Kitoks požiūris į Molotovo-Ribentropo paktą
ALGIRDAS PALECKIS
Lietuvoje 20 metų diegiama primityvi, iš istorinio konteksto ištrauktų įvykių „seka“: 1939 metų Molotovo-Ribentropo pakto „demoniškumas“ - 1940-ųjų metų „okupacija“ – pokario vadinamųjų „partizanų kovos“ – „juodas sovietmetis“ – „rožinis atgimimas“. Šiame straipsnyje išnarpliosime pirmąją schemos grandį - Molotovo-Ribentropo paktą, nuo kurio pasirašymo šiemet sukanka 70 metų. Kokį istorijos procesą užbaigė šis paktas? Kas realiai vyko tarpukaryje? Kas sukurstė karą? Ar galėjo Lietuva bei jos kaimynės rinktis tarp fašizmo ir socializmo, ar negalėjo? Kodėl negalėjo?
Molotovo-Ribentropo paktas nuskambėjo kaip paskutinis akordas operoje, kurią sukūrė ir surežisavo to laikotarpio yrančios imperijos – Didžioji Britanija, Prancūzija – taip pat kylančios JAV, Vokietijos, Italijos ir Japonijos imperijos. Perprodukcijos krizes imperijos dažniausiai sprendžia įžiebdamos intervencinius karus, jų metu grobdamos joms gyvybiškai reikalingas naujas rinkas, resursus ir naikindamos ekonominius konkurentus. Imperijos iš pradžių sukėlė milijonines aukas atnešusį I-ąjį pasaulinį karą, kuris parklupdė Rusijos imperiją ir padėjo bolševikams sukurti pirmąją socialistinę valstybę. Čia trumpai pažymėtina, kad jeigu ne bolševikų revoliucija, galutinai išsprogdinusi reakcingąją caristinę Rusijos imperiją, tai Lietuva kaip valstybė būtų toje imperijoje palaidota per amžius. Šito landsbergizmo propagandininkai niekada nepripažins.
Kas realiai vyko po I-ojo ir prieš II-ąjį pasaulinį karą? Vakarų šalys žabojo Vokietiją Versalio sutartimi, užkraudamos nepakeliamas reparacijas šiai šaliai. Vėliau, suvokusios Vokietijos rinkos ir pramonės svarbą bei galią, taip pat šios šalies, kaip atsvaros TSRS, vaidmenį, stambiausios Vakarų šalys finansinėmis injekcijomis bei visiškos Versalio karinės kontrolės atšaukimu metodiškai užaugino fašistinį žvėrį Vokietijoje. Pakanka pavartyti istorijos vadovėlių skyrius apie tarpukario Vokietiją, kad įsitikintum, kaip žingsnis po žingsnio Vakarai darė vis naujas nuolaidas atsigaunančiam vokiškajam militarizmui.
Vakarai ne kartą yra gavę TSRS siūlymus kurti bendrą antifašistinį, antihitlerinį frontą, bet nereaguodavo į tai. Ne vieną kartą TSRS siūlė šioms šalimis tarptautinėmis sutartimis įsipareigoti ginti Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę agresijos atveju, tačiau Londonas ir Paryžius vis tylėjo. Ši tyla žingsnis po žingsnio „užleisdavo teritoriją“ fašistams. Vien ko verta Vakarų stručio politika, „reaguojant“ į Vokietijos 1936 metais įvykdytą akiplėšiškiausią Reino srities okupaciją, po to sekusią Italijos agresiją prieš Etiopiją, Japonijos įsiveržimą į Mandžiūriją, daugiausia Vokietijos inspiruotą Franko perversmą Ispanijoje, Austrijos prijungimą prie Vokietijos, Sudetų krašto, o paskui ir visos Čekoslovakijos okupaciją. Vien tik nuolaidos… Ir nusikalstamas naivumas (Britanijos premjeras Čemberlenas, atskridęs iš Miuncheno į Londoną, leisdamasis lėktuvo trapu mojavo Miuncheno sutartimi: „Aš atvežiau jums taiką“.)
Vakarai niekaip nesureagavo į banditišką Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos 1939 metų kovo mėnesį. (Šios gėdingos datos 70-metį šiemet kažkodėl irgi „apėjo“ landsbergistinė propaganda).
Nieko nuostabaus - dar 1920 m. jie (Vakarai) de facto palaimino Želigovskio agresiją, po kurios Lenkija pasiglemžė Vilnių ir Vilniaus kraštą… palaiminant visai Tautų Lygai. Kai 1938 metais Lenkija, įkvėpta Hitlerio sėkmės okupuojant Čekoslovakiją, iš karto nusiuntė ultimatumą Kaunui, reikalaudama „ginti“ lenkų mažumų Lietuvoje teises ir Konstitucijos straipsnio apie Vilnių kaip Lietuvos sostinę išbraukimą (sic!), nes priešingu atveju Lenkija panaudos jėgą, Londonas ir Paryžius apsiribojo diplomatine nota su kvietimu „išvengti eskalacijos“… Ko gero, jei ne Lenkijos pasiuntinio iškvietimas Maskvoje ir įspėjimas, kad Lenkijos agresijos prieš Lietuvą atveju TSRS nebevykdys dvišalės nepuolimo sutarties sąlygų, būtume patyrę dar vieną Želigovskio avantiūrą ir likę net ir be Kauno.
