Kokia galėjo būti SLF programa
Prieš keletą dienų susikūrusio Socialistinio liaudies fronto kūrimosi procese buvo sudaryti keli programos projektai – oportunistinis ir faktiškai komunistinis. Oportunistinis priimtas ir paskelbtas fronte.lt Antrasis oportunistų daugumos atmestas dar šių metų rudenį. Dabar, kai SLF kūrimosi procesas baigtas ir akcentai sudėti, publikuojame iki to neskelbtą komunistinį variantą, kad skaitytojai galėtų orientuotis, kokios buvo kūrimosi kryptys ir kas pasirinkta. Tai darbinis, iki galo dar neišbaigtas variantas, kuris dar šioje stadijoje LSP ir Fronto sudarytos darbo grupės programai parengti buvo atmestas.
Leftas
Socialistinis Liaudies Frontas (toliau SLF) – tai politinė partija, kuri priklauso pažangiam pasauliniam darbo žmonių judėjimui, kilusiam iš Europos XIX-XX amžiaus pramoninio proletariato kovų ir kurios tikslas – socializmas ir darbo žmonių valdžia.
SLF atstovauja plačiųjų darbo masių – iš algos gyvenančių fizinį ir protinį darbą atliekančių samdomų darbuotojų ir smulkiųjų gamintojų bei prekiautojų – interesus. Trumpiau tariant, SLF atstovauja darbininkų ir viduriniojo sluoksnio interesus.
Savo veikloje SLF vadovaujasi marksizmo metodologija, kuri atskleidė istorijos vystymosi dėsnius ir tik ji mūsų laikais leidžia daryti objektyvias išvadas ir priimti sprendimus, iki galo naudingus darbo žmonėms.
SLF su panieka žvelgia į evoliucinius pakeitimų visuomenėje būdus, nes jie per kelis šimtmečius į nieką neatvedė, tik keliose valstybėse pagražino išnaudotojišką kapitalistinę santvarką, nepanaikinę paties išnaudojimo. SLF nedviprasmiškai siekia revoliucinių permainų visuomenėje, t.y. esminio kokybinio vystimosi šuolio, atsižvelgdamas į tai, kad priklausomai nuo vietinės specifikos revoliucijos tempai ir formos gali būti įvairios. SLF ves kovą tiek parlamentinėmis, tiek ir neparlamentinėmis priemonėmis.
Padėties įvertinimas
Tarybiniu laikotarpiu Lietuvoje buvo išvystyta pramonė ir žemės ūkis, turėję rinkas tiek Lietuvoje, tiek ir likusioje Tarybų Sąjungoje. Tai aprūpino gyventojus darbo vietomis, stabiliu gyvenimu ir užtikrintu rytojumi, o valstybę – pajamomis, kuriomis buvo išlaikomas viešasis sektorius.
1988-1991 metų įvykiai yra vertintini kaip kontrrevoliucija, kadangi jie atvedė visų pirma į kapitalizmo ir buržuazinio valstybingumo atkūrimą. Tai santvarka, kurioje viešpatauja nedidelė stambiųjų privatininkų klasė – buržuazija, kuri išnaudoja likusią didžiąją gyventojų – darbo žmonių – dalį, savinasi samdomų darbuotojų sukuriamą pridėtinę vertę, slegia ir žlugdo smulkiuosius gamintojus ir prekiautojus. Dėka buržuazinio valstybingumo pobūdžio viešpataujanti buržuazija turi tvirčiausias pozicijas įstatymų leidžiamuosiuose ir vykdomuosiuose organuose, kurie atstovauja tik jos interesus.
Dėl ekonominės ir partinės politikos neatidirbtumo ir klaidų Tarybų Sąjungoje iš aukštesnių prekybos sektoriaus darbuotojų, dalies partinės-tarybinės biurokratijos atstovų, spekuliantų susiformavo nuo darbo žmonių atitrūkęs pusiau kriminalinis sluoksnis, savotiška kasta, kuri įgijo savo pačios materialinius interesus, neturėjusius nieko bendro su socializmu ir darbo žmonių valdžia. Šį sluoksnį galima vertinti kaip užgimusią faktinę buržuaziją, su ta išlyga, kad formaliai ji neturėjo ir socializmo sąlygomis negalėjo turėti stambios privačios nuosavybės gamybos priemonėms. Ši aplinkybė neleido jai įtvirtinti savęs kaip pilnavertės buržuazijos, pradėti atvirai lobti, pradėti pirminį kapitalo kaupimą. 1988-1991 metų kontrrevoliucija buvo šios buržuazijos kiauto nusimetimas, kuriuo ji atvėrė sau kelią į kapitalizmą ir tolesnį turtėjimą.
