Kolumbijos revoliucinės ginkluotosios pajėgos - liaudies armija: vienašalių humanitarinių iniciatyvų kaina
DŽEIMSAS PETRAS
Prezidento Uribės karinė ataka, kurios metu buvo pažeistas Ekvadoro suverenitetas, vos nesukėlė regioninio karo su Ekvadoru ir Venesuela. Šio karo akto metu man teko kalbėtis su prezidentu Čavesu ir jis patvirtino visą Uribės „preventyvaus karo“ ir „eksteritorinio įsikišimo“ doktrinos rimtumą, pavadinęs Kolumbijos rėžimą „Lotynų Amerikos Izraeliu“.
Anksčiau, sekmadieninės radijo laidos „Alio, prezidente“, kurioje aš dalyvavau kaip svečias, metu jis paskelbė, kad siunčia prie sienos su Kolumbija sausumos, oro ir jūrų pajėgas.
Uribės ataka pažeidžiant sieną turėjo išbandyti politinę Ekvadoro ir Venesuelos „valią“, jų gebėjimą atsakyti į karinę agresiją, o taipogi JAV koordinuojamų tolimųjų, iš palydovo valdomų raketų veiksmingumą. Taipogi nėra abejonių, kad Uribė siekė sustabdyti artėjantį FARK įkaitės Ingrid Betankurt išlaisvinimą, dėl kurio vyko derybos su Prancūzijos užsienio reikalų ministru Bernaru Kušneriu, Ekvadoro vidaus reikalų ministru Lorea, Kolumbijos Raudonuoju kryžiumi ir ypač su Venesuelos prezidentu Ugo Čavesu. Kušneris, Lorea ir Čavesas palaikė tiesioginį ryšį su FARK vadovu Rauliu Rejesu, kuris per amerikiečių koordinuojamą prezidento Uribės karinį puolimą buvo nužudytas Ekvadore kartu su dar dvidešimt dviem žmonėmis, įskaitant ir įvairių tautybių nekombatantus. Iš dalies karinio Uribės įsikišimo tikslas buvo paneigti svarbų diplomatinį vaidmenį, kurį Čavesas atliko išlaisvinant FARK įkaitus, kas ryškiai kontrastavo su Uribės karinių pastangų „išlaisvinti įkaitus“ nesėkme.
Raulį Rejesą kaip teisėtą derybų dalyvį pripažino tiek Europos ir Lotynų Amerikos vyriausybės, tiek ir Raudonasis Kryžius. Jeigu šios derybos būtų užsibaigusios sėkmingai, galimas daiktas, kad tos pačios vyriausybės ir humanitarinės organizacijos būtų ėmusios spausti Uribę, kad jis ir toliau keistųsi įkaitais ir pradėtų taikos derybas su FARK, kas prieštarauja Bušo ir Uribės vykdomai išdegintos žemės, negailestingo karo ir politinių žmogžudysčių politikai.
Uribės puolimas pažeidžiant Ekvadoro suverenitetą ir nužudant dvidešimt du partizanus ir meksikiečių svečius turėjo patikrinti visą karinę antisukilėlišką strategiją, kurią Uribė vykdė po savo atėjimo į valdžią 2002 m.
Aišku, kad Uribė buvo pasiruošęs tam, kas atsitiks vėliau – pasmerkimui ir sankcijoms iš Amerikos Valstybių Organizacijos (AVO) pusės ir (laikinam) santykių su Venesuela, Ekvadoru ir Nikaragva nutraukimui. Jis taip pasielgė, nes jautė Vašingtono paramą, kuris slaptai (ir neteisėtai) dalyvavo atakoje ir džiaugėsi ja. Tai buvo svarbiau nei grėsmė Lotynų Amerikos ir Prancūzijos bendradarbiavimui. Kolumbija lieka pagrindiniu Vašingtono smogiku Lotynų Amerikoje ir ypač jo svarbiausiu kariniu-politiniu instrumentu, kurio tikslas yra antiimperialistinės Čaveso vyriausybės destabilizacija ir nuvertimas. Klintonas ir Bušas išleido daugiau kaip 6 mlrd. dolerių karinei pagalbai Kolumbijai per pastaruosius septynerius metus, įskaitant ten pasiųstus pusantro tūkstančio karinių patarėjų ir specialiosios paskirties pajėgas, dešimtis Izraelio komandosų ir „instruktorių“, dviejų tūkstančių samdinių finansavimą ir daugiau kaip dešimt tūkstančių narių turinčias paramilitaristinės pajėgas, veikiančias ranka rankon su du šimtus tūkstančių karių turinčiomis Kolumbijos Ginkluotosiomis Pajėgomis.
