Kuo mus vilioja, guodžia, gąsdina
Pasirodė Jono Digrio knyga „Malda iš keršto“, skirta 2007 m. mirusio Lietuvos pasaulietinės kultūros draugijos vieno iš vadovų docento Juozo Stankaičio atminimui. Joje sudėti ateistiniai Juozo Stankaičio, Mykolo Pronckaus ir paties Jono Digrio straipsniai, kuriuose nagrinėjami religijos prieštaravimai, jos atsiradimo sąlygos, pasakojami kai kurie atsitikimai iš ateistų gyvenimo. Publikuojame vieną iš knygos skyrelių „Kuo mus vilioja, guodžia, gąsdina“ ir siūlome užsisakyti šią knygą mūsų adresu redakcija@leftas.info Nurodykite vardą, pavardę, telefono numerį ir adresą, kuriuo bus išsiųsta knyga. Kaina 15 lt.
DĖMESIO! EGZEMPLIORIAI JAU IŠPARDUOTI. NUO ŠIOL SU KNYGA GALIMA BUS SUSIPAŽINTI TIK BIBLIOTEKOSE.
1.Iš kur mirtis?
Labai seniai Babilonijoje gyvenę du bičiuliai Gilgamešas ir Enkidu. Gindamas savo draugą nuo deivės Ištaros keršto, Enkidu įžeidęs deivę, ir dievų taryba nusprendusi, kad didvyris, amžinas kaip patys dievai, turįs mirti. Ir dievų valia prie Enkidu prisėlinusi liga, ir jis miręs ant draugo rankų.
Gailėdamas mirusio draugo, Gilgamešas pirmą kartą pajutęs mirties baimę. Jis ėmęs bijoti, kad dievų kraujas, tekąs jo gyslomis, paliksiąs jį, ir kūnas virsiąs dulkėmis, iš kurių buvo sukurtas. Gilgamešas nutaręs suieškoti savo protėvį Utnapištimą, vienintelį iš žmonių, kurį dievas buvo padaręs nemirtingą.
Atvykęs išklausė Utnapištimo patarimo nugalėti savo miegą - tuomet jam, galbūt, pavyksią įveikti ir mirtį. Bet, ilgos kelionės išvargintas, Gilgamešas užsnūdo - jam neužteko jėgų įveikti miegą. Tada Utnapištimas pataręs nerti vandenyno dugnan ir surasti jaunystės žolę, atjauninančią seną žmogų. Gilgamešas žolę ištraukęs ir iškeliavęs atgal. Pakeliui jis sustojęs išsimaudyti. Kol mūsų bičiulis plaukiojęs tvenkinyje, gyvatė pavogusi jaunystės žolę ir pasislėpusi.
Gilgamešas sugrįžo be žolės. Tuomet jis ėmė prašyti Enkidu, kad šis papasakotų apie žmonių likimą po mirties.
- Ne,- atsakęs Enkidu, - aš neatskleisiu tau žemės dėsnio, nes jeigu tu sužinotum, atsisėstum ir pravirktum.
Bet Gilgamešo labai prašomas, galiausiai papasakojęs apie pomirtinę karalystę, kur mirusiojo galvą suėdančios kirmėlės, o kūnas virstąs dulkėmis.
Sena babiloniečių legenda patvirtina tiesą, kad žmogus prieš visuotinį gamtos dėsnį - mirtį - yra bejėgis ir būtų beprasmiška bandyti šį dėsnį pakeisti.
Gyvybė žemėje atsirado per milijardus metų, vystantis negyvai materijai. Praktika ir mokslas mums aiškiai įrodo, kad gamtoje nieko nėra pastovaus - viskas gimsta, auga, gyvena ir miršta. Tuo tarpu religija moko, kad pirmąjį žmogų dievas sutvėrė nemirtingą ir jeigu Adomas su Ieva nebūtų rojuje dievui nusikaltę, tai ir jie, ir mes, ir visi jų ainiai būtų mėgavęsi šios žemės malonumais ir gyvi nužengę dangun… Deja, Adomas paklausė Ievos vilionių, paragavo uždrausto vaisiaus ir buvo nubaustas mirtimi. Nuo tada ir visa žmonija tapo mirtinga.
Taigi labai žiauriai nubaudė pirmąjį žmogų “gerasis” dievulis už tai, kad šis paragavo “obuolio”.
Šventasis raštas teigia, kad dievas visagalis ir nepaprastai geras. Vadinasi, jis galėjo sukurti žmogų tokį tobulą, kad jis nenusikalstų. Jeigu vis dėlto žmogus nusidėjo, tai dievas ne visagalis, nes tobulesnio žmogaus, matyt, negalėjo sukurti.
