Leftui ruošiami antrankiai?
Išpuoliai prieš Leftą bei tokius portalus kaip Pokaris.info ir Komunizmas.org jau tapo buržuazinės žiniasklaidos tradicija. Tačiau pastarosiomis dienomis prasidėjusi kampanija pranoko visus ankstesnius išpuolius kartu paėmus. Neskaitant interneto, apie Leftą bei artimus portalus pranešė TV3 žinios, kartu ir apie tai, kad Seimo „Liberalų sąjūdžio“ frakcija oficialiai kreipėsi į Saugumo departamentą dėl mūsų „veiklos ištyrimo“.
Pirmasis šūvis šioje aiškiai sukoordinuotoje kampanijoje buvo sausio 7 d. R. Čekučio, kuris jau anksčiau rašė ir kalbėjo prieš Leftą bei Pokaris.info, straipsnis viskas.lt tinklapyje „Kam Lietuvoje rūpi iškasinėti komunizmo lavoną?“ Pradėkime nuo jo.
Šis straipsnis yra tiek puikus ultradešiniosios propagandos pavyzdys (kokios riebios frazės jau pačiame pirmame sakinyje – Lietuvoje „skleidžiami komunistiniai nuodai“!), tiek ir šios propagandos bejėgiškumo bei bankroto paminklas. Didžiosios straipsnio dalies net neverta komentuoti. Tai tik liguistos fantazijos srautas, į kurį rimtai nežiūrės nei vienas sveikai mąstantis žmogus. Pasigrožėkime frazėmis: „ideologija-žudikė“, „istorija tiesiog nežino labiau nusikalstamos ideologijos, nei komunistinė“, „naikinimo mechanizmas, kuris sukosi pats savaime“, „be kraujo šis mechanizmas negalėjo veikti, kaip automobilis nevažiuoja be kuro ar energijos“, „iškrypėliška egzistencija“ ir t.t., ir t.t. Vienintelė mintis šiame sraute, į kurią verta atkreipti dėmesį, tai konstatavimas, kad daugelis bandymų pribaigti kapitalizmą baigdavosi kraujo praliejimu. Tada klausiame R. Čekučio, ar jis vis dar norėtų gyventi feodalizme? Kelią iš feodalizmo į kapitalizmą taipogi atvėrė revoliucijos, kurios neapsiėjo be kraujo. Tai vyksta todėl, kad kažkuriuo istoriniu periodu viešpataujanti klasė nieku gyvu nenorės atsisveikinti su savo viešpataujančia padėtimi, ir jei tik galės, priešinsis visomis įmanomomis priemonėmis, tarp jų ir teroru, žudynėmis ir pan., kuriomis taip baisisi R. Čekutis. Prievarta iš apačių buvo tik išprovokuojama prievartos iš viršaus. Niekas nenorėtų žudyti žmonių, niekas nenorėtų kariauti, tačiau viešpataujančios klasės dažniausiai pačios sukurdavo tokią padėtį, kurioje liaudžiai ir jos vadams nelikdavo nieko kito, kaip tik atsakyti jėga į jėgą. Šiaip ar taip, klasinės kategorijos dažniausiai sunkiai įkandamos eiliniam „patriotui“, tad nesigilinkime ir tęskime straipsnio nagrinėjimą.
