Ketinama privatizuoti Prancūzijos aukštąjį mokslą
KUMARANAS RAHULAS, PJERAS MABUTAS
Rugpjūčio 1-ąją Prancūzijos parlamentas priėmė naują įstatymą, kuris pakeis universitetų tvarką Prancūzijoje. Socialistų partijos (SP) atstovai, Žalieji ir Komunistų partija balsavo prieš šį įstatymą, tačiau SP lyderiai pareiškė sutinką su reforma, tik ši turėtų būti vykdoma laipsniškiau. Aukštojo mokslo ministrė Valerija Pekras pabrėžė, kad šis įstatymas yra „tik pradžia… nepakeitę vadovavimo metodų, daugiau investuoti negalime“.
Dešinioji prezidento Sarkozy vyriausybė žada iki kitų metų sumažinti viduriniojo lavinimo mokytojų skaičių iki 17 tūkst. Šios vyriausybės viena iš vykdomos politikos krypčių—mažinti valstybės tarnautojų skaičių.
Vyriausybė siekia privatizuoti universitetus „autonomijos“ keliu, taip leidžiant kiekvienam universitetui pačiam valdyti savo biudžetą ir turtą. Tokia autonomija turi būti realizuota per penkmetį, tuo tarpu vyriausybė kasmet investuos milijardą eurų, iš viso 5 mlrd.
Universitetų prezidentai turės didesnę valdžią. Jie galės vetuoti mokytojų komisijų paskyrimus į tarnybą ir užuot priėmę nuolatinius darbuotojus, sudarinės su jais trumpalaikes sutartis, dėl ko darbuotojai turės mažiau teisių. Kita naujovė—teisė universitetams kurti labdaros fondus, užmezgant artimesnius ryšius su privačiu sektoriumi.
Universitetų valdytojų tarybos bus sumažintos nuo 60 iki 20 arba 30 narių. Jos bus sudarytos iš mokytojų ir administracinio personalo bei trijų studentų atstovų. Naują sudėtį taip pat sudarys aštuoni kviestiniai nariai iš verslo ir pramonės.
Visa tai kartu rodo, kad Prancūzijos mokslas yra atakuojamas ir iš jo daroma į verslą orientuota sistema, paremta privatizacija ir komercializmu.
Įvairios profsąjungos ir tėvų-mokytojų organizacijos, paskatintos dėstytojų sąjungos SNESUP, liepos 24-ąją (savaitę prieš įstatymo priėmimą) surengė spaudos konferenciją ir pasmerkė šias naujoves kaip pagrindinių teisių pažeidinėjimą. Jie baiminosi, kad „konkurencijos mechanizmas tarp universitetų ir individų“ prives prie „universitetų hierarchijos bei nevienodo tobulėjimo, atitrūkimo nuo valstybės bei skatins lenktyniauti dėl finansavimo“. Žana Fabri, SNESUP generalinė sekretorė, reikalavo po atostogų „energingos mobilizacijos“ ir neatmetė streiko galimybės.
Tai pasirodė nepriimtina pagrindinei studentų sąjungai UNEF (National Union of French Students). Jos prezidentas Bruno Džuliardas sakė, kad „dabartinėje padėtyje prašyti anuliuoti įstatymą nėra gera strategija… Kad panaikintume jį, mums reikia studentų mobilizacijos, be to, dabar liepos pabaiga (atostogų metas)“. Todėl Džuliardas tokiomis aplinkybėmis tikisi „savaiminių pataisų“, kurios padarys įstatymą „patrauklesnį“ prieš jį priimant. Iš tikrųjų, Džuliardas ir UNEF atsisakė nuo bet kokio pasipriešinimo reformai po to, kai prezidentas Sarkozy garantavo neįtraukti į įstatymą į magistrą stojančių studentų atrankos proceso.
Prancūzijos darbdavių federacija MEDEF ir jos prezidentas Lorencas Perisotas aiškiai įsivaizduoja, kur ši reforma turėtų nuvesti. Lavinimas turi būti orientuotas į verslo poreikius. MEDEF reikalauja valstybės lėšų, „susietų su studentų darbingumu“, ir mokesčio už aukštąjį mokslą didinimo, kuris paskatins „studentus būti atsakingais“. Darbdaviai reikalauja labdaros fondų „su palankiomis finansinėmis paskatomis aukotojams“ atsiradimo ir „leisti universitetams sudarinėti sutartis su kompanijomis, suteikiant joms galimybę generuoti jų išteklius“.
Šis posūkis į verslą susijęs su ES Lisabonos strategija, kuria siekiama Europos kapitalizmą paversti labiau konkurencingu pasaulinėje rinkoje. Europos Komisija 2006 metais paskelbė pranešimą „Universitetų modernizacijos darbotvarkė: švietimas, moksliniai tyrimai ir naujovių diegimas“. Pranešime narės raginamos paskubėti ir baigti universitetų „modernizaciją“ iki 2007 metų pabaigos.
