Medvedevo iškėlimas - tai kabinetinės formos oranžinė revoliucija
DMITRIJUS JAKUŠEVAS
Tas gilus pasitenkinimas, su kuriuo Vakarai, Rusijos elitas ir, pirmiausia, stambiojo kapitalo atstovai sutiko Dmitrijaus Medvedevo kandidatūrą į Rusijos Prezidento postą, neleidžia abejoti, kad Rusijos laukia politinio ir socialinio-ekonominio kurso pakeitimas. Akivaizdu, kad bus mažinami valstybinio kapitalizmo ir valstybės vaidmens ekonomikoje stiprinimo elementai, kurie taip dirgino Vakarus ir Rusijos biznio elitą.
Dmitrijaus Medvedevo iškėlimo išvakarėse Rusijos pramonininkų ir verslininkų sąjungos (RPVS), vienijančios stambiausius kapitalistus, prezidentas Aleksandras Šochinas, kalbėdamas per radiją „Echo Moskvy“, nedviprasmiškai leido suprasti valdžiai, kad biznis nepatenkintas jos vykdoma politika ir priims ne bet kokį kandidatą į prezidentus. „Oligarchų profsąjungos“ vadovas pareiškė:
„Pastaruoju metu valstybė per daug įsijautė į verslininko vaidmenį, kuriama daug valstybinių korporacijų… Aš remiuosi tuo, kad privatus savininkas žymiai efektyvesnis… Manau, mūsų valdžiai ir mūsų valstybei labai svarbu paaiškinti, kodėl valstybė plečia savo įtaką verslo sferoje. Todėl aš sakau, reikalinga išėjimo strategija. Paaiškinkite, kada ir kokiomis sąlygomis jūs išeisite… Jeigu valstybė rimtai ir ilgam užsėdo šiame biznyje, manydama, kad privatus sektorius neefektyvus, tai būtų neteisinga strategija… Valstybėje dirba ne tik valstybės kaip verslininko šalininkai, tačiau ir vadinamieji liberalai… Rinka reaguos į tai, kas taps, iš kokios draugų grupės bus iškeltas kandidatas į prezidentus“.
Nėra abejonių, kad be viešų pareiškimų vyko didžiulis lobistinis darbas prastumiant į prezidentus kandidatą, patenkinantį biznį. To rezultatas ir buvo iškėlimas Dmitrijaus Medvedevo, kurį visiškai pagrįstai galima pavadinti ne tiek Putino, kiek stambaus kapitalo statytiniu.
Jau po Medvedevo iškėlimo Šochinas neslėpė savo pasitenkinimo. „Manau, kad suaktyvėjusių diskusijų apie valstybės vaidmens ekonomikoje stiprinimą fone Dmitrijaus Medvedevo kandidatūra optimali, kad būtų baigtos kalbas apie „aksominę reprivatizaciją“. Tai vienas iš tų žmonių prezidento Vladimiro Putino aplinkoje, kurie prisilaiko nuostatų sukurti palankias institucines sąlygas verslui“, - pareiškė RPVS lyderis.
Medvedevo iškėlimas ir būsimas politinio-ekonominio kurso posūkis panaikina Rusijos elito skylimą, o tai reiškia, kad visi įmanomi oranžiniai projektai tampa nebeaktualūs. Neatsitiktinai po to, kai buvo įvardintas įpėdinis, Garis Kasparovas pareiškė nedalyvausiantis prezidento rinkimuose. Tikrai, kam dabar? Galima sakyti, kad „oranžinė revoliucija“ Rusijoje jau įvyko, tik ji buvo kabinetinės formos. Ir štai jau liberalių jėgų ir „nepatenkintųjų maršų“ ruporas „Novaja gazeta“ rašo, kad Rusijoje „pirmą sykį gali įvykti sąžiningi rinkimai“. Redakcinėje šio laikraščio pastaboje skaitome:
„Pirmą sykį Rusijoje visos šalys, dalyvaujančios rinkimuose, suinteresuotos jų sąžiningumu. Medvedevui reikalinga švari pergale tiek savo elitui, tiek ir Vakarų partnerių akyse… Tikri rinkimai – štai koks gali būti varžymosi už prezidento postą rezultatas. Tai vilčių suteikiantis rezultatas, kuriame išlieka demokratinis baigties nenuspėjamumas“.
Tik pamanykite, kiek mažai, pasirodo, reikia demokratijos atkūrimui. Tik padaryti prezidentu žmogų, patenkinantį stambųjį kapitalą. Ir pas mus dabar jau viskas gerai. Stulbinantis begėdiškumas, kuris eilini sykį rodo, kad šitiems žmonėms visiškai nusispjaut į demokratiją. O juk mūsų reikalai su demokratija kaip tik nepagerėjo. Šalyje sukurta rinkiminė sistema, kuri visiškai atsijoja nuo rinkimų jėgas, kurių neremia stambusis kapitalas. Kas dabar prisimins apie šią bjaurastį? Išskyrus tikrus komunistus šiandien to daryti nėra kam.
Palaikęs Medvedevą, Putinas apgavo savo rinkėjus. Juk ragindamas balsuoti už „Vieningąją Rusiją“ prieš Dūmos rinkimus, jis atvirai metė akmenį į tuos, kurie kaip „šakalai“ šliaužioja prie Vakarų valstybių ambasadų. Toks išsireiškimas negalėjo būti įvertintas kaip nors kitaip, kaip tik ketinimu išsaugoti ir stiprinti valstybinio kapitalizmo kryptį. Viskas gavosi atvirkščiai. Prezidentas tartum pasakė: ko jūs ten, šakalai, šliaužiojat, aš ir pats viską atiduosiu.
Kodėl Putinas taip pasielgė? Pirmiausia, jis nenori ir negali kovoti su Rusijos elitu, kuris kaip buvo, taip ir liko kompradoriniu. Įtampa tarp kapitalo ir valstybės pasiekė tokį laipsnį, kad Putinui reikėjo arba staigiai pasukti į kairę, arba atsitraukti. Jis pasirinko antrą variantą.
Galima sakyti, kad Putinas įvykdė bendranacionalinę užduotį atstatant Rusijos valstybę ir dabar atiduoda ją į stambiosios buržuazijos rankas, žadėdamas kurį laiką ją prižiūrėti, kad ji vėl visko nesugriautų. Tačiau nepaisant kompradorinio Rusijos elito pobūdžio, 90-ieji nepasikartos. Šitie žmonės taipogi tam tikra prasme išmoko vertinti atstatytą Rusijos valstybingumą. Galima spėti, kad posūkis į neoliberalią politiką bus pakankamai laipsniškas. Bet visgi jis bus ir tai turės tam tikras pasekmes: valstybinių korporacijų privatizacija, socialinių programų nutraukimas, pozicijų sušvelninimas Energetinės chartijos atžvilgiu ir leidimas Vakarų kompanijoms naudotis gamtiniais resursais. Į valdžią grįžta pats stipriausias ir reakcingiausias Rusijos buržuazijos būrys.
Taip pat skaitykite:
“Putino priešininkai ir šalininkai prieš rinkimus į Valstybės Dūmą” (2007 m. lapkričio 28 d.)
“Stambusis kapitalas metė atvirą iššūkį Putinui” (2007 m. gegužės 28 d.)