Kongresmenas-demokratas kalba apie augančio Jungtinėse Valstijose “klasinio susiskaldymo” pavojų
PATRIKAS MARTINAS
Oficialų Demokratų partijos požiūrį į sausio 23 d. prezidento Bušo kalbą apie padėtį šalyje išreiškė neseniai Virdžinijos senatoriumi išrinktas Džeimsas Vebas. Praeityje jis buvo Respublikonų partijos narys ir karinių jūrų pajėgų ministras Ronaldo Reigano administracijoje.
Savo aštuonių minučių kalbą Vebas skyrė dviems klausimams: karui Irake ir augančiai JAV viduje ekonominei nelygybei. Irake vykdomos politikos kritika buvo būdinga demokratams, posėdžiaujantiems Kongrese. Džeimsas Vebas užsipuolė Bušo jaunesniojo nekompetentingumą ir pavaizdavo karą Irake kaip nukreipiamąjį frontą, susilpninusį JAV padėtį globalinėje „kovoje su terorizmu“. Šiaip ar taip, kalbėdamas apie JAV netektis, tiek žmonių, tiek ir pinigų prasme, Vebas buvo griežtesnis nei dauguma jo partiečių.
Tačiau senatoriaus pamąstymai apie ekonominę padėtį Jungtinėse Valstijose ryškiai peržengė apgailėtinų kvazipopulistinių frazių ribas, būdingas daugeliui demokratų. Vebas parodė tiesiai į augantį pasidalijimą į turtingus ir skurdžius, į plačią prarają, nusitiesiančią tarp korporacijų top-menedžerių ir eilinių darbuotojų.
Savo kalbos pradžioje Vebas pažymėjo, kad jis nekalbės apie daugelį kitų neatidėliotinų klausimų, įskaitant „tokį valstybės vidaus politikos prioritetą, kaip Niu-Orleano prikėlimas“. Tai buvo akmenukas į Bušo daržą, kadangi pastarasis per 50 minučių nepasakė nė žodžio apie stambiausią gamtos katastrofą JAV istorijoje, tokiu būdu parodydamas visišką Baltųjų Rūmų abejingumą didžiosios JAV piliečių daugumos poreikiams.
Senatorius tęsė: „Kada vienas ar kitas žmogus vertina mūsų ekonomikos padėtį, tai atrodo, kad mes gyvename dviejose skirtingose šalyse. Vieniems reikalai klostosi puikiai: rinkos indeksai maksimaliai aukšti, toks pat ir korporacijų pelnas. Tačiau ši nauda dalinama nesąžiningai. Kai aš baugiau koledžą, korporacijos vykdomasis direktorius gaudavo vidutiniškai 20 kartų daugiau, negu darbininkas; šiandien jis gauna beveik 400 kartų daugiau. Kitaip tariant, eiliniam darbininkui reikia dirbti daugiau kaip metus, kad užsidirbtų tiek pinigų, kiek jo bosas užsidirba per vieną dieną. Mūsų darbuotojų darbinių pajamų dalis palyginus su nacionaliniu turtu yra istoriniame Amerikos minimume, nežiūrint į tai, kad jų darbo našumas aukščiausias pasaulyje“.
Pasveikinęs tai, kad Atstovų rūmai priėmė įstatymo projektą dėl minimalaus atlyginimo pakėlimo (nors tai yra lašas jūroje palyginus su tikruoju visuomenės poreikiu), Vebas perėjo prie Irako temos. Prie ekonominės nelygybės klausimo jis grįžo savo kalbos pabaigoje:
„Žvelgdamas į ekonominį disbalansą mūsų šalyje aš prisimenu situaciją, kurioje atsidūrė prezidentas Teodoras Ruzveltas XX amžiaus pradžioje. Tada Amerika, kaip ir dabar, buvo pasidalinusi klasėmis, kurios dreifavo vis toliau viena nuo kitos. Vadinamieji baronai-plėšikai be jokių atsiprašymų pasisavindavo didžiulį nacionalinio turto procentą. Nuskriaustieji darbininkai žemesniuose visuomenės aukštuose savo ruožtu grasino revoliucija“. Apibūdindamas gilėjantį visuomenės pasidalijimą Amerikoje Vebas apeliavo į faktus, kurie gerai žinomi politinio ir media elito aplinkoje, tačiau beveik niekada neminimi viešai, jų rimtai neanalizuoja niekas išskyrus Pasaulinį Socialistų Tinklapį.
Senatorius naudojosi sąvokomis, kurios dešimtmečiais buvo faktiškai uždraustos oficialioje buržuazinėje politikoje – tokiomis, kaip „klasinis susiskaldymas“. Dešinieji politikai ir „mokslininkai“ reguliariai smerkia bet kokį bandymą atkreipti dėmesį į socialinę-ekonominę Amerikos visuomenės poliarizaciją, prilygindami tai „klasinio karo kurstymui“ ir tuo pat metu parodydami, kad klasiniai prieštaravimai Jungtinėse Valstijose tokie dideli, kad net gi jų pripažinimas tapo neleistinas.
Karinės ir valstybinės biurokratijos atstovas Džeimsas Vebas pats savaime yra karštas antikomunistas. Jis buvo jūrų pėstininkas, praėjo karą Vietname, užėmė aukštą politinį postą prie Reigano. Tačiau jis mąsto giliau, negu dauguma JAV valdančiosios klasės narių, o būdamas sėkmingu kariniu rašytoju-romanistu gali aiškiai išreikšti savo mintis.
