmą ir marksizmą. Priešingai – jokios paramos kapitalo diktatūrai, visos jėgos ją nuversti (o kaip tai padaryti – „konstituciškai“ ar kitais būdais, tai tik taktikos klausimas) – toks turėtų būti darbo žmonių interesus atstovaujančios marksistinės organizacijos atsakymas. Kaip tai suderinama? Niekaip.
Šio prieštaravimo ir dvilypumo atmosfera apgaubė visą suvažiavimą. Šalia išskleistos raudonos vėliavos su geltonu užrašu „LIETUVOS SOCIALISTŲ PARTIJA“ stovėjo buržuazinė trispalvė. Jei jau būti marksistais, tai turėtų būti aišku, kad pastaroji simbolizuoja tik totalinę apgavystę ir „Baltijos kelią“, kuris atvedė prie pramonės ir žemės ūkio sugriovimo, masinio nuskurdimo, banditizmo, narkomanijos, bedarbystės, masių bėgimo iš šalies ir t.t. Tai atvedė prie kapitalizmo restauracijos. Tai buržuazinis simbolis. Ne, socialistai gi padeda valdžiai…
Atskirais klausimais G. Petružio kalbą galima tik palaikyti. Tarybinės simbolikos uždraudimas įvardintas kaip istorinio vandalizmo aktas. Tačiau net ir šiais momentais buvo pastebimas tas pats dvilypumas: pokario rezistencijos dalyvių kritinio vertinimo kriminalizavimas – revanšizmo aktas. Padėka už paramą, tačiau kodėl „rezistencijos“, o ne banditizmo, terorizmo arba bent jau nacionalistinio pogrindžio?
Netikėtus žodžius pasakė tribūnoje kalbėjęs buvęs LSP pirmininkas A. Visockas, kuris nuo pat pradžių buvo prieš susijungimą. Jis pranešė, kad iš Maskvos skambinęs J. Jermalavičius „primigtinai prašė nedaryti lemtingos klaidos“, t.y. nesijungti su Frontu į vieną partiją vietoj to, kad būtų susijungta į koaliciją su dvejomis frakcijomis. Telefonu tą patį pasakė M. Burokevičius ir atsisakė pasveikinti suvažiavimą. Ne vienas socialistas vėliau pasisakė, kad jiems, gyvenantiems čia, Lietuvoje, geriau žinoti, ką daryti, negu Jermalavičiui. Tačiau paklausti, kaip jie žiūri į Burokevičiaus poziciją, nuo komentarų susilaikė. Deja, plačiau išaiškinta Burokevičiaus pozicija nebuvo.
Teigiamai nuteikė LSP Tarybos nario J. Kozlovskio pasisakymas tribūnoje prieš minėtąją programos projekto nuostatą atstovauti vidutinįjį biznį. „Jei mes marksistinė partija, tai turime ginti darbininkus, o ne vidutiniuosius verslininkus“, - sakė J. Kozlovskis ir paragino pašalinti šią nuostatą, kol dar nenubalsuota. Tačiau reakcija į šią pastabą buvo tokia, kokios niekaip negalima buvo numatyti. Vienas po kito pasipylė pasisakymai kaip kad, pvz., „jei žmogus turguje parduota maišą bulvių, tai partija jo jau nepalaiko?“, kažkokia pagyvenusi moteris papasakojo apie savo tėvo, kalvio, likimą, kurį pokario metu nužudė banditai ir kuris pagal dabartines kategorijas būtų priskirtas smulkiesiems verslininkams, ir t.t. Nors apie smulkųjį biznį J. Kozlovskis nei žodžiu nebuvo užsiminęs. Trumpai tariant, paaiškėjo, kad daugelis suvažiavimo delegatų neskiria smulkaus biznio nuo vidutiniojo. Kas galėjo pamanyti, kad „marksistų“ partijoje tai įmanoma? Po suvažiavimo J. Kozlovskiui vienam iš tokių delegatų pabandžius paaiškinti, kad jis kalbėjo apie vidutinįjį biznį, o ne smulkųjį, to žmogaus reakcija buvo maždaug tokia: ai chi-chi cha-cha, gal kažką ne taip ir pasakiau, ai, chi… Nors teisingumo dėlei reiktų pažymėti, kad suvažiavimo metu kilus pasipriešinimui J. Kozlovskio pastaboms ir oportunistams (arba tiesiog nelabai ką suprantantiems žmonėms) ėmus rėžti kalbas, iš salės pasigirdo replikos „nesąmonė“, „ką Leninas pasakytų?“ ir pan. Deja, tai buvo tik atskiri balsai.
