Konferencija apie Molotovo-Ribentropo paktą: kokia ji buvo iš tikrųjų
ŽILVINAS BUTKUS
Nestebina, kad buržuazinė žiniasklaida nesugebėjo ne tik objektyviai, bet ir išsamiai papasakoti apie šeštadienį vykusią konferenciją „Molotovo-Ribentropo paktas“ XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste“. Paviršutiniški, kapoti ir neišsamūs pranešimai, kuriais pirmiausia siekta sukurti šiai konferencijai neigiamą įspūdį, neatskleidžia nei pusės to, kas toje konferencijoje buvo pasakyta.
Būdingas ir daug parodantis epizodas įvyko tada, kai vienam iš konferencijos dalyvių, žydų bendruomenės pirmininkui Simonui Alperavičiui, per pietų pertrauką pranešė, kad Delfi jau iškraipė jo kalbą - jis neva pareiškęs, jog Stalino režimas buvęs blogesnis už Hitlerio. Po kurio laiko jam teko grįžti į tribūną ir pareikšti, kad jis to nesakė (nors jo kalbos ir nebuvo daug vertos, bet apie tai vėliau). Tarp konferencijos organizatorių yra nuomonė, kad tai buvo sąmoninga provokacija, kuria S. Alperavičiui buvo duotas signalas nebedalyvauti ateityje tokiose konferencijose ir parodyta, kad jo žodžiai gali būti iškraipyti įvairiausiais būdais esant reikalui jį sukompromituoti.
Konferencijoje išsiskyrė dvi istorijos vertinimo linijos. Pirmąją galima pavadinti, viena vertus, „bendravalstybine“-buržuazine, kita vertus, tiesiog naivia. Jeigu viena šios linijos dalis objektyviai (o gal kartu ir subjektyviai) vykdo dabartinės Rusijos viešpataujančios klasės užsakymą, tai kita tapo tiesiog nesusipratimų rinkiniu.
Pačioje pradžioje nuvylė įžanginį žodį taręs Lietuvoje gyvenančių II pasaulinio karo dalyvių, kovojusiu antihitlerinės koalicijos pusėje, organizacijos pirmininkas Julius Deksnys, kuris negalėjo atsistebėti, kodėl po „visiško nepriklausomybės atkūrimo“(!) karo veteranai nėra gerbiami. Tačiau ar galima tikėtis, kad kariai, kovoję už socialistinį savo šalies valstybingumą, bus deramai pagerbti buržuazinėje valstybėje? Ypač toje valstybėje, kurios ideologinės ir istorinės šaknys giliai susijusios su nacių kolaborantais? Juk tie kolaborantai kovojo už tą pačią kapitalistinę santvarką, kuri egzistuoja dabar. Ir ypatingą vietą tuometinės Lietuvos buržuazijos kovoje užėmė antitarybinis elementas, kuris nebuvo toks aktualus, pavyzdžiui, Vakarų Europos viešpataujančiai klasei, nesusidūrusiai tam momentui su socialistiniu valstybingumu. Tai lemia ir Vakarų Europoje esantį palyginti blaivesnį požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą nei Lietuvoje. Panašu, kad per visus nepilnus 50 Tarybų Lietuvos egzistavimo metų karo veteranai, arba bent jau dalis jų, taip ir neįsisavino, taip ir nebuvo išmokyti, už ką ir prieš ką jie iš tikrųjų kovojo, neturi nei menkiausio supratimo apie klasinę viso visuomenės gyvenimo esmę.
