Kova su jaunimo žiaurumu Lietuvoje - Sizifo darbas
ŽILVINAS BUTKUS
Smurto bumas
Galima paploti garsiesiems Lietuvos kovotojams su „tarybiniu totalitarizmu“ ir „laisvės“ šaukliams – dabar jie skina savo pergalės vaisius. Žmogžudystės, žmonių dingimai, smurtas tapo mūsų kasdienybe. Tačiau jei devyniasdešimtaisiais tai buvo kriminalas, t.y. buvo pagrįsta gaujų tarpusavio karais, mafijozų piniginiais interesais ir pan., tai dabar tai tampa mažai motyvuotais paauglių, kuriems smurtas tapo savaime suprantama kasdienio gyvenimo dalimi, žiaurumo protrūkiais. Kaip buvo pranešta š.m. kovo pradžioje, vienoje Klaipėdos mokyklų mokiniai kirviu užkapojo kūno kultūros mokytoją.
Paauglių žiaurumas niekam nebėra naujiena. Žiniasklaida apie tai pasakojo daug. Daug kas turbūt dar prisimena istoriją Klaipėdoje, kada paaugliai padegė benamį. O dar visai neseniai internetas ir televizija skambėjo pranešimais apie Vilniaus „Volungės“ mokykloje siautėjantį antroką su peiliu, nuo kurio mokyklos direktorė užsibarikadavo kabinete. Arba buvo istorija Ukmergėje, kada keturiolikmetė skutimosi peiliuku supjaustė jaunesniam berniukui veidą. Septintokės iš Panevėžio, susipykusios su drauge, pasamdė keletą draugų, kad tie ją išžagintų. „L.T. žurnalistai, mėnesį stebėję policijos suvestines, įsitikino: kas rytą išleisdami savo atžalą į mokyklą mes nebegalime būti tikri, kad jis grįš gyvas ir sveikas“ (Lietuvos Rytas “Mokyklose muštynių epidemija”). Ir tai toli gražu ne viskas, kas iškyla į viešumą. Istorijų prisiklausau ir iš savo jaunų pažįstamų. Štai vienas pasakojo, kaip kažkokiam „čiuveliui“ grandinėmis sudaužė galvą, po ko teko siūti visą veidą. Kitas pasakojo, kaip jam pistoletą atstatė į pakaušį, ir neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę, jei nebūtų kilusios muštynės. Jei turėtume tokią „laisvę“, kaip JAV, kur pistoletą gali įsigyti kiekvienas, padėtis tiek mokyklose, tiek gatvėse turbūt būtų kur kas liūdnesnė.
Viešosios policijos tinklapyje konstatuojama: „Daugiausiai nerimo kelia nemažėjantis vaikų padarytų labai sunkių ir sunkių nusikaltimų skaičius. Šių metų pradžioje nepilnamečių ir jiems dalyvaujant padaryti labai sunkūs nusikaltimai (Kaune nužudyti du nepilnamečiai, taip pat Kaune sumuštas mokyklos sargas ir apiplėšta mokykla ir kt.) atskleidžia gilias latentinio nusikalstamumo šaknis. Tarp nepilnamečių vis dažniau pasitaiko agresijos ir žiaurumo protrūkių.“
Pažymima, kad nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo didėjimo tempai lenkia bendrojo smurtinio nusikalstamumo didėjimo tempus.
Nemažai pranešama ir apie visokias smurto prevencijos programas. Tačiau nei tų programų organizatoriai, nei dar kas nors, neišaiškina tikrųjų smurto bumo priežasčių. Tas pats straipsnis iš Viešosios policijos tinklapio yra vienas iš daugelio pavyzdžių, kada dėmesys kreipiamas į pasekmę, o ne į priežastį: „Į klausimą, kas verčia paauglius sužiaurėti, vienareikšmiško atsakymo nėra. Priežasčių yra pakankamai daug. Sutikime su tuo, kad jaunas žmogus, kaip ir suaugusieji, šiandien yra praradęs ankstesnes moralinių vertybių kategorijas, o naujų neįsigijo. <…> Vaikai padaro nusikaltimus dėl pačių įvairiausių priežasčių (objektyvių ir subjektyvių). Didelę įtaka tam turi šeimos, kuriose jie auga. Kaip žinia, šeimų nedarnumas bei nestabilumas arba visiškas nesirūpinimas savo vaikų auklėjimu – tai pagrindinės priežastys, skatinančios nepilnamečių nusikalstamumą. Tačiau yra nemažai jaunų teisės pažeidėjų, kurie auga sėkmingomis laikomose šeimose. Įtakos turi ir aplinka, kurioje vaikas auga, ir tai, su kuo bendrauja, kaip praleidžia laisvalaikį.“ Vienareikšmiškas atsakymas yra. O ankstesnių moralinių vertybių netekimas, „šeimų nedarnumas bei nestabilumas arba visiškas nesirūpinimas savo vaikų auklėjimu“, neigiamo pobūdžio laisvalaikis taipogi tėra tik visuomenės degradacijos žiedai, o ne jos šaknys.