Prieštaravimai ant prieštaravimų. Ir visą šį nesuderinamų dalykų ir aplinkybių kamuolį padidino M. Bugakovo kalba, kurioje jis papasakojo, kaip „daug darbo atlikta siekiant sudaryti subalansuotą marksistinę programą“. Kadangi „buvo bandymų tempti į radikalumą“. Kaip pavyzdį pateikė tai, jog buvo siūlančių atsisakyti termino „demokratinis socializmas“ ir palikti tiesiog socializmą, kadangi toks terminas iš karto primena susikompromitavusią socialdemokratiją. Nors ne ką mažesnis argumentas buvo ir tai, kad „demokratinis socializmas“ yra sviestas sviestuotas, kadangi socializmas darbo žmogui pats savaime yra demokratinis palyginus su kapitalizmu, ir tai turėtų būti aišku kiekvienam nors kiek mąstančiam marksistui. Ir ne tik marksistui – plati nostalgija tarybiniams laikams, iki šiol pasireiškianti privačiuose paprastų žmonių pokalbiuose, tai pats geriausias įrodymas, jog paprastas darbo žmogus, netgi neįsisąmoninęs marksizmo principų, jaučia tai, nors ir instinktyviai, savaip. Bet ne, vis tiek Bugakovas pareiškia: „Mes esam už demokratinį socializmą“. Ir greta šių žodžių tenka išgirsti tokį absurdo teatrą: „Galiu pasakyti, kad programa marksistinė, ir tai užfiksuota programoje“.
Ką gi, atsitraukim ta proga nuo suvažiavimo ir apžvelkim, kas gi tai per „subalansuota marksistinė programa“. Priimta ir jau paskelbta programa, tarp kitko, yra tas pats pirmasis dar šių metų vasarą paruoštas „skystas vandenėlis“, tik kiek apkarpytas ir dar labiau suskystintas.
Nebūtina kankinti skaitytojo nuodugnia visos programos kritika, kuri būtų tikrai didelė ir pareikalautų atskiro darbo, užteks pateikti keletą įsimintinų pavyzdžių. Panašu, kad jos autoriams ir šalininkams atrodo, kad užteks įrašyti žodį „marksizmas“ ir nuo to programa jau taps marksistine. Programos įvade rašoma:
„Turime pripažinti, kad sparti technologinė plėtra, laisva pasaulinė prekyba ir nevaržomas kapitalo judėjimas, priemonės, kurios leidžia kapitalizmui vykdyti transformuotą neokolonijinę politiką, pakerta organizuotos darbo jėgos įtaką ir galią, todėl pirmaeiliu uždaviniu tampa aktyvus ir solidarus tarptautinės darbo jėgos konsolidavimas“.
Norint prisidėti prie „solidaraus tarptautinės darbo jėgos konsolidavimo“ ją pirmiausia reikia išjudinti ir konsoliduoti savo šalyje. Tačiau jokių konkrečių priemonių, kaip tai padaryti, kaip įveikti darbo jėgos pasyvumą ir pan., programoje nenurodyta. Minėtame komunistiniame programos projekte, kuris buvo atmestas dėl savo aštrumo, su pačių darbo aktyvistų pagalba pabandyta atsakyti į šį klausimą. Tačiau pasirodo, kad net atskiri to programos projekto elementai (o kai kurie iš jų, kaip, pavyzdžiui, įstatymiškai privalomas profsąjungų steigimas įmonėse – dėmesio – buvo paimti iš kapitalistinių Vakarų Europos valstybių praktikos!) nebuvo įtraukti į priimtąjį variantą, kuris paruoštas be jokių konsultacijų su ta pačia darbo jėga, kurią programos autoriai ketina konsoliduoti. Visa tai, kas šioje programoje rašoma, yra tik gražūs palinkėjimai, o ne konkreti veiksmų programa.
Skyrelyje „Partija“ skaitome:
„Partija …gina smulkių ir vidutinių verslininkų teises“.
