Kokią Rusiją paveldėjo Leninas?
Kovo 19-ąją „Opozicijos“ 6-ajame numeryje buvo išspausdintas istoriko Zenono Pilkausko pasakojimas apie pasaulinio mąsto rašytojo Herberto Uelso knygą „Rusija migloje“. Skyrelyje „Istorija ir mes“ spausdintas šis Zenono Pilkausko straipsnis— Kas sukėlė misterio Čerčilio, o dabar kelia ir mūsų ultrapatriotų rūstybę skaitytojų sutiktas palankiai. Buvo net prašymų pratęsti šią temą—kokią Rusiją paveldėjo Leninas ir 1917 metų Spalio revoliuciją laimėję bolševikai. Spausdiname minėtojo istoriko straipsnį šia tema.
ZENONAS PILKAUSKAS
1. Žiupsnelis faktų apie carinę Rusiją
Prieš aštuoniolika metų įžengėme į katalikišką buržuazinę santvarką, vadovaujami rusofobijos pranašų, kurie, beje, yra gerai apmokami svetimų lietuvių tautai valstybių. Taip visokiomis formomis vykdome „šaltojo karo“ operacijas. Keikiame didįjį Rytų kaimyną, pamindami tiesos ir garbės reikalavimus. Mūsų žiniasklaida iš tiesų tapo purviasklaida. Gaila, kad net kultūrinės laidos virsta šlykščiomis.
Štai neseniai stebėjau per televiziją šokių dešimtuko pasirodymus. Kiekviena pora stengiasi iš visų jėgų pasirodyti visai Respublikai savo meninius gebėjimus. Komisija, atrodo, solidūs žinovai, - vertina, komentuoja. Vienas komisijos narys, labai susikaupęs, lėtai prataria žodžius:
- Gal reikėjo geriau…
Jis nebaigia sakinio, pirmininkas, visą laiką demonstruojantis savo „išmintį“, kerta:
- Leninas irgi norėjo geriau, o kas iš to išėjo!
Ir nusikvatoja arklišku juoku, kad net televizorius sudreba. Salė suglumusi.
Kai kas pritaria, dauguma tylomis susižvalgo.
Visas šokių žavesys dingo. Išjungiu televizorių ir galvoju: „Koks asilas čia buvo pamėtėtas vertinti vieną iš didžiausių psaulio istorijos žmonių - Leniną.
Suprantama, kas gerai apmokamų Rusijos istorijos niekintojų neperauklėsi, nes to neleis jų šeimininkai. Noriu tik paliesti kai kuriuos Rusijos ir su ja susijusius Vakarų Europos bei Amerikos valstybių klausimus bei Lenino vaidmenį XX amžiaus pradžioje.
Du šimtus metų Rusijos monarchai buvo iš Romanovų dinastijos, kurios atstovai, išskyrus Petrą Aleksejevičių, istorijos puslapių nepapuošė. Patyrė dinastija ir iškilmungų, ir sunkių dienų. Švytėjo jos karūnoje įmontuoti briliantai. Juodavo ant briliantų prikepęs nekaltas kraujas. Užkariavimų dėka Rusija buvo tapusi teritoriniu atžvilgiu viena iš didžiausių valstybių pasaulyje, o kartu ir vienu didžiausiu tautų kalėjimu. Tame kalėjime įkišta buvo ir rusų tauta!
Kadaise rašytojas Maksimas Gorkis oponentą monarchistą V. Brejevą paklausė: „Kaip galima manyti, kad rusų carai turi nors lašą slaviško kraujo?“ Gorkis tokią išvadą padarė iš to fakto, kad visi rusų carai ir beveik visi didieji kunigaikščiai, pradedant nuo tų laikų, kai pasibaigė Petro 1-ojo valdymas, ėmė sau į žmonas iš užsienio karalių ir kunigaikščių šeimų, daugiausia iš vokiškų. Štai faktai:
Petras 3-iasis (Karlas Pėteris Ulrichas): žmona – Cerbsto princesė Sofija Augusta Dorotėja Frederika Anhalt (Rusiją valdė 34 metus Jekaterinos 2-osios vardu).