Šaknys kapitalizme
Tos šaknys – kapitalizme. Kaip tai vyksta? Viena pagrindinių kapitalizmo sąlygų yra turtinė nelygybė. Kapitalizme atsiranda atotrūkis tarp turčių ir vargšų, o valstybė žmonėmis visiškai nesirūpina. Nėra jokių garantijų, visiems ant visų nusispjaut. Daugybė žmonių turi menką turtą, uždirba nepakankamai, kiekvienas gali būti bet kada išmestas iš darbo, o praradęs ne visada gali susirasti tinkamą. Materialiniai sunkumai, aiškios ateities nebuvimas gimdo pesimizmą, dėl kurio žmonės pradeda gerti (ne paslaptis, kad alkoholizmas Lietuvoje labai išplitęs). Trumpai tariant, vienas pagrindinių kapitalizmo palydovų – socialinė diferenciacija – gimdo skurdžias asocialias šeimas. Tuo tarpu agresija, kaip žinia, neretai pasižymi vaikai iš asocialių šeimų. Savaime suprantama, tai dėl to, kad vaikas pats pastoviai patiria smurtą. Jis mato, kaip girtas tėvas muša motiną, o neretai nuo tėvų gauna ir pats. Dėl patiriamo smurto jame kaupiasi pyktis, agresija ir t.t., kuriuos jis išlieja ant bendraamžių. Kartu vaiko sąmonė formuojasi pagal tai, kokioje aplinkoje jis auga. Šiuo atveju vaikui susiformuoja pasaulėžiūra, kad smurtas yra savaime suprantamas dalykas, ir jis jį naudoja visoms savo problemoms spręsti. Plius, kadangi tokie tėvai savo vaiku nesirūpina, vaikas pradeda suprasti pasaulį kaip tokį, kuriame niekas niekam nerūpi. Smurtas tampa savaime suprantamu dalyku, o apie jo pasekmes vaikas negalvoja, kadangi jam tai nerūpi, jis žino, kad kitiems ant jo vis tiek nusispjaut. Suvokdamas pasaulį kaip žiaurų ir atšiaurų, jis ir elgiasi žiauriai ir atšiauriai. Tad pagrindinė visko priežastis, tas pirmasis taškas, nuo kurio viskas nusirutulioja iki jaunimo smurto, yra nepalankios kapitalizmo sąlygos, turtinė nelygybė.
Tačiau, kaip žinia, smurtu pasižymi ir vaikai iš sėkmingų šeimų. Čia kapitalizmas juos veikia kitoje linijoje – kompiuteriniai žaidimai, televizija, muzika, kurie ateina iš Vakarų. Kaip pavyzdį paimkime kompiuterinius žaidimus. Daugybė kompiuterinių žaidimų, prieinamų vaikams ir paaugliams su nesutvirtėjusia psichika, turi smurto elementus, o neretai ir susideda vien iš smurto. Dar 2005 m. Amerikos Psichologų Asociacija (APA) priėjo išvadą, kad kompiuteriniai žaidimai su prievartos elementais neigiamai veikia vaikus ir jaunimą. Pasak APA, prievarta žaidimuose provokuoja „agresyvias mintis, agresyvų elgesį ir pyktį tarp jaunimo“. Viena iš APA psichologių sakė: „Rodydami prievartos veiksmus be pasekmių, žaidimai moko jaunimą, kad prievarta yra efektyvus būdas išspręsti konfliktus“. Pasak jos, prisižaidę tokių žaidimų paaugliai gali užsinorėti pratęsti virtualų smurtą realybėje. Psichologės žodžius patvirtina atlikti tyrimai. Pvz., dar 90-ųjų pabaigoje buvo atliktas eksperimentas, per kurį nustatyta, kad video žaidimą „Mortal Kombat“ žaidę studentai tapdavo priešiškesni aplinkiniams. Kiti tyrimai parodė, kad tokie žaidimai nukreipia mintis į agresiją – kai eksperimento dalyviams pasiūlė įstatyti praleistą raidę į anglišką žodį h-t, jie dažniau įstatydavo i (hit – smūgis), negu a (hat – kepurė).