Toji dalis darbo žmonių, kuri patikėjo nacionalistiniais 1988-1991 m. kontrrevoliucijos laikų lozungais, skleistais pusiau kriminalinės biurokratijos, buvo apgauti ir dabar gailisi, kad prisidėjo prie jos, jaučia nostalgiją tarybinių laikų tvarkai ir stabilumui. Deja, dalis darbo žmonių vis dar gyvena iliuzijų pasaulyje ir tiki kelių dešimtmečių senumo nacionalistiniais lozungais apie „laisvę“, tuo pat metu neapkęsdami susidariusios padėties. Viena iš socialistinės-marksistinės partijos užduočių – kovoti su šiuo tamsumu, aiškinti žmonėms istorinę tiesą, kad kontrrevoliucija ir buržuazinė valstybingumo forma neturi nieko bendro su jų interesais.
Restauravus kapitalizmą buvo išgrobstytas dešimtmečiais liaudies kurtas turtas, kurį pasisavino auganti atviros buržuazijos klasė. Užsiiminėjant įvairiomis spekuliacijomis, perpardavinėjimais ir t.t. buvo sugriauta pramonė ir žemės ūkis, daugybė darbo žmonių neteko darbo ir stabilaus pragyvenimo šaltinio. Šis procesas, glaudžiai susijęs su organizuotu nusikalstamumu, buvo pirminio kapitalo kaupimo procesas.
Netekus buvusių tarybinių rinkų buržuazinė Lietuva pasirodė esanti nepajėgi išlaikyti visų sukurtų ekonominių pajėgumų, kas sąlygojo dar didesnius ekonominius sugriovimus ir bedarbystę.
Visa tai nulėmė socialinį visuomenės nuosmukį, degradaciją, neviltį, alkoholizmą, narkomaniją, nusikalstamumo šuolį, o milžiniška žmonių dalis, kuri tam nepasidavė, buvo priversta bėgti iš siaubiamos Lietuvos ieškotis uždarbio užsienyje.
Lietuvoje susikūręs kapitalizmo modelis, po 2000-ųjų metų laikinai pagerinęs padėtį didžiuosiuose miestuose, sukūręs tam tikras darbo vietas ir praturtėjimo iliuziją, dabar žlugo. Finansinio kapitalo milijardai, kurie buvo atnešti užsienio bankų ir nebuvo aprūpinti realiomis prekėmis, kreditų koncentravimasis vienoje rinkoje – nekilnojamojo turto, nulėmė ekonomikos krachą ir pakartotinį bedarbystės šuolį.
Tai, kas įvyko, yra natūralus kapitalistinio gamybos būdo vystimosi etapas ir egzistavimo bruožas. K. Markso atrasti ir aprašyti šios ekonominės santvarkos gyvavimo dėsniai – nuolatinės perprodukcijos krizės ir pelno normos mažėjimo dėsnis, veikę jo laikais, pasireiškė ir mūsų dienų Lietuvoje.
Stichinis kapitalistinio gamybos būdo vystimosi pobūdis lemia tokius reiškinius, kaip visuotinis kapitalo bėgimas į naują rinką ir to sąlygojamas rinkos išsekinimas, jos perpildymas gaminama produkcija. Pradžioje augančios kompanijos sukuria darbo vietas, tačiau didėjant konkurencijai šioje rinkoje ir jos pripildymui produkcija, krintant to pasėkoje produkcijos vertei, mažėja gaunamas pelnas. Tai trukdo tolesnei gamybos plėtrai, nebekuriamos naujos darbo vietos, gali pradėti mažėti atlyginimai ir prasidėti atleidimai. Galutinai išsekus rinkai, nukritus produkcijos vertei, kapitalas ne tik nebesukuria pelno, bet ir nebegali parduoti jau pagamintos produkcijos, ko pasėkoje privačios kompanijos bankrutuoja arba ima trauktis iš šios rinkos. Tai lemia smarkų darbo vietų sumažinimą arba visišką įmonių uždarymą, atlyginimų karpymą ir masinius atleidimus, darbo žmonių pragyvenimo lygio smukimą. Taip atsitiko ir Lietuvos nekilnojamojo turto rinkoje ir visoms įmonėms, kurios vienaip ar kitaip su šia rinka buvo susijusios. Pagrindiniai nuo to nukenčiantys sluoksniai yra būtent darbo žmonių sluoksniai. Turtingieji gamybos priemonių savininkai savo asmeniniame gyvenime krizės nepajunta.