Dar toliau į dešinę nuėjo žydų bendruomenės pirmininkas S. Alperavičius, sugebėjęs ne tik išmąstyti, kad Stalinas ir Molotovas supratę, jog „sudarydami paktą su Hitleriu jie atveria kelią žudynėms“, ir kad „tiek Stalino, tiek Hitlerio režimai buvo teroristiniai“, bet ir po to pareikšti, kad tarp jų negalima dėti lygybės ženklo, nes pirmas „žudęs visas tautas po truputį“, o antras vieną, pagal etninį principą. Tai viskas, ką jis įžvelgė. Santvarkos klausimas net nebuvo paliestas. Iš jo kalbos galima buvo susidaryti įspūdį, kad daugiau ar mažiau šie režimai buvę vienodi. Kliuvo ir Irano prezidentui Ahmedinedžadui, kuris neva pareiškęs, kad Holokausto nebuvo ir kad jį „reikia pakartoti“ (nors seniai žinoma, kad JAV žiniasklaida iškraipė eilę Ahmedinedžado pasisakymų).
Po jo kalbėjęs Michailas Bugakovas iš Lietuvos socialistų partijos šiek tiek praskaidrė šią nesusipratimų virtinę, argumentuotai nurodęs, kad Vakarų Europa 30-aisiais lepino Hitlerio ekspansionistines ambicijas, tačiau davė neįtikėtiną, kaip marksizmui prijaučiančiam žmogui, įvertinimą, kad to meto Europoje buvo keturios pagrindinės valstybės, iš kurių dvi buvusios „totalitarinėmis“ – Vokietija ir TSRS, ir dvi „demokratinėmis“ – Prancūzija ir Anglija. Štai ir visas marksizmas! Tokio įvertinimo, kad hitlerinė Vokietija visų pirma buvo kapitalistinio pasaulio taranas prieš socialistinį, duota nebuvo. Riebi frazė apie „ribinės egzistencijos situacijas“, kuriose atsiduria tautos mirtino pavojaus akivaizdoje ir turi pasirinkti vieną iš dviejų, ypatingų pliusų šiai kalbai nepridėjo.
Iš esmės prie šių pozicijų galima priskirti ir Rusijos Federacijos ekonominių programų ir nacionalinių projektų struktūrinio vystymo Centro „Kremliaus strategija“ prezidentą Vadimą Mingaliovą bei istorikus Aleksejų Vlasovą ir Aleksandrą Diukovą. Tokius aspektus, kaip paminėjimas konferencijoje P. Saudargo fašistinio įstatymo projekto, kanonizuojančio pokario teroristus ir sulyginančio komunizmą su fašizmu, kuris, kaip pabrėžė A. Vlasovas, reikš istorinių diskusijų reguliavimą ir neturi nieko bendro su siekiais objektyviai įvertinti istorinius įvykius, galima vertinti teigiamai. Taipogi A. Diukovas padarė palyginti išsamų faktologiniu atžvilgiu pranešimą apie Vakarų Europos politiką 30-aisiais, kuri pastatė Tarybų Sąjungą į tokią padėtį, kurioje Nepuolimo sutarties pasirašymas su hitlerine Vokietija buvo vienintelė likusi išeitis.
Tarp kitko, vėliau diskusijoje kalbėjęs buvęs Lietuvos tarybinis partizanas pastebėjo, kad šios sutarties kritikai nepasako, kaip Tarybų Sąjunga tada turėjo elgtis, jei ne pasirašyti šią sutartį? Kokios buvo realios alternatyvos? Tą patį klausimą galima adresuoti ir visiems šiomis dienomis springusiems, kad visa tai tėra „Kremliaus propaganda“. Tokie bliovėjai nei bando diskutuoti su šia faktais pagrįsta pozicija, klijuodami tik „propagandos“ etiketę, nei pasiūlo realias alternatyvas tokiam Tarybų Sąjungos žingsniui. Konferencijoje teisingai buvo pastebėta, kad tai, jog joje neišsakyta priešingų nuomonių, rodo, kad priešininkai vietoj dalyvavimo diskusijose paprasčiausiai išsislapstė po krūmus, suprasdami, kad joje bus pateikti tokie faktai, prieš kuriuos nebus ką pasakyt.