Taigi – iš Vakarų pusės matome nuolatinių ir metodinių nuolaidų Vokietijos militarizmui ir fašizmui politiką. Kodėl? Kodėl JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, tiksliau – tų valstybių oligarchinis-bankinis elitas – užaugino fašistinę bestiją? Atsakymas slypi I pasaulinio karo pasekmių ūkuose. Juose gimė socialistinė valstybė, kurios Vakarų elitas neapkentė ir bijojo. Patiems ją pasmaugti nepakako jėgos. Tada griebtasi mėgiamiausios taktikos žarstyti žarijas svetimomis rankomis. Kodėl gi neužsiundžius Hitlerio ant TSRS? Hitleris karingas, ryžtingas, stiprus, mes jam dar padėsime. Nesvarbu, kad žydus ir kitas tautas naikina.
Kokį pasirinkimą šioje „operoje“, kokį akordą joje galėjo sugroti TSRS? Ramiai laukti „operos“ finalinio akto? Ne. Sukurti antifašistinį frontą? Ne vienas bandymas žlugo dėl „partnerių“ trypčiojimo vietoje. Jokio kito pasirinkimo nebuvo kaip tik sutikti su Vokietijos pasiūlyta Molotovo-Ribentropo nepuolimo sutartimi. Kodėl? Tuo būdu TSRS laimėjo laiko – beveik du metus pasiruošti neišvengiamam, ne jos paruoštam karui.
Dėl slaptųjų pakto protokolų. Ar vieši, ar slapti įtakos zonų pasidalijimai – jie yra smerktini. Bet pirmiausia smerkti reikia ne vieną pasirinktą faktą, o visus tokius faktus. Įtakos zonomis slaptai ir atvirai Vakarai ir TSRS dalinosi ir 1943 metais Teherane, ir 1945 metais Jaltoje bei Potsdame. Tokia buvo to meto diplomatinė praktika, tad smerkti reikia nuosekliai, o ne pasirinktinai. (Kita vertus, kol pasaulis yra pasidalinęs į dideles ir mažas valstybes, kol tarp valstybių vyksta konfliktai, vienokie ar kitokie įtakos zonų pasidalijimai yra paprasčiausiai neišvengiami nepriklausomai nuo to, ar kam nors tai patinka ar ne. Dabartinėje žmonijos eroje smerkti įtakos zonų pasidalijimo faktą patį savaime būtų tas pats, kas smerkti prievartą kaip tokią, nedarant skirtumo tarp prievartos prieš nekaltą žmogų ir prievartos prieš nusikaltėlį. Juk nusikalstamumo be prievartos nepažabosi - areštas, uždarymas į kalėjimą - visai tai jau yra prievarta. Taigi, tai yra tiesiog neišvengiama. O smerkti tai, kas objektyvu ir neišvengiama, būtų tas pats, kas smerkti perkūniją ir panašius dalykus. - Leftas)
Vokietija tuo laikotarpiu ėmė savo globon vis naujas valstybes, vis arčiau TSRS sienų. Leningradas plytėjo per patrankos šūvį nuo Suomijos. Estija, Latvija ir Lietuva ne kartą buvo naudojamos kaip patogus placdarmas agresijai į Rytus. Motorizuoti Hitlerio pulkai parodė, kaip sparčiai jie gali judėti sausuma. TSRS siūlė, bet Vakarų galybės ne kartą atsisakė kartu garantuoti trijų Baltijos šalių saugumą galimos agresijos atveju (net tuometinis Britanijos opozicijos lyderis Čerčilis rekomendavo Čemberlenui sutikti su šiuo pasiūlymu). Galimybės išsemtos, TSRS pjudoma su Hitleriu, karas jau netrukus, o TSRS dar nepasiruošusi. Paktas tapo išeitimi, laikinu atokvėpiu.
Ar Lietuva bei kitos Rytų Europos šalys galėjo rinktis tarp fašizmo ir socializmo? Negalėjo, nes buvo per mažos, per silpnos. Rinktis tada galėjo tik JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, TSRS. Pirmosios trys pasirinko. Jos leido užaugti fašizmui ir nesukūrė prieš jį bendro fronto. Miuncheno suokalbis it stigma degina šių šalių istorinę sąmonę. TSRS, kad negautų smūgio Vakaruose iš Vokietijos ir Rytuose į nugarą iš pro-fašistinės Japonijos, pasirašė su Vokietija nepuolimo paktą.
Šioje situacijoje, kai vadinamosios Vakarų „demokratijos“ nusišalino nuo reikalų, visos kitos mažosios Europos šalys, kurių absoliuti dauguma tuomet buvo valdomos liaudyje nepopuliarių pro-fašistinių režimų (fašizmas anuomet buvo madoje tarp tautinių elitų), laukė, kuris iš dviejų kolosų – Vokietija ar TSRS – pirmasis patrauks jas į savo orbitą. Ir kolosai traukė. Dabar jau pamirštama, kad tokios išdidžios šalys kaip Vengrija, Kroatija, Rumunija, Bulgarija, Slovakija tapo hitlerizmo kolaborantėmis, ir jų atstovai buvo teisiami Niurnbergo tribunole kartu su nacistų vadeivomis, kaip būtų teisiami ir lietuviai, jeigu Molotovo-Ribentropo paktas būtų perleidęs Lietuvą Vokietijai.
Todėl – ir tai kertinis momentas mūsų istorijoje – visi tie, kurie apgailestauja dėl to, kad Lietuva 1939 metais po Molotovo-Ribentropo pakto pateko TSRS orbiton, iš esmės apgailestauja dėl to, kad Lietuva nepateko fašistinės Vokietijos orbiton… Nes kitokio, trečiojo, „idealaus“ kelio nebuvo.
2009-08-28
Šaltinis: http://www.frontopartija.lt/index.php?action=page&id=3369