Iš to seka vienas pagrindinių, neišsprendžiamų kapitalistinio gamybos būdo vystimosi dėsnių, kurį priversta išgyventi kapitalizme gyvenanti visuomenė. Kuo daugiau žmogus dirba kapitalistinių gamybinių santykių valdomame pasaulyje, tuo labiau jo darbo rezultatai perspektyvoje atsigręžia prieš jį patį. Būtent darbo žmogus savo darbu sukuria tuos visuomeninius turtus, produkciją, kuria yra perpildoma ir to pasėkoje išsenka rinka, kas baigiasi to paties darbo žmogaus materialinės padėties pablogėjimu, vienokiu ar kitokiu savo turto netekimu.
Įvairiais laikotarpiais ir įvairiose šalyse šis prieštaravimas pasireikšdavo įvairiai. XIX amžiuje, prasidėjus pramonės mechanizacijai ir mašinų, kurios buvo sukurtos pačių darbininkų darbu, plitimui, darbininkai ėmė masiškai netekti darbo, juos pakeitė mechanizuotas darbas. Mūsų laikais išvystytose kapitalistinėse valstybėse su aukštu pragyvenimo lygiu, kuris buvo sukurtas ne be darbo žmonių vaidmens, ėmė augti šio lygio pritrauktas imigrantų sluoksnis, kuris ėmė numušinėti vietinės darbo jėgos kainą. Visais laikais kapitalizmas buvo krečiamas perprodukcijos krizių. Kapitalistinių gamybinių santykių pasaulyje darbo žmonės pasmerkti nuolatos išgyventi šiuos prieštaravimus.
Kapitalistiniai gamybiniai santykiai nulemia ir visuomenės susiskaldymą į skirtingas klases – samdomus darbuotojus, kurie parduoda savo darbo jėgą dirbdami su gamybos priemonėmis, ir buržuaziją, kuriai priklauso gamybos priemonės ir kuri pasisavina darbo žmonių sukuriamą pridėtinę vertę, o tai reiškia, kad žmonės atlyginimų forma gauna mažiau negu sukūrė. Ši privati gamybos priemonių nuosavybė yra didžiulės turtinės nelygybės kapitalistinėje visuomenėje šaltinis.
Šių klasių priešiškumas ypač pasireiškia kriziniais laikotarpiais, kuomet samdomi darbuotojai pradeda gauti mažiau arba yra masiškai atleidžiami, o tai reiškia, kad likusių dirbti samdomų darbuotojų darbo jėgos vertė krenta, dar labiau išauga jų išnaudojimas, dar labiau išauga turtinė nelygybė.
Kartu su samdomais darbuotojais kapitalistinėje visuomenėje tokiu pat būdu yra išnaudojami smulkieji gamintojai ir prekiautojai. Mūsų laikų Lietuvoje šį visuomenės sluoksnį ypatingai išnaudoja stambieji prekybos tinklai, kurie ypatingai mažomis kainomis supirkinėja kaimų ir didesnių provincijų smulkiųjų gamintojų produkciją ir perparduoda ją su didžiuliais antkainiais. Iš esmės tai yra tas pats pridėtinės vertės kūrimo ir pasisavinimo procesas, kurį išgyvena ir samdomieji darbuotojai, parduodantys savo darbo jėgą kapitalistams. Taip pat smulkieji gamintojai ir prekiautojai yra išnaudojami privačiuose turguose, kuriuose turi mokėti didžiulius mokesčius privatininkams.
Be to aštrėjant konkurencijai rinkose stambios kompanijos išstumia iš rinkų ir žlugdo smulkiuosius gamintojus ir prekiautojus, kurie nepajėgūs su jomis konkuruoti. Tokiu būdu smulkieji verslininkai papildo samdomų darbuotojų gretas.