Tačiau atvykusių Rusijos istorikų pozicija vertinimų ir apibendrinimų atžvilgiu nebuvo iki galo išsami, ir todėl jie yra priskirtini prie pirmosios linijos. Šie žinomi istorikai nebūtų žinomi istorikai, jei nebūtų priėmę kapitalistinės Rusijos viešpataujančios klasės ideologinių žaidimo taisyklių.
Natūraliai besivystantis Rusijos imperializmas (čia norėtus pabrėžti, kad turimas omeny natūralus stambios kapitalistinės valstybės vystimosi etapas, o ne tie „imperiniai“ kliedesiai, kurie buvo girdimi iš Lietuvos dešiniųjų nuo pat 1991 metų) tuo pat metu tiek viduje, tiek ir išorėje reikalauja tam tikro ideologinio fono – istorinio tvirtumo, istorinio pasididžiavimo, kurio neturi iš kur daugiau semtis, kaip tik iš Tarybų Sąjungos. Ir tuo pat metu objektyviai atsiduria priešpriešoje su antitarybiniais mitais, kurie menkina buvusiąją didžiąją valstybę, su kuria dabartinė buržuazinė Rusija kai kada bando tapatintis.
Dėl šių sąlygų dabartiniai Rusijos istorikai objektyviai tampa aukštesniais istorikais, negu, tarkim, dabartinės Lietuvos, kadangi jie kovoja su dalimi antitarybinio melo, o tai reiškia didesnį profesionalumą, didesnį objektyvumą ir moksliškumą grynai istoriniu atžvilgiu, tuo tarpu kai Lietuvos istorijos mokslas seniai degradavo iki pigiausios antitarybinės agitacijos lygio ir su mokslu nebeturi nieko bendro.
Tačiau tuo pat metu Rusijos viešpataujančioji klasė yra priešiška socializmui, darbo žmonių valdžiai ir to siekiančioms teorijoms ne ką mažiau nei tos pačios Lietuvos ar bet kokios kitos buržuazinės valstybės viešpataujanti klasė. O tai reiškia, kad jos interesus aptarnaujantys istorikai, bent jau pagrindiniai, turi tam tikras ideologines ribas, kurių neleidžiama peržengti. Jie negali savo darbuose reikšti aiškaus klasinio supratimo ir klasinio įvykių vertinimo, kadangi taip įvertinus praeities įvykius nesunku pereiti ir prie dabarties. Todėl net ir būdami sąlyginai aukštesni už savo Lietuvos ar, pavyzdžiui, Ukrainos kolegas, jie vis tiek lieka buržuaziniais istorikais. Ir darydami apibendrinimus bei vertinimus jie tai daro iš abstrakčių „bendravalstybinių“ pozicijų, kurios sukuria socialistinės Tarybų Sąjungos ir kapitalistinės Rusijos suartėjimo, susitapatinimo iliuziją.
Kaip ir Putinas Lenkijoje, taip ir Diukovas, tartum bandydamas iš abstrakčių „bendravalstybinių“ pozicijų susitaikyti su buržuazine Lietuvos valstybe, pareiškė, kad paktas buvo „ciniškas“, nors pats puikiai įrodė, kad tai buvo vienintelė išeitis. Kartu jis pridėjo ir šios pozicijos nulemtą abstrakčią frazę, kad vis dėlto šis paktas buvo „subjektyviai teisingas“, ir kad apskritai įvairūs to laiko sprendimai, kurie atvedė prie karo pradžios, patys savaime taipogi buvo „subjektyviai teisingi“, ir tai jam kelia didelį siaubą. Vienam iš klausytojų, Gintarui Butkui, paklausius, kodėl aiškiai nepasakoma, kad tai buvo ne tiesiog „subjektyviai teisingų“ visų tame dalyvavusių pusių sprendimų virtinė, kažkokiu būdu atvedusi prie karo, o sąmoninga klasinė Anglijos ir Prancūzijos buržuazinė politika, kuria buvo siekiama nukreipti hitlerinę Vokietiją prieš Tarybų Sąjungą ir taip sunaikinti klasinį priešą, t.y. į karą orientuota politika, Diukovas sutiko, kad iš Anglijos ir Prancūzijos elitų pusės tai taipogi buvo „subjektyviai teisingi“ sprendimai ir labai nenorom išspaudė terminą, kad tai buvo politika buržuazijos interesais.