Senatoriaus kalba yra svarbi tiek tuo, kas pasakyta, tiek tuo, kas liko nepasakyta. Politinės išvados iš ryškių faktų, kuriuos jis paminėjo, pasirodė gana nuosaikios. Jis teigiamai pasisakė apie respublikoną Teodorą Ruzveltą, kuris oponavo didžiuliam turčių pelnui palaikydamas „antitrestiškus“ įstatymus ir darė tai tam, kad apsaugotų pelno sistemą nuo „minios demagogijos ir valdžios“ (Vebo žodžiai), t.y. socializmo.
Akcentuodamas klasių susiskaldymą Amerikoje Vebas kreipėsi iš kart į dvi auditorijas. Viena vertus, jis pabandė įkvėpti gyvybę visai užgesusiam mitui apie Demokratų partiją kaip partiją dirbančio žmogaus, stengdamasis nukreipti nepasitenkinimą ekonominėmis sąlygomis į nacionalizmo ir protekcionizmo tėkmę. Kita vertus, jis perspėjo valdantįjį elitą apie pavojus, kurie atsirado dėl neapgalvotos strategijos.
Senatoriaus-demokrato kalba bendrame Kongreso posėdyje iš tiesų buvo panaši į straipsnį, kurį jis parašė daugiau kaip prieš du mėnesius iš kart po netikėtos pergalės rinkimuose. Tada jis laimėjo prieš favoritą senatorių-respublikoną Džordžą Aleną. Straipsnio tema buvo klasinis Amerikos pasidalijimas, o išspausdintas jis buvo redakcinėje „Wall Street Journal“ skiltyje, kur jį galėjo perskaityti nedaugelis dirbančiųjų, tačiau daugelis finansinio elito atstovų.
Straipsnyje Vebas paminėjo tuos pačius skaičius apie top-menedžerių ir vidutinių darbuotojų atlyginimų santykį, pažymėjęs, kad jis toliau keičiasi į blogąją pusę. „Amerikos elitas turi suprasti šią realybę dėl savo paties interesų“, - perspėjo naujai išrinktas senatorius.
„Mane jaudina kitkas: jeigu nieko nesiimti, tai ši galimybių ir naudos bifurkacija pagal klasinius požymius potencialiai gali privesti prie politinio nestabilumo. Iki dabar dauguma Amerikos darbininkų buvo elementariai susirūpinę karjeros perspektyvomis. Jeigu jie staiga supras, kad politikai, sugadinusiai jiems karjera, yra (ir visada buvo) aiški alternatyva, jie pareikalaus politinių lyderių, negynusių jų interesų, ataskaitos.“
Iš to, kas pasakyta, aišku: savo turtingųjų auditorijai Vebas nusakė, kalbant Bušo leksika, tikrą „naktinio košmaro scenarijų“: masinio judėjimo iš apačios augimas, kurį išprovokavo pastoviai auganti praraja tarp turtingųjų elito ir visų likusiųjų; judėjimo, kuris gali kelti pavojų esamai santvarkai.
Oficiali žiniasklaida ir politiniai sluoksniai de-facto praignoravo šiuos pastebėjimus. Laikraštis „Washington Post“ išspausdino tik vieną paragrafą iš jo pasisakymų ekonomikos tema, pacitavęs vieną vienintelį spėjimą apie tai, kad „šalies vidurinioji klasė… praranda savo vietą visuomenėje“. Laikraštis „New-York Times“ apsiribojo dviem paragrafais su ta pačia citata, lygiai kaip ir telekompanijos CNN tinklapis.
Laikraštis „Chicago Tribune“ neužsiminė apie socialinio susiskaldymo kritiką, o papasakojo tik apie Irako karo kritiką. Analogiškai pasielgė agentūra „Associated Press“. „Los-Angeles Times“ parašė apie Niu-Orleaną ir tai, kad Vebas priešpastatė „blogėjančias vidurinės klasės galimybes korporacijų top-menedžmento augančioms algoms“.
Niekas iš šios žiniasklaidos ir nei vienas televizijos kanalas (jie transliavo Vebo kalbą nuo pradžios iki galo) nekomentavo senatoriaus frazės, kurioje jis sulygino Ameriką su „baronų-plėšikų“ Amerika, kurioje „tada, kaip ir dabar, vyko vis didesnis susiskaldymas į klases“.
Tai nereiškia, kad televizijos žvaigždės ir „mokslininkai“ iš periodinės spaudos (dauguma iš jų pagal atlyginimą artimesni top-menedžmentui, negu „mėlynoms“ ar „baltoms“ apykaklėms) abejingai žiūri į politines socialinio susiskaldymo pasekmes. Nėra abejonių, kad po eterio buvo daug diskusijų ir, gali būti, buvo kažkas panašaus į konsensusą dėl pernelyg įžūlaus Bušo administracijos elgesio turtinant vieną procentą pačių turtingiausių žmonių. Tačiau apie visus tuos dalykus geriau kalbėti užkulisiuose, o ne atvirai, tiesioginiame eteryje, prieš masinę auditoriją.
<Šaltinis: http://www.wsws.org/ru/2007/feb2007/webb-f12.shtml