Tokiu būdu kapitalistinė visuomenė skyla į dvi dalis – plačiąsias darbo mases ir jų darbą parazituojančią buržuaziją – stambių gamybos priemonių savininkus ir stambiuosius perpardavinėtojus.
Tačiau vis labiau augant ir besivystant visiems minėtiesiems kapitalistinės visuomenės prieštaravimams auga ir darbo žmonių nepasitenkinimas esama padėtimi. Auga ir aštrėja klasių kova, skirtingais laikmečiais ir skirtingose šalyse įgaunanti įvairias formas ir tempus. Priklausomai nuo vietinės ir laiko specifikos tai būna ir streikų judėjimo pakilimas, visuotiniai nacionaliniai streikai, kairiųjų jėgų atėjimas į valdžią rinkimų keliu, organizuoti arba gaivališki darbo žmonių sukilimai.
Istorinė darbo žmonių misija yra išsivaduoti iš šių kapitalistinių gamybinių santykių, išsivaduoti iš juos slegiančios stambiojo kapitalo viešpatijos. Tikros socialistinės, marksistinės partijos užduotis yra telkti savo gretose geriausius darbo žmonių aktyvistus ir progresyviąją inteligentiją kovai už visuotines darbo žmonių teises ir jų išlaisvinimą, už naują visuomenę ir santvarką – laisvės ir lygybės santvarką.
Atsakymas į susidariusią padėtį gali būti tik vienas – įveikti kapitalizmą iš pagrindų, įvykdyti revoliuciją ir įžengti į kokybiškai naują santvarką, į laisvės nuo išnaudojimo ir lygybės santvarką, kurioje vienos klasės neišnaudoja kitų, neparazituoja jų darbo, kurioje nėra socialinių nusikalstamumo atsiradimo priežasčių, kurioje darbo žmogus netampa sraigteliu, kurį galima išmesti į sąvartyną eilinį sykį išsekus kuriai nors rinkai, kurioje žmogus nėra išmetamas iš buto dėl to, kad negali išmokėti bankams kredito dėl tų pačių bankų sukeltos krizės, kurioje rytojus tampa užtikrintas.
Tokia santvarka gali būti tik socializmas, kuriame viešpatauja ne privati gamybos priemonių nuosavybė, sukurianti viešpataujančią parazitinę klasę ir politinės valdžios atitrūkimą nuo plačiųjų darbo masių, bet visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė, kuomet gamybos priemonės priklauso su jomis dirbantiems kolektyvams, be jokių privatininkų jie griežtai valdo visą gamybos procesą, o taipogi ir visą politinę valdžią.
Programa-minimum: artimiausi uždaviniai
Pačia tvirčiausia kliūtimi revoliuciniam gamybos priemonių suvisuomeninimui šiuo metu yra dabartinis valstybinis aparatas ir įstatyminė bazė. Tvarka, kuri po 1991 metų įsitvirtino valstybės aparate ir įstatymuose, yra priešiška bet kokiam darbo žmonių aktyvumui, judėjimui ir siekiams.
Todėl artimiausia tikros kairiosios, socialistinės darbo žmonių partijos politinė užduotis yra pakeisti šią tvarką progresyvesne, kuri atvertų kelią visuomeninio-politinio darbo žmonių aktyvumo ir jų įtakos didėjimui, klasių kovos vystymui, likviduotų realųjį darbo kolektyvų beteisiškumą prieš darbdavius, smulkiųjų gamintojų bei prekiautojų – prieš parazituojančius perpardavinėtojus, o taipogi sustabdytų tolesnę visuomenės degradaciją ir išsigimimą. Todėl SLF siekia:
1) Įstatymiškai privalomos kolektyvinės darbo sutarties visose įmonėse, turinčiose 3 ir daugiau darbuotojų. Tai, kad kolektyvinės darbo sutartys egzistuoja tik mažojoje dalyje Lietuvos įmonių, suteikia galimybę buržuazijai manipuliuoti didžiąja dalimi darbo žmonių jų atlyginimo ir darbo vietos klausimu, o tai reiškia jų išnaudojimą ir faktinį beteisiškumą, jų tarpusavio priešinimą. Įmonėms, kuriose profsąjunga nesukuriama, turi būti taikomos sankcijos – 30 proc. didėja mokesčiai asmeniniam darbdavio turtui.
