Keliavom su daina
VLADAS STATULEVIČIUS
Nors prabėgo jau šešios dešimtys metų nuo nepamirštamų, praleistų Liaudies ansamblyje dienų, bet tie praeities šešėliai dažnai atgimsta atminty, tarsi visai neseniai buvę. Atrodo, lyg vakar važiuota atviruose sunkvežimių kėbuluose dulkėtais Aukštaitijos ir Žemaitijos vieškeliais koncertuoti mažuose bažnytkaimių salikėse… Visi tie įvykiai, prisiminimai ir paskatino mane papasakoti tai, kas ne visai išdilo atminty. Gal ir ne visur sklandžiai išėjo, bet, manau, tai padės įsivaizduoti, kaip tai laikais dirbome ir gyvenome.
Už Stalino nugaros
Pirmaisiais pokario metais labai šauniai būdavo švenčiamos tarybinės šventės, ypač Gegužės pirmoji ir Spalio revoliucijos metinės. Visose įstaigose ir organizacijose rengdavo, ruošdavo tai progai skirtus minėjimus. Žinoma, koks čia minėjimas, koks čia susibuvimas ar susiėjimas be linksmosios dalies, kuri ir tapdavo pati svarbiausia, visų labiausiai laukiama ir, aišku, pati linksmiausia – balius.
Taigi 1946 metų Gegužės šventėms visi labai ruošėsi ir jos labai buvo laukiamos. Gal ir dėl to, kad tai buvo pirmosios tokios šventės po karo. Labai gražiai ir labai teisingai pasakė to meto poetas Vl. Mozūriūnas:
Praeis audra. Nutils patrankų gausmas
Ir vėl už stalo susirinks seni draugai;
Gal tik tada kankinamai pajausim,
Kad stalas toks platus, o mūsų tiek mažai.
Mūsų, ansambliečių, stalas gan platus, mūsų nemažai ir vietos daug. Tada dar ansamblis priklausė Valstybinei filharmonijai, ir jos patalpose linksminosi ansambliečiai. Ir nesvarbu, kad ant plataus stalo nebuvo gausių vaišių, prašmatnių gėrimų. Daugiau butelaičių kėksojo be jokių etikečių – tai kaimo gryno rugelio lašeliai, skaidrūs, o kvapas jų toks mielas ir svaigus.
O ir susirinko kaimo jaunimas, balsingas, dainingas, pilnas humoro ir nuotaikos geros. Toks tada buvo J. Švedo ansamblis.
Praėjus kažkiek laiko, kurio nieks neskaičiavo, pabodo jaunimui už stalo besėdėt – ir pabiro, pasklido po plačias Filharmonijos rūmų patalpas, ir suskambėjo visi rūmų pakraščiai liaudiškomis lietuvių dainomis. To gal nebuvo nuo šių rūmų pastatymo 1903-aisiais metais, kada jie, šitie rūmai, buvo pavadinti Mildos Sale.
Šiek tiek pasivaišinus, kai kam jau ir poilsio prireikė. Ir štai Mileišis sumanė atsigaivint gaiviu pavasario oru. O kurgi geriau rasi, kaip atvertame lange. Tai ir atsisėdo ant palangės, nugara atsišliejęs į lango rėmą, kojas susikėlęs ant palangės ir smakrą pasidėjęs ant kelių, saldžiai užmigo. Pašurmuliavęs jaunimas vėl susirinko prie stalo ir šokėja, Mileišio pora, pasigedo savo partnerio:
- O kur gi mano Vaciukas?
- O ten, ant palangės sėdi, kvėpuoja grynu pavasario oru.
- Tai ko gi jis ten sėdi? Dar užmigs ir nukris!
Bet gi čia su keliomis šokėjomis uždainuoja Motiejonis:
Išsirinkau sau mergelę
Trylikos metelių…
Pamiršo tą Mileišį visi, tik viena Vilkauskaitė jo nepamiršo ir eina jo ieškoti. Apeina visus langus, visas palanges, o Mileišio niekur nėr. Sunerimsta Birutė, atbėgusi garsiai sušunka:
- Niekur nėra Mileišio! Gal nukrito. Jėzau! Einam ieškot, einam greičiau.