Kartu pastovus laiko praleidimas su tokiais žaidimais atbukina sąmonę. Tochoku universiteto Japonijoje mokslininkai nustatė, kad šie žaidimai stimuliuoja tik tas galvos smegenų dalis, kurios yra atsakingos už regėjimą ir judėjimą, o kaktos smegenų dalies, kuri atsakinga už žmogaus elgesį, atmintį, emocijas, vystimąsi stabdo. To pasėkoje žmogus pradeda darytis vis agresyvesnis, negali normaliai gyventi kolektyve ir nevaldo savo instinktų bei impulsyvių norų.
Be to, matoma agresija veikia kaip narkotikas. Mičigano Universiteto tyrimai parodė, kad prievarta ekrane sukelia priklausomybę – kuo daugiau žmogus mato prievartą, tuo labiau ji jam patinka. Kovinių filmų ir agresyvių kompiuterinių žaidimų mėgėjams atsiranda įprotis prievartos aktams ir jeigu žmogus kuriam laikui negauna pažiūrėti tokių vaizdų, jis pradeda jausti diskomfortą.
Kuo tai gali baigtis, parodė garsieji šaudymai JAV mokyklose. Pvz., garsiojo 1999 m. balandžio 20 d. įvykio Litltone, kada aštuoniolikmetis ir septyniolikmetis mokykloje atidengė ugnį iš automatinio ginklo ir nužudė 15 žmonių, 23 mokinius sužeidė, o patys nusišovė, tyrimas parodė, kad vienas iš faktorių, pastūmėjusių mokinius pradėti šaudyti visus iš eilės, buvo kompiuterinis žaidimas „Doom“, kurio esmė susiveda į tai, kad žaidėjas eina ir šaudo jį puolančias pabaisas. Abu mokiniai pastoviai žaidė šį žaidimą. O klasiokus, su kuriais prastai sutarė, jie vadino „monstrais“. Panašu, kad mokiniai nustojo jausti skirtumą tam žaidimo ir realybės. Po šio įvykio buvo paskelbti šitų jaunuolių dienoraščiai. „Pragaras Žemėje – štai kas man patinka labiausiai“, - rašė vienas iš jų likus metams iki tragedijos. Čia pat jis nupiešė karį su šautuvu ir be galvos ir prirašė: „Tiek žmonių turi mirti“. Kiek – neaišku. Žmogžudystę jie laikė „puikiu pasilinksminimu“. Lemtingą dieną jie suskirstė minutėmis: „6.00 – susitikimas. 10.10 pasiruošimas. 11.12 pradedam. 11.16 – cha-cha-cha“.