2) Maksimalaus streiko procedūros supaprastinamo. Streikui paskelbti turi užtekti profsąjungos sprendimo. Atšaukti balsavimo dėl streiko procedūrą, kadangi darbdaviai turi įvairius svertus jam trukdyti – balsavimo dieną siunčia dalį darbuotojų į atostogas, komandiruotę ir t.t.
3) Darbdavių atsakomybės sugriežtinimo darbo kodekse. (nespėta patikslinti)
4) Įstatymo, leidžiančio politinėms partijoms kurti skyrius ne teritoriniu, o darbo kolektyvų principu. 1990 m. landsbergizmo laikų politinių partijų įstatymas, kuriuo draudžiama kurti partijų padalinius darbo kolektyvuose, yra stiprus politinio darbo liaudies beteisiškumo ir reakcinių dešiniųjų jėgų, politinio buržuazijos viešpatavimo ramstis. Jis neleidžia politiškai organizuoti darbo masių tuose centruose, kuriuose jos susitelkusios ir jaučiasi kolektyvu – darbo vietose, tačiau leidžia organizuoti pagal gyvenamąją vietą, t.y. darbo žmonėms išsiskirsčius po namus, kuomet realus klasinis jų organizavimas yra neįmanomas. Ši veidmainystė slopina darbo žmonių aktyvumą, skatina jų atitrūkimą nuo politinio gyvenimo ir slopina įtaką jam. Šis buržuazijos politinio viešpatavimo saugiklis turi būti pašalintas.
5) Atšaukti rinkiminius užstatus. Tai, kad norint dalyvauti rinkimuose reikia sumokėti dešimčių tūkstančių litų užstatą, faktiškai reiškia turto cenzą, t.y. barjerą, leidžiantį dalyvauti politikoje tik tam tikrą turtą sukaupusiems žmonėms. Šis barjeras taipogi įtvirtina politinį buržuazijos viešpatavimą ir paprasto darbo žmogaus politinį beteisiškumą.
6) Įvesti tvarką, pagal kurią kiekvienai rinkimuose dalyvaujančiai struktūrai iš valstybės biudžeto skiriama vienoda pinigų suma taip sudarant lygias reklamines galimybes.
7) Įvesti perteklinio turto mokestį daug nekilnojamojo turto sukaupusiems savininkams ir padidintą pridėtinės vertės mokestį prabangos prekėms (limuzinams, jachtoms ir pan.), kurias išgali įsigyti daug uždirbantys asmenys;
8 ) Progresinės mokesčių sistemos.
9) Stambios privačios nuosavybės gamybos priemonėms panaikinimo nacionalizuojant stambiąsias įmones, turinčias 250 ir daugiau darbuotojų, stambiuosius prekybos tinklus ir bankus. Stambios privačios nuosavybės panaikinimas reiškia panaikinimą buržuazijos kaip visuomeninės-gamybinės kategorijos, kuri yra pagrindinis reakcijos susitelkimas, valdantis valdžios institucijas ir besipriešinantis visiems progresyviems pertvarkymams, slegiantis visą likusią visuomenę. Taipogi valstybės pozicijų ekonomikoje tvirtinimas reikš didesnes valstybės pajamas, kurios bus nukreiptos socialinėms reikmėms, nemokamam mokslui, medicinai.
10) Įstatymo, pagal kurį bankrutuojanti įmonė yra nacionalizuojama išsaugant darbo kolektyvo vietas. Profsąjungos neturi nusileidinėti darbdaviams, kai šie apeliuoja į ne darbo žmonių sukeltą krizę. Svarbiausi yra darbo kolektyvų interesai, darbdavių – antrarūšiai.
11) Darbininkų kontrolės gamybos procesui įvedimo.
a) Kol valstybė yra kapitalistinė, nacionalizuotose įmonėse darbo kolektyvai turi turėti teisę patys paskirti administracijos darbuotojus ir reikalui esant atšaukti juos, išsirinkti naujus. Įstatymiškai užfiksuoti, kad be darbo kolektyvo susirinkimo sutikimo negali būti priimti reikšmingi įmonės gyvenimui sprendimai.
b) Įstatymiškai užfiksuoti, kad vidutinėse privačiose įmonėse, turinčiose 50-249 darbuotojus, kurios nėra nacionalizuotos, reikšmingi įmonei sprendimai negali būti priimti be darbo kolektyvo susirinkimo sutikimo.
12) Nemokamo aukštojo mokslo. Mitas, kad valstybė nepajėgi garantuoti nemokamo mokslo, susikūrė šiai valstybei pataikaujant stambiajai buržuazijai ir skleidžiant kryptingą melą bankų interesais, kurie siekdami pelno siekia išplėsti savo kreditų rinką į švietimą. Mokamas aukštasis mokslas yra bankų afera, kuria jie siekia milijardinių pelnų, kuriuos gaus išnaudodami studentus. Pinigai nemokamam aukštajam mokslui atsiras iš valstybės lėšų, gaunamų sustiprinus pozicijas ekonomikoje.
13) Uždrausti atiminėti iš darbo žmonių gyvenamuosius butus, jei darbo žmogus negali išmokėti kredito bankui. Užšaldyti paimtus kreditus tais atvejais, kai dirbantysis tapo bedarbiu arba sumažėjo atlyginimas, ko pasėkoje jis negali mokėti procentų. Ne dirbantieji sukėlė krizę, ne jie ir turi mokėti už ją.
14) Atgaivinti mirties bausmę už ypatingai sunkius kriminalinius nusikaltimus ir narkotikų platinimą. (nespėta patikslinti)
15) Griežto Lietuvos neutraliteto tarptautinėje politikoje ir pasitraukimo iš NATO. Prijungiant Lietuvą prie NATO, niekas neatsiklausė jos gyventojų nuomonės. Lietuva neturi būti Jungtinių Amerikos Valstijų imperialistinio siautėjimo visame pasaulyje bendrininkė.
Programa-maksimum: strateginiai uždaviniai
Aukščiau išvardinti punktai yra tik pirmieji žingsneliai strateginiam tikslui pasiekti. Ilgalaikis strateginis SLF tikslas – naujos visuomenės ir santvarkos sukūrimas.
Šios santvarkos skiriamasis bruožas – visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė ir darbo žmonių valdžia.
Visiškas privačios nuosavybės gamybos priemonėms išnykimas. Panaikinus stambiąją privačią nuosavybę gamybos priemonėms dar pereinamuoju laikotarpiu, vidutinių įmonių sąskaita plėtojamas kooperatinis sektorius, kuris natūraliai konkuruoja su smulkia privačia nuosavybe. Smulkios privačios nuosavybės savininkai negali būti liečiami valstybės organų, jie turi patys pajusti suinteresuotumą įeiti į kooperatyvo sudėtį. To nepanoręs smulkių gamybos priemonių savininkas negali būti jėga verčiamas daryti sprendimus. Esant reikalui, gamybos priemonės iš smulkaus savininko gali būti išpirktos. Visuotinis ir galutinis gamybos priemonių suvisuomeninimas yra ilgas ekonominis procesas, kurį turi atlikti darbo žmonės savo noru.
Panaikinamas buržuazinis parlamentarizmas. Politinė valdžia priklauso darbo kolektyvų atstovams, kuriuos išsirenka patys darbo kolektyvai iš savo tarpo. Šie atstovai renkami į įstatymų leidžiamuosius ir vykdomuosius organus. Ši liaudies deputatų sistema kartu su parazituojančios klasės nebuvimu ir visuomenine gamybos priemonių nuosavybe keičia patį valstybingumo pobūdį iš buržuazinio į socialistinį, darbo žmonių valstybingumą.
Dėl istorinių sąlygų kintamumo šių strateginių tikslų klausimu kol kas neįmanoma iškelti konkretesnių žingsnių, kurie bus keliami tik priartėjus prie to istorinio etapo.
Papildomi neapdoroti punktai:
- Privačių turgų nacionalizavimas ir mokesčių sumažinimas smulkiems prekiautojams
- Žemės ūkio tikslais nenaudojamos žemės nacionalizacija
- Įstatymo, pagal kurį darbo grupėse, tiriančiose įmonės veiklą, privaloma tvarka dalyvauja darbo kolektyvų atstovai.
2009-12-23
Taip pat žr. straipsnį “Kas yra Socialistinis liaudies frontas?”