Ir visi, metę nebaigtas išgert taureles, pasileidžia ieškot Mileišio. Vyrai bėgam į apačią: gal nukritęs guli. O gal nebegyvas, iš tokio aukščio nukritęs. Niekur nėr. Žiūri aukštyn. O ten puikuojasi savo ūsais didysis visų tautų tėvas, mokytojas ir draugas Josifas Visarionovičius Stalinas. Jo paveikslas, pakabintas nuo antrojo aukšto iki trečiojo aukšto lango. Tvirtai sukalti rėmai, drobė dar tvirtesnė.
- Gal už paveikslo užkrito! – sušunka Jonas.
Visi bėga žiūrėti. Ir iš tiesų už paveikslo užkritęs guli sau ramiai visų ieškomas Mileišis ir miega.
- Jėzau, Jėzau, kaip buvau nusigandus! Negi, manau, užsimušė, - šokinėja iš džiaugsmo Birutė.
- Baikit čia savo dievus minėt, - sušunka komjaunimo sekretorius. – Niekas nežus be reikalo, kai mus globoja ir saugo didysis draugas Stalinas.
Kelelio vingiuose
Koncertas Ukmergėje, buvusioje Šaulių salėje. Žiūrovų daug, salė pilna ir ploja patikusioms dainoms, prašo jas pakartoti.
Šėriau šėriau sau žirgelį
Visą vasarėlę…
Motiejonis, šokėjas, dainuoja pakiliai, linksmai. Žiūrovai nenori jo paleisti.
Lenciūgėlis. Čia jau Savickas rodo savo miklumą-lankstumą ir tuo labai pradžiugina žiūrovus. Jis vienas, jos keturios, ir su visom reikia mokėti apsieiti, visas pašokdint, ir kad nei viena nepyktų, kad kitą stipriau apkabinęs apsukai tame linksmame šokyje. Tas šokis labai pradžiugina žiūrovus, kurie negaili šokėjams katučių ir dar kartą prašo pakartoti. Savickas ryžtasi: nors prakaito lašai srūva po marškiniais. Bet jų niekas nemato, užtat lenciūgėlis dar smagesnis.
Koncertas baigtas. Nenoriai skirstosi žiūrovai. Sustoja lauke prie durų ir laukia išeinančių artistų, - kad dabar jau visai iš arti pamatytų, kad įsižiūrėtų į jųjų veidus. Bet jau nebe tokie gražūs jųjų veidai. Grimą nuplovė prakaitas ir nebe toks skruostų skaistumas, rausvumas, koks buvo scenoje. Gal kai kam iš jų jau senokai baigės pagal korteles išpirkti maisto produktai ir iš kaimo parsivežtos gėrybės, o iki mėnesio pabaigos dar keletas dienų.
Jau beveik sutemo, kada išvažiuojame iš Ukmergės. Rudens metas. Krapnoja nesmarkus lietus. Gal ir gerai, dulkių nebus.
Pravažiuojam Širvintas. Tai istorinė vietovė, kurios apylinkėse 1920-aisiais metais lietuvių kariuomenė sumušė Želigovskio legionus. Pats generolas baloj pasislėpė, ar upelyj ir taip išvengė nelaisvės, bet prarado dviem savaitėm balsą ir nebegalėjo komanduoti. Miestely beveik tamsu, žiba ant stulpų keletas rausvai šviečiančių Iljičiaus lempučių. Bet Iljičiaus nebėr ir lemputės paraudo – gal kortelių sistema galioja ir joms.
Maišiagaloje dar tamsiau. Bet tai nesvarbu: mūsų sunkvežimio prožektoriai meta šviesos pluoštą pirmyn, ir vieškelis, kadaise plentu vadintas, aiškiai matosi.