Apie tai jau kalbėta minint J. Kozlovskio pasisakymus. Galima pridurti tik tiek, kad parama smulkiajai buržuazijai išreikšta ir komunistiniame variante, kadangi dabartinės Lietuvos realijomis ignoruoti smulkiąją buržuaziją būtų tas pats, kas XX a. pradžios Rusijoje ignoruoti valstietiją. Gal netgi dar blogiau, kadangi dabartinėje Lietuvoje net nėra stambių pramonės centrų. O ir tą smulkiąją buržuaziją, vadinamuosius „smulkiuosius verslininkus“, didžiąja dalimi sudaro ta pati darbo liaudis, gyvenanti iš savo darbo, ne ką mažiau išnaudojama ir ne ką labiau patenkinta esamomis realijomis. Tačiau vidutinioji buržuazija – tai jau visai kas kita. Tai nedidelių įmonių savininkai, kurie patys nedalyvauja gamybos procese, ir, tarp kitko, didžiąja dalimi yra dar aršesni reakcijos didvyriai už stambiuosius kapitalistus, tiesiogiai kontaktuojantys su savo darbo kolektyvais, kasdien aplink juos besisukantys ir galintys išmesti lauk darbuotoją jam vos prabilus apie profsąjungą ar ką nors panašaus. Ir štai tokius pasišovė ginti SLF.
Toliau:
„Savo programinių tikslų partija SLF sieks tik taikiais politinės kovos būdais, pasiremdama Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais…“
Kam jau kam, o tikrai kairiajai, marksizmu besivadovaujančiai partijai turėtų būti aišku, kad Lietuvos Respublikos konstitucija yra pagrindinis buržuazinės valstybės įstatymas, įtvirtinantis šalyje kapitalizmą. Tą patį kapitalizmą, prieš kurį programoje taip nepalankiai atsiliepiama. Kairiosios partijos, jei tai tikrai kairioji, atėjimas į valdžią neišvengiamai reikš konstitucijos pakeitimą. Bet kokiai progai pasitaikius. Tačiau ši partija savo tikslų ketina siekti „tik taikiais“ būdais (o kas norima pasakyti šiuo abstrakčiu ir tiek plačiu terminu, kad į jis savyje neturi jokio aiškaus turinio?) ir pasiremdama pagrindiniu kapitalizmą įtvirtinančiu įstatymu. Žinoma, taktikų ir vinguriavimų gali būti įvairių, gerai viskas kas tarnauja tikslui, tačiau išankstinis dievagojimasis savo taikumu ir ištikimybe konstitucijai, kurio niekas net nereikalauja, tuo pačiu nepažymint klasinės šios konstitucijos esmės, primena kažkokį nepilnavertiškumo kompleksą ir nieko gero nežada. Priešingai, klasinė konstitucijos esmė ne tik nepažymėta, konstitucija išaukštinama iki kažkokios absoliučios vertybės:
„Mūsų pradinis tikslas – atkurti konstitucinę tvarką. Pagrindinis valstybės teisinis aktas privalo veikti visoje savo dvasioje ir visiems“, - rašoma žemiau.
Štai taip, pagrindinis kapitalizmą įtvirtinantis teisinis aktas privalo veikti visoje savo dvasioje. Ir šioje „marksistinėje“ programoje ketinama kurti „socialistinę visuomenę“.