O ką tokius žaidimus kuriančios kompanijos? Joms tai neša pelną ir niekas daugiau jų nedomina. Jos žino, kad paaugliui yra įdomu pažiūrėti, kaip išsitaško smegenys, pašaudyt į monstrus, įsijaust, gauti adrenalino dozę ir pan. Todėl į savo žaidimus jos įkrauna vis didesnę smurto dozę. Ir net gi vilioja paauglius tokiu būdu. Žaidimų reklamos jau seniai pilnos frazių apie kraujo marias, ateinančią mirtį, išverstus vidurius ir pan. Paaugliai eina ir perka tuos žaidimus. Ir kompanijos kraunasi pelną. O viso to išdava – paauglys, kurio psichika dar nesutvirtėjus, nebejaučia ribos tarp virtualybės ir realybės, ir pradeda smurtauti realybėje. Tokių atvejų daugėja, tai tampa reiškiniu. Jo niekas nesustabdo, kadangi tokiu būdu kompanijos kraunasi pelną. O pelno interesai kapitalizme – šventas dalykas. Štai, pvz., kai 2005 m. APA paskelbė savo išvadą apie tai, kad smurtiniai kompiuteriniai žaidimai sąlygoja agresijos augimą, ji kreipėsi į kompiuterinių žaidimų kūrėjus sumažinti prievartos scenų kiekį žaidimuose. Tačiau tai buvo tik rekomendacija. Jokios kitokios galios APA neturi. Ir iki šiol nebuvo girdėti, kad kas nors imtųsi priemonių, kad kaip nors apriboti smurtą žaidimuose. Ir vargu ar jų kas nors imsis (o kur jau kur, bet kapitalistinėje Lietuvoje, kuri tėra Vakarų hegemonų vasalas, priemonių tikrai niekas nesiims). Ant kompaktų galima pamatyti tik rekomendacijas: „Nerekomenduojama jaunesniems, nei 16 metų“ arba „Nerekomenduojama jaunesniems, nei 18 metų“. Bet tai paauglių nesustabdo, o tėvai negali kiaurą parą sužiūrėti savo vaikų. Taip kapitalizmas sąlygoja jaunimo išsigimimą.
Tad ir čia tas pagrindinis taškas, nuo kurio viskas nusirutulioja iki jaunimo smurto, yra paties kapitalizmo ypatybės – šventas pelno interesų stabas. Būtent jis yra vienas iš to išsigimimo ir žiaurumo bumo šaltinių. Ir kol jis bus, tol tai nebus pašalinta, tol jaunimo žiaurumas Lietuvoje neišnyks.
Lygiai taip pat, beje, veikia ir televizija kapitalistinėse šalyse, kurioje neišvengiamai rodoma prievarta, kadangi tai gali pritraukti žiūrovų. Yra pastebėta, kad kapitalistinėse šalyse nusikalstamumo lygis išaugdavo 10-15 metų po to, kai jose atsirasdavo televizija. Ryšį tarp to aiškiai parodo smulkesnių tyrimų rezultatai. Tarp paauglių, kurie žiūrėjo televiziją mažiau kaip valandą į dieną, tik 5,7 proc. įvykdė prievartos aktus. Tarp tų, kurie žiūrėjo 1-3 valandas į dieną, prievartos aktus įvykdė 18,4 proc. O tarp tų, kurie žiūrėjo daugiau kaip 3 valandas, tokių buvo 25,3 proc. Smulkiau apie visą tai aš jau rašiau 2006 m. spalį „Karštame komentare” straipsnyje „Niekas nieko nedarys apie Apmąstymai apie šaudymus JAV mokyklose“ (KK, Nr.21(31)).
Kaip viena iš dabartinio smurto bumo priežasčių, nurodoma moralinė visuomenės degradacija, moralinių vertybių praradimas. Tačiau ši degradacija pati tėra tik pasekmė, o ne priežastis. Pagrindinės priežastys ir vėl ekonominės. Kapitalizmas yra nepajėgus sukurti ir išlaikyti moralinių vertybių, kadangi jis nepajėgus statyti tikslų ir interesų. Vienintelis tikslas, užgimstantis jame, tai pinigas. Kapitalistiniame pasaulyje dėl nepalankių sąlygų žmonės priversti pastoviai galvoti apie savo materialinę gerovę, ko pasėkoje pinigas tampa pagrindiniu tikslu, visuomenėje susikuria pinigo kultas. Kadangi visa kita yra antraeiliai dalykai, moralinės vertybės, apsiskaitymas, dideli tikslai, interesai ir t.t. atmiršta kaip nereikalingi. Paaugliai auga neturėdami didelių tikslų (vienintelis tikslas kapitalizme, kaip minėjau, yra pinigas, o pirmus šimtus litų galima užsidirbti kad ir sumušus naktį praeivį ir atėmus iš jo mobilų), neturėdami kur dėti savo jėgų ir pan. Galutinis rezultatas: paaugliai nori tik pinigų ir linksmybių, kadangi energiją reikia kažkur