Šios propagandos bankrotas ypač aiškiai matyti straipsnio pabaigoje. Ko vertas vien šis sakinys:
„…kaip suprasti pagrindinio komunistų ideologo Karlo Markso, jo minčių plagiatoriaus Friedricho Engelso bei jųdviejų pasekėjo Lenino gausias tezes net ne apie atskirų komunizmui nepritariančių piliečių, o tiesiog apie ištisų „klasių” privalomą sunaikinimą, siekiant šios be galo „progresyvios” santvarkos įgyvendinimo?“
Pribloškiantis pavyzdys, kuomet žmogus nesupranta, apie ką šneka, tačiau vis tiek šneka. Nuo kada Engelsas tapo Markso „minčių plagiatoriumi“?! Ar jiedu nebuvo vienminčiai, kurie pastoviai susirašinėjo, diskutavo, apsikeisdavo mintimis ir jas vystė? Ar ne Engelso darbas „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“ suvaidino svarbų vaidmenį Marksui tampant visiems žinomu Marksu? „Ištisų klasių privalomas naikinimas“ – paprasčiausias nesiorientavimas temoje, kurią bandoma nagrinėti. Kai komunistai kalba apie kurios nors klasės pašalinimą, tai neturi nieko bendro su fiziniu šios žmonių masės išnaikinimu. Marksizmas klases skirsto pagal santykį su gamybos priemonėmis. Jei žmogus neturi privačios nuosavybės ir yra samdinys, parduodantis savo darbo jėgą – tai proletaras. Jei žmogus turi privačią nuosavybę, pats ją apdirba arba samdo kitus jai apdirbti – tai buržua (buržuazija gali būti tiek smulkioji, tiek vidutinė, tiek ir stambioji). Jei komunistai kalba apie klasės arba jos dalies likvidavimą, tai jie pirmiausia kalba apie nuosavybės formos, kuria ši klasė remiasi, pašalinimą. Jei bus pašalinta stambi privati nuosavybė, stambioji pramonė ir kitos stambios įmonės bus nacionalizuotos, stambiosios buržuazijos neliks. Tačiau tai nereiškia, kad šį sluoksnį sudarantys žmonės bus sunaikinti fiziškai. Vieni gali išvažiuoti į užsienį, kiti gali virsti samdiniais ir t.t. Represijos šį procesą kai kada lydi dėl to, kad buržuazija su savo padėtimi – su savo įmonėmis, akcijomis, milijonais ir milijardais – nieku gyvu nenorės atsisveikinti. Jei tik turi galimybę, ji neretai pradeda rengti sąmokslus, antiliaudinį terorą ir pan., į ką galiausiai atsakoma represijomis prieš ją pačią. Tačiau pačios savaime represijos nėra tikslas, jos kai kada tampa vieninteliu įmanomu atsaku. Žinoma, kuo daugiau pavyksta to išvengti, tuo yra geriau. Bet tai istorijoje pavyksta ne visada.
Tolesnių R. Čekučio pateiktų „citatų“, kurios yra paprasčiausi iškraipymai, ir kurioms jis nesugebėjo rasti nuorodų, komentuoti neverta. Verta pakomentuoti tik pabaigoje duodamas dvi nuorodas. Viena iš jų – „Juodoji komunizmo knyga“, kurią skaitant gali susidaryti įspūdis, kad komunizmas kaltas net ir dėl didžiulių meteoritų, kurie kažkada rėžėsi į žemę. Pasirodo, net ir Afganistane buvo 1,5 mln. „komunizmo aukų“! JAV įvesto embargo bei gamtinių kataklizmų kankintoje Šiaurės Korėjoje – 2 mln., ir tai taip pat „komunizmo aukos“! Forumo komunizmas.org dalyviai yra netgi juokavę, kad jau laikas būtų rengti aukcioną – kas daugiau pasiūlys „komunizmo aukų“. „Juodojoje komunizmo knygoje“ minima 20 mln. „aukų“ TSRS teritorijoje, vėliau paaiškėja, kad Stalinas esąs atsakingas už neva 50 mln. žmonių mirtį. Galiausiai vienam dalyviui pavyko atrasti dar didesnį skaičių – 100 mln. žmonių, ir visus juos neva išžudė žydai.
Žinoma, straipsnyje pateikti skaičiai arba neturi nieko bendro su tikrove, arba tiesiog yra spekuliacijos faktais, pripaišant komunistams tragedijas, kurios su jais turi mažai ką bendro.