Neapsieita ir be „atsiprašymų“ už „praeities nusikaltimus“ (taip, taip, „marksistai“ atsiprašinėja už praeities represijas prieš klasinius darbo žmonių priešus per klasių kovos įkarštį XX a. viduryje). Skyrelyje „Lietuvos valstybingumo raida“ skaitome:
„Nevienareikšmiškai atrodo ir 1940-1990 laikotarpis. Daliai Lietuvos gyventojų jis atnešė netektis (taip, „marksistinėje“ programoje mąstoma „Lietuvos gyventojų“ kategorija, o ne klasine buržuazija-smulkioji buržuazija-samdomieji darbininkai, netgi vertinant XX a. vidurį, kuomet klasinis susiskaldymas buvo ryškesnis – Ž.B.). Kita dalis kūrė naują pasaulį, kuriame nebebus prievartos, išnaudojimo ir nelygybės. Smerkdami nusikaltimus žmogiškumui (! – Ž.B.), turime pripažinti, kad per tuos dešimtmečius nutiesėme šimtus kilometrų puikiausių kelių, numelioravome du milijonus hektarų žemių, pastatėme gamyklas ir fabrikus, „Mažeikių naftą“ ir atominę elektrinę… Buvome pamiršę, kas yra nedarbas, mokamas mokslas bei sveikatos apsauga. Žmonės turėjo socialinių garantijų. Kartu su kitomis tautomis sutriuškinome vieną iš žiauriausių pasaulio režimų – vokišką fašizmą.“
Taip, tai tiesa, tik jei ne pergalė Lietuvos vidaus klasių kovoje, jei ne tos represijos, dėl kurių taip „atsiprašinėjama“ ir įvardinama „nusikaltimais žmogiškumui“, ar visa tai būtų pasiekta? Pokario žudynės būtų užsitęsusios, būtų žuvę ne 10 ar 20 tūkstančių, o kelis kartus daugiau, 60-70-ųjų suklestėjimas vargu ar būtų buvęs pasiektas.
Dar gražiau:
„Nepriklausoma Lietuvos Respublika, 2004-aisiais metais tapusi Europos Sąjungos nare, tai šiuolaikinė lietuvių tautos ir visų Lietuvoje gyvenančių tautų valstybingumo forma.“
Ar girdite, visi Lietuvos gyventojai, kuriuos restauruotas kapitalizmas išmetė iš gyvenamųjų butų ir privertė ieškotis maisto trupinių šiukšlių konteineriuose, o taipogi ir visi tie, kurie pabėgo į užsienį ieškotis pragyvenimo šaltinio – tai ir jūsų valstybingumo forma! Ir šioje pačioje programoje dar prieš keletą puslapių buvo pasakyta, kad ji remiasi marksizmu! Tai jau tikrai, neblogai išplėtojo tą marksizmo teoriją naujieji ideologai, pamiršę elementarią tiesą, kad 1990 m. atkurta ne „Nepriklausoma (ir dar iš didžiosios raidės rašoma visoje programoje! – Ž.B.) Lietuvos Respublika“, o visų pirma buržuazinis valstybingumas, nutraukęs tarybinio socialistinio valstybingumo egzistavimą, o ne kažkokia „nepriklausomybė“. Galiausiai, kam dar neakivaizdu, kad netgi šis buržuazinis valstybingumas nėra joks nepriklausomas? Dalis buržuazinio suvereniteto atiduota ES ir NATO, nuolankiai klausoma balsų iš Vašingtono ir Briuselio. Jei reik, tai ir CŽV kalėjimą pastato, reik – atominę elektrinę uždaro. Kokia tai „nepriklausoma“ valstybė, kuri pati negali spręsti, ką jai daryti su savo AE? Turbūt visos gėlės ant Karlo Markso kapo nuvystų, jei ši didi asmenybė sužinotų, kaip dabar „plėtojamas“ jos mokslas. Tai ne marksizmas. Tai nesibaigiantis duoklės atidavimas buržuazinės Lietuvos ideologijai.
Programoje galima aptikti ir tokių keistenybių, kurios neaišku nei kodėl buvo parašytos, nei kodėl nepašalintos ją redaguojant:
„Valstybinės institucijos vis labiau tarnauja nepelnytai praturtėjusiam visuomenės sluoksniui, atskirų grupuočių ekonominiams interesams.“
O ką, jos netarnavo tiems interesams prieš 10 metų?
„…Seimo ir kitų valdžios institucijų autoritetas visuomenės akyse yra labai smukęs.“
Tai SLF nori Seimo ir kitų buržuazinių institucijų autoritetą grąžinti, ar įvykdyti socialistinius pertvarkymus, „išeiti iš kapitalizmo“, kaip prieš kurį laiką audringame straipsnyje rašė A. Paleckis? Panašu, kad pirma.