„Kaip ir Prancūzija, visos ES narės pripažįsta pagrindines konkurentes – Kiniją ir Indiją“, - konstatuojama pranešime. „Spartus Azijos universitetų vystimasis meta iššūkį Europai, kurios ekonomika yra pažangiausia ir labiausiai konkurencinga.“ „Universiteto programos turėtų stiprinti diplomantų darbingumą. Finansavimas turėtų būti paremtas tuo, ką universiteto daro, o ne kuo yra. Universitetai turėtų prisiimti didesnę atsakomybę už ilgalaikį finansinį pastovumą, bendradarbiaujant su pramone, dirbant su fondais ir privačiomis lėšomis“.
Du kartus Prancūzijos elitas mėgino primesti universitetams „finansinę autonomiją“, kad sumažintų valstybės išlaidas ir studentų, kurių dabar yra 2,2 mln., skaičių. 1986 m. Devakueto reforma, prezidentaujant Miterandui iš SP, žlugo po studentų sukilimo, kuriame buvo nužudytas studentas Malikas Ousekinas. Jis buvo policijos represijų auka. 2003 metais Švietimo ir Mokslo ministras iš dešiniųjų partijos Lukas Feris bandė vėl pradėti reformas, tačiau nusileido dėl studentų ir mokytojų pasipriešinimo.
Dabartinė aukštojo mokslo ministrė Valerija Pekras išreiškė Prancūzijos elito nusivylimą, sakydama: „Mes laukėme per ilgai. Nuo Alegro iki Lango kiekvienas sutinka su reformos būtinybe“. Klodas Alegras ir Džekas Langas yra buvę švietimo ir mokslo ministrai iš SP. Langas per RTL radiją pritarė reformai ragindamas „duoti universitetams daugiau oro“. Neseniai jis prisijungė prie prezidento Sarkozy reformos komisijos.
Francas Holandas, SP pirmasis sekretorius, pareiškė palaikąs reformą, tačiau tuo pat metu išliko atsargus, kad nesukeltų tokio masinio pasipriešinimo, koks praėjusiais metais privertė Širako-Vilepino vyriausybę anuliuoti Pirmosios Darbo Sutarties (CPE) įstatymą. „Visi turėtų nuskubėdami kartu stengtis atvesti Prancūzijos universitetus į meistriškumo kategoriją“, - sakė jis.
Liepos 5-ąją „Le Point“ išspausdintas straipsnis išreiškia Prancūzijos valdančiojo elito nusivylimą ir įkyrų norą privatizuoti aukštąjį mokslą, taip paverčiant jį nepasiekiamu dirbančiųjų klasės jaunimui. „Reikėtų 10 milijardų eurų kasmet, kad Prancūzijos universitetų lygis būtų pakeltas iki europinio. Lieka tik vienas užtikrintas kelias dėl aukštojo mokslo finansavimo tinkamame lygyje – žymus registracijos mokesčio augimas. Kiekvienas studentas užsiregistruodamas moka truputį mažiau nei 180 eurų per metus – mažiau nei jo/jos mėnesinio mobiliojo telefono sąskaita. Tai yra menka suma registruojantis į universitetą… kuri leidžia jaunuoliui patikėti, kad faktiškai nemokamos studijos universitete yra raktas į pasisekimą“.
Valerijos Pekras paminėtos priežastys parodo, kaip melagingai grindžiama reformos būtinybė. „Kiekvienais metais 90 000 studentų universitetus palieka be diplomo“ ir „Prancūzijos universitetai tarptautiniu mastu laikosi žemai“. Šią situaciją, rašo ji, „reikia ištaisyti suteikiant universitetų prezidentams didesnę valdžią ir plačią autonomiją“. Visa tai prives tik prie to, kad tik turtingi galės gauti išsilavinimą. Didesnėmis valstybės investicijomis kompensuoti ilgus nesirūpinimo aukštuoju mokslu metus, kurie privedė prie nekvalifikuotų studentų skaičiaus augimo, ši vyriausybė neketina. Nors valstybė Prancūzijoje kasmet kiekvienam studentui išleidžia 6,800 eurų, tuo tarpu besivystančiose OEDC (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) šalyse išleidžiama vidutiniškai 9000 eurų.
Europos elitas supranta, kokie sunkumai laukia privatizuojant aukštąjį mokslą, ypač Prancūzijoje, kur socialiniai pasiekimai bus paaukoti taip, kaip tai buvo padaryta Anglijoje, valdant Tetčer ir Bleirui, o Vokietijoje Šrioderiui.
D. Britanijos darbdavių organizacijos CBI generalinis direktorius Ričardas Lambertas „Financial Times“ 2006 m. birželio 5-osios numeryje rašė: „Turint omeny Europos iždo ribotumą, visos didelės valstybės Europoje anksčiau ar vėliau turės įvesti mokestį už aukštąjį mokslą. Didžioji Britanija jau pradėjo šį procesą, Vokietija taip pat eina ta pačia linkme. Politiniai iššūkiai Prancūzijoje bus didžiuliai“.
Šaltinis: http://www.wsws.org/articles/2007/aug2007/fran-a14.shtml