Nepaisant vienų ar kitų tarptautinių aplinkybių, įtakojusių eksteritorinį Uribės „karo aktą“, aš tvirtintu, kad pagrindiniu šios atakos prieš FARK stovyklą Ekvadorė tikslu buvo nukirsdinti, susilpninti ir izoliuoti stipriausią partizaninį judėjimą Lotynų Amerikoje ir represinės neoliberalios Vašingtono bei Bogotos politikos oponentus, kurie labiausiai nenusiteikę kompromisams. Užsienio politikai, įskaitant tokius progresyvius lyderius kaip Fidelis Kastro, Ugo Čavesas ir Rafaelis Korea, kurie ragina nutraukti karą, regis, neįvertina neseno FARK patyrimo bandant pašalinti karinį savo kovos komponentą, įskaitant taikos iniciatyvas 1984-1990, 1999-2001 ir 2007-2008 m., ir sunkius FARK nuostolius – pagrindinių vadovų, aktyvistų ir šalininkų žmogžudystes. 1980-ųjų viduryje daugelis FARK vadovų prisijungė prie rinkimų proceso, įkūrę politinę partiją Patriotinė Sąjunga. Tai privedė prie sėkmingų rezultatų vietiniame bei nacionaliniame lygiuose ir… penkių tūkstančių narių, vadovų, deputatų ir trijų kandidatų į prezidentus žmogžudysčių. FARK grįžo į kaimą ir vėl perėjo prie partizaninio karo. Praėjus dešimčiai metų, FARK sutiko pradėti derybas su prezidentu Pastrana demilitarizuotoje zonoje. FARK dalyvavo visuomeniniuose forumuose, aptarinėjo su įvairiais „pilietinės visuomenės“ segmentais alternatyvius socialinių ir politinių reformų kelius, kurių tikslas yra demokratizuoti valstybę, o taipogi ir klausimą apie visuomeninę arba privačią strateginių ekonomikos sektorių nuosavybę. Prezidentas Pastrana, spaudžiamas Amerikos prezidento Klintono, o vėliau ir Bušo, staiga nutraukė derybas ir pasiuntė kariškius suimti FARK derybininkų grupes. Kolumbijos kariškiai, kuriuos finansavo ir kuriems padėjo JAV, nesugebėjo suimti FARK vadovų, tačiau tai davė pradžią išdegintos žemės politikai, kurią vykdo paramilitaristinis prezidentas Uribė.
2007-2008 m. FARK pasiūlė apsvarstyti abipusį politinių kalinių ir įkaitų išlaisvinimą saugioje demilitarizuotoje zonoje Kolumbijoje. Uribė atsisakė. Prezidentas Čavesas tapo derybų tarpininku. Prancūzijos vyriausybė pareikalavo Čaveso paprašyti FARK pateikti įrodymus, kad įkaitai gyvi. FARK atsakė į Čaveso užklausimą. Ji pasiuntė tris emisarus, kuriuos Kolumbijos kariškiai pagrobė ir laiko nežmoniškose sąlygose. FARK toliau perduodavo informaciją pagal Čaveso užklausimą ir sugebėjo perdislokuoti pirmą įkaitų grupę, kurią turėjo perduoti Raudonajam Kryžiui ir Venesuelos pareigūnams, tačiau Uribės ginkluotosios pajėgos juos užpuolė ir sutrukdė išlaisvinimui. Nepaisant to, vėliau, išaugusio pavojaus sąlygomis, pavyko išlaisvinti pirmą įkaitų grupę. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernaras Kušneris ir Čavesas paprašė išlaisvinti Ingrid Betankurt, Prancūzijos ir Kolumbijos pilietę ir buvusią kandidatę į prezidentus. Tam su technine amerikiečių pagalba sutrukdė Uribė, pradėjęs didelę karinio puolimo programą visoje šalyje, įskaitant plataus monitoringo programą, kurios metu buvo sekamas Rejeso, Čaveso, Kušnerio, Larea ir Raudonojo Kryžiaus bendravimas.
