Kiek laiko liko iki karo?
DMITRIJUS JAKUŠEVAS (Left.ru)
Inosmi.ru paskelbė straipsnį iš amerikietiško žurnalo „Times“ „Kiek jėgos turi Rusija?“, kuris prasideda štai tokiu teiginiu:
„Šiandien pasaulis susidūrė su akivaizdžiu ir bauginančiu faktu: iki šio dešimtmečio pabaigos, o gal ir iki šių metų pabaigos, tarp Rusijos ir JAV prasidės karas“.
Dėl šių metų galo, tai jie, žinoma, perdėjo, - pagalvos susijaudinęs skaitytojas, - bet iki šio dešimtmečio pabaigos – net gi labai gali būt. Juk neveltui amerikiečiai stato Rytų Europoje savo strateginę priešraketinę gynybą. Ir tik žvilgterėjęs į antrą puslapį atidus skaitytojas pastebi, kad šis straipsnis parašytas 1950 metais. O neatidus išvis gali to nepastebėti ir taip ir likti įsitikinęs, kad tai švieži medžiaga apie dabartinius Rusijos-JAV santykius. Pats straipsnis toks aktualus šiandien, kad skaitant beveik neįmanoma suprasti, kad parašytas jis daugiau kaip prieš 50 metų. Iš tikrųjų, paimkite ir prijunkite prie citatos iš senojo „Times“ paskutinįjį JAV gynybos ministro Roberto Geitso pareiškimą:
„Mums būtina turėti visas karo priemones, įskaitant specialios paskirties dalinius, būtinus kovai prieš teroristus, žemės pajėgas, galinčias kovoti su didelėmis reguliariosiomis armijomis. Mes nežinome, kokie poslinkiai įvyks tokiose šalyse, kaip Rusija, Kinija, Šiaurės Korėja, Iranas ir kitose“.
Ką gi, niūrus Inosmi.ru redakcijos juokelis pasisekė. Žmonės priima penkiasdešimties metų senumo straipsnį, kaip parašytą šiandien.
Galima konstatuoti, kad Rusijos valdžia priešpastatė save imperialistiniams centrams. Tai jau visiškai akivaizdus, empiriškai nustatytas faktas. Suprantama ir konflikto priežastis. Dalis Rusijos elito nesutinka su vieta ir vaidmeniu, kuriuos Rusijai paskyrė imperialistinė sistema. Šiuo klausimu elitą palaiko didžioji gyventojų dalis. Dėl to ir Putino reitingas toks aukštas bei stabilus.
Sprendžiant iš to, kad amerikiečiai stato Rytų Europoje priešraketinę gynybą, jie netiki, kad penktoji kolona Rusijoje paims valdžią ir ruošiasi kariniam „Rusijos klausimo“ sprendimui (Čia verta prisiminti ir tai, kad NATO pavojingai priartėjo prie Rusijos sienų. Per spalvotąsias revoliucijas už JAV pinigus į valdžią atvestos grupuotės tempia savo šalis į NATO. Ukrainoje norima pastatyti JAV karinę bazę. Saakašvilis siekia išstumti Rusijos kariškius iš Gruzijos ir atitempti ten JAV kariškius. Vidurinėje Azijoje JAV karinės bazės jau stovi. Rusija tampa apsupta. O dabar pridėkite prie to JAV išėjimą iš priešraketinės gynybos sutarties bei JAV planus pastatyti priešraketinės gynybos sistemas Rytų Europoje ir kils klausimas: ką Vašingtonas sugalvojo? – Leftas). Šioje situacijoje, kad ir kokia reakcinga pagal savo įsitikinimus būtų Rusiją valdanti grupuotė, objektyviai ji atlieka teigiamą ir progresyvų vaidmenį tarptautinėje politikoje. Gindama save, Rusijos valdžia priversta pardavinėti galingus šiuolaikinius ginklus Venesuelai, Sirijai, Iranui, siekti „tarptautinės teisės normų“ laikymosi, nevalingai parodydama, kas iš tiesų kelia grėsmę taikai ir demokratijai, ir kas vykdo „dvigubų standartų politiką“. Be rusiškų prieštankinių kompleksų Hesbola kovotojai nebūtų galėję sumušti Izraelio armijos. Rusiški ginklai dengia Lotynų Amerikos revoliuciją, suteikdami Čavesui jėgos priešintis JAV.