Biblija perdėm šlovina begalinį dievo teisingumą. Kitur sako: „Teisingas esi, Viešpatie, ir teisūs tavo nuosprendžiai”. Bet jeigu “gerasis” dievas už vieno žmogaus menką nuodėmę pasmerkė milijardus žmonių baisiausiems vargams, ligoms, sunkiam darbui, kančioms ir mirčiai, tai kur čia jo teisingumas?
Taigi jau religinis mirties kilmės aiškinimas griauna pačią dievo sąvoką, neigia jo esminius požymius: visagalybę, išmintį, gerumą, teisingumą.
Tačiau teologai, Bažnyčia bando pateisinti dievą, nubaudusį žmoniją mirtimi.
2. Dvasių pasaulyje
Religija aiškina, kad žmogus sudarytas iš materialaus kūno ir nematerialios, savarankiškai egzistuojančios sielos.
Tokia pažiūra susiformavo dar pirmykščio žmogaus sąmonėje, nes pirmykštis žmogus dar nesuprato paties savęs, savo organizme vykstančių reiškinių.
Kai kurios primityvios tautelės iki šiol dar tebetiki, kad žmogui miegant, siela iš kūno išeinanti. Jų manymu, sapnai - tai sielos nuotykiai, kuriuose kūnas nedalyvauja.
Į klausimą, kas atsitinka žmogui mirštant, Nikaragvos gyventojai atsakydavo: kai žmonės miršta, iš jų burnos išeina kažkas panašaus į žmogų. Toji būtybė nemiršta, bet vyksta į vietą, kur gyvena vyrai ir moterys. O kūnas pasilieka žemėje.
Sunki darbo žmonių būklė klasinėje visuomenėje taip pat gimdė tikėjimą geresniu pomirtiniu gyvenimu. Tai socialinės sielos nemirtingumo idėjų atsiradimo priežastys.
Tuo tarpu siela yra ne kas kita, kaip smegenų funkcijos sukurtas vaizdinys.
Darbo žmonės iš pradžių prislėgti gamtos, o vėliau sunkių socialinių sąlygų, buvo priversti kurti tokias iliuzijas. Laikui bėgant, atsiranda žyniai ir dvasininkai, mūsiškai tariant, Bažnyčia, kuri tas iliuzijas įtvirtina ir palaiko.
Ir tai visai suprantama. Kad religija gyvuotų, žmonės pirmiausia turi tikėti pomirtiniu gyvenimu. Atimkime iš žmonių tą tikėjimą ir bet kuri religija neteks savo egzistencijos pagrindo. Vyskupas Sinezijus 410 metais rašė: liaudis primygtinai reikalauja, kad ją apgaudinėtų, kitaip su ja negalima turėti reikalų. Kai dėl manęs, tai aš visada būsiu filosofas. Tik pats sau, o liaudžiai - tik dvasininkas.
Kitas žinomas teologas Grigorijus Nazarietis, vėliau Bažnyčios paskelbtas šventuoju, kitam teologui, palaimintajam Jaronimui taip aiškino: “Reikia daugiau nebūtų dalykų, norint padaryti miniai įspūdį. Juo mažiau ji supranta, tuo labiau žavisi”.
Šį liaudies siekimą puikiai patenkina krikščionybė (Bažnyčia) net ir dabar.
Katekizme kalbama apie sielą ir samprotaujama: “Kur eina siela žmogui mirus?” Sakoma: “Žmogui mirus, siela eina dievo teisman”. Išgirdus tokius teiginius, nuosekliai galvojančiam žmogui kyla juokas ir tuo pačiu kyla daugelis klausimų. Kaip jie ten beribėje erdvėje susigaudo? Kur vyksta teismas? Kaip dievas teisia? Pasaulyje mirė ir miršta milijardai žmonių. Kaip dievas su jais susidoroja? Ir t.t O koks likimas žmogaus po teismo?
Pasak Katalikų bažnyčios mokymo, jis būna trejopas: “Po teismo siela eina skaistyklon, dangun arba pragaran”.
Ankstyvoji krikščionybė dangų žadėjo tik varguoliams, o šio pasaulio galiūnams - turčiams - grasino pragaru. Feodalams toks Bažnyčios mokymas, žinoma, negalėjo patikti. Todėl ilgainiui atsirado ir trečia mirusiųjų buveinė - skaistykla. Dabar galiūnai drąsiai galėjo valdyti pasaulį ir tikėtis, kad, atlikę tam tikras religines prievoles, vis tiek pateks dangun. Skaistykla, kaip tikėjimo dogma, paskelbta tik 1563 metais Tridento susirinkime.