Skyrelyje „Globalinis pasirinkimas“ skaitome:
„Mes įsitikinę, kad Lietuvos saugumo pagrindas – nuoseklus ir pabrėžtinas neutralumas, nedalyvavimas jokiuose kariniuose blokuose. Mes už Lietuvos tarptautinių santykių demilitarizavimą…“
O kur dingo pirminiame variante uždėtas aiškus akcentas išvesti Lietuvą iš NATO? Anksčiau, kol tai dar buvo programos projektas, šie sakiniai skambėjo taip:
„Mes įsitikinę, kad Lietuvos saugumo pagrindas – nuoseklus ir pabrėžtinas neutralumas, nedalyvavimas jokiuose kariniuose blokuose. Mes už Lietuvos pasitraukimą iš NATO, už tarptautinių santykių demilitarizavimą…“
Jeigu dar nieko nespėjusi padaryti, tik priimti programą partija jau ima atsitraukinėti, žingsniuoti atgal, tai galima konstatuoti, kad tai yra silpnos dvasios partija, kuri nebus pajėgi žengti lemtingų žingsnių.
Taipogi programa pilna abstrakčių palinkėjimų ir daugeliu atvejų nepateikia jokio konkretaus veiksmų plano. Jeigu, pavyzdžiui, poskyryje „Socialinė sfera“ yra konkretus žingsnelis, kuris, tarp kitko, nieko naujo nepateikia ir jį formaliai deklaruoja ir LSDP – tai progresiniai mokesčiai, arba kitas – dalies valstybinių įmonių akcijų perdavimas profsąjungoms ir darbo kolektyvams tokiu būdu įtraukiant juos į gamybos valdymą, tai šalia jų pateikta virtinė abstrakcijų, kurios neaišku kaip bus pasiektos, pavyzdžiui:
- socialiai orientuoto valstybės biudžeto sudarymas;
O kaip konkrečiai SLF jį ketina sudaryti – kokios programos, kokios problemos sprendžiamos bus? Ar SLF veikėjai tiesiog tingėjo rimtai padirbėti ties šia tema, brūkšteldami penkis žodžius, kad gražiau atrodytų?
- socialinės politikos sektoriaus plėtojimas visoje vyriausybinės politikos sistemoje;
- vietinės teritorinės ir gamybinės savivaldos skatinimas;
Vėl – kur konkretus veiksmų sąrašas šiems dalykams įgyvendinti, kaip tai atrodys praktikoje?
O paskutinis punktas savo abstraktumu gali ir priblokšti:
- realus visuotinių žmogaus teisių įgyvendinimas;
Čia neaišku ne tik kaip tai bus pasiekta, bet ir apskritai kas tai yra. Ką reiškia tas „realus“, ir kokiais būdais bus siekiama jį įgyvendinti?
Netrukus pridedama:
„Partija … inicijuos Darbo kodekso pataisas, kuriomis valstybei bei privačiam sektoriui priklausančiose įmonėse būtų įtvirtinta asmeninė, teisinė ir materialinė darbdavio atsakomybė už samdomųjų darbuotojų teisių pažeidimą bei už sąmoningą kliudymą profsąjungų veiklai…“
Puiku, tik kur tos Darbo kodekso pataisos, kurias SLF ketina inicijuoti? Programoje jų nėra!
Ir visa tai jau nekalbant apie tai, kad programa persisunkusi įprasčiausia socialdemokratine dvasia, neturinčia nieko bendro nei su marksizmu, nei su socializmu (jei suprasti jį kaip santvarką be privačios nuosavybės arba bent jau su nedideliu smulkios privačios nuosavybės sektoriumi tam tikru laikotarpiu).
O LSP suvažiavimas baigėsi, žinoma, šio programos projekto priėmimu ir nutarimu jungtis su Frontu. Netrukus kitoje salėje įvyko jungiamasis suvažiavimas, kuriame susirinko abiejų partijų delegatai. Ir jeigu LSP suvažiavimas su nedidelėmis išimtimis paliko jau įprastu tapusio oportunizmo įspūdį, tai SLF steigiamasis suvažiavimas netgi kiek nustebino, paliko iš tiesų slogų įspūdį. Jau ne kartą teko girdėti apie smulkiaburžuazinę pelkę Fronte, tačiau dabar galutinai atsiskleidė, kad tai jau ne tiek smulkiaburžuazinė, kiek tikrų tikriausia buržuazinė pelkė.