Šiuo atveju verta atkreipti dėmesį į Putino kalbą vasario 10 d. konferencijoje Miunchene. Rusijos prezidentas pasiūlė grįžti prie nusiginklavimo politikos, pasisakė prieš agresyvius JAV ir NATO veiksmus, parodė, kokia veidmainiška yra Vakarų šalių vykdoma vadinamoji kova su skurdu. Momentais Putinas atrodė kaip tikras kairysis politikas. Štai ką jis pasakė, pavyzdžiui, apie skurdo priežastis:
„Šiandien daug kalbama apie kovą su skurdu. Kas čia vyksta iš tikrųjų? Viena vertus, pagalbos skurdžiausioms šalims programoms išskiriami finansiniai resursai, ir nemaži finansiniai resursai. Tačiau jei kalbėti sąžiningai, ir apie tai čia žino daugelis, dažniausiai jie atitenka tų pačių šalių-donorų kompanijoms. Tačiau kita vertus, tuo pat metu išvystytose šalyse lieka subsidijos žemės ūkyje, kiti neprileidžiami prie aukštų technologijų. Tad vadinkime viską savais vardais: gaunasi, kad viena ranka dalina „labdarą“, o kita ne tik konservuoja ekonominį atsilikimą, bet ir surenka pelną“.
Galima įsivaizduoti, kiek pykčio atsirado salėje po šių žodžių. Šitie ponai labai nemėgsta, kada jiems taip viešai nutraukia kaukes ir apnuogina visą jų melą ir begėdiškumą.
O štai labai tikslūs žodžiai apie europietiškos meilės žmonėms veidmainiškumą:
„Šalys, kuriose draudžiama bausti mirties bausme net gi žmogžudžius ir kitus pavojingus nusikaltėlius, lengvai sutinka dalyvauti karinėse operacijose, kurias sunku pavadinti teisėtomis. O juk šiuose konfliktuose žūsta žmonės – šimtai, tūkstančiai taikių žmonių!“
Putinas įdūrė Vakarams jų pačių melu, priminęs senus pažadus neplėsti NATO:
„Ir kas atsitiko su tomis garantijomis, kurias davė Vakarų partneriai po Varšuvos pakto paleidimo? Kur dabar tie pareiškimai? Jų niekas net gi nepamena. Bet aš leisiu sau priminti šioje auditorijoje, kas buvo pasakyta. Norėčiau pacituoti NATO Generalinį sekretorių poną Venerą, kuris 1990 metų gegužės 17 dieną pasakė: „Pats faktas, kad mes pasiruošę nestatyti karinių NATO bazių už VFR teritorijos ribų, duoda Tarybų Sąjungai tvirtas saugumo garantijas“. Kur dabar tos garantijos?“.
Dar Rusijos prezidentas priminė seniai pamirštą, bet labai svarbią žmonijai nusiginklavimo temą ir pasisakė prieš tai, kad Vakarai priskiria sau teisę naudoti jėgą, kada jiems šauna į galvą:
„Ką visai neseniai pasakė mūsų kolega Italijos gynybos ministras… Aš išgirdau, kad jėgos panaudojimas gali būti legitimus tik tokiu atveju, jeigu sprendimas priimtas NATO ir Europos Sąjungoje. Jeigu jis tikrai taip mano, tai mūsų ir jo požiūriai skiriasi… Potencialus tarptautinių santykių destabilizacijos pavojus surištas su akivaizdžiu sąstingiu nusiginklavimo srityje. Rusija stoja už dialogo šiuo labai svarbiu klausimu atnaujinimą. Svarbu yra išsaugoti tarptautinės-teisinės nusiginklavimo bazės stabilumą ir kartu sudaryti sąlygas atominės ginkluotės mažinimo proceso perimumui“.
Pasaulyje yra nedaug valstybių lyderių, kurie gali kalbėti tokius dalykus viešai. Neatsitiktinai prieš savo kalbą Putinas perspėjo, kad kalbės atvirai ir išreiškė viltį, kad konferencijos vedantysis ponas Telčikas „ne įjungs po dviejų minučių raudonos šviesos“. Reiškia, Rusijos prezidentas supranta, kad kalba dalykus, kurių nepriimta kalbėti tarp „padorių žmonių“. Tada jis turi suprasti, kad ir susitarti su Vakarais nepavyks. Besiveržiantis į NATO Ukrainos Prezidentas Juščenko, taip pat dalyvavęs konferencijoje, pastebėjo: „Manau, kad po šio išstojimo daug apmąstymų bus ir Europos struktūrose“.