Rejesas, kaip aukštas FARK pareigūnas, labai rizikavo dalyvaudamas įkaitų išlaisvinimo derybose ir to išlaisvinimo koordinavime, ir dėl to neteko gyvybės. Dėl išorinio spaudimo, verčiančio FARK vienašališkai paleisti įkaitus, sumažėjo saugumas. To pasėkoje netekta vadovų, derybininkų, šalininkų ir kovotojų ir neišlaisvintas nei vienas iš penkių šimtų jų draugų Kolumbijos kalėjimuose. Sarkozy, Čavesas, Korea reikalavo vienašalių nuolaidų iš FARK pusės, tarsi jų draugai, kurie yra kankinami ir miršta Uribės kalėjimuose, nėra humanitarinių veiksmų objektas.
Kovo 8-9 d. valstybių viršūnių suvažiavimas Dominikos Respublikoje pasmerkė Ekvadoro teritorinio suvereniteto pažeidimą iš Kolumbijos pusės, tačiau Uribės vyriausybė, atsakinga už įsiveržimą, nebuvo įvardinta ir prieš ją nebuvo įvesta jokių sankcijų. Dar daugiau, nebuvo užsiminta (nekalbant jau pagarbos parodymą) apie išdavikiškai nužudytą lyderį Raulį Rejesą, praradusį gyvybę dirbant ties humanitariniu apsikeitimu. Jeigu pats susitikimas tapo nuviliančiu atsakymu į tragediją, tai jo rezultatai buvo farsas – besišypsantis Uribė ėjo per salę spausdamas rankas ir nerūpestingai atsiprašinėdamas prieš Korea ir Čavesą, tuo metu kai Nikaragvos prezidentas Ortega apkabino kruviną Kolumbijos lyderį. Šiuo cinišku ir begėdišku gestu Uribė pavertė visą karinę mobilizaciją ir kaltinimus iš Čaveso ir Korea pusės komiška operete. „Draugiškų santykių atstatymas“ po susitikimo atrodė taip, tarsi jų priešinimasis Uribės elgesiui – ataka pažeidžiant sieną ir šaltakraujiškas Rejeso nužudymas – buvo tik politinis teatras. Tai blogas ženklas ateičiai, kadangi, galimas daiktas, Uribė pakartos savo ataką svetimoje teritorijoje dar didesniu mastu. Ar priims Venesuelos ir Ekvadoro tautos ir jų ginkluotosios pajėgos rimtai pareiškimus dėl mobilizacijos ir pasiruošimo karui?
Praėjus mažiau nei savaitei po „susitaikymo“ Santa-Dominge Čavesas ir Uribė atnaujino bendradarbiavimą prieš „prievartą naudojančias grupes, nepriklausomai nuo jų kilmės“. Aišku, Čavesas tikisi, kad po to, kai jis nustos būti įtariamas morališkai palaikant FARK, Uribė nutrauks platų paramilitaristinių įsibrovėlių, destabilizuojančių šalį, skverbimąsi į Venesuelą. Kitaip tariant, „nacionalinis interesas“ svarbiau už solidarumą su FARK. Tačiau Čavesui turėtų būti aišku, kad Uribė nevykdys savo įsipareigojimų pagal šį susitarimą dėl glaudžių ryšių su Vašingtonu, reikalaujančiu Čaveso vyriausybės destabilizavimo bet kokiomis priemonėmis, įskaitant tolesnę kolumbietiškų paralimitaristinių pajėgų infiltraciją į Venesuelą.
Uribei nesunku buvo atsiprašyti Korea ir Čaveso, nes tikrasis jo karinio smūgio tikslas buvo FARK vadovybė, bet kokiu būdu, bet kokioje vietoje, bet kokiu metu ir bet kokiomis aplinkybėmis – net gi vykstant tarptautinėms deryboms. Vašingtonas paskyrė 5 mln. dolerių atlygį už kiekvieną FARK sekretoriato narį seniai iki to, kai Čavesas ir Korea atėjo į valdžią. Pagrindiniu Vašingtono prioritetu, kaip rodo jo karinės pagalbos programos (6 mlrd. dolerių per septynerius metus), karinių patarėjų misijų dydis ir galimybės (pusantro tūkstančio amerikiečių specialistų) ir tai, kaip ilgai jis įsitraukęs į antisukilėlišką veiklą Kolumbijoje (keturiasdešimt penkeri metai), buvo FARK sunaikinimas.