Ir čia vėl kilo diskusijos apie paramą smulkiąjam arba vidutiniajam bizniui. Kad A. Paleckis ėmė kratytis vidutiniojo biznio, tai galima tik pasveikinti, tačiau šios idėjos šalininkams buvo atsakyta per daug minkštai. Į klausimą iš salės, ar Frontas palaiko ūkininkus, ar jie smulkūs ar vidutiniai verslininkai, Paleckis atsakė, kad jei stambūs ūkininkai, tai neremia, remia smulkiuosius. Bet po akimirkos pridūrė, kad „čia tik mano nuomonė, partija demokratiška“. Šalia sėdėjęs suvažiavimo pažiūrėti atvykęs kolega iš Lefto redakcijos Eugenijus dar mestelėjo repliką: „Kokia čia dar nuomonė, taip reikia daryti, o ne nuomonė“. Pakėlus triukšmą paramos vidutiniajam bizniui šalininkams, tokiems kaip Fronto narys Zalieckas, Paleckis jiems atsakė, kad vidutinis biznis turi didesnius resursus ir todėl ir taip turi savo jėgų, vadinasi, palaikyti nebūtina. Tačiau ar tai marksistų argumentas? Rodiklis turėtų būti ne tai, kas yra pajėgesnis, o tai, kad vidutinis biznis yra visų pirma privati nuosavybė, ir ne ta smulki privati nuosavybė, kurią dar galima palikti dėl esamo istorijos etapo, bet kur kas stambesnė, kuri jau nieko bendro neturi su darbo žmonių interesais.
Dar pratęsti diskusiją norėjo J. Kozlovskis, bet jam pasisakyti paprasčiausiai neleido, paskelbus staigų balsavimą ir nubalsavus už diskusijų šiuo klausimu nutraukimą (tai taipogi parodo šios partijos daugumos lygį).
Sekanti diskusija kilo dėl pavadinimo – ar Socialistų frontas, ar Socialistinis liaudies frontas. Ir nors tai nėra pats reikšmingiausias klausimas, šioms batalijoms verta skirti šiek tiek dėmesio, kadangi jos slepia tam tikras, kur kas reikšmingesnes šaknis. Pasisakiusieji už Socialistų frontą, argumentavo tai tuo, kad žodis „liaudis“ apima ir buržuaziją. Dėl to galima ginčytis, kadangi jei buitine prasme dalis žmonių „liaudį“ laiko visais šalies gyventojais, tai marksistiniu požiūriu „liaudies“ turinys yra kintantis, ir mūsų laikais buržuazija negali būti priskirta liaudžiai lygiai kaip, tarkim, buržuazinių revoliucijų laikais liaudžiai negalėjo būti priskirti įvairūs dvarininkai ir pan. Tačiau svarbiausia šiuo atveju tai, kad už Socialistų frontą pasisakiusieji delegatai padarė tai būtent kratydamiesi ryšio su buržuazija, o pasisakiusieji už SLF darė tai ne dėl to, kad vadovautųsi marksistiniu požiūriu ir bandytų jį aiškinti, o dėl to, kad jie ir yra už draugystę su buržuazija. „Kad ir turtingesni, bet jie vis tiek piliečiai ir mes už socialinį teisingumą“, - ėmė griaudėti Zalieckas. Vadinasi, ir už kapitalistus taip pat. Štai tau ir kairieji. Ir kai vyko balsavimas dėl šių pavadinimų, tai buvo balsavimas faktiškai ne tiek už pavadinimą, kiek už politinę poziciją. Rezultatas: už Socialistų frontą – 19, už SLF – 67. O ir kažkuri dalis tų 19-os matomai už SF balsavo būdami pagyvenę, seni LSP nariai, kuriems tiesiog atrodė kažkas svarbaus vardan senosios partijos išlaikyti būsimojo darinio pavadinime „socialistų“ akcentą. Taigi, vaizdas nykus. O kokį triukšmą pakėlė tų 67-ių stovykla. Ir švilpt, ir baubt pradėjo pažymėdami savo buržuazinių interesų pergalę. Tarsi kažkokia triukšmadarių banda būtų susirinkusi su klasikiniu buožių egzaltuotumu.
Po to Paleckis pasirinko sau pavaduotojus, iškeltos kandidatūros į kitus partijos organus. Iš įsiminusių momentų – rožinis „marksistas“ M. Bugakovas SLF tapo atsakingu už ideologiją, J. Kozlovskis dirbs su jaunimu. Į SLF Tarybą pasiūlytas Vytautas Mikalauskas, reikalavęs įtraukti į programą atsiprašymus už „praeities nusikaltimus“, nematantis nieko išskyrus savo buržuazinės inteligentijos pasaulėlį ir įsitikinęs, kad nereikia kelti siekio išeiti Lietuvai iš NATO.