Taip pat ir Vlasovas sugebėjo pareikšti, kad „mes puikiai suprantam, kodėl Pabaltijys jautriai reaguoja“ į tarybinę istoriją, ir nei užuominos nebuvo, kad tai visų pirma buržuazinės valdžios reakcija, kad tai Lietuvoje viešpataujančią klasę ideologiškai „aptarnaujančio personalo“ kuriamas ideologinis fonas, savotiška religija su savais dievais ir velniais, kuri sudaro dabartinės kapitalistinės santvarkos „šventąją aureolę“. Su darbo žmonėmis tai neturi nieko bendro, kadangi daugybė darbo žmonių net neatsakytų į klausimą, kas tas „Molotovo-Ribentropo paktas“, jiems tai neįdomu. Vlasovas neskyrė darbo masių nuo esamo režimo.
Iš esmės šių istorikų, kaip beje ir nemažai kitų vėlesnėje diskusijoje pasisakiusių žmonių, pozicijose jautėsi neužbaigtumas, abstraktumas ir kai kada dviprasmiškumas. Žinijos draugijos pirmininkas, teisingai pareiškęs, kad „reikia aiškiai pasakyti, kad jei ne pergalė, tai dabar mes visi čia nesėdėtume“, tuo pat metu pridėjo „…ir nebūtų dabartinių nepriklausomų (! – Ž.B.) Pabaltijo respublikų“. Pasiūlė organizuoti tokią pat konferenciją apie Miuncheno suokalbį, ir tai visiškai teisinga, bet nušnekėjo apie tai, kad „Lietuva buvo inkorporuota į TSRS“ ir artistiškai mosikuodamas rankomis pabarstė abstrakčias frazes, kad dabartiniams „politikams trūksta padorumo ir bendražmogiškumo“. Kaip ir Rusijos istorikai – „ciniškas“, bet „subjektyviai teisingas“, arba J. Deksnys, kovojęs už Tarybų Lietuvą, bet besistebintis, kodėl jo negerbia buržuazinėje (jo žodžiais, „visiškai nepriklausomoje“) Lietuvoje.
Visus minėtus pasisakymus vienija abstraktus istorijos supratimas, „bendranacionalinis“, „bendravalstybinis“ požiūris, kuriame trūko klasinio požiūrio, o kartu ir iš jo atsirandančios konkretinos.
Nuo šios abstrakčios, iš esmės buržuazinės linijos atsiskyrė faktiškai klasinio požiūrio linija. Tiesa, nežinia, ar prie jos galima priskirti Helsinkio universiteto juridinio fakulteto docentą, visuomeninių politinių mokslų daktarą ir Suomijos Antifašistinio komiteto pirmininką Johaną Bekmaną (Johan Baeckman), kadangi jis nepadarė vienų ar kitų valstybių politikos vertinimų, tačiau atsižvelgiant į jo kalbos konkretumą ir aiškumą jį teisingiau būtų priskirti antrajai linijai. J. Bekmanas pastebėjo, kad Nepuolimo sutartis tarp TSRS ir hitlerinės Vokietijos dabar tapo ne istorijos mokslo objektu, o visų pirma Vakarų informacinio karo prieš Rusiją elementu, instrumentu geopolitiniuose žaidimuose. Tarp kitko, šiuos pastebėjimus kiek iškraipė buržuaziniai žurnalistai, pavyzdžiui, E. Digrytė, pavadinusi straipsnį „Suomijos kairysis: Molotovo-Ribentropo paktas tapo ginklu prieš Rusiją“, tokiu būdu sudarydama įspūdį, tarytum J. Bekmano lūpose tai būtų nuskambėję kaip kažkokia juoda dėmė istorijoje, prieš kurią nėra ką pasakyti, tuo tarpu kai J. Bekmanas šios sutarties neigiamai nevertino ir nuolat pabrėždavo istorijos kraipymą ir nešvarius geopolitinius žaidimus, kuriuose iškraipytos versijos naudojamos vienam ar kitam tikslui pasiekti.