dėti, nuobodžiauti neišeina. Pridėkite prie šios atmosferos smurtą, propaguojamą televizijoje, muzikoje, kompiuteriniuose žaidimuose, socialinę diferenciaciją, ir gausite tai, kas dabar matoma Lietuvoje. Jei paauglys iš asocialios šeimos, jis mato kasdien smurtą ir yra priverstas mąstyti apie pinigus, neturėdamas daugiau jokių kitų interesų, kadangi gyvena kapitalizme. Jis pardavinės „žolę“, vogtus mobilius, ir visas savo problemas su bendraamžiais spręs prievartos metodais. Jei paauglys iš sėkmingos šeimos, jis žiūri įvairius filmus, žaidžia kompiuterinius žaidimus. Tačiau jis nori kažkaip išsiskirti, pasireikšti, kažkaip realizuoti save. Bet nežino kaip, kadangi dėl kapitalizmo sukuriamos atmosferos neturi interesų, tikslo. Čia jam į pagalbą ateina smurtinių kompiuterinių žaidimų ir amerikiečių kovinių filmų herojai, kurie ištaško visus savo priešus. Jie tampa jam pavyzdžiu. Paauglys nori būti toks pat kietas, kaip ir jie. Galiausiai savirealizaciją jis atranda jėgos demonstravime. Jis žiauriai sudaužys kokį nors bendraamžį, ir žinos, kad dabar savo draugų akyse jis toks pat kietas, kaip ir tas tipas iš televizoriaus ekrano. Tai jam ir pramoga, ir energijos išliejimas, ir savirealizacija. Vėliau jis panorės sudeginti kokį nors benamį, pažiūrėti, ar žmogus realybėje taip pat dega, kaip ir televizoriaus ekrane. Čia veikia tiek noras pamėgdžioti, tiek žmogaus sąmonės ypatybės, kadangi, kaip jau rašiau, žaisdami smurtinius kompiuterinius žaidimus paaugliai tampa agresyvesni, o pati prievarta, rodoma televizijoje ir kompiuteriniuose žaidimuose, anksčiau ar vėliau pradeda veikti kaip narkotikas. Taigi, pagrindinės šaknys ir vėl kapitalizme.
Kodėl tik socializmas gali sustabdyti smurtą?
Tai įveikti gali socializmas. Socializmas yra visiškai kitokia santvarka ir turi visiškai kitokias sąlygas, kurios gimdo visiškai kitokius reiškinius. Skirtingai nuo kapitalizmo, jis pajėgus statyti tikslus ir kurti interesus. Kaip tai vyksta? Esmė ta, kad socializmas nekuria pinigų kulto. Žmogaus materialinei gerovei jame niekas negresia, jis nėra priverstas laikyti pinigą savo pagrindiniu tikslu. Jis turi visas ateities garantijas. Besivystantis socializmas atneša daug siurprizų, kurie skatina interesą, kuris nėra pagrįstas alkiu pinigams. Sudaromos sąlygos tam interesui vystytis. Štai vienas pavyzdys. Tarybų Sąjunga pirmoji paleido palydovą, pirmoji iškėlė žmogų į kosmosą (tuo tarpu yra abejonių, kad mes pralaimėjome Mėnulio varžybas, kadangi jau trisdešimt metų vis kyla kalbos, kad amerikiečių skrydis į Mėnulį buvo mistifikacija, tačiau tai atskira tema). Tai visiems paliko didžiulį įspūdį, visa tarybinė visuomenė džiaugėsi savo šalies laimėjimais. Šie laimėjimai atsispindėjo bendroje visuomenės psichologijoje. Prisiminkite, kuo daugybė vaikų ir paauglių norėjo būti tarybiniais laikais. Kosmonautais, kaip Gagarinas, astronomais ir t.t. Jiems buvo duotas pavyzdys. Kartu buvo išleista daugybė knygų ir knygučių apie kosmosą, žvaigždes, raketų skrydžius ir t.t., kurios skatino paauglius domėtis visu tuo. Paaugliai įgavo interesą. Ir jie jį galėjo laisvai vystyti, kadangi nieko neslėgė materialinės negerovės grėsmė. O ar galima įsivaizduoti paauglį, kuris domėtųsi astronomija, ar kosmonautika, ir tuo pat metu norėtų realizuoti save prievartos metodais? Ne. Jam to nereikia. Jis save realizuoja savo interesuose, jis jiems atiduoda savo jėgas. Todėl jaunuomenė tarybiniais laikais buvo sveika, nebuvo girdėti smurto protrūkių, ir todėl dabartinė jaunuomenė, gyvenanti kapitalizmo sąlygose, išsigimsta (objektyvumo dėlei reiktų paminėti, kad skriaudžiamų mokyklose buvo ir tarybiniais laikais, tačiau to laiko „prievartos“ mastas, palyginus su dabartiniu, yra juokingas, niekas nieko kirviu nekapojo).