Kažkur tuo metu įdomų pastebėjimą padarė šalia sėdėjęs Eugenijus: atrodo, kad Jaroslavas (Kozlovskis) čia kažkoks svetimkūnis, mažai jam kas ploja, palaiko, o juk proletarą kaip tik pirmiausia turėtų palaikyti, jei jau skelbia ginsią darbo žmones. Ir tikrai, tai inteligentija, apsiskelbusi ginsianti darbo žmogų ir tuo pačiu beveik nesusidurianti su to darbo žmogaus kasdienybe, savo gretose turinti vos vieną kitą tokį, o susidūrusi konkrečiais klausimais nesusišneka ir ima jų kratytis.
Vienas iš šios partijos narių suvažiavimo dieną pasakė šių eilučių autoriui: „Pasistenk būti objektyvus, ir jeigu nepalaikai visos partijos, tai pabandyk palaikyti žmones, kurie šitoje partijoje bando kažką keisti“. Ir jei jau būti objektyviam, tai iš tiesų galima paminėti, kad SLF yra sveikų jėgų. Tačiau šios jėgos labai menkos. Ką ir patvirtino suvažiavimai. Tai tiek jauno, tiek vidutinio, tiek ir vyresniojo amžiaus žmonės. Kai kurie kilę iš paprastų darbo žmonių, neturėjusių nieko bendro su politika, kai kurie iš tų, kurie per 1988-1991 m. kontrrevoliuciją liko ištikimi Tarybų valdžiai. Ir nors jų visų samprotavimuose – už SLF vis tiek kairesnės partijos nėra, ir jeigu neturėsime tokios, tai neturėsime apskritai jokios, todėl reikia dirbti ir bandyti kažką pakeisti, įtakoti – yra logikos, tačiau kiekviena lazda turi du galus ir visas šis reikalas gali baigtis amžinu Sizifo darbu ir tuo, kad oportunistinė dauguma paprasčiausiai eksploatuos savo naudai tokių narių partinį darbą ir vargo nematys. Juolab, kad aiškios pozicijos sąmoningai privengiama pačiose aukščiausiose šios partijos viršūnėse.
Šių eilučių autorius pats kurį laiką vadovavosi panašia logika (kai dar nebuvo aišku, kokia programa bus priimta), dirbant su studentais ir ėmus kartotis tendencijai, kad jie nori Kompartijos projekto. Argumentai buvo tokie:
- gerai, Paleckis ir jo aplinka bijo šio pavadinimo, bet ne pavadinime esmė, jeigu bus priimta išties marksistinė revoliucinė programa, komunistinė pagal savo esmę, ir bus plėtojamas darbas su darbo kolektyvais;
- problema ta, kad daugelis mūsų, jaunų „kairiųjų radikalų“, patys esame daugiau iš inteligentijos, neturime jokio klasių kovos patyrimo, tad ką darys tie visi studentai, jei tarkim ryt iš dangaus nukris revoliucija? – nieko, nes jie nežino kaip prieiti prie darbo žmonių, kaip su jais šnekėti, ko tiems darbo žmonėms reikia, o toks darbas būnant SLF aktyvistais duotų patyrimą ir įgūdžius, SLF būtų kaip šio reikalo mokykla;
Tačiau praktika pati bakstelėjo pirštu, kad atsitraukus nuo vieno aštresnio klausimo, netrukus bus atsitraukta ir nuo kito. Kompartijos pavadinimas, bent jau dabartinės Lietuvos sąlygomis, pats savaime yra veikėjų nuotaikų, siekių ir motyvų indikatorius, ir jei šio pavadinimo atsisakoma, galima numoti ranka ir į visas likusias šnekas apie marksizmą, klasių kovą, darbo žmonių teisių atstovavimą, kovą su oligarchais, kapitalistais, buržuazija ir t.t., ir t.t., kad ir kaip aktyviai kažkuriuo momentu apie tai būtų šnekama. Jokios revoliucinės programos nepriimta, joks darbas su darbo kolektyvais neplėtojamas, o ko jauni aktyvistai šioje partijoje išmoktų, tai nebent rožinio pseudomarksizmo ir papildomų įgūdžių skrajoti buržuazinės inteligentijos padebesiais, plūduriuoti partijos vidaus ir buržuazinės politikos užkulisinėse intrigose.