Pavelas 1-asis: žmona – pirmosios santuokos – Heseno Dormštato princesė Vilhelmina Luiza (Rusijoje – Natalija Aleksejevna); antrosios santuokos – Viurtenbergo princesė Sofija Dorotėja (Marija Fiodorovna).
Aleksandras 1-asis: žmona – Baden Badeno princesė Luiza Augusta Durliach (Jelizaveta Aleksejevna).
Nikalojus 1-asis: žmona Hohencolernų dinastijos Prūsijos princesė Šarlota Karolina, karaliau Frydricho Vilhelmo 3-iojo duktė – Vokietijos pirmojo reicho imperatoriaus Vilhelmo 1-ojo sesuo (Rusijoje - Aleksandra Fiodorovna).
Aleksandras 2-asis: žmona – Hohencolernų artima giminaitė, Heseno Darmštato princesė Maksimiliana Vilhelmina Augusta Sofija (Marija Aleksendrova).
Aleksandras 3-asis: vienintelė XIX amžiuje išimtis – „danų anomalija“ (Marija Fiodorovna).
Nikolajus 2-asis: žmona – Hohencolernų artima giminaitė, Feseno Darmštato princesė Aliks Viktorija Elena Brigita Luiza Beatrisa (Aleksandra Fiodorvna).
Ištikimi tokios santuokos tradicijai buvo trys didžiojo kunigaikščio Vladimiro Aleksandrovičiaus (Aleksandro 3-iojo brolio) sūnus, kurių atžalos, aplipusios vokiškomis apnašomis, siekia mūsųs laikus ir pretenduoja į Rusijos caro krėslą. Jie turi glaudžius ryčius su Vakarų pasaulio valdovais, generolais, politikais, tad dažnai pažymi „Bismarko ir Hitlerio politikos“ momentus.
Šalia natūralių Romanovų atžalų „laisvajame pasaulyje“ yra ir apsišaukėlių. Pavyzdžiui, jauniausioji caro duktė, didžioji kunigaikštytė Anastasija, „stebuklingai“ išsigelbėjusi Jekaterinburge iš Ipatjevo namo. Taip pat „stebuklingai“ išsigelbėjęs ir caraitis Aleksejus. Istorikas Hertlicas suskaičiavo 30 Anastasijų, kurios Vakaruose pradėjo teismo procesus…
Kokie saldūs žodžiai: „Valdžia, garbė, pinigai!“
Rusija buvo žemės ūkio šalis. Kaip ji atrodė, matome iš V.Lenino straipsnio „Rusijos stambioji dvarininkų ir smulkioji valstiečių žemėvalda“: „Ką tik praėjusios 1867 metų vasario 19 dienos sukakties proga bus ne pro šalį priminti dabartinį žemės pasiskirstymą Europos Rusijoje.
Naujausią oficialią žemės pasiskirstymo Europos Rusijoje statistiką išleido Vidaus reikalų ministerija, ji pateikia 1905 metų duomenis.
Šios statistikos duomenimis, stambiausiųjų dvarininkų, turinčių daugiau kaip 500 dešimtinių žemės, buvo (suapvalinus) apie 30 000, žemės jie turėjo apie 70 000 000 dešimtinių.
Apie 10 000 000 vargingųjų valstiečių kiemų turi tiek pat žemės.
Vadinasi, vienam iš stambiausių dvarininkų vidutiniškai tenka apie 330 vargingųjų valstiečių šeimų: be to, kiekviena valstiečių šeima turi apie 7 (septynias) dešimtines žemės, o kiekvienas iš stambiausiųjų dvarininkų – apie 2300 (du tūkstančius tris šimtus) dešimtinių“.
Stambiausias Rusijos savininkas buvo caras Nikolajus 2-asis, kurį Leninas vadino „caras dvarininkas“, „pirmasis bajoras ir stambiausias dvarininkas“, „turtingiausias ir juodašimtiškiausias dvarininkas“, „stambiausias dvarininkas ir masių engėjas“. Jam priklausė milžiniški vadinamųjų kabinetinių ir dalinių žemių masyvai. Vien Sibire jų buvo 67,8 milijono hektarų: ten buvo kasamas auksas, sidabras, švinas, varis, kertami miškai, nemaža dalis naudmenų buvo nuomojama. Caro turtus valdė tam tikslui įkurta imperatoriaus rūmų ministerija. Neveltui Nikolajus 2-asis per visos Rusijos gyventojų surašymą apklausos lape, skiltyje apie profesiją, savo ranka parašė: „Rusų žemės šeimininkas“. Ir jis nemelavo.