Ne ką daugiau verta ir antroji nuoroda į nekrofilija kvepiantį rusišką puslapį „GULAG: su fotoaparatu per lagerius“, kuris, R. Čekučio nuomone, „bolševizmo ideologams“ yra „lengvas priminimas apie jų dievinamos santvarkos privalumus bei „šviesų“ rytojų“. Po šia, kaip atrodo pačiam R. Čekučiui, užmušančia ironija slypi ne kas kitas, kaip melas, falsifikacijos ir prieštaravimas pačiam sau. Primename, kad šio portalo kūrėjas yra Sergėjus Melnikofas, pagarsėjęs savo patologiniais raginimais sunaikinti rusų tautą. Nors prieš kelias pastraipas R. Čekutis baisėjosi „žvėriškomis žudynėmis“ ir „ideologija-žudike“, pats šis R. Čekučio autoritetas yra pareiškęs, kad „Rusija turi būti nušluota nuo mūsų planetos paviršiaus“, o patys rusai – „genetinės šiukšlės“. Apie šią personą ir jos projektą jau yra rašęs antitarybiniuose ir antirusiškuose mituose besispecializuojantis rusų istorikas A. Diukovas:
„Melnikofas konclagerio Klooga (Estija) kalinių, kuriuos sunaikino nacistai, nuotrauką pateikė kaip Tarybų valdžios nužudytus valstiečius, vaiko, kuris tapo turkų vykdyto armėnų genocido 1915 metais auka, nuotrauką jis pateikė kaip 1944 metais deportuotą čečėnų berniuką ir t.t. Melnikofo sukurtų klastočių kiekis milžiniškas.“
Tad šie „argumentai“, kurie turbūt turėjo išgąsdinti ir sugluminti, yra viso labo nieko nevertos falsifikacijos. Pasenusios, seniai išaiškintos, banalios falsifikacijos, kurios rodo dabartinių propagandistų nesugebėjimą pateikti ką nors kito, išskyrus jau atskleistą melą.
Ir jau sekančią dieną po šio straipsnio pasirodymo, sausio 8, įvairiuose portaluose pasipylė pranešimai apie „Liberalų sąjūdžio“ Seimo frakcijos oficialų kreipimąsi į VSD „išsiaiškinti, ar svetainės anarchija.lt, pokaris.info, lithuania.left.ru, labaslietuva.blogspot.com nepažeidžia Lietuvos įstatymų“ (žr. pvz., Delfi „Liberalai interneto radikalus skundžia saugumiečiams“). Apie tai buvo pranešta ir per TV3 žinias. Pranešimuose cituojami įvairūs D. Kuodytės, buvusios vadinamojo „Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro“, atliekančio antitarybinės propagandos organo funkcijas, generalinės direktorės, dabar seimo narės, pasisakymai, kad „interneto erdvėje atsiranda portalų“, kuriuose esą „skleidžiamas šmeižtas, neapykanta, sąmoningai klastojama Lietuvos istorija, juose niekinama Lietuvos valstybė. Apie tai liudija ir vis dažnėjantys į mus besikreipiančių Lietuvos piliečių skundai“, - sako D. Kuodytė. „Parlamentarai į VSD kreipėsi po to, kai keli Lietuvos piliečiai kreipėsi į Seimo narius, prašydami išsiaiškinti, kodėl VSD visiškai nereaguoja ir neatsako į raginimus tirti tokių interneto tinklalapių veiklos teisėtumą“, - priduria portalas viskas.lt. Nežinia, kas tie „piliečiai“, tačiau nepatenkinti neonacistinio portalo patriotai.lt forumo dalyviai apie kreipimąsi į VSD tarpusavy kalbėjosi jau seniai, tad galima spėti, kad tai tie patys arba jiems netolimi žmonės. Tai verčia manyti ir portalo civis.lt pastebėta aplinkybė, kad „seimūnų taikiklyje atsidūrė tinklalapiai“, kurie „išimtinai propaguoja kairiąsias idėjas“. „Maža to, Lietuvoje veikia nemažai ultra dešiniąsias pažiūras skleidžiančių tinklapių, kurių veikla dažnai persikelia iš interneto erdvės į realų gyvenimą – 2008 metų kovo 11-osios skandalingos eitynės iš esmės buvo organizuojamos viename dešiniųjų pažiūrų internetiniame forume. Tačiau dėl šių tinklapių veiklos teisėtumo ir juos kuriančių asmenų liberalai į VSD nesikreipė ir, regis, neketina to daryti“, - pastebi civis.lt.