Beje, dėl to paties jaunuomenė dabartiniais laikais, skirtingai nuo tarybinių, tampa vis mažiau apsiskaičiusi – nėra interesų. Tam, kad užsidirbti pinigų, nebūtina būti kažin kaip apsiskaičiusiam. Tam, kad atkartoti Rembo, skaityti taipogi nereikia. O juk Tarybų Sąjunga, kaip žino visi vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės, buvo labiausiai apsiskaičiusi šalis pasaulyje.
Visas šis dėka ekonominių socializmo ypatybių atsirandantis kompleksas – interesų buvimas, apsiskaitymas, pinigo kulto nebuvimas ir pan. – pats savaime neleidžia atsirasti jėgos kultui, jis skatina kultūrinį progresą, o ne regresą, kuris matomas dabar. Visuomenė lieka sveika. O sveikoje visuomenėje bus ir moralinės vertybės.
Taigi, vieną klausimą socializmas jau išsprendžia – jauniesiems visuomenės atstovams sudaroma dirva įgyti interesus ir tikslus, kuriuose jie galės save realizuoti ir išlieti energiją.
Kartu socializmas išsprendžia ir kitą problemą – socialinę diferenciaciją. Šioje santvarkoje socialinės diferenciacijos nėra, o tai reiškia, kad pašalinamas dar vienas paauglių smurto šaltinis – asocialios šeimos. O tie paaugliai, kurie auga šeimose, kur tėvai geria, visai nebūtinai yra priversti galvoti apie nelegalią prekybą, vagystes ir pan., kadangi jie, kaip ir visi kiti, turi ateities garantijas ir nesijaučia gyvenantys atšiauriame pasaulyje. Tik mokykis, niekas tavęs į gatvę neišmes. Nenori būti astronomu, eik į technikumą. Baigęs technikumą būsi pristatytas į gamyklą ir galėsi ramiai dirbti. Trumpai tariant, visi vaikai turėjo ateitį.
Kartu socializme nesukuriamas smurto kultas, kurį sąlygoja privačių kompanijų piniginiai interesai, kadangi socializme nėra privačios nuosavybės.
Taigi, socializmas pats savaime, vien dėl savo ekonominių ypatybių, neleidžia atsirasti smurto bumui (tiek dėl tikslų buvimo, tiek dėl socialinės diferenciacijos nebuvimo, tiek dėl privačių kompanijų nebuvimo). Tad tik atkūrus socializmą galima įveikti dabar augantį smurtą. Kapitalizmo sąlygomis galima surengti kad ir dešimt tūkstančių prevencinių programų, kuriose paaugliams aiškins, kad prievarta – blogai, bandys ugdyti moralę, ir tai nieko nepakeis, kadangi ekonominės priežastys lieka. Dėl jų dalis paauglių iš pramogų pasaulio gauna agresijos ir smurto injekciją, kiti, neturintys ateities, smurto prisisemia augdami asocialiose šeimose, ir, kas labai svarbu, dėl ekonominių priežasčių paaugliai auga neturėdami tikslų ir interesų. Ir čia nieko nepakeis užimtumo programos (organizuojamos vasaros stovyklos ir pan.), kadangi jos laikinos, užgriebia mažąją dalį paauglių, ir nestimuliuoja masinio užimtumo. Visos šios programos tolygios Sizifo darbui. Išlaisvinti paauglius nuo potraukio smurtauti ir tikrai stiprų bei masinį užimtumo impulsą duoti gali tik ekonominės sąlygos, o tiksliau – socializmo ekonominės sąlygos. Kol jų nebus, nebus nieko.