Bandydama išsigelbėti, Rusija nevalingai vėl atlieka silpnos grandies imperializmo grandinėje vaidmenį. Užtenka žvilgterėti į pasaulio žemėlapį, kad suprasti, jog imperializmas negali su leisti susitaikyti su tokios milžiniškos valstybės egzistavimu. Jei jau Iraką ruošiasi padalinti į tris dalis, tai ką jau kalbėti apie Rusiją.
Jeigu, kaip rašė Leninas, proletariatui tuo geriau, tuo galingesnis bus jo revoliucinis išstojimas, kuo didesnė valstybė (gyventojų ir teritorijos prasme), tai imperialistinė buržuazija, atvirkščiai, visada siekė dalinti tautas, kad susilpnintų jas.
Žinomas Lotynų Amerikos komunistas Rodnei Arismendi savo darbe „Lotynų Amerikos revoliucijos problemos“ rašė:
„Lotynų Amerikos revoliucijos vienybės koncepcija reiškia, kad mes turime žiūrėti į visą Lotynų Ameriką – tiesa, tam tikra prasme ir su tam tikru atsargumu – kaip į vieną didelę grandį imperialistinėje grandinėje. Atskirų valstybių nacionalinių savybių išpūtimas, nacionalistinių aistrų kaitinimas naudingas tik Lotynų Amerikos tautų priešams. XIX a. taip elgėsi anglų diplomatija su tais, kurie kovojo už nepriklausomybę. Taip pat dabar veikia amerikiečių imperializmas“ (Арисменди Родней. «Проблемы латиноамериканской революции», Москва, 1964 г.)
Akivaizdu, kad buvusios TSRS tautos, ypač kalbantys viena kalba Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Kazachstano gyventojai, turi pagrindo laikyti savo šalis „viena didele grandimi imperialistinėje grandinėje“. Būtent dėl to Ukrainos nacional-komunistai (šioje respublikoje ypač išvystyta nacional-komunizmo srovė), prisilaikantys lozungo „Ukraina – ne Rusija“, yra objektyvūs imperializmo sąjungininkai, kad ir po kokiomis pseudomarksistinėmis skraistėmis jie besislėptų.
Dėl to paties aišku, kodėl, nors ir lojali imperializmui, tačiau nepasiruošusi nutraukti santykių su Rusija Janukovičiaus grupuotė labiau priimtina, negu nacionalistiniai maniakai, susirinkę aplink Juščenko-Timošenko. Taipogi aišku kodėl, nežiūrint į visą Janukovičiaus lojalumą imperializmui, Vakarai vis tiek palaikė ir palaiko atvirus nacionalistus. Imperializmui būtina padalinti tai, kas vientisa, amžiams atplėšti Ukrainą nuo Rusijos, iškasti apkasus tarp mūsų šalių ir tautų, priversti mus nekęsti vienas kito. Janukovičius, priverstas atsižvelgti į Pietryčių gyventojų interesus, negali vykdyti agresyvios antirusiškos politikos išvyto Tarasiuko stiliuje, todėl niekada nebus taikos tarp jo ir Juščenko bei už pastarojo stovinčių jėgų.
Tuo pat metu negalima neatkreipti dėmesio į taip vadinamos „antros valdžios partijos“, kurios lyderis Sergėjus Mironovas pavadino savo partiją socialistine, atsiradimą Rusijoje. Partiją aiškiai palaiko prezidentas Putinas. Kol kas galima padaryti išvadą, kad „Spravedlivaja Rossija“ atstovauja jėgas, kurios stoja už valstybinį kapitalizmą. Skirtingai nuo „Jedinaja Rossija“, Mironovo partija turi kur kas konkretesnę ideologiją. Aišku, kad Dmitrijaus Medvedevo, kalbėjusio neseniai Davose iš neoliberalių pozicijų, žadėjusio valstybės vaidmens ekonomikoje mažinimą, „Spravedlivaja Rossija“ nepalaikys. Kitaip nebūtų buvę prasmės kurti šios partijos.
Vakarų spaudimas, visų bandymų perdirbti į nacionalinį stambų privatų kapitalą žlugimas radikalizuoja dalį elito, versdamas ją judėti kairėn ir kalbėti apie socializmą. Agresyvaus imperializmo akivaizdoje jie tiesiog neturi kitos išeities. Kiek rimtas ir ryžtingas bus „kairysis posūkis“, taps aišku artimiausiu metu.