Vašingtonas ir jo kolumbietiškos marionetės nesibaimino tapti Čaveso ir Korea pasipiktinimo objektu ir būti pasmerkti AVO, jei tik jiems pavyko nužudyti antrą pagal reikšmę FARK vadą. Priežastis aiški – būtent FARK, o ne kaimyninių šalių lyderiai, turi įtaką trečdalyje Kolumbijos kaimų, būtent karinė-politinė FARK jėga sieja trečdalį Kolumbijos ginkluotųjų pajėgų ir taip trukdo stambiai intervencijai prieš Čavesą Vašingtono įsakymu. Uribė ir Vašingtonas spaudė Korea, kad jis užkirstų daugelį tiekimo linijų ir uždarytų stovyklas prie Ekvadoro ir Kolumbijos sienos. Korea tvirtina, kad sugriauta vienuolika FARK stovyklų ir areštuota vienuolika partizanų. Venesuelos Nacionalinė gvardija pro pirštus žiūrėjo į tai, kad Kolumbijos kariškiai peržengdavo sieną, kad surastų FARK aktyvistus ir šalininkus valstiečių pabėgėlių stovyklose išilgai Venesuelos ir Kolumbijos sienos. Uribės ir Vašingtono spaudimas privedė prie to, kad Čavesas viešai atsiribojo nuo bet kokio FARK, jos metodų ir strategijos palaikymo. FARK izoliuota tarptautiniu mastu – Kubos užsienio reikalų ministerija netikrą „susitaikymą“ Santo-Dominge pavadino „didžiąja pergale“ siekiant taikos. FARK izoliuota ir diplomatiniu atžvilgiu, nors ir turi žymią vidinę paramą Kolumbijos provincijose ir kaimuose.
„Neutralizavęs“ užsienio palaikymą ir simpatijas FARK, Uribės rėžimas – prieš, per ir po susitikimo Santo-Dominge – įvykdė keletą kruvinų žmogžudysčių ir ėmėsi grasinti visoms progresyvioms ir kairiosioms organizacijoms. Prieš įvykstant 2008 m. kovo 6 d. 200 tūkstančių žmonių Maršui prieš valstybinį terorą šimtams organizatorių ir aktyvistų buvo grasinama, jie buvo įžeidinėjami, sekami, tardomi ir apkaltinti „FARK palaikymu“. Po to, kai vyriausybė prikabino šią etiketę, mirties eskadronai nužudė maršo lyderį ir keturis teisių gynėjus. Iškart po masinės demonstracijos pagrindinė Kolumbijos profsąjunga „Kolumbijos darbininkų konfederacija“ (KDK) pranešė apie kelias žmogžudystes ir užpuolimus prieš bankų darbuotojų profsąjungos vadovą, mokytojų sąjungos vadovą, KDK švietimo sekcijos vadovą ir tyrinėtoją iš pedagoginio instituto.
Per visą laikotarpį buvo nužudyta daugiau kaip penki tūkstančiai profsąjungininkų, du milijonus valstiečių ir fermerių išvijo iš jų žemių Uribės palaikomos paramilitaristinės pajėgos ir žemvaldžiai. Buvę mirties eskadronų vadai, patys tai prisipažinę, viešai kalba, kad jie finansuoja ir kontroliuoja daugiau kaip trečdalį Kongreso narių, palaikančių Uribę. Šiandien daugiau kaip trisdešimt kongresmenų yra teisiami už „ryšius“ su paramilitaristiniais mirties eskadronais, ir du jau priversti atsistatydinti. Nepaisant blogos reputacijos pasaulyje, ir ypač Lotynų Amerikoje, Uribė sukūrė galingą mirties mašiną iš 200 tūkst. kariškių, 30 tūkst. policijos, keleto tūkstančių žmonių mirties eskadronuose ir milijono fanatikų viduriniojoje ir aukščiausioje Kolumbijos klasėje, reikalaujančių „sutriuškinti FARK“, o praktikoje – sunaikinti nepriklausomas liaudines pilietinės visuomenės organizacijas. Labiau nei bet kuris kitas iš prieš tai buvusių oligarchinių Kolumbijos vadovų, Uribė stovi arti to, kad taptų fašistiniu diktatoriumi, jungiančiu valstybinį terorą su masine mobilizacija.