Komentuodami ankstesnius propagandinių išpuolių atvejus ir kai kuriuos kitus dabartinės valdžios veiksmus, mes jau nemažai parašėme apie viso to priežastis. Po lapkričio mėnesį nuskambėjusių konservatorių raginimų saugumui pradėti tyrimą dėl forumo komunizmas.org rašėme:
„…verta pastebėti, kad neatsitiktinai šis išsišokimas prieš tikrai laisvą nuo privataus kapitalo svetainę įvyko dabar. Viena vertus, tokie išsišokimai prasidėjo ir prieš Leftą, kai jo publika ėmė augti. Forumas komunizmas.org dabar taipogi gyvas. Antra vertus, to negalima nagrinėti atsietai nuo bendrų pasaulinių tendencijų. Kapitalizmui pradėjus eilinį kartą ristis į bedugnę, Japonijoje atgimsta Komunistų partija, turinti jau pusę milijono žmonių, Vakaruose prasidėjo susidomėjimo marksizmu bumas, JAV buržuazija ima drebėti prieš galimus poslinkius ir po bet kokio valstybės įsikišimo į kapitalistinę ekonomiką išsigandusi rėkia apie „socializmą“. Tie patys procesai vyksta ir Lietuvoje, tik mažesniu mastu. Nepaisant ilgamečio komunizmo demonizavimo ir istorijos klastojimo, marksistinės interneto svetainės susilaukia pasisekimo, o jaunimas, nuo savo mažų dienų matęs vien nusivylimą, ima reikšti protestą prieš patį kapitalizmą. Rugsėjo mėnesį Kauno jaunimas ant vieno prekybos centro iškabino didžiulius transparantus su užrašais „Darbininkas paverstas preke ir pardavinėjamas mažiausiomis rinkos kainomis. Karl Marks“, „Ar dar ilgai pardavinėsi save?“, „Visi proletarai vienykitės“. Tai ne vienintelis panašaus pobūdžio atvejis. Taipogi spalio mėnesį vykusiuose seimo rinkimuose vien per pirmą turą buvo sugadintas rekordinis biuletenių skaičius – 155 tūkst. Į rinkimus apskritai atėjo tik 48 proc. rinkėjų, ir tai nepaisant plačios agitacinės kampanijos žiniasklaidoje už dalyvavimą rinkimuose. Tai rodo platų rinkėjų nusivylimą bet kokiomis buržuazinės valstybės politinėmis jėgomis, atsiribojimą nuo jų. Visos šios tendencijos negali negąsdinti buržuazinio elito.
Dar birželį mes rašėme apie tarybinės simbolikos uždraudimą:
„Būdinga tai, kad… fašizmo apraiškos dažnėja Lietuvą netrukus ištiksiančios ekonominės krizės išvakarėse. Tai yra ne kas kita, kaip kapitalizmo ruošimasis sunkiems laikams. <...> Jei buržuazinė valdžia nejaustų grėsmės, kad pavargę nuo kapitalistinės betvarkės darbo žmonės gali prisiminti socialistines ir komunistines idėjas ir įžvelgti alternatyvą šiai betvarkei Komunistų partijos atkūrime, ji nepradėtų savo kryžiaus žygio prieš viską, kas bent kiek susiję su komunizmu. Prieš akis finansiniai sukrėtimai, sąlygoti tiek lietuviško kapitalizmo modelio, tiek ir pasaulinių tendencijų, infliacijos augimas, dar laukia Ignalinos AE uždarymas, kurio pasekmes skaudžiausiai pajus darbo liaudis – būtent dėl to ypač juntamu tampa puolimas prieš komunizmą. Būtent prieš augantį darbo liaudies nepasitenkinimą ir jau dabar juntamą socialistinių idėjų plitimą yra nukreiptos šios fašizmu dvokiančios priemonės. Sunku pasakyti, kiek toli nueis ši fašizacija. Kuo didesnis žmonių nepasitenkinimas bus, kuo radikalesniu ir stipresniu jis taps, tuo daugiau fašizmo bruožų įgis dabartinė Lietuvos Respublika, tuo labiau kristalizuosis į dvi priešiškas stovyklas politinė arena – į radikalius kairiuosius ir radikalius dešiniuosius.“