Ir ką šioje baloje galima būtų pakeisti, lieka neaišku. Kadangi kitą stovyklą ir partijos daugumą sudaro biznieriai, buržuazinė inteligentija ir pavargę senukai, kurie jau nelabai žiūri už ką balsuoja ir balsuoja už tai, ko reikalauja kiti arba partijos viršūnės. Šios stovyklos šaknys siekia dar tarybinių laikų vadinamąją „nomenklatūrą“, kurioje buvo daugiau šansų išmokti prisitaikyti, plaukti pasroviui ir vesti užkulisines intrigas, o ne marksizmo ir principingumo (nors tai nereiškia, kad visi partiniai ir kiti veikėjai buvo tokie). Kartu tai vėlyvuoju Tarybų Sąjungos laikotarpiu susiformavę protinio darbo atstovai, kurie niekada nematė jokios klasių kovos ir ja nesidomėjo, t.y. socialinės grupės karta su prisitaikėliškumo polinkiais bei visišku marksizmo nesupratimu, bei tie protinio darbo atstovai, kurių formavimasis vyko 90-ųjų nacionalistinės kontrrevoliucijos laikotarpiu, t.y. socialinės grupės karta, turbūt labiausiai užkrėsta antikomunizmu, antimarksizmu ir nepasitenkinimu tarybiniu patyrimu (kurį galima nagrinėti ir kritikuoti iš kairės, tačiau jie tai daro iš dešinės). Sunkiai tikėtina, kad juos įmanoma perauklėti.
Taigi, kas tas prieš keletą dienų susikūręs SLF? Tai turbūt viskas, ką šiuo metu po sausio 16-osios lūžio galėjo pagimdyti smulkiaburžuazinis Lietuvos kraštas. Tai prieštaravimų ir keistenybių draskomas darinys su teigiamomis ir ryškiai neigiamomis pusėmis, kuris – nors net ir tokį darinį prieš keletą metų dar buvo sunku įsivaizduoti – greičiausiai taps tik vienu iš Lietuvos kairės vystimosi etapų, tačiau revoliuciniu atžvilgiu nieko nepadarys.
Visa ši situacija yra dabartinio buržuazinės Lietuvos prieštaringumo atspindys. Praktika parodė, kad darbo žmones komunistine kryptimi galima agituoti ir organizuoti, kaip ir radikaliau nusiteikusį kairįjį jaunimą. Tačiau dar neišaugo pakankamas aktyvistų branduolys, kuris galėtų pavesti paskui save šią masę. Būtent neišaugo, nes tokie aktyvistai, arba bent jau jų dauguma, turės būti tik iš naujųjų kartų.
Dar prieš keletą metų Lefto puslapiuose vykusioje diskusijoje tarp S. Vaintraubo ir G. Butkaus buvo išsakyta mintis, kad greičiausiai Lietuvos Kompartiją atkurs tie, kuriems dabar 16-25 metų. Kaip rodo praktika, tai buvo tiesa.
2009-12-23
Taip pat skaitykite:
“Kokia galėjo būti SLF programa” (2009 m. gruodžio 23 d.)
“A. Paleckis ragina organizuoti “oranžinę revoliuciją”" (2009 m. gruodžio 9 d.)
“Darbo žmonių “gynėjai”: tu keturių klasių vaikas, su šluota dirbi ir neaiškink ko neišmanai!” (2009 m. lapkričio 14 d.)
“Algirdas Paleckis: “Labai tikėtina, kad kapitalizmo krizei “išspręsti” bus griebtasi karo” (2009 m. spalio 31 d.)
“Darbo žmogaus pamąstymai apie A. Paleckį” (2009 m. spalio 8 d.)
“Valdžia jau sprendžia, kam galima kalbėti mitinguose” (2009 m. spalio 1 d.)
“Dėl LSP ir “Fronto” susijungimo” (2009 m. liepos 14 d.)
“Žvilgsnis iš šalies. Apie išplėstinį LSP tarybos posėdį” (2009 m. liepos 4 d.)