Opoziciniai politiniai ir visuomeniniai judėjimai Kolumbijoje yra masiniai, atsidavę savo reikalui ir pažeidžiami. Jie susiduria su kasdieniais gąsdinimais ir žmogžudystėmis gangsterių gaujų stiliuje. Dėka teroro ir masinės propagandos Uribė sugebėjo primesti savo valią opozicinei darbininkų klasei ir patraukti į savo pusę viduriniąją klasę. Tačiau jis aiškiai nesugebėjo sutriuškinti FARK – pačios nuosekliausios opozicijos. Kiekvienais metais po savo atėjimo į valdžią jis žadėjo vykdyti masinius karinius valymus ištisuose šalies regionuose, kad nugalėtų „terorizmą“. Dešimtys tūkstančių valstiečių regionuose, kur FARK turi įtaką, buvo kankinami, prievartaujami, žudomi ir vejami iš savo namų. Kiekvienas Uribės karinis puolimas užsibaigdavo nesėkme. Jis vis dar nesupranta to, apie ką kalba amerikiečių kariškiai ir net oficialūs pareigūnai – FARK neįmanoma sunaikinti kariniu būdu, ir tam tikru laipsniu vyriausybė turi leistis į derybas.
Dėl nesėkmių ir besilaikančios FARK įtakos Uribę apėmė manija. Visi teritoriniai, įstatyminiai, užsienio politikos apribojimai atmesti. Svyruodamas tarp euforijos ir isterijos, susidurdamas su vidine opozicija jo monomaniakinei teroro strategijai, jis rėkia „FARK šalininkai“ apie visus savo užsienio ir vidaus kritikus. Ekvadorui ir Venesuelai jis žada „neįsiveržti vėl į jų teritoriją“, kol „situacija to nepareikalaus“. Kaip daug reikia „susitaikymui“.
Humanitarinių apsikeitimų periodas baigėsi; FARK negali atsakyti ir neatsakys į geranoriškus draugų užklausimus, ypač tada, kai pavojus gresia organizacijai ir jos vadovybei. Sutikime, Čaveso ketinimai buvo geri. Tačiau jo raginimai abipusiam įkaitų išlaisvinimui galėjo turėti prasmę tik tada, jei jis turėtų reikalą su racionaliu buržuaziniu politiku, vykdančiu įsipareigojimus prieš užsienio lyderius ir organizacijas ir siekiančiu sudaryti palankų įspūdį pasaulio visuomenės nuomonei. Tačiau Čaveso vietoje buvo naivu tikėtis, kad psichiškai nestabilus politikas, naikinantis opoziciją, netikėtai atras savyje troškimą pradėti derybas ir humanitarinius apsikeitimus. Be abejo, FARK dėka savo sunkaus patyrimo ir karčių pamokų supranta kur kas geriau nei jų Andų ir Karibų draugai, kad ginkluota kova – gal ir nepageidautinas metodas, tačiau vienintelis realus kovos su žiauriu fašistiniu rėžimu būdas.
Raulio Rejeso žmogžudystė įvyko ne dėl Čaveso iniciatyvų, Ekvadoro suvereniteto arba to, kad Ingrid Betankurt yra paimta įkaite. Tai įvyko dėl paties Raulio Rejeso, FARK vadovo, visą gyvenimą buvusio nuosekliu revoliucionieriumi. Su grasinimais karu baigta, skirtumai nutrinti, lyderiai grįžo į savo rūmus, tačiau Raulis Rejesas nepamirštas – bent jau ne Kolumbijos kaimuose ir ne valstiečių širdyse.
Šaltinis: http://left.ru/2008/4/petras173.phtml
Raulis Rejesas (1948 m. rugsėjo 30 d. - 2008 m. kovo 1 d.)