Tolesnį šio proceso vystimąsi mes ir matome. Lietuvoje auga nepasitenkinimas kapitalizmu, žmonės ima atsigręžti į marksizmą ir tai dirgina buržuazinį elitą, kelia jam baimę. Ne ką mažesnę baimę jam kelia ir tai, kad mes ne vieni – tai vyksta daugelyje kapitalistinių valstybių. Tačiau jo nuotaika gali būti radikalesnė už jo Vakarų kolegų, nes Lietuvos buržuazinis elitas – tai tie patys vakarykščiai partiniai veikėjai, kurie bijo atpildo už tai, ką padarė prieš 18 metų. Todėl siekdamas išsaugoti buržuazijos viešpatavimą, šis elitas ima vis agresyviau reaguoti į atsirandančias marksistinio kairumo apraiškas. Ir troškimai užgniaužti komunizmas.org forumą yra sudėtinė šio proceso – ryškėjančių fašistinių tendencijų – dalis.“
Ypač paspartėti šis procesas gali dabar, įsibėgėjančios krizės akivaizdoje, kuomet auga nedarbas, kyla nauja kainų augimo banga, mokesčių kilimas, ir įgyvendinamas naujosios vyriausybės vadinamasis „antikrizinis“ planas, kuris naikina ir taip menkas socialinės paramos programas ir pan. Negana to, ši vyriausybė siekia įvesti naujus mokesčius, kaip kad skandalingas mokestis už automobilį, ir, panašu, neketina vargti dėl Ignalinos elektrinės darbo pratęsimo. Žodžiu, didžiausi krizės sunkumai, kaip ir turi būti prie kapitalizmo, suverčiami ant paprastų darbo žmonių pečių (žr. D. Binkio paskaičiavimus “A. Kubiliaus šūkis: kas maža turi, iš to bus atimta“). Visa tai jau sukėlė platų pasipiktinimą, ir šioje situacijoje ypač pavojingais buržuaziniam elitui atrodo labiausiai nuoseklūs kairieji, kurie šviečia nepatenkintus žmones, nurodo tikruosius jų bėdų šaltinius, suteikia jų nepasitenkinimui sistemingą klasinį požiūrį, galų gale, suteikia alternatyvią informaciją, kurią norėtų nuslėpti propagandinė mašina. Šiuos kairiuosius buržuazinis elitas ir norėtų sutrypti.
Viskas krypsta būtent ta linkme, apie kurią mes perspėjom iškart po tarybinės simbolikos uždraudimo Lietuvoje. Buržuazinis režimas toliau žengia savo mažyčius žingsnelius link fašizmo, nes jaučia, kad visuomenės nepasitenkinimas pamažu ima kunkuliuoti. To fone, turint omeny ir marksizmo plitimą, kol kas nežinomų jaunimo grupelių stichinius pasireiškimus (kaip kalba žmonės, Vilniaus troleibusuose kažkas ėmė palikinėti parašą „KGB“, ir panašūs atvejai), netolimoje ateityje konfliktai visuomenėje ir netikėti poslinkiai gali tapti realybe.
Savo misiją – šviesti buržuazinės ideologijos užguitus žmones – mes tęsime nepaisant spaudimo.
Leftas
„Energetika liaudžiai, o ne buržujams, šalin rankas nuo Ignalinos elektrinės“. Tokį užrašą gruodžio mėnesį galima buvo pamatyti vienoje judriausių Vilniaus gatvių – Jasinskio.
Taip pat skaitykite:
“Propagandinis išpuolis prieš Leftą” (2007 m. gruodžio 15 d.)
“Informaciniame fronte nieko naujo” (2008 m. balandžio 12 d.)
“Tarybinės simbolikos uždraudimas - dar vienas žingsnis fašizmo link” (2008 m. birželio 18 d.)
“Lietuvoje bus persekiojama už įsitikinimus” (2008 m. lapkričio 2 d.)
“Dėl kaltinimų rasizmu” (2008 m. lapkričio 9 d.)