J. Bekmanas pastebėjo, kad vyksta bandymai pasiremiant Nepuolimo sutartimi pavaizduoti hitlerinę Vokietiją ir TSRS kaip politinius sąjungininkus, nors tai, kaip jis pabrėžė, yra istorijos falsifikavimas. Taipogi suomis pridūrė, jog teiginiai, kad vadinamieji slaptieji protokolai nulėmė Baltijos šalių istoriją, yra melas, kadangi tikrieji šią istoriją nulėmę įvykiai buvo hitlerinė agresija.
Ypač įdomi buvo jo didžioji kalbos dalis, skirta liūdnai pagarsėjusiam propagandiniam filmui „The Soviet Story“, apie kurį jau buvo rašyta Lefte. Pavadinęs šį filmą nusikaltimu prieš Europos civilizaciją, įvardijęs jo turinį kaip nusikaltėliško pobūdžio, jis pranešė, kad šį filmą pradėjus rodyti Suomijos teritorijoje, buvo užvesta baudžiamoji byla prieš šių rodymų organizatorius. Kadangi šis filmas, J. Bekmano pastebėjimu, kultivuojantis liguistą neapykantą rusų tautai, pagal Suomijos įstatymus yra kriminalinis nusikaltimas. Užvesti analogišką bylą Estijoje, anot J. Bekmano, nepavyko.
Po G. Butkaus klausimo A. Diukovui, gerą kalbą pasakė istorijos mokslų kandidatas iš Latvijos, Baltijos istorinių, socialinių ir politinių tyrimų centro direktorius Viktoras Gušinas, pastebėjęs, kad po šio klausimo prie jo kalbos bus labai lengva pereiti. Nusakęs 1940 m. egzistavusias tarptautinės teisės normas ir įrodęs, kad netgi teisiniu požiūriu to laiko permainos Latvijoje negali būti klasifikuojamos kaip okupacija, kadangi tie įvykiai ir susidariusi padėtis nesiderina su trimis to laiko okupacijos apibrėžimais, jis perėjo prie Latvijos vidaus klausimo. Pasiremdamas įvairiais faktais, jis pabrėžė, kad neabejotina, jog iki 1940 m. Latvijoje egzistavęs masinis gyventojų nepasitenkinimas dėl socialinės nelygybės ir K. Ulmanio diktatūros nulėmė revoliucinę situaciją pačioje Latvijoje. Susidaręs revoliucinis judėjimas, pažangioji inteligentija ir ypač vargingieji gyventojų sluoksniai, sutiko 1939-1940 m. permainas teigiamai, o protestuose prieš buržuazinį režimą dalyvavo visos Latvijoje gyvenusios tautos, tarp jų ir patys latviai. Taipogi V. Gušinas pastebėjo, kad šių įvykių šaknys siekia 1918-1920 metus, kuomet buvo nuslopintas Latvijos darbo žmonių judėjimas ir valdžioje įsitvirtino K. Ulmanio ministrų kabinetas, neturėjęs tarp plačiųjų masių absoliučiai jokios paramos.
Belgijos Darbo partijos tarptautinio skyriaus vadovas ir psichologijos mokslų daktaras Džefas Busuitas (Jef Bussuyt) perskaitė skyrių iš jo partijos iniciatyva keliomis kalbomis išleistos knygos „Uždraustasis Stalinas“, taipogi pastebėjo, kad Hitlerio antikomunistinėje politikoje nebuvo nieko naujo, kadangi iki jo žygį prieš TSRS, dar nuo Pilietinio karo Rusijoje laikų, vedė Anglija. Tai rodo tą pačią klasinę viso kapitalistinio pasaulio politiką prieš socializmą.