Nikolajui 2-ajam priklausė ištaigingiausi Europoje rūmai, turėję pabrėžti Rusijos imperatoriaus didybę. Štai oficialūs duomenys, paskelbti 1912 metais: „Birželio 1 dieną Jo didenybės rūmų personalą sudarė 1220 abiejų lyčių asmenų: 10 statsdamų, 4 kamerfreilinos, 12 aukščiausių, arba pirmųjų, rūmų valdininkų, 8 oberhofmeisteriai ir 4 oberjegermeisteriai, 240 rūmų antrųjų valdininkų, hofmaršalų, hofmeisterių, jėgermeisterių ir štalmeisterių, 4 oberceremonmeisteriai, 37 ceremonmeisteriai, 328 kamerheriai ir 355 kamerjunkeriai. Į rūmų personalą taip pat įeina 42 įvairių specialybių gydytojai“. Šimtai tituluotų veltėdžių gaudavo pasakiškas algas vien už tai, kas caro šeimai patarnaudavo, ją linksmindavo ir garbindavo.
Valstybės iždas buvo neišsenkamas visų „viešpataujančių šeimos“ atstovų pelnijimosi šaltinis. Nors ir turėjo jie didžiules nuosavybes, dešimtis tūkstančių hektarų žemės, duodančios milijoninius pelnus, visi dar gaudavo valstybės „išlaikymą“. Pavyzdžiui, kiekvienam valdančiojo imperatoriaus sūnui kasmet buvo skiriama 150 tūkstančių rublių išlaikymui ir vienkartinė suma vienas milijonas rezidencijai įrengti, o po vedybų – kasmet 200 tūkstančių išlaikymui ir 35 tūkstančiai rūmams išlaikyti.
Bet ir to didiesiams kunigaikščiams atrodė per maža. Visi jie gaudavo algas kaip kariškiai, taip pat atlyginimą už įvairius užimamus postus. 1905 metais švedų publicistas Ularas paskelbė duomenis, kuriuos jis gavo apskaičiavęs didžiojo kunigaikščio Vladimiro Aleksandrovičiaus – Aleksandro 2-ojo ir Nikolajaus 2-ojo dėdės – pajamas. Pusantro milijono jam duodavo žemės, miškai, kasyklos ir kita asmeninė nuosavybė. Du su puse milijono jam būdavo skiriama iš iždo, 24 tūkstančius jis gaudavo kaip generolas, 50 tūkstančių – kaip Peterburgo karinės apygardos kariuomenės vadas, 40 tūkstančių – kaip Valstybės tarybos narys, 25 tūkstančius – kaip Ministrų kabineto narys, 30 tūkstančių kaip Meno (!) akademijos prezidentas. Be to, jis gaudavo nemažas sumas ir kaip įvairių valstybinių komisijų narys.
Tačiau viso to jiems buvo negana. Jie nevengdavo spekuliacijų, finansinių aferų ir net tiesioginių iždo vagysčių. Yapč dideliais grobstymais „šlovino“ save laivyno šefas Aleksejus Aleksandrovičius. Jo laikais laivyne iždo vagystės pasiekė neregėtą mastą, buvo pasisavinamos milijoninės pinigų sumos. Neniekino jis ir Raudonojo kryžiaus lėšų, skirtų sužeistiems karieviams. Amžininkas rašė: „Sąžiningojo Aleksejaus kišenėse tilpo keli šarvuočiai ir Raudonojo kryžiaus pora milijonų, be to, jis iškrėtė tokį pokštą: padovanojo savo meilužei balerinai nuostabų, rubinais nusagstytą kryžių, ir ši juo pasipuošė kaip tik tą dieną, kai pasklido garsas apie dviejų milijonų trūkumą“.
Taip valdančioji carinės Rusijos viršūnė buvo susikūrusi žemiškąjį rojų, kuris, anot jų, turėjo egzistuoti amžinai.