Naivu ir tai, jog bažnytininkai, panaudodami kai kuriuos ne visai aiškius biblijos teiginius, įrodinėja, kad žemėje gyveną tikintieji gali padėti skaistykloje kenčiantiems savo artimiesiems. Tuo tikslu sukurtas visas vėlių kultas: laidojimo apeigos, specialios mišios mirimo dienai, laidotuvių dienai, trečiai, septintai, trisdešimtai dienai po mirties, mirimo metinėms, sugalvotos specialios mišios su papildomomis maldomis už mirusiuosius, skatinami davatkų, elgetų maldų užprašymai, sugalvoti visuotiniai ir daliniai atlaidai (indulgencijos), kuriuos, esą, galima skirti skaistykloje kenčiančioms vėlėms, įvesta Vėlinių diena (lapkričio 2 diena), kai kunigai gali laikyti po trejas mišias už mirusiuosius ir t.t.
Reikia pastebėti, kad ir šiuolaikinis, “modernizuotas” Bažnyčios mokymas apie skaistyklą iš esmės nepasikeitė.
Skaistykla - neišsemiamas pajamų šaltinis kunigams.
Yra ir trečioji mirusiųjų buveinė - pragaras. Į pragarą eina sielos mirusiųjų su didelėmis nuodėmėmis, be atgailos. Taip teigia Bažnyčia. Ir pateikia “pavyzdžių”, kaip sielas degins smalos katile, kaip žalčiai ir gyvatės apie juos raitysis, kaip šunys ir vilkai juos grauš. Kokia nesąmonė!
3.Ir dangus naujas, ir pragaras naujas
Šiandien Bažnyčia, nepajėgdama įtikinti išprususio žmogaus tuo, kad egzistuoja pomirtinio gyvenimo dangus, rojus, skaistyklos ar pekla (pragaras), vengdama pasirodyti visiškai naivi ir, bijodama galutinai prarasti tarp tikinčiųjų autoritetą, vengia kalbėti apie konkretų pomirtinį sielų gyvenimą.
Neseniai Vatikanas ragino šventojo rašto tyrinėtojus taip komentuoti bibliją, kad tarp ištikimybės dievo žodžiui ir ištikimybės šiuolaikiniam žmogui neliktų prieštaravimo.
Vadovaudamasi panašiom direktyvom, Bažnyčia šiuo metu deda visas pastangas, kad užtušuotų prieštaravimus tarp tradicinio religijos mokymo ir šiuolaikinio žmogaus sąmonės. 1938 metų “Katalikų tikybos katekizmas” aiškina: “Dievas yra teisingas: už gerus darbus dangų duoda, už piktus - pragaru baudžia”. O jau 1968 metais išleistame “Liturginiame maldyne” ta pati “tiesa” nenurodo tikinčiajam, kuo jam bus atlyginta ir kaip jis bus nubaustas. Čia teigiama: “Dievas yra teisingas: už gerą atlygina, už piktą baudžia”.
Bažnyčia - kunigai, susigėdę ilgamečio savo naivumo, viliojant tikinčiuosius “dangaus karalyste” ir jos teikiamais malonumais, viduramžišką, fantastinę krikščioniškojo dangaus sąvoką linkę primesti ateistams. Iš šio pavyzdžio matome, kaip Bažnyčia nuolat veidmainiauja ir klastoja net savo istoriją.
Modernėjanti teologija grimzta į dar didesnį misticizmą, abstrakcijas, alegorijas. Bandydama iškristi iš vulgaraus primityvizmo, ji neigia tai, ką ilgus amžius buvo teigusi. Veltui lauktume konkretaus atsakymo į klausimus, kur ir kaip egzistuos tariamojoje amžinybėje geras žmogus ar nusikaltėlis.
Šiuolaikiniam mąstančiam žmogui dangus nebereikalingas, ir jis nekuria pasakų apie pomirtinį gyvenimą.
Pavartę oficialius bažnytinius dokumentus, įsitikinsime, kad biblinis mokymas apie tariamą pomirtinį gyvenimą, apie būsimą pasaulinį teismą, nors ir kaip šiuolaikinių religininkų “moderninamas”, tebėra kertinis akmuo, pateisinąs pačią religijos egzistenciją.
Atmetus šį tikėjimą, netektų prasmės bet kuri religija, nebūtų reikalo graudinti iš sakyklų liaudį, kaip tą dar iki šiol daro vienuoliai, misionieriai ir kunigai.
Panašūs liaudies gąsdinimai dievo teismu, skaistykla, pragaru, taip vadinamų misijų pamoksluose buvo ir tebėra vienuolynų ir klebonijų materialinio klestėjimo šaltinis.
Išlaikyti kiek galima ilgiau mases savo priklausomybėje gyvybiškai suinteresuota ne tik Bažnyčia, bet drauge su ja ir visi tie, kurių interesus ji gynė ir tebegina.