Gerą įspūdį paliko Lenkijos patriotinių kairiųjų Bendrijos atstovo Juliano Viežbovskio (Julian Wierzbowski) kalba, kurioje jis pastebėjo, kad šių laikų „antikomunistinis žygis niekuo geru nesibaigs“ ir papasakojo apie lenkų buržuazinių nacionalistų siautėjimus pokario metu, apie jų darytas masines žudynes, kaimų deginimus, kankinimus.
Konferencijos pabaigoje įvykusiose diskusijose vienas iš klausytojų, pareiškęs, kad reikalingas „sisteminis požiūris“, paskelbė, kad Nepuolimo sutartis tarp TSRS ir hitlerinės Vokietijos yra lygiai tas pats, kaip ir Miuncheno suokalbis. Tam paprieštaravo kitas klausytojas, pabrėždamas, kad tai yra du visiškai skirtingi dalykai, iš kurių pirmas buvo nukreiptas į karo atitolinimą, o antras – į karo priartinimą tenkinant Hitlerio ambicijas.
Paskutinį tašką uždėjo Fronto partijos pirmininkas A. Paleckis, pavadindamas minėtąjį šioje konferencijoje P. Saudargo ir P. Luomano įstatymo projektą revanšizmu ir profašizmu ir pastebėdamas, kad jei jis dabar jau būtų priimtas, tai „dabar mes būtume kriminaliniai nusikaltėliai“. Pavadinęs vadinamuosius pokario „laisvės kovotojus“ banditais ir teroristais, t.y. tuo, kuo jie iš tikrųjų ir buvo, jis pabrėžė, kad komunizmo ir fašizmo lyginimas yra tiesiog nonsensas, kadangi komunistai visada buvo kovos prieš fašizmą avangarde, o taipogi pritarė, kad reikalingas ir klasinis požiūris, kadangi Antrasis pasaulinis karas buvo kartu ir dviejų sistemų kova – socializmo, „kad ir kokių jis tada turėjo trūkumų“, kadangi „pirmas blynas visuomet būna prikepęs“, ir kapitalizmo.
Tam tikru atžvilgiu šią konferenciją galima pavadinti bandymu sėdėti ant dviejų kėdžių. Tai ir Rusijos istorikų pozicijos, ir naivus dalies pasisakiusiųjų nesupratimas klasinės visos istorijos esmės ir stebėjimasis, kaip čia dabar viskas yra, ir galiausiai pats Lietuvos buržuazinių istorikų, kurie taip ir neatvyko, pakvietimas. Iš Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vedėjo Česlovo Laurinavičiaus „mokslinio požiūrio“, kurį jis žadėjo konferencijos organizatoriams, būtų nieko nelikę vos tik jis būtų priėjęs prie tribūnos, kadangi jis lygiai taip pat atlieka viešpataujančios klasės Lietuvoje ideologinį užsakymą, kuris nuo mokslo yra ypatingai tolimas. Toks bandymas sukviesti priešingų idėjinių sistemų atstovus turėtų nebent prasmę norint sukelti diskusiją, kuri neturės pabaigos. Tačiau apskritai šią konferenciją galima vertinti teigiamai, kadangi dabartinės buržuazinės Lietuvos kontekste net ir su visais savo trūkumais ji jau tapo tam tikru žingsniu į priekį.
2009-09-29
Taip pat skaitykite:
“Vilniuje įkurta Tarptautinė ekspertų taryba “Baltijos šalys ir Rusija” (2009 m. rugsėjo 27 d.)
“Reakcija į istorikų konferenciją - neadekvati ir nedemokratiška” (2009 m. rugsėjo 29 d.)