Toliau kelias ima dar labiau vingiuot. Nuo Aleksandrovo kalnelių gausėja, o pravažiavus Gudelius, kalnelių ir vingių dar daugiau. Pasisukus į dešinę – staigi ir ilga pakalnė, grįsta akmenimis. Pakalnėj kelias (<...vieškelis mus veda tiesiai į namus) pasisuka labai staigiai į kairę, ir tame posūkyje per dideliu greičiu važiavęs sunkvežimis, neišlaikęs lygsvaros, apvirsta ant šono.
Suspigo, sukliko artistai. Tamsoje pasigirdo daugybė balsų: kas šaukėsi pagalbos, kas siaubo apimti iš nežinios ir baimės, kas varstomas skausmų. Ant žmonių dar užvirto iš sunkvežimio lentos.
- Pražūsyte, Irena, kur tu? – Atsiliepk.
Tyla.
- Gal po mašina, - sako kažkas degtukus brėždamas.
- Gal po mašina, mėginam mašiną atkelt, gal ji ten, - šaukia Mileišis, apieškojęs pagriovius. – Keliam, vyrai, greičiau.
Supuolė visi, kelia už bortų sugriebę, bet ji nepajuda.
- Vyrai! Visi! Stipriau. Iš paskutiniųjų. Gal ji ten dūsta, kol mes čia kapstomės. Nu dar!
Ir atverčia mašiną daugybė rankų, stiprių rankų – draugiškų ir vieningų.
- Va, koją radau, basą koją.
Greit suieško ir rankas. Ištraukia Pažūsytę iš purvo, pakelia, bet ji nesilaiko ant kojų, susmunka ant griovio krašto. Rankos šaltos.
- Ar dar gyva? – Pašvieskit, kas turit degtukų. O Viešpatie, - veidas purvais aptekęs. Drabužiai sumirkę.
Pribėgusi Aldona pulsą užčiuopia. Pražiodžius, prie degtuko šviesos, apžiūri, ar purvo nėra burnoj. Pulsas yra ir ji kvėpuoja.
- Gyva. Pražūsytė gyva. Vandens reikia. Veidą reikia nuprausti. Kur vandens gauti? Vyrai, sako, upelis netoli.
Tamsoj jo nesimato, bet gi ten, toliau, žemyn, kelias ėjo į pakalnę. Bet kuo atnešt? Indą kur kokį nors gauti?
- Va, mašinos kibirą radau, - sušunka vairuotojas, - bėgam vandens.
- Bet gi tas kibiras benzinuotas, kaip tokiu vandeniu plausi veidą?
- Dabar kibirais benzino nieks nepilsto, vandenį tik nešioju.
Pakniopstom bėga keli vyrai kažkur į pakalnę, į tamsą – upelio ieškot.
Nuprausta, suvyniota į sausesnius drabužius, paguldyta į pravažiuojančios mašinos kėbulą, Irena Pražūsytė su keliais palydovais išvažiavo į Vilnių. Visi kiti iki pietų irgi pasiekė Vilnių.
Po poros savaičių Irena sustiprėjo, pažvalėjo ir vėl šoko repeticijose ir koncertuose.
Į Dzūkiją
Važiuojam į Varėną, dzūkų kraštą, tai Lietuvos Sachara, kaip kažkas pavadino tą šalį, kartu su Vilniumi atplėštą nuo mūsų Tėvynės. Ten miškai ir smėlynai, girios plačios be pradžios ir pabaigos. Ir tik kai kur tarp nesibaigiančių girių, proskynose, nedideli kaimeliai gyvavo, atskirti nuo viso pasaulio. Bet gi žinojo tų kaimelių žmonės – kas jie tokie ir kam jie priklauso. Per dvidešimt lenkinimo ir persekiojimo metų jie nepamiršo savo tėvų, senelių ir prosenelių kalbos, papročių.
Opozicija, 2008 m. kovo 5 d. Nr.5(777)