Normaliam žmogui, kurio sąžinė nėra pinigų išplauta, šlykštu žiūrėti į imperatorių, karalių, vyskupų, bajorų rūmų, dvarų, bažnyčių grožybes, žinant, kad visos žemiškos gėrybės buvo sukurtos, anot mūsų didžiojo dr. Vinco Kudirkos, „purvinų artojų, mėšlavežių, suodinų kalvių ir darbininkų“. O juk pastarieji buvo visuomeninio gyvenimo pagrindas, o pirmieji – tik jo žvilganti viršūnė. Užmirštama, kad Rusija nuolatos buvo kankinama badmečių, kurie pasiglemždavo šimtus tūkstančių ir milijonų gyvybes. Užmirštama, kiek Rusijoje buvo sukilimų, maištų, streikų, sukeltų „tuščių pilvų“. Kodėl skambėdavo šūkis: „Prie kirvio kvieskite Rusiją!?“ Neliesdami ankstesnių laikų, trumpai sustosime prie XIX a. paskutinio ketvirčio įvykių, kuriuos detaliai aprašęs yra žymus rusų rašytojas V. Korolenko.
Jo apybraižos „Bado metai“ pirmą kartą pasirodė 1892/93 metų „Ruskije vedomosti“ ir žurnale „Ruskoje bogatstvo“. Šių apybraižų pasirodymas buvo neatsitiktinis. 1873 m. Didelis badas apėmė Pavolgio Samaros – Orenburgo dalį. 1884 m. Nuo bado kentėjo Kazanės gubernija, o 1890/91 m. – visas Pavolgis. V. Korolenko, tuo metu jau pagarsėjęs publicistas, rinko aukas badaujantiems ir pats važiavo padėti nelaimės ištiktiems žmonėms. 1892 metų žiemą ir pavasrį. V. Korolenko praleido Žemutinio Novgorodo Lukjanovo apskrities kaimuose. Jis rašė: „Aš nusprendžiau pabūvoti vietose, pasižiūrėti į nelaimes ir parašyti keletą straipsnių apie badą. Aš tikėjausi ne tik paraginti žmones padėti badaujantiems, bet ir visuomenei, o gal ir vyriausybei atskleisti siaubingą padėtį žemės ūkyje ir žemdirbių skurdą derlingiausiose žemėse“.
Vyriausybė visokiais būdais maskavo prasidėjusį badą. Vėliau net spaudoje buvo uždrausta vartoti žodį „badas“ – reikėjo rašyti „nederliaus metai“. V. Korolenka atkreipė dėmsį į tai, kad kai kurie žurnalistai, inteligentai, pataikaudami ir nuolaidžiaudami carinei valdžiai, savo sąžinę, publicistinį talentą pardavė už trisdešimt sidabrinių. Štai, pavyzdžiui, vienas ponas savo „moksliniuose“ straipsniuose rašė: „Badas būna tada, kai motinos ėda savo kūdikius. Valdant Borisui Godunovui, motinos iš tikrųjų valgydavo savo vaikus ir, kaip teigia istorikai, turgavietėse kartais buvo pardavinėjama žmogiena. Žinomas ir toks faktas, kad Maskvoje trys moterys įsiviliojo atvežusį malkų valstietį į kiemą, užmušė jį, sukapojo į gabalus ir… pasūdė. Štai kas yra badas!
Tokie rašeivos faktus iškraipo, išpučia iki begalybės, o tuo pačiu rimtą problemą pakelia prie absurdo.
Badmečiai drebins Rusiją ir XX a. Pradžioje, tuo klibindami carinės valdžios pamatus, bet juos išversti dar nebuvo atėjęs laikas. Daugybė milijonų Rusijos valstiečių buvo beraščiai, nesuprato savo ekonominio – socialinio ir dvasinio skurdo priežasčių. Visos socialinės žmonių nelaimės buvo aiškinamos kaip Dievo bausmė už nuodėmes. Tam puikiai darbavosi stačiatikių ir katalikų bažnyčių dvasininkai. Socialinis pūlinys augo, didėjo, bet jį paveikti galėjo tik milžiniški tarptautiniai sukrėtimai. Ir jie pasireikš Pirmojo pasaulinio karo pavidalu.
“Opozicija” 2008 m. gegužės